Posts Tagged ‘Paulius Norvila’

Liepos 26, +34°C

2016/08/05

Antradienį vyko skaitymai Kaune.

Labai norėjau nuvykti anksčiau, kad galėčiau pasivaikščioti su Renata, tačiau darbe viskas susiklostė visai ne taip, kaip planavau. Maža to, pavėlavau į traukinį, o autobusu trenktis į Kauną visai nesinorėjo.

Laiką, likusį iki kito traukinio, leidžiu stoties „Čili picerijoje“. Tai yra nemaloni vieta, tačiau būtent dėl to ją ir renkuosi – vieta su savo nuotaika, istorija. Sėdėdamas čia prisimenu, kad pirmą kartą čia atsidūriau 2007 metais: buvo pavasaris, atvažiavo Tadas iš Alytaus, prieš koncertą jis norėjo pavalgyti, pasiūlė užsukti čia, tai ir užsukom; pamenu net kokią picą tą kartą valgė.

Sriuba yra ok, pica neskani. Iš tiesų picos visai nenorėjau, galvojau apie salotas – kaip čia taip išėjo tada, kad užsisakiau picą?

Išgeriu vieną alaus, galvodamas apie tai kaipgi teks skaityti kūrybą būnant visiškai blaiviu. Niekad nesu to daręs blaivus.

Traukinio vagone verkia ir klykauja maži vaikai. Noriu pasiklausyti muzikos, kad negirdėčiau triukšmo, tačiau apsižiūriu, kad ausines palikau namie arba darbe. Tiek to, galvoju; toliau skaitau National Geography žurnalą.

Traukinių stotyje mane pasitinka Paulius su Kotryna ir jų sūnus. Termometras vis dar nežada nieko gera – rodo +34 laipsnius lauke.

Stotyje įsikūrusioje nedidelėje parduotuvėje perkam vandens. Nesuprantu, kodėl ten dirba du žmonės – vienas padeda tau paimti prekę, kitas įmuša ją į kasą, vienas paima tavo pinigus, kitas paduoda grąžą ir čekį. Kita vertus, jie labai malonūs – apsipirkęs palinkiu jiems geros dienos.

Kauno menininkų namai – jauki erdvė. Džiaugiuosi, kad skaitymai vyks viduje, o ne lauke. Mus pasitinka vietos vadovė/darbuotojai – visi pagyvenę, tikrai per 40 metų. Nemoku su tokiais žmonėmis bendrauti, man visada atrodo, kad esu vaikas prieš pagyvenusius žmones, kad ir kiek man metų bebūtų: mes neturime bendrų patirčių, jie visko daugiau matę už mane, mūsų iliuzijos apie pasaulį skiriasi.

Pirmąkart pagalvoju, kad noriu, jog greičiau viskas baigtųsi ir aš galėčiau iš čia išvažiuoti.

Tampa nejauku, kai pamatau, kad pirmieji žiūrovai/klausytojai yra irgi pagyvenusios moterys; kai kurios atsineša gėlių. Bet vėliau, pamažu renkantis žmonėms, atsiranda ir jaunesnių žmonių. Dar lengviau pasidaro, kai pamatau ateinančią Mariją ir Renatą, vėliau prisijungia klasiokė su vyru ir draugė iš Alytaus kompanijos.

Prieš skaitymus dar spėju susipažinti su rašytoja Sandra Bernotaite.

Sėdėdamas šalia Renatos klausau kaip groja grupė Islandijos plento moterys ir savo kūrybą skaito Paulius. Tada ateina eilė man, užlipu. Dreba rankos, kojos, balsas – iš esmės tas pats būna, kai esu išgėręs porą alaus, reiškia skaityti blaivia galva ar išgėrus nėra skirtumo.

Sakau tą neva linksmą įžangą. Pradedu skaityti. Galvoju, kad baigęs iškart parašysiu Rūtai, gal ji yra nesuplanavusi vakaro, gal ji norės ir galės susitikti, kai grįšiu. Burna džiūsta, palikau savo vandenį kažkur prie laiptų – man nesmagu dabar eiti jo pasiimti. Girdžiu, kad pagyvenęs garsistas juokiasi iš eilėraščio apie pirmąją merginą, tai suteikia pasitikėjimo. Įpusėju, pats pradedu girdėti save – man atrodo, kad mano balsas labai ramus. Nepaisant to, norisi greičiau viską baigti, norisi ramiai parūkyti. Delnai visiškai suprakaitavę. Nežinau, kur dėti rankas. Neiškenčiu, po dar kelių eilėraščių atsitraukiu, einu pasiimti butelio su vandeniu, godžiai atsigeriu, atsiprašau visų. Tada varau toliau; „Auksaburnį“ praleidžiu – šito teksto svoris vis dar auga, šiandien visai nesinori jo skaityti, nesinori apie jį galvoti, man tik norisi grįžti į Vilnių.

Baigiu, padėkoju susirinkusiems, nulipu nuo scenos, dabar eilė grupei ir Pauliaus baigiamajam. Jaučiu, kad esu visas šlapias, norisi kažkur nusiplauti rankas. Po kurio laiko išeinu į lauką, rūkau, ateina S.B., kalbamės vėl, aš tik noriu ramybės, galvoju, man norisi greičiau išvažiuoti, nors turiu pripažinti, kad skaitymai man patiko; mane pagauna klasiokė su vyru ir draugė su Marija, kalbamės, tada matau Renatą, atsiprašau draugių, Renata apkabina, klausiu ar ji bent juokėsi kartą, sakė juokėsi, sakau tada gerai, ji padovanoja man juodą šokoladą, jau dingę visos mintys apie pasivaikščiojimą su Renata, man tik norisi grįžti į Vilnių.

Atsisveikinu su Pauliumi ir vietos žmonėmis, padėkojam už priėmimą, kodėl jie mus trukdo, kodėl tiek daug kalbina, siūlo kartu rašyti projektus rudenį, man trūks plyš reikia greičiau į Vilnių; pagaliau paleido, padėkoju Pauliui už viską, pasakau, kad, deja, negaliu vykti pas juos valgyti šašlykų ir nepersigalvojau dėl nakvynės; aš jau klasiokės automobilyje, mane jie veža iki autobusų stoties, įvyksta bandymas per 7 minutes papasakoti apie savo gyvenimą nuo tada, kai nesimatėm – lengviausia kalbėti apie romaną; aš jau gatvėj, visur tas tvankus oras, nusiperku bilietą į autobusą, iki išvykimo liko 15 minučių, stovėdamas ir rūkydamas galvoju, kad jau ilgą laiką nebuvau tualete, bet kažkaip ir nenoriu, stovėdamas ir rūkydamas galvoju, kad Kaunas kaip simbolis mano gyvenime primena tik ašaras ir širdgėlą, nieko daugiau, man taip norisi greičiau grįžti į Vilnių.

Autobuse įsitaisau, skaitau kažkokį Kauno kultūros nemokamą leidinį, jo dizainas visai įdomus, bet tik tiek; sutariam su Rūta kada ir kur susitiksim; kelionei įpusėjus neturiu nei kaip klausytis muzikos, nei ko skaityti; norėčiau pakišti galvą po šalta vandens srove, norėčiau visas nusiprausti, po to ramiai parūkyti; aš per daug rūkau, galvoju.

Pagaliau išlipu Vilniuje. Stotyje užsuku į tualetą, jo valytojas įtartinai stebi kaip tvarkausi prieš veidrodį; sėdu į taksi nuo stoties žiedo – aš jau vietoje, net keliomis minutėmis anksčiau, nei planavau. Rūta nusileidžia, labas / labas, apsikabinam ir einam į barą, pasakoju kaip sekėsi Kaune.

Dabar aš ramus.

Virš mūsų galvų skleidžiasi vakaras.

***

Kitą dieną galvoju – Kaune buvo visai gerai.

Kvietimas

2016/07/25

Paulius Norvila Povilas Šklėrius

Liepos 26 d., antradienį, Kaune, Kauno menininkų namuose, su kolega Paulium Norvila skaitysim savo kūrybą. Be mūsų dar gros grupė Islandijos plento moterys. Užsukit, varysiu juodai.

Renginys facebook’e.

Nuotrauka – Kotryna Norvilienė.

Liepa

2016/07/12

Labai gera išsijuokti, išsijuokti taip iš visos širdies, kad net šonus pradeda skaudėti, o tu vis dar negali liautis juokęsis, ir kai bandai paaiškinti kitiems iš ko gi tu juokiesi, tada tik dar didesnis isteriškas juokas apima, o kai jau galiausiai kažkaip susitvardai, nurimsti ir paaiškini kas tau taip juokinga pasirodė, tada visi tyli ir žiūri į tave kreivai – jiems tai neatrodo juokinga.

***

Meluoju L., kad negaliu su ja susitikti, nors vakar pats pasiūliau. Spjaučiau į mane vietoj jos.

***

Kas mane visada žavėjo žmonėse – jų netobulumas. Ir tai, kiek jie panaudoja jėgų, bandydami jį įveikti ar užmaskuoti. Mane labiausiai ir žavėjo tie ir tos pasimetę, paklydę, brokuoti. Suvokiantys savo nelaimę, bandantys kažkaip ją apeiti, išspręsti, pasiduodantys, bet tęsiantys žaidimą toliau.

***

Šią dieną viskas taip erzina, net nežinau, nuo ko turėčiau pradėti, ir net šita skambinti klasikinė muzika man sukelia tik dar didesnį erzelį.

Labai nemėgstu savęs tokio irzlaus.

***

L. sunki diagnozė. Skaitydamas apie jos ligą pats susimąsčiau ar man irgi nereikėtų kažkaip dėl to paties pasitikrinti.

***

Skambindamas mamai ir laukdamas, kol ji atsilieps, staiga suprantu, kad jau kurį laiką užmirštu jai papasakoti svarbesnius dalykus – kad išsikraustė butokė ir kad gavau honorarą. Kaskart, kai pradedam pokalbį, vis užmirštu papasakoti šitas naujienas ir, paklaustas kas naujo, sakau, kad nieko per daug naujo neįvyko.

Išties gyvenu taip, tarsi jau viskas būtų nebesvarbu. Net kai kolega Paulius kalba man apie bendrą mūsų kūrybos skaitymo turą po Lietuvą, kas man visada atrodė žavu ir linksma, aš nejaučiu didelio noro tai daryti; sutinku per daug negalvodamas, bet negyvenu tuo. Net kai <…>, manęs tai nevaro iš proto, tarsi būčiau įsijungęs saugumo režimą, kuris man neleistų atitrūkti.

Jei manęs kas nors paklaustų, o kuo aš paskutiniu metu gyvenu, aš tik truktelčiau pečiais. Greičiausiai aš negyvenu – kitaip negalėčiau paaiškinti kaip galiu išlikti toks ramus.

***

Skaitydamas jos laišką susigraudinu – viskas, ką ji rašo, yra tiesa, tik aš jau seniai įpratau apie tai negalvoti.

Pirmą kartą susimąsčiau ar mano tėvas kartais nejusdavo kažko panašaus.

Poezijos skaitymai

2016/07/11

slemas 2016-05-27 (2)

Su kolega Paulium Norvila tęsiam savo skaitymų tradiciją. Šįkart kviečiam užsukti liepos 12 d. 20 val. į kokteilių barą Salionas / Rašytojų sąjungos kiemelį (K. Sirvydo g. 6, Vilnius). Pasakosim apie keistus įpročius, kaip man įvedė internetą, apie iš kameros išimtą į akmenį sušalusį mėsos gabalą, apie tai, ar dievas turi dantis ir ar dievas yra gailestingas.

Renginys facebook’e.

Nuotrauka – Benedikto Januševičiaus.

2014 metų apžvalga

2015/02/10

Neseniai draugas paklausė kokie gi man buvo 2014 metai, todėl nutariau padaryti šiokią tokią suvestinę.

Muzika

Last.fm rodo, kad 2013 metais daugiausiai klausiausi The National (832 kartai; turint omeny, kad dar dažnai jų klausiausi telefone, tai turbūt ir 1000 kartų viršija), The Black Keys (482 kartai), Deftones (418 kartų) ir Arctic Monkeys (277 kartai).

Daugiausia kartų klausytos dainos: M.I.R. Project – Bubble (130 kartų), The National – Bloodbuzz Ohio (45 kartai), The Black Keys – Weight of Love / Turn Blue / In Time (visos trys – po 43 kartus).

Daugiausia kartų klausyti albumai: The National – High Violet; The National – Trouble Will Find Me; The Black Keys – Turn Blue. Pastarąjį kartu su Sick of if All „Last Act of Defiance“ laikyčiau mėgstamiausiais 2014 metų albumais.

O šiaip metai visiškai priklausė grupei The National. Nuostabi muzika, nors atrodo, kad tas pats per tą patį, gal net nuobodžiai skamba pirmą kartą klausant, bet po to kažkaip užburia ir pasiglemžia. Ir dainų žodžiai – interpretuok kaip nori, vis tiek gerai skamba, turbūt kiekvienas žmogus sau savaip gali pritaikyti ;)

Koncertai

Įsimintiniausi dveji – Mount Kimbie kažkada vasaros pradžioje Vilniuje, Mokytojų namų kiemely ir kažkada rudenį Vilniuje, klube New York groję danai Get Your Gun. Atskiro paminėjimo dar verti pažįstamų grupės No Real Pioneers koncertai (visi, kuriuose tik lankiausi 2014 metais).

Festivaliai

Likau be festivalių.

Knygos

Turbūt perskaičiau apie 12 knygų. Įsimintiniausios – Romain Gary „Aušros pažadas“ ir O. Henry trumpų apsakymų rinkinys „Išminčių dovanos“. Labiausiai nuvylusi – Juan Carlos Onetti „Maitvanagis“ (taip ir nebaigiau skaityti).

Teatras

Buvau tik viename spektalyje, bet buvo puiku. Visiems rekomenduoju „Damos vizitą“.

Metų nusivylimas

(Vis dar) aš pats.

Metų džiaugsmas

1.) Stalo žaidimas A Game of Thrones (2nd edition): melavimas, apgaulė žiūrint tiesiai draugams į akis, alus ir blevyzgos iki 04 arba 06 val. ryto, kuomet kažkas galiausiai laimi žaidima ir užsitraukia likusių žaidėjų rūstybę ;) Jei neklystu, kažkada vasarį sueis metai kaip jį žaidžiam.

2.) Mano netikėtai linksmas gimtadienis. Šiaip nelabai laukiu gimtadienių, nelabai juos ir mėgstu, bet šiais metais jis truko net dvi dienas, ir keista, bet buvo žiauriai smagu.

3.) Kūrybos skaitymai kartu su Pauliumi Norvila Kristinos Norvilaitės galerijoje. Jau antrus metus rugsėjo pirmoje pusėje skaitom su Paulium, ir šįkart buvo daugiau žmonių, kažkaip daugiau baimės, bet tuo pat metu ir didesnis įspūdis liko.

Metų netikėtumas

Kad vėl pradėjau rašyti eilėraščius. Aišku, galima ginčytis, kiek tai eilėraščiai ar poezija, o kiek ne, bet šįkart ne apie tai. Svarbiausia, kad po ilgo laiko vėl jaučiu malonumą rašyti.

Apibendrinimas

Metai tikrai geresni nei 2013, kuriais, atrodo, visiškai stagnavau. 2014 metų vasarą išgyvenau krizę, po kurios permąsčiau tam tikrus dalykus, ir to pasekoje pradėjau, pvz., vairuoti automobilį ;) Ruduo buvo itin aktyvus – aplankiau daug koncertų, pradėjau vesti radijo laidą „Hardkoro valandėlė“, o artėjant žiemai ir žiemos metu kibau į eilėraščių rašymą, rinkinio sudarymą. Nors tam tikrų problemų nepavyko išspręsti, jaučiu žengęs žingsnį į priekį. Galvoje lėtai, bet nuožmiai vyksta pasikeitimai.

2014.09.16

2014/09/16

Yra tokia grupės LMP (Lipnūs Macharadžos Pirštai) daina „Iš sapno“:

Įsimylėti žmogų iš sapno
Kiekvieną rytą laukti vakaro

– – –

Sapne atidariau duris ir pamačiau K. gulinčią lovoj ji žiūrėjo televizorių priėjau ir

paklausiau: ką tu žiūri

ji sako: nieko tik junginėju kanalus ir viskas

Tada aš atsiguliau šalia jos patogiau įsitaisiau atrėmęs galvą į ją ir po kurio laiko pajutau kad kažkiek grimztu į lovą patalynė taip maloniai lietė veidą buvau beveik jau užsnūdęs bet tada pajutau kad kažkas ne taip pakėliau galvą ir pamačiau kad K. tiesiasi link manęs mes pradėjom bučiuotis aš prasegiau jos palaidinę jos prasegta palaidinė atrodė labai gražiai jos kūnas kvepėjo tada ji nuvilko mano marškinius ir įkišo rankas už kelnių

ji sako: dabar tu

aš įkišau rankas po antklode suradau jos šortukus ir timptelėjau žemyn <…>

– – –

Kad ir kaip ten būtų viskas vykę toliau, tai labai estetiškas sapnas. Ir aš žinau, iš kur šitas sapnas ;) Per skaitymus su Paulium Norvila skaičiau vieną eilėraštį, tai, matyt, dėl to po kurio laiko ir sapną su panašiais motyvais susapnavau.

Pirmoji mergina

pirmoji mergina nuostabiai bučiavosi,
iš esmės mes nieko daugiau ir neveikdavom,
tik bučiuodavomės ir glamonėdavomės.

palyginus su ja, buvau mažai patyręs tuose reikaluose,
bet aš stengiausi,
labai stengiausi,
skaičiau net visokius neaiškius forumus,
ir mano pastangos, matyt, neliko nepastebėtos,
nes vieną dieną, eilinį kartą mums glamonėjantis
ant sofos mano kambaryje,
ji leido man įkišti ranką už jos kelnaičių ir paliesti tą vietelę.

man to pilnai užteko.
nurimau, net ir bučiuotis jau nelabai norėjau.
po to ji išėjo, o pas mane atėjo draugas,
pakvietė pažaisti krepšinio.

žaidžiau atsipalaidavęs,
įmečiau du tritaškius iš eilės,
perėmiau kamuolį iš greičiausio priešininkų žaidėjo,
po to uždėjau bloką kitam bičui,
kuris labai supyko ant manęs.

o aš sau toliau šypsojausi.

norėjau visam pasauliui pasakyti,
kad paliečiau jos vietelę,
norėjau pasidalinti tuo pasiekimu,
norėjau tą ranką ištiesti kunigui ir pasakyti
štai yra įrodymas, kad dievas egzistuoja,

įsivaizdavau, kad dabar šita ranka gali
ne tik būti naudinga žaidžiant krepšinį,
bet ir gydyti ligas, atauginti galūnes,
sukurti vaistus nuo vėžio,
ištraukti laimingą loterijos bilietą
ar parašyti matematikos kontrolinį dešimtukui.

net kai grįžau namo,
negalėjau atsidžiaugti ta ranka.
padėjau ją ant stalo ir žiūrėjau susižavėjęs.
mama pastebėjo, kad elgiuosi įtartinai
ir paklausė ar man viskas gerai.
atsakiau, kad viskas gerai
ir pasišalinau į savo kambarį.

iš to džiaugsmo
vos užmigau tąnakt.

Kūrybos skaitymai

2014/09/07

Tęsdami tradiciją, su kolega Pauliumi Norvila vėl skaitysim savo kūrybą. Rugsėjo 11 d., ketvirtadienį, 19 val. kviečiam užsukti į Kristinos Norvilaitės galeriją (Užupio g. 1, Vilnius). Renginys Facebook’e, jei kam įdomu.

Laiminga pora

išėjau iš odontologės kabineto
ir pasukau link stotelės.
atvažiavo 6 troleibusas, įlipau ir važiavau namo.
žvalgiausi į žmones, nieko neįprasta.

tik kai troleibusas sustojo Žaliojo tilto stotelėje,
vienas vyrukas pašoko iš sėdynės ir nuėjo link durų,
ten apkabino ką tik įlipusią merginą
ir pradėjo su ja šnekučiuotis.

supratau, kad jie pora.

mergina sėdėjo, vaikinas stovėjo šalia jos.
kalbėjo apie savaitgalį,
o po to mergina sako
kai ką tau parodysiu

ji ištraukė kažkokį lankstinuką,
tai buvo Hesburgerio nuolaidų kuponai.

ji sako
labai norėčiau pavalgyti ten

aš žiūriu į vaikiną ir galvoju ką jis atsakys,
o jis sako
planavau šiandien pagaminti kažką
vakarienei ir pusryčiams,
bet galim pavalgyti ir Hesburgery

mergina suima jo ranką,
tempia link savęs,
vaikinas pasilenkia,
jie pasibučiuoja.

jie atrodo laiminga pora,
jie važiuoja į Hesburgerį.

Naujienos

2013/08/20

Grįžau. Kurį laiką rašiau čia.

– – –

Rugsėjo 5 dieną, ketvirtadienį, 19 val. kviečiu apsilankyti poezijos skaitymuose “Dvi vieno žmogaus istorijos“, kurie vyks Kristinos Norvilaitės galerijoje adresu Užupio g. 1, Vilnius. Kartu su kolega Pauliumi Norvila skaitydami savo kūrybą apžvelgsim Rašytojo gyvenimą ir kūrybą.

Elfų Porno

2012/01/25

Pasnigo, ir man pasidarė ramiau.

Žiemą visada taip, aišku, jei tik yra sniego. Praėjusi žiema dėl to buvo itin rami, jei viską gerai pamenu. Nežinau, kas man nutinka žiemą, bet pasirodęs sniegas tarsi užglaisto mano neramų protą. Žiemą puikiai galiu pailsėti nuo savęs, nesibaiminu dėl savo charakterio ydų. Dažnai tai būna ir pats darbingiausias laikotarpis, praėjusi savaitė buvo puikus to įrodymas: dirbau daug su visokiais trukdžiais, tačiau penktadienį nė kiek nejaučiau nuovargio, ir paskutinę darbo valandą darbavausi net su ugnele. Aišku, kartais sunku suprasti ir paaiškinti, iš kur tas užsidegimas atsiranda dirbant archyvaro darbą, bet manau, jog tai visada yra susiję su mano keista (stipria) motyvacija dirbti gerai.

– – –

Šiandien perskaičiau Pauliaus Norvilos tekstuką Šiaurės Atėnuose, patiko. Visada įdomu skaityti, kai parašo pažįstami žmonės.

– – –

Miglė parodė dainuojančius arkliukus, trumpas malonus užsiėmimas ;)

– – –

Jau dvi savaites mintyse dėstau tekstą (ypač per pietų metu darbe), tikiuosi užrašytas jis bus toks pats neblogas, kaip kad jį įsivaizduoju.

– – –

Vieną vakarą su draugais juokavom juokavom apie elfų porno (elfų porno; vienaragių porno; tarprūšinis porno – elfai su vienaragiais), o pasirodo, kad, va, iš tiesų nėra tai iš piršto laužta ;) Bulvarinis skaitalas 5braškės patalpino straipsnį apie moterų seksualines fantazijas, kuriose ir elfai paminėti ;)


%d bloggers like this: