Posts Tagged ‘pavasaris’

Atmintys: Užupio prūdai

2017/05/31

Vieną iš tų nerimo pilnų dienų, kai jau nebegaliu nusėdėti darbe, sulaukęs pietų pertraukos išeinu pasivaikščioti.

Iš manęs prastas vaikščiotojas, tai žinau ne tik pats, bet ir kiti: einu per greitai, tarsi visai ne pasivaikščioti būčiau susiruošęs, nuolat skubu, prisėsti ant suoliuko ir tiesiog pasėdėti irgi ne mano sugebėjimams. Štai ir dabar, vos išėjau iš darbo, po kelių minučių jau priėjau vietą, kurią įsivaizdavau kur kas toliau.

Tai Užupio prūdai, bent jau aš taip juos vadinu. Ko aš čia atėjau? Matyt, gaudyti atminties.

2005 metų pavasarį, kai mokiausi vienuoliktoje klasėje, su keliais draugais atvažiavom iš Alytaus į Vilnių, kur pogrindiniame Green Club‘e turėjo groti suomių hardcore-punk grupė Hero Dishonest. Iš tiesų nelabai tų Hero Dishonest mes klausėm, labiau įdomi buvo kelionė ir pasibuvimas Vilniuje.

Tą penktadienį pirmą kartą tranzavau – sustojom su Kurmiu prie Alytaus kareivinių ir iškėlėm aukštyn nykščius. Kai praėjo dešimt minučių ir niekas nesustojo, man tai ėmė pabosti; turiu problemų su kantrybe. Tačiau būtent tuo metu, kai buvau beprarandąs viltį greitai sutranzuoti, mums sustojo vienas greitai lėkęs automobilis. Pasirodo, jį vairavo Kurmio buvęs klasiokas. Pakvietė mus sėsti, ir mes įsėdom. Aš pasisveikinau su vairuotoju, bet visos kelionės metu daugiau su juo ir nekalbėjau, situaciją kontroliavo Kurmis. Nežinau, ar jie buvo geri klasiokai, nes tas vairuotojas buvo tikras marozas, klausė išskirtinai baisią muziką, vairavo labai neatsakingai, o po to išsitraukė iš bardačioko pistoletą ir ėmė mums jį demonstruoti. Kita vertus, nieko bloga nenutiko – jis mus nuvežė iki VPU (dabartinio LEU) bendrabučių, mes išlipom ir pasukom link Konstitucijos prospekto.

Tada einant pėsčiųjų perėja manęs vos nenutrenkė automobilis – supratau, kad Vilniuje reikia būti atidesniam.

Oras buvo pasakiškas, mes perėjom Konstitucijos prospektą ir patekom į Gedimino prospektą, aš mačiau gražiai apsirengusius žmones, sėdinčius lauko kavinėse, kol mes, abu su suplyšusiais džinsais, ėjom link kažkokios man nežinomos vietos. Vilnius buvo pasakiškas – bomžai ir prasigyvenę žmonės, pankai ir stileivos, visi čia kažkaip buvo vieni greta kitų, toks didelis kontrastas, nepalyginsi su Alytaus publika.

Tuo metu nei gėriau, nei rūkiau. Tiksliau, kartais ir parūkydavau, ir išgerdavau, bet kai su Kurmiu nuėjom į Galerą prie Vilnelės ir sutikom man nepažįstamus pankus, kurie pasiūlė alaus, aš alaus atsisakiau, nes norėjau sulaukti vakaro, o buvo dar labai anksti. Kadangi jie gėrė toliau, o dar mūsų vos nesuėmė policija, tai aš nutariau pasišalinti, kad nepapulčiau ten, kur nereikia, ir išvykau iš centro į Fabijoniškes pas kiemo draugą Matą – tuo metu jis jau studijavo Vilniuje. Kažkiek Vilniuje orientavausi, nes radau ir reikiamą stotelę, kurioje stojo 53 maršruto autobusas, ir žinojau kur man reikia išlipti.

Pas Matą kažką veikėm, nepamenu, turbūt nieko neveikėm, greičiausiai kalbėjomės, o po kurio laiko išvažiavom į centrą, link koncerto vietos. Važiavom 10 maršruto autobusu, buvo piko metas ir jis buvo pilnas žmonių; išlipom prie Dailės akademijos stotelės, ten šalia ir buvo tuometinis Green Club‘as, o visai šalia ir kitas klubas veikė – Intro.

Centre sutikom Tadą, Audingą, Rasą, tą patį Kurmį, vėliau atėjo keli pažįstami vietiniai pankai, kurie kartais lankydavosi Alytuje. Žmonių prie koncerto nebuvo daug, laiko dar buvo likę užtektinai, tai mes nuėjom su kažkuo pirkti alaus į tą parduotuvę, kurią jau žinojau – legendinė Pilies g. Aibė. Po to gėrėm alų Green Club‘o kiemely, atėjo kažkoks bomžas-pankas ir gėrė iš mūsų bambalio – buvo biškį ne kažką, bet tiek to; vėliau galvojau ar jis kartais neserga AIDS ir pan., bet, matyt, kad nesirgo – esu sveikas iki šiol. Kartais matau tą bomžą-panką ir dabar – tai kur nors Kalvarijų g. viešuoju transportu važiuoja, sukinėjasi prie Žalgirio g. Maximos ar vaikštinėja senamiestyje. Nežinau, ar jis tuo metu dar buvo pankas, manau jau anuomet jis buvo benamis, bet tada dar užsukdavo į koncertus, o dabar jau nepamenu kada paskutinį kartą mačiau jį kokiame nors koncerte.

Kol gėrėm alų kiemely, lauke Riešutas tokiam jaunam metalistui įvėrę auskarą, tik dabar nepamenu kur – į antakį ar į lūpą. Kažkiek buvo kraujo, po to žaizdą palaistėm alu, neva dezinfekavo.

Išgėrę alaus nuėjom į koncertą, grojo man neįdomi grupė Forth Rotor, o po to Hero Dishonest. Žmonės pirmąją grupę klausėsi, o per antrąją šiek tiek poginosi. Koncertas buvo labai trumpas, kai jis baigėsi, vis dar buvo šviesu. Tada visi susipažinom su tokia Ugne ir nuvažiavom pas ją tūsintis. Pirkom daug Optima linijos alaus, nuvykę į jos butą išsivirėm koldūnų. Tada kažką bandėm veikt, bet mes su Tadu ir Audinga nuėjom miegoti. Visą naktį Audinga neleido man miegot, mes šnekėjom nesąmonės ir juokėmės, trukdėm miegot ir Tadui, Audingos plaukai man labai kvepėjo. Kartais kas nors užsukdavo pas mus į kambarį, bet vėl palikdavo mus ramybėje. Man net dabar keista, kad Audingos aš niekada nebuvau įsimylėjęs, ypač po tos nakties; tiksliau, tai aš ją mylėjau visą laiką, nes ji mane mėgo, bet tai buvo draugiška meilė, tokia, nežinau, tiesiog draugiška.

Kitą dieną mes su Tadu iš Pašilaičių pėsti nuėjom į Fabijoniškes pas Matą, man visai neblogai sekėsi orientuotis tuose rajonuose, nors ir neturėjau jokio supratimo kur mes esame ir kur link einame. Grįžę pas Matą miegojom, tada kažką valgėm, o po to išvažiavom į centrą, kur Jėzuitų gimnazijos aikštelėje pankai ir hardkorovcai žaidė futbolą. Ten pasitrynėm, aš alaus jau negėriau visai tą dieną, o tada su dalimi žmonių nuėjom laipteliais žemyn, link Užupio.

Taip aš pirmą kartą ir atsidūriau prie šitų Užupio prūdų.

Sėdėjom tada ant žolytės, buvo geras oras, aš mažai su kuo kalbėjau, nes buvau nedrąsus, ir tik klausiausi ką kalba kiti. Pankai gėrė alų, šalia vaikštinėjo kiti žmonės, kažkas deginosi ant žolytės. Viskas atrodė gaivu, nauja, nepalyginama su Alytumi.

Dabar, kai priėjau prie prūdų, supratau, kad mano atmintyje jie išlikę visai kitokie – dideli, platūs, stipriai apžėlę augmenija. Tai, ką išvydau, visai nepriminė to, ką kažkada čia mačiau. Dabartinėje realybėje šitie prūdai atrodė mažyčiai, visa vieta aplink juos nedidelė, žodžiu, viskas kažkaip nyku ir perdėtai ramu. Šen bei ten mačiau žmones – vieni sėdėjo ant suoliukų, kiti ėjo susikibę už rankų, šėrė antis, kelios poros stūmė kūdikių vežimėlius. Galvojau gal prisėsti ir parūkyti, bet nemačiau nė vieno laisvo suoliuko. O blogiausia, kad nuėjęs į šitos teritorijos vidurį pasijutau stebimas, tarsi visi žiūrėtų ir galvotų – ką jis čia veikia vienas, ko jam čia prireikė?

Tai aš tiesiog ėjau toliau, kol praėjau visus prūdus, visi suoliukai liko už nugaros ir aš išėjau į kažkokį pramintą takelį, kuris, kaip mačiau, vedė link kalniuko. Kai pradėjau eiti tuo takeliu, iš už krūmų išlindo mergina su vilkšuniu. Vilkšunis pradėjo garsiai loti ant manęs, mergina jį pavedė į šoną ir apvyniojo pavadėlį ant medžio kamieno, kad būtų lengviau išlaikyti šunį; o tas vis lojo ir žiūrėjo į mane.

Kai praėjau juos, šuo dar ilgai nenurimo, girdėjau jo lojimą, nors atsisukęs išvydau, kad mergina jau buvo su juo beeinanti link prūdų. Pakilęs į smėlėtą ir slidų kalnelį, atsidūriau viršuje, nuo kur matosi ir Užupis, ir dalis Vilniaus senamiesčio. Nesumodamas, ką toliau daryti, užsukau į kavinę ir nusipirkau kavos; su pienu, pasakiau – nemoku gerti kitokios kavos, tiksliau – nesuprantu, man būna per kartu, neskanu. Įsidėjau cukraus ir išėjau į lauką. Radęs atokų staliuką prisėdau; krėslai nepatogūs, prisukti varžtais prie grindinio. Tada atsilošiau krėsle ir užsižiūrėjau tiesiai priešais save, kur driekėsi Vilniaus bažnyčių stogai.

Jaučiau, kad kažkas šiame vaizde yra negrąžinamai prarasto. Kažkoks jausmas – laisvė, netikėtumai, pažintys, jaunystė, norėjimas įsilieti tarp kitų žmonių, surasti savo vietą.

Sukurti namus.

Išgėriau kavą, pakilęs išmečiau vienkartinį puodelį ir pasileidau eiti žemyn nuo kalnelio. Su paltu jau buvo per karšta, prasisegiau jį, užsidėjau akinius, tada nusiėmiau akinius, man prakaitavo delnai, nusirengiau paltą ir persimečiau per petį, staiga viskas tapo bergždžia, parašiau E., siūlydamas susitikti, nors jaučiau, kad ir tai bergždžia, bet kažkaip reikėjo gelbėti save – dariau visa, ką išmaniau.

Grįžau į darbą, o vėliau atėjo E., mes klausėm muzikos ir kalbėjomės, dalijomės atradimais ir įspūdžiais. Tada ji išėjo, o aš, baigęs darbą, išvažiavau namo. Sėdėjau tuščioje virtuvėje, valgiau koldūnus ir viskas, ką tuo metu jaučiau, tai kad jau velniškai ilgai Vilniuje nebeturiu namų savo dūšiai.

Gegužė (2)

2017/05/26

Kaip praėjo vakarienė su A.

O buvo taip: pažiūrėjau, kad A. atsilaisvins tik 21 val., o restoranas dirba iki 22 val., tada paskaičiavau, jog spėsime nueiti ir pavalgyti iki užsidarymo, apie ribotą laiką informavau ir A., ji sako ok ok, bet prieš susitinkant ji pakviečia jos darbe pažaisti dar stalo futbolą, ir man tokia mintis jau galvoj sukasi – nenori ji su manim vakarieniaut, visai nenori, ir kai žaidžiam jau trečią partiją, tai visai man viskas išvis aišku, o kai žaidžiam ketvirtą partiją, pradedu galvoti, kodėl ji su manimi nenori vakarieniauti – ar tai dėl mano atsiradusio pilvo, ar storų žandų, ar moteriškų klubų ;)) Tada mes pagaliau išeinam iš jos darbo, kai jau ryškiai per vėlu eiti valgyti, ir einam į barą, prisėdam terasoj, A. skaniai kvepia, ir tik kai geriam antrą alaus, A. prisipažįsta, kad jaudinosi prieš tą vakarienę ir visai nenorėjo tos vakarienės, nes niekas jos nėra kvietęs vakarienės, ir man tada kažkaip viskas aišku pasidaro ;) Dar A. su labai gražiais auskarais. Po to grįžtam taksi, ji išlipa prie savo namų, o aš važiuoju toliau ir galvoju dieve dieve kaip valgyt noriu.

Ryte nubundu kažin koks linksmas.

Dabar 10:07, aš valgau obuolį ir vis dar esu pakilios nuotaikos, nors laukia ilga diena darbe, o gi penktadienis.

***

Yra toks žmogus, kuris mane visada erzina – jam net nebūtina kalbėti, užtenka būti kur nors vienoje patalpoje su manimi. Kadangi jį matau retai, tai šiaip ne taip ištveriu. Bet kai jis pradėjo like‘inti mano facebook‘o įrašus, tapo stačiai nepakenčiama.

***

A. pasakojo istoriją apie tai, kaip ji nemoka sakyti žmonėms „ne“ ir kas iš to išeina, ir aš staiga prisimenu visus aklus ir kitokius pasimatymus ar susitikimus, kurie įvyko dėl tos pačios priežasties – mano nemokėjimo pasakyti „ne“.

Kad A. galbūt dėl tos pačios priežasties sutiko su manimi susitikti, aš pamąsčiau tik kitą dieną.

***

Ar aš dažnai esu išgirdęs „ne“?

Šitas klausimas primena pirmosios psichologės užduotą klausimą, tai buvo kažkas susiję su sėkme. Man rodos ji klausėsi klausėsi manęs ir paklausė ar aš išvis esu patyręs nesėkmių, ir aš atsakiau, kad šiaip esu sėkmingas žmogus, o jei jau patiriu nesėkmę, tada ilgam sustoju.

Dabar galvoju: draugystė su G., mano akimis, buvo nesėkmė, nes tai dėl mano kaltės (kaip man tuo metu ir dabar atrodo) mes išsiskyrėm. Po to sekė 5 metai negebėjimo užmegzti normalių santykių su merginomis.

Dabar galvoju: o ar nusivylimas po draugystės su G. iš tiesų baigėsi, praėjo? Vieni ženklai rodo, kad baigėsi, kiti – kad vis dar tempiu tą nusivylimą su savimi, ir jis man trukdo pradėti naujus santykius.

Dabar galvoju: ar tai išvis susiję su G.? Baimę būti blogu vyru aš įgijau anksčiau.

***

Aną naktį grįždamas namo pro Kalvarijų kiemus prie vienos laiptinės radau gulintį vyrą. Naktis tikrai vėsi, o jis tik su džinsais, kedais ir marškinėliais. Priėjau arčiau pažadinti, o jis apsivėmęs sau kaklą, baltos putos drimba jam iš burnos. Matyt, kad girtas. Bandau žadinti, tačiau jis net negali akių pramerkti, kartais kažką suveblena. Negyvenu šitam name, nieko čia nepažįstu, o ir laiptinės languose visur tamsa. Išsitraukiu telefoną ir skambinu 112, ten pasakau kokia situacija, mane sujungia su greitąja pagalba, ten vėl nupasakoju situaciją. Manęs paprašo niekur nenueiti. Paverčiu vyrą ant šono, kad neužspringtų vėmalais, tada laukiu, laukiu, rūkau, laukiu, kokia vėsi naktis, galvoju ar tas vyras galėtų dabar mirtinai sušalt ar susirgti plaučių uždegimu ir vėliau numirti, laukiu, rūkau, laukiu, mano kambariokas irgi dabar serga, jam sinusitas, gavo nedarbingumą, neina į darbą, laukiu, rūkau, laukiu, galėtų šitas vyras būti pašautas ar įdomiau sužeistas, būtų daug įdomiau laukti, galvoju, ir toliau laukiu, laukiu, kol pagaliau pasirodo greitoji pagalba, ir aš juos atvedu iki gulinčio žmogaus, atsisveikinu ir nueinu namo.

Kovas

2017/04/03

Sapne senelio paklausiau: kaip jums ten? Jis atsako, kad gerai, kad yra daug knygų, tai jis gali skaityti.

Tai teikia vilties – kad po mirties irgi galima skaityt.

***

Sėdim su Martyna ant stalo ir geriam vyną, atitraukę užuolaidas žiūrim pro langą. Visas kiemas skendi rūke, kartais praeina vienas kitas žmogus, grįžta kaimynas su šunimi, kituose languose pamažu gęsta šviesos.

Martyna klausia ar kada nors turėjau žmogų, dėl kurio galėdavau bet kur trenktis, kad ir naktį, jei jis man paskambindavo ar parašydavo, prašydamas/siūlydamas susitikti. Atsakau, kad buvo toks žmogus – ir kaip gerai, jog aš nustojau gyventi jo gyvenimą ir susirūpinau savuoju.

***

Smagu matyti ką daro pavasaris su suaugusiais bernais.

Į radijo laidą atsivedę jauną merginą gėlėtu sijonu, jie kosčioja, kosčioja, kol galiausiai nutaria pramušti ledus ir sako: o iš kur tu muziką siuntiesi?

„O iš kur tu muziką siuntiesi?“ 2017 metais ;)

***

Kartais įsijungiu Facebook‘ą ir pažiūriu kaip gyvena kitas Povilas Šklėrius.

Šiaip mes nepanašūs – jis šviesių plaukų, aukštesnis už mane, aukšta, kiek praplikusi kakta, žydros akys.

Tai vyresnis už mane vyras, bet jo amžius paslėptas, todėl belieka tik spėlioti. Kad ir kaip bebūtų, atrodo artėjantis link keturiasdešimties. Su branda tai niekuo nesusiję – duodu jam arti keturiasdešimt metų tik dėl to, kaip atrodo jo sudėjimas ir kad turi vaiką, nors kas ten žino – galbūt tai kieno nors kito vaikas? Kai susiduri su nepažįstamu žmogumi Facebook‘e, dėl nieko negali būti tikras. Net tai, kad šitas vyresnis Povilas Šklėrius savo darbo vietoje yra įrašęs „nedirbu“, greičiausiai yra melas, nes jei jis niekur nedirbtų, nesifotografuotų ant vandens motociklų ir nekeltų fotografijų iš Monako, ar ne?

Dar šitas Povilas turi kaimą/namą užmiestyje, ten dirba traktoriumi, ir šiaip daug fotografijų yra iš ūkio aplinkos, taigi gali būti, kad gyvena kažkur Alytaus pašonėje. Mėgsta rengtis baltais marškinėliais, turi žmoną (jaunesnę), kurios darbas susijęs su nagų priauginimu; turi motorolerį ir mažytį šunį. Tiesa, šuo figūruoja 2012 metų fotografijose, o vėliau yra visai nepastebimas, todėl galima pagalvoti, kad gal to šuns jau ir nebėra jo gyvenime.

Povilas labai mėgsta vandenį – visai kaip aš. Trečdalyje fotografijų užfiksuoti vandens telkiniai – jūra, ežeras, baseinas, dušas. Būtent iš šių fotografijų man atrodo, kad šitas Povilas Šklėrius yra emigrantas, jo žmona – irgi, tačiau iš fotografijų sunku spręsti, ar jie anksčiau dirbo užsienyje, ar tai daro ir dabar – abiejų Facebook profiliai sustoję ties 2016 m. lapkričio mėnesiu.

Kuo vyresnis Šklėrius domisi? Pirmiausiai – vandens pramogomis, tada – Formule-1, o po to jau seka mažiau svarbūs dalykai: domėtasi puslapiais „Kaip gaminami čipsai“, „Pamatyk kaip gyvatė prarijo kengūrą“, „Juokingesnių girtų merginų dar nematei FOTO“ ir „Žmogus nukrito iš 5 aukšto, pagulėjo, atsistojo ir išėjo namo“.

Kai kuriose fotografijose šitas Povilas Šklėrius atrodo šiek tiek išdykęs, ypač kai daro triukus su vandens motociklu. Bet šiaip jis toks žmogus prie ūkio, šeimos žmogus; yra nusifotografavęs ir prie žydinčių sakurų, tačiau didžiąją dalį fotografijų užima kaimo vaizdai – purvini keliukai, sužėlusi žolė, kiemas – visa tai jis vadina „kaimuku“. Ir šiaip jis mėgsta mažybinius žodžius – „žiemužėlė“, „darbukas“ ir pan.

Ir tik viena fotografija, kurioje Povilas Šklėrius yra šalia tupinčio sakalo (nesuprasi – užsieny ar Lietuvoj), kelia nerimą dėl Povilo Šklėriaus asmenybės – po ja kažkoks draugas yra parašęs „gyvenimi prisiminimais“. Iškart tampa neaišku, ar nėra taip, kad fotografijos darytos seniai, o įkeltos daug vėliau, desperatiškai bandant prisiminti prabėgusią jaunystę ir šiltus kraštus, vandens pramogas ir artimuosius. Vėliau, ieškodamas kitų įrodymų, kad Povilo Šklėriaus gyvenimas nėra toks smagus kaip jis nori parodyti, radau dar vieną įkaltį – kažkokios moters komentarą po 2015 metais įkelta fotografija: „Ilgiesi tų praėjusių dienų :)“. Taigi gali būti, kad šitas Povilas Šklėrius gyvena dvigubą gyvenimą – grįžęs į Lietuvą gyvena kaimuky, bet visa savo siela yra atsiskyręs ir nardo po praeities prisiminimus. Kažin ar jo žmona tai pastebi ir kaip ji į tai reaguoja?

***

Labai nefaina suprasti, kad tai tu turi problemų, o ne kitas žmogus.

Metas pas psichologę.

Laiškai sau (1)

2016/06/21

Dažnai savo el. paštą naudoju kaip užrašų knygelę, siųsdamas laiškus pats sau. Skaitydamas 2013 metų laiškus sau jau nebepamenu apie ką tie laiškai buvo.

***

Būdavo, jog yra mergina, o aš žinau, ką jai sakyti. Ir prieinu, ir sakau, ir mes kalbamės. Po to aš žinodavau, kada jai parašyti ar paskambinti, žinodavau, kur ir ko ją pakviesti. Viskas būdavo aišku kaip matematika ketvirtoje klasėje.

O dėl tavęs visiškai nieko nežinau. Nei ką tau sakyti, nei kur su tavimi eiti. Tik vakare susiruošęs miegoti pagalvoju: norėčiau apkloti tave, kai tu atsiguli į lovą.

***

Atrodo, jog daug moters patirties dar nėra integruota, ji turi daug nuoskaudų ir fiksacijų praeities santykiuose.

***

Įrašyk reikiamus skaičius – skaičius.
Kokie skaičiai – kokie.
Atimtis iki penkių – atimtis.
Padalink saldainius – saldainius.
Po kiek saldainių gaus visi vaikai – saldainių.
Pažymėk figūras – figūras.
Figūros, kurios yra stačiakampiai – stačiakampiai.
Paspausk reikiamus stačiakampius – stačiakampius.

***

Pavasaris, ir net fizikai įgauna drąsos, jie sako grupiokei „tu graži kaip atomas“.
Pavasaris, ir išsiskyrusios poros vėl sueina krūvon, užmiršusios, kad buvo prakeikę vienas kitą, prisiekę nebegrįžti ir visaip kitaip nebe-.
Pavasaris, bet tau tik liūdniau, bedarbi!
Pavasaris, ir girti vyrai, grįžę namo, ne taip stipriai muša žmonas.
Pavasaris. Iš esmės ta pati beprasmybė, tik estetiškai gražesnė.

***

Tegul Jums visada pakanka jėgų ir ryžto kasdieniams atsakomybės reikalaujantiems darbams atlikti, profesinės išminties, sėkmės, kūrybinio polėkio, tvirtos sveikatos ir didelės asmeninės laimės.

***

– Ar skaitei laišką dėl naujos įstatymo pataisos?
– Mačiau, kad gavau, bet dar neskaičiau.
– Ar kalbat apie tą laišką dėl naujos pataisos?
– Taip. Skaitei?
– Ne, bet mačiau, kad gavau. O tu skaitei?
– Ne, turėjau kitokio darbo.
– Įdomu, kokius pakeitimus vėl sugalvojo.
– Tarp mūsų kalbant, man jau įgriso tos nesibaigiančios pataisos.
– Žinai, man irgi. Na kiek gi galima?..
– Skanaus visiems.
– Ačiū.
– Ar skaitėt laišką dėl naujų įstatymo pataisų?
– Ne, bet matėm, kad atėjo laiškas. O tu skaitei?
– Ne, galvojau gal kas kitas perskaitė ir trumpai papasakos, apie ką jis.

***

Vengiau susitikti su žmonėmis, kurie mėgdavo kritikuoti valdžią ir viešąjį sektorių. Kai jie kalbėdavo apie tai, jog valdininkai ir valstybės tarnautojai nieko nedirba, man būdavo sunku jų klausyti. Nudelbdavau akis žemėn ir tylėdavau, tikėdamasis, kad jų kalbos mane aplenks, kad jie nepaklaus mano nuomonės. Keisčiausia, jog jie visada pabrėždavo, jog aš neįsižeisčiau, nes jie tiki, kad aš dirbu sąžiningai. „Bet paėmus bendrai, tai valstybės tarnyba yra tinginių rojus“, apibendrindavo jie.

Didžioji dalis tokių pašnekovų patys kažkada svajojo apie valstybės tarnautojo kėdę, apie šiltą vietelę, kaip jie tai visada įvardindavo, tačiau taip ir nesugebėjo patekti į valstybines įstaigas. Man buvo truputį jų gaila, bet iš kitos pusės džiaugiausi, nes jie buvo būtent tie žmonės, kurie užėmė rimtas pareigas stipriose verslo įmonėse ir iš savo kišenės mokėjo tokiems kaip aš atlyginimus.

Laukimas

2016/05/31

Šitie gegužės pabaigos karščiai, šita tvankuma vėl keistai mane veikia.

Dienomis, kai atsiduriu tarp žmonių, jaučiu pasyvų šleikštulį. Kartais šleikštulys kyla į ką nors ilgiau įsižiūrėjus – mažą vaiką parduotuvėje, neišsirenkantį ledų, senjorę, nešančią didelį kiekį žalios mėsos, benamį su moteriškais džinsais ir uggs‘ais.

Vakarais kitaip, vakarais atsiranda poreikis mylėtis. Sunku jį paaiškinti, bet man taip visada būna per karščius, nepaisant to, kad karščiai = prakaitas, lipnumas, troškulys. Ir dabar, kai guliu lovoje, girdžiu kaip mylisi kaimynai. Kaskart, kai juos išgirstu, žinau, kad dabar yra 23:40 arba 23:50 – jie visada tai daro tokiu metu. Norėčiau ir aš dabar turėti kitą kūną šalia, norėčiau patirti tą kuriam laikui atbukinantį malonumą.

***

Kasryt nubundu valanda iki žadintuvo, gulėdamas lovoje skaitau, tada trumpam apsimigdau, o po to jau nuskamba žadintuvas ir aš keliuosi. Maudausi, ir toliau nepusryčiauju, išeinu į darbą.

Kadangi prasidėjo sesija, studentų ryškiai sumažėjo. Liko pabaigti darbą su vienu skyriumi, užpildyti keistą apklausos anketą ir sulaukti kelių institucijų atsakymų į išsiųstus raštus, kad būtų galima sužinoti jų poziciją vienu svarbiu klausimu. Tris vakarus per savaitę, kaip ir anksčiau, irgi leidžiu darbe, prižiūrėdamas vis dar vykstančias laidas. Dar pradėjau mokytis dirbti programa Adobe InDesign – seniai buvo laikas. Bet iš esmės jaučiu štilį. Šalia manęs, atrodo, nieko nevyksta, ničnieko.

Gyvenu laukimu, tai nėra gerai. Laukiu, kada prasidės parašyto romano redagavimas. Laukiu, kada bus išleista knyga. Laukiu festivalio, laukiu kito festivalio.

Gyventi ramiai sunku, netgi neįprasta, sakyčiau. Nors iš pradžių užplūdusia ramybe džiaugiausi, nes po ilgo laiko buvo malonu jaustis pagaliau suprantančiu kas ir kaip yra, dabar ši ramybė mane veikia kažkaip neigiamai. Tiesa, mano mityba ir miego režimas normalizavosi, tai visai džiugina, nes kai neseniai pasisvėręs pamačiau, kad per mėnesį numečiau 6 kilogramus, sunerimau.

Toks jausmas, kad spėjau priprasti prie tos kurį laiką vyravusios sumaišties ir dabar be jos nežinau kaip orientuotis gyvenime.

Panaudotas paveikslėlis: http://www.mymodernmet.com/profiles/blogs/agnes-cecile-dripping-paint-portraits

Diena lengva ir saulėta

2016/04/04

atlydis

Tas keistas vulgarumas, kai nepaliekama jokios paslapties, tik tam tikros kūno vietos atidangstomos, ir viskas.

Nužiūrinėju iš šono, pykdamas, kad galiu būti taip lengvai įaudrintas. Visada galvojau, kad esu atsparus vulgarumui, bet dabar suvokiu, jog jos vulgarioje išvaizdoje yra kažkokie elementai, kurie mane jaudina.

Kitą dieną skaitau apie vulgarumą. Pasirodo, kad senovės Romos laikais vulgaris reiškė visuotiną/daugumos skonį, jis neturėjo tokio neigiamo atspalvio kaip dabar.

***

Pirmadienį nubudau 04 val., jaučiausi žvalus, išalkęs, tai nuėjau į virtuvę ir susitepiau sumuštinį. Suvalgęs grįžau į lovą ir bandžiau užmigti, bet nesėkmingai – galva buvo pilna minčių, jaučiau norą dirbti, bet vis stabdžiau save, įtikinėjau, kad reikia miegoti toliau. Tų įtikinėjimų metu sugalvojau romano koncepciją, užrašiau, tada ilgai apie jį galvojau. Užsnūsti pavyko tik prieš 06 val., o numigęs valandą, kai jau reikėjo tikrai keltis, vos sugebėjau išlipti iš lovos – jaučiausi lyg būčiau nemiegojęs visą parą.

***

PJ sako, kad desperacija yra naudingas dalykas, nes priverčia tave, nenorintį likti vienu, ieškoti sau poros, bandyti ir bandyti. Aš sakau, kad desperacija yra pavojingas dalykas, nes tu gali pradėti ieškoti aklai ir susidėti su tau visai netinkančiu žmogumi vien iš baimės likti vienam.

Su PJ mes pažįstami gal 12 metų, bet dėl kažkokių aplinkybių labai retai liekam tik dviese ir kalbam apie vienas kitą.

***

Diena lengva ir saulėta.

Po darbo užsuku pas IL į darbą, grąžinu knygą. Tada einam kartu, nes mums pakeliui, o aš dar prieš sutikdamas ją pagalvojau, kad būtų malonu va taip su ja paėjėti pasikalbant apie paprastus reikalus.

Ji klausia kaip gyvenu, ir aš atsakau, kad esu tiesiog laimingesnis.

Ji nepastebi prakirstos kaktos, kol pats neužsimenu.

Ji nežiūri į akis, o ar kada nors žiūrėdavo? Kiek prisimenu, visada sėdėdavom vienas šalia kito arba eidavom greta, prikalbėdavom vienas kitam pilnas ausis.

Atsisveikinam ties mano kiemu, ir aš grįžtu namo.

Diena lengva ir saulėta.

„Ateidavau į barą ne alaus bokalo, bet penkiolika minučių paspoksoti į barmenę“

2015/03/28

Sunku paaiškinti draugams, kodėl su jais praleidęs tik valandą tu nori išeiti. Todėl atsiprašau visų, pats truputį gėdydamasis dėl tokio savo elgesio, paspaudžiu rankas ir sakau, kad man reikia eiti kitur.

Toks vakaras, kai iš tiesų ne tai, kad noriu eiti kitur, bet jaučiu, jog reikia eiti kitur. Tiksliai nežinau, kodėl, nes nuotaika visą dieną buvo gera, ir net kai rinkausi kokiais marškiniais rengtis ir dėjausi kaklaraištį, pasijutau kažkaip maloniai (pasipuošęs, sakytų mama), tačiau vos ten nuėjom, iškart kažkas užlūžo galvoje ir supratau, kad šį vakarą norėčiau praleisti kitaip.

Išėjęs pasukau link Eimanto, žinojau, kad ten yra Gabrielius ir kiti pažįstami žmonės. Šį penktadienį neįtikėtinai daug žmonių centre, bet taip būna kiekvieno pavasario pradžioje, vos tik labiau atšyla oras: klubinėtojai, barų lankytojai, paaugliai, marozai ir jų panos – visi išlenda į centrą pasirodyti patys ir pažiūrėti į kitus.

Einu Vokiečių gatve, tada pasuku į Mėsinių gatvę ir eidamas ja prisimenu ten anksčiau veikusio baro Transilvanija barmenę. Ji buvo vos vos aukštesnė už mane, jos plaukai dažnai atrodydavo netvarkingi, bet ji turėjo tokias geras kojas ir užpakalį, man tokių minčių kildavo… O po to ten pradėjo dirbti nauja barmenė, ji buvo tokia tvarkinga, visada besišypsanti, tamsių plaukų, švelnaus veido – galėtum žiūrėt ir žiūrėt į tokią, bet nežiūrėsi, negražu taip daryt. Bet vieną dieną įvyko baisus dalykas, nes nugirdau ką ta švelni barmenė pasakojo kažkokiam žmogui. O pasakojo ji apie labai nekokį dalyką – kad vakar girta užmigo po baru. Žinau, negalima teisti žmonių, nes kas tu toks, kad teistum, bet po tos dienos nebežiūrėjau į ją romantiškai. Ir nesvarbu, kad aš pats esu pridaręs visokių dalykų, dėl kurių dabar yra truputį nejauku (prisigėriau tiek, kad vėmiau į konteinerį, po to užmigau pogrindiniam klube ir negalėjau išeiti, kai nubudau užrakintas; kartą vėmiau pro balkoną, kartą – pro langą pas kažką svečiuose; kartą nebuvo kur gulti, tai užmigau atsigulęs ant vonios kilimėlio; o kur dar masturbacija keistomis sąlygomis paauglystės laikotarpiu), ir nesvarbu,kad aš pats dėl tų dalykų negalėčiau ramia sąžine vadinti savęs romantiku – svarbiausia, kad ji pasakodama apie savo nuopolį juokėsi. Tai ir buvo skaudžiausia.

Po to išėjau prie Pylimo gatvės, perėjau ją ir atsidūriau Šv. Stepono gatvėje. Šv. Stepono, Šv. Stepono… Gatvė su tiek daug istorijos, turinti tokį stiprų emocinį užtaisą. Kadaise čia gyveno mergina, su kuria draugavau. Kadaise vėlyvais pavasario vakarais važiuodavau pas ją, eidavau į bromą, lipdavau girgždančiais laiptais aukštyn, ir mano akys surasdavo jos akis, ir mano rankos surasdavo jos rankas, o po to – jos džinsų užtrauktuką. Kadaise toje gatvėje buvau savotiškai laimingas.

Užeinu į Šnekutį, ten nusiperku alaus išsinešimui. Šiaip gatvė tarsi ir nepasikeitusi, čia vis dar šen bei ten yra mažų parduotuvėlių, kurios, kaip ir anksčiau, taip greičiausiai ir dabar kažkiek laiko padirba, tada užsidaro, o vietoj jų atsidaro kitos parduotuvės, kurių lemtis aiški.

Pasiekęs Šopeno gatvę skambinu Eimantui, jis man nupasakoja kaip rasti jo namą ir butą. Įsuku į tamsų kiemą, viskas atrodo nauja ir nepatirta. Pats butas primena tokios lenkaitės butą, pas kurią Varšuvoje buvom su draugais apsistoję po koncerto, ir kai išeinu į balkoną parūkyti, Gintas kaip tik ir sako: čia tokie namai kaip Varšuvoj, pilna ten tokių. Ir jis teisus, dievaži.

Geriam alų ir žaidžiam stalo žaidimą, fone skamba Against Me!, o kai pajuntu, kad jau ima miegas, tai atsigeriu vandens ir nueinu miegoti.

Rytas apsiniaukęs. Atsikėlęs žiūriu pro balkono langą į tą namą kitoje kelio pusėje, galvoju o gal visgi ne kaip Varšuvoj šitie namai? Bet kur tau! Aš tik bandau save apgauti, namai tikrai kaip Varšuvoj, neverta net diskutuoti daugiau šia tema.

Važiuodamas namo autobusu stebiu šeštadieninį Vilnių. Gatvėse pilna žmonių; ties Ibrahim prekybos centru matau kaip trys vyrai bando išstumti smėlyje užstrigusį automobilį, ir kai jiems pavyksta ir automobilis pajuda atbulas, vienas iš stūmusių vyrų pargriūna ir iškart ritasi į šoną, tolyn nuo priekinių ratų – gera reakcija, galvoju. O prie Kalvarijų turgaus matau kaip du vyrai po pažastimis pasikišę neša ilgus veidrodžius, suvyniotus į gelsvą popierių. Jie eina ne per perėją, o sustoję vidury kelio dar pradeda ginčytis, ir atrodo, kad jiems visiškai nusispjaut ant kitų eismo dalyvių, jų ginčas kur kas svarbesnis nei saugumas. Autobusui pajudėjus palikau juos vis dar ginčijantis, įdomu kiek truko jų ginčas.

Išlipu prie parduotuvės, nes reikia kažko nusipirkti. Pirmiausia paimu šeštadieninį laikraštį, nes praėjusį šeštadienį irgi skaičiau laikraštį, be galo maloniai praleidau kelias valandas virtuvėje, tai pagalvojau,kad ir šiandien norėčiau tai pakartoti. Po to įsidedu pieno, grietinėlės, karštai rūkyto kumpo, o besidairydamas po lentynas netikėtai užmatau soją kubeliais.

Mergina, anuomet gyvenusi Šv. Stepono gatvėje, kartais gamindavo sojų ir daržovių troškinį. Mes pasiskirstydavome darbais – aš plaudavau daržoves, o ji pjaustydavo, nors kartais būdavo atvirkščiai. Tada ji suberdavo sojos kubelius į vandenį keptuvėje, kurį laiką tie kubeliai ten sau pabūdavo, šiek tiek išbrinkdavo, tada vandenį reikėdavo nusemti, priberti šaldytų daržovių ir tų, kurias patys supjaustėm, ir viską maišyti, kepinti, pabarstyti krapais ar petražolėmis. Pačioje pabaigoje ji dar įpildavo šiek tiek aliejaus į keptuvę, kad viskas truputėlį apkeptų, ir tada jau mes eidavome valgyti.

Man patiko tas patiekalas, todėl ir pats jį pradėjau gaminti bendrabutyje, o kartą net ir mamai pagaminau (mama neliko sužavėta). Aš jį pagardindavau pabaigoje įmušdamas žalią kiaušinį, nes jis iškepdavo tarp tų visų daržovių ir sojos kubelių ir priduodavo kažkokį gerą skonį; nors gal tik man taip atrodė. Gamindamas tą patiekalą visada galvojau apie tą merginą ir šypsodavausi. Kai mes išsiskyrėm, šitą troškinį ėmiau gaminti daug rečiau, nes jis man visada primindavo ją ir nebūdavo toks skanus kaip anksčiau. Ir šiandien, išvydęs sojų kubeliais pakelį parduotuvėje, supratau, kad nebepamenu kada gaminau visa tai, todėl būtinai reikia pabandyti tai padaryti.

Grįžęs iškart imuosi darbo. Rezultatas ne super, bet valgydamas skaičiau laikraštį, ir tai kažkiek pagardino troškinį.

O dabar net nežinau ką veikti. Greičiausiai aš: a.) naršysiu internete be jokio aiškaus tikslo; b.) žiūrėsiu serialą Fortitude; c.) skaitysiu knygą Herojai kaip ir mes; d.) susitvarkysiu kambarį.

Audra

2015/02/27

ir tu sakai
kaip gerai,
kad audra praėjo ramiai
.

praėjo nesužalojusi mūsų
gulinčių,
sunkiai kvėpuojančių,
mirtinai sužeidusių
vienas kitą.

Tu užglostai

2014/05/25

tu užglostai

Kai miestas ruošiasi miegoti, aš išeinu iš namų. Dažniausiai būnu vienintelis žmogus viešojo transporto stotelėje tokiu vėlyvu metu. Manęs tai netrikdo, aš nesijaučiu blogai, kad stengiuosi surasti prieglobstį sau taip vėlai, kuomet kiti patogiai tūno įsisupę į patalus arba dar sėdi prie televizorių ekranų.

Mane ramina tušti troleibusai vėlyvais vakarais. Jaučiuosi tarsi ištrūkęs iš realaus pasaulio: važiuoju vienas su nematomu vairuotoju, troleibusas sustoja, niekas neišlipa, niekas neįlipa, keliauju kažkur, jaučiuosi beveik besvoris, bereikšmis, paimtas įkaitu. Būtent – esu įkaitas šio pasaulio užgaidų, ir visai nekontroliuoju savo kelionės. Bet po to visada kažkurioje stotelėje įlipa vienas žmogus, kitoje – dar keli, ir visos iliuzijos išsisklaido. Kartais nugirstu tų žmonių pavargusius, nerišlius pokalbius, nors man tai nėra labai įdomu, nes mintimis aš jau esu su tavimi.

Matau, kaip išlipu, matau, kaip einu siauru šaligatviu, kol pasiekiu tavo aukštyn kylančią gatvę. Tada kylu ja, einu šalia ilgos ištrupėjusios namo sienos. Žinau, kad bromas, prie kurio artinuosi, kaip visada trenks šlapimu – kitaip nebūna. Bet vos tik jį praeisiu, užmiršiu ir nemalonų kvapą, ir visa, ką galvojau prieš tai. Nes kai tik pasuksiu į tavo tamsų kiemą, pradėsiu mainytis – diena ir visa, kas nutiko, kažkur pradings, išsitrins iš manęs. Artėdamas link tavęs eilinįkart apsivalysiu, liksiu be nuodėmės, be sąžinės priekaištų, be graužaties, be nostalgijos kažkada taip kruopščiai planuotam gyvenimui, kurio taip ir nenugyvenau. Aš matau, kaip įeinu į tamsią laiptinę, įsikimbu į turėklą ir pradedu lipti girgždančiais laiptais. Pirmas aukštas, antras aukštas, trečias, dar keli laipteliai ir pasieksiu ketvirtą.

Važiuodamas kaskart galvoju apie kelionę pas tave, kad nereikėtų galvoti apie nemalonius dalykus. Šio troleibuso maršrutas eina per mikrorajoną, kuriame kažkada taip stipriai mylėjau moterį, su kuria kartu gyvenau. Ir aš nenoriu prisiminti, kas nutiko po to, kai mano gyvenime pasirodei tu, aš nenoriu prisiminti. Užtektinai kaltinau save dėl to, užtektinai save baudžiau dėl savo negarbingo elgesio, melo tai moteriai. Man buvo skaudu suvokti kaip staigiai aš ją apleidžiu, diena iš dienos vis užtikrintai tolstu nuo jos, po to vaidinu, jog viskas gerai, viskas gerai, meile mano. Aš juk puikiai žinojau, kad ir toliau nenustosiu slapta lankyti tavęs, aš pasidaviau pagundai be kovos, apsinuodijau tavimi ir nenorėjau pasveikti. Niekada tau nepasakojau, ką jaučiau matydamas savo moterį kenčiančią, bandančią suprasti mano vis didėjantį abejingumą jai, bet atsitrenkiančią į mano kruopščiai statomą sieną. Auganti įtampa mūsų namuose, mano stiprėjantis troškimas kuo dažniau pamatyti tave vedė prie išsiskyrimo. Iš visų jėgų bandžiau įrodyti, kad nėra jokios kitos, kad nėra tavęs, kol galiausiai ji pati mus netikėtai išvydo vaikštančius parke. Sakė viską iškart suprato, sakė moterys išmano tokius dalykus. Ir jai skaudžiausia buvo ne pati išdavystė, ne.

Pamačiau jus parke, ir mane iškart persmelkė jausmas, toks stiprus žinojimas, kad ji ir yra ta priežastis, dėl kurios tu tapai toks svetimas man. Stebėjau jus kurį laiką, o tu jos net nelietei, ne, tarsi jaustumeisi stebimas ir nenorėdamas įkliūti, tačiau tavo šypsena viską pasakė. Bandžiau prisiminti, kada paskutinį kartą tu atrodei toks laimingas ir nesiliovei šypsotis. Ir tada supratau, kad tu man taip niekad nesišypsojai. Buvo skaudu suvokti, kad nors aš su tavimi ir buvau pati laimingiausia, aš tau negalėjau suteikti tokios laimės, kokią suteikė ji.“ laiške rašė ji.

Ar gi aš nenusipelniau užmaršties, išlaisvinančios nuo nuodėmės, ar gi aš negaliu savęs apkrauti maloniomis mintimis apie tave, kad užmirščiau tai, kad kažką išdaviau, ir ne tik išdaviau, o dar ir neigiau patį faktą, sukeldamas mane mylinčiam žmogui dar daugiau skausmo? Elgiausi neteisingai, veidmainiškai – suprantu ir nesiginu to, todėl leidžiuosi vadinamas niekšu, melagiu, išdaviku, beširdžiu, man vis vien. Bet niekas, atrodo, negali sumažinti mano kaltės. Taip, aš melavau, išdaviau, skaudinau, bet ar tikrai mane galima smerkti dėl to, kad po visko jai pasimaišė ir ji bandė pasitraukti iš gyvenimo? Juk žmonės nepuola į tokius kraštutinumus, kiti kažkaip paprasčiau viską išgyvena. Ar neišgyvena?

Bet aš čia tik bandau sušvelninti savo kaltę, vėl sau meluoju. Nejau man nebuvo kilusi mintis apie galimą jos savižudybę viską sužinojus? Nepaisant to, kad buvau atitolęs nuo jos, pažinojau ją, žinojau, kad yra be galo jautri. Pasakyk man, kodėl aš taip ilgai delsiau viską baigti – ar ne dėl to, kad iš tiesų norėjau ją kuo ilgiau kankinti? Ir kam? Ar gi ne vien dėl to, kad ji nėra tu, ir dėl to aš esu priverstas šitaip begėdiškai elgtis? Pasakyk man, ar aš tikrai negeidžiau jos mirties, na, bent truputėlį? Ar nesvajojau kaip ji vieną vakarą užmiega ir niekada nebeprabunda? Aš puikiai save pažįstu, bet neturiu tiek drąsos, kad galėčiau susitaikyti su savo niekšiškumu, kad galėčiau priimti kaltę ir galiausiai – kad mokėčiau sau atleisti.

Tik tu viena tegali numalšinti mano kaltę, tik tu ir šios sirpstančios pavasario naktys.

Štai ir mano stotelė, aš išlipu ir einu siauru šaligatviu. Žinau viską mintinai: už kelių žingsnių bus nuolatos atvira laiptinė, kai ją praeisiu, pateksiu į nedidelę aikštę su mažu angelo paminklu, o tada pasuksiu į tavo gatvę ir kilsiu jos akmeniniu grindiniu aukštyn. Angelas iš akmens užmerks prieš mane akis, tik miegantys seni namai lydės mane, o aš su kiekvienu žingsniu trumpinsiu mus skiriantį atstumą, mažinsiu savo kaltes ir nuodėmes, kol galiausiai įsuksiu į tavo kiemą, įžengsiu į laiptinę, o pasiekęs ketvirtą aukštą tyliai pabelsiu į duris.

Tu atidarai duris ir šypsaisi, tavo tokios gražios didelės akys. Įeinu vidun, mes apsikabinam ir pasibučiuojam. Klausi kaip mano diena, bet man dar neatsakius pradedi pasakoti apie tai, ką šiandien nuveikei, kaip tau sekėsi darbe ir kokią naujieną pranešė giminaičiai. Klausausi tavęs ištroškęs, neatitraukdamas žvilgsnio, seku tavo judesius, kai virtuvėje pili vandenį į virdulį, o po to įjungi jį. Tavo rankos paima arbatos maišelį nuo lentynėlės, įberia arbatžolių į du puodelius, tada tavo akys dairosi cukraus, o tu tuo metu ir toliau pasakoji apie visokius kasdienius reikalus. Aš negaliu atsižiūrėti į tave, man atrodo, kad galėčiau taip visą laiką stebėti tave, tu esi vieninteliai mano vaistai.

Atsistoju ir prieinu prie tavęs iš nugaros. Uždedu rankas ant tavo pečių, pabučiuoju į skruostą, tu šypsaisi. Glostau tavo gražias rankas, liečiu tavo liemenį. Išlaisvink mane, prašau, leisk man užsimiršti. Šnibždu tau į ausį aš tavęs laukiau, nubraukiu plaukus atgal ir pabučiuoju tavo kaklą. Uodžiu tave, o mano viena ranka pradeda glostyti tavo pilvą. Pamažu tavo šypsena dingsta, aš nuleidžiu ranką dar žemiau ir išgirstu tavo patankėjusį kvėpavimą. Prasegu tavo džinsus ir lėtai įkišu ranką į kelnaites. Tu šiek tiek prasketi kojas ir įsiremi rankomis į spintelę. Išlaisvink mane nuo manęs paties; aš padariau viską, kad būčiau su tavimi – prašau atleisk šitą kaltę.

Kai po visko mes jau esam lovoje ir tu užmiegi, aš guliu šalia ir klausausi tavo kvėpavimo. Tavo kūnas – dangus, stebiu jame žvaigždynus. Braižau žvaigždėlapį, švelniai ranka tiesdamas kelius nuo vieno tavo apgamo iki kito, kol tu miegi ir esi tokia pažeidžiama.

Aš būsiu tau geras, būsiu toks, koks turėjau būti jai, bet nesugebėjau. Priimk mane, saule, užliek mane. Neklausk, iš kur šitas kraujas ant mano rankų.

“I think the kids are in trouble”

2014/04/10

Mes pakilom nuo stalo ir ėjom iš baro, kuomet sutikau vieną G. draugę. O kur ta draugė, ten ir G. Na va, galvoju, pagalvojau šiandien apie ją ir dabar teks susidurti su ja.

Pasisveikinau su jos drauge, persimetėm keliais žodžiais, G. vis dar niekur nesimato, džiaugiuosi, o draugė sako gali eit su G. pasisveikint. Suprantu, kad ji lauke, dar nenusileido į barą. O mano kompanija jau išėjusi. Lipu laiptais aukštyn, išsitraukiu cigaretę. Išėjęs į gatvę iškart deguosi, nesidairau ir stengiuosi nieko negirdėti. Tada prieinu link draugų, ir mes pajudam.

Viskas gerai, aš saugus – nemačiau ir nepakirto.

– – –

Grįžtam taksi, išlipęs užsirūkau, o kambariokas su drauge eina vidun. Greit suprantu, kad nesu vienas kieme – girdžiu besikalbančią porelę. Atsisukęs matau vyruką ir merginą, abu stovi tarsi atsitraukę vienas kito, greičiausiai kažkoks konfliktas įsiplieskė.

Kai nusisuku, vyrukas praveria burną: kas tau nepatinka ko čia pyksti kas aš toks kad man aiškintum norėsiu ir gersiu tu keli konfliktą dėl nieko ką ar tau atrodo kad dabar grįši namo paverksi ir kažkas pasikeis jeigu nori skirtis tai sakyk ko tu tyli.

Tada išgirstu spjūvį, bet gal man tik taip pasigirsta. O po to jau girdžiu žingsnius. Atsisukęs išvystu vaikiną, likusį vieną. Stovi kaip įbestas, rankoje laiko maišelį su kebabais.

– – –

Mintys ateina ir išeina. Dienos irgi tokios.

– – –

Sekmadienio popietę lengvai išsiduodu – aš vienišas, po velnių, vienišas.

Galiu visą mėnesį apie tai nesusimąstyti, bet anksčiau ar vėliau ateis toks sekmadienis, kai pripažinsiu, jog viską atiduočiau, jei tik dabar būtų žmogus šalia, ir aš galėčiau jam pagaminti pietus (išties nelabai moku gaminti) ar pakasyti nugarą.

– – –

Mitas apie amžiną jaunystę pamažu eina užmarštin. Vis dažniau mąstau apie suaugusiųjų reikalus.


%d bloggers like this: