Posts Tagged ‘pavydas’

Pavydas

2016/06/01

Pastebiu tendenciją, kad žmonės, kurie turi kažkokių lūkesčių ar planų kažką konkretaus daryti, bet nedaro, pavydi tiems žmonėms, kurie kažką daro, net jei jų rezultatas ir nėra geras.

Geriausias pavyzdys – Mantvydas Leknickas, su tokiais perlais kaip:

nes vasarą mes įsimylim
arba
įsimylim
ir mums būna vasara

Jo kūrybą galima vadinti lėkšta, bet jei tokie dalykai nepatiktų žmonėms, tai Leknickas nebūtų komerciškai sėkmingas autorius.  Iš to ir atsiranda problema, nepatogi tiesa, su kuria turi susidurti heiteriai – tu gali būti sėkmingas ir be didelio talento.

Kitas pavyzdys visai naujas – Aleksandras Zubovas. Jis toks DJ, kuris kas kažkiek laiko įkelia į Facebook‘ą savo gyvai grojamą setą. Viskas būtų gerai, jei Aleksandras: a.) grotų bent kažkiek įdomią muziką; b.) nekalbėtų. Sakykim, kad tą muziką dar galima kažkaip pateisinti, sakykim, kad net jei mes girdime kažką neskoninga, lai būna įmanoma, kad kažkam vis tiek gali patikti tokia muzika. Bet tai, ką Aleksandras kalba, yra neužmirštama, būtent jo kalbos ir palieka tą keistą įspūdį: jis vis dėkoja liaudžiai už like‘us Facebook‘e, pasakoja, kad pavargsta ir groti, ir dirbti, ir rūpintis šeima, ir visa tai jis kalba netaisyklinga lietuvių kalba, o kartais jo klausant kyla klausimas ar jis dabar blaivus, ar išgėręs. Nors tiesą sakant, turėčiau pasakyti, kad dažniausiai žiūrint jo vaizdo įrašus man kyla mintis, kad jis išprotėjęs.

Leknickas, Zubovas

 

Tai, kas sieja vizualiai gražų, kūrybine prasme gal kiek ir nepriimtiną Leknicką ir vizualiai atstumiantį, o kūrybine prasme išvis keliantį siaubą Aleksandrą yra jų užsidegimas ir pasiryžimas daryti tai, ką jie daro. Žmogaus aistra kažką daryti, nuolatinis potraukis kažkuo užsiimti kartais gali gąsdinti ar net atstumti mus, bet esmė ta, kad dažniausiai mes tik jaučiam pavydą tiems, kurie nebijo kažką daryti: mes linčiuojam juos, jog šie daro kažką ne taip, kuria kažką be vertės, nors mes patys išvis bijom pajudinti pirštą, kad tik užsiimdami tuo, kuo norime, nepadarytume kažko ne taip.

Tu negali padaryti iškart gerai ar tobulai. Geriausia, ką gali padaryti, tai suklysti – tai bus geriausia pamoka.

Žinoma, visada yra plona riba, kurią peržengęs žmogus nebegali net minimaliai objektyviai įvertinti savo kūrybos, nebegali suprasti, kad jis daro kažką labai labai neįdomaus. Bet net tada, galvoju, net tada geriau jau tas žmogus kuria taip, kaip jam atrodo, jog yra gerai, nes gal tik tas kūrybos procesas ir padeda jam neišsikraustyti iš proto. Galų gale, mūsų niekas neverčia domėtis tokiais žmonėmis ir jų veiklos rezultatais.

P.S. Dabar jau ir Mantvydo Leknicko brolis rašo.

P.P.S. Ar vis augantis mėgėjiškos kūrybos populiarumas rodo mažėjantį visuomenės poreikį rimtai kultūrai? Kodėl aš kartais patiriu didesnį įspūdį skaitydamas eilinį asmeninį tinklaraštį, o ne kokį nors „klasikinį“ autorių?

Paskutinis sapnas

2014/12/28

Sapnavau kad einu kažkokia gatve Vilniuje yra apsiniaukę matau keliais žingsniais prieky manęs einančią merginą ji turi nuostabias kojas negaliu atitrauktų nuo jų akių galvoju kas ji tokia tada ji sustoja atsisuka ir aš žiūriu kad tai yra E.

sakau jai: labas

ji sako: labas, Povilai

ir plepa su manimi toliau ji labai nuotaikinga lipšni atrodo kad nesam vienas kito įskaudinę ir kad priešais mus vėl galimybė pabandyti kažką kartu nuveikti

ji sako: atvykau kelioms dienoms į Vilnių gal galėčiau pas tave pernaktvoti

sakau: žinoma gali

ir jau galvoju kur mus nuves šitas vakaras mes einame toliau aš einu pasitempęs noriu pasirodyti gerai prieš ją visada norėdavau ji pasiūlo užsukti į kažkokį barą ar kavinę kurio interjere labai daug stambių akmenų panaudota ji nori atsigerti aš pasisiūlau jai nupirkti alaus

sakau jai: kokio norėtum

ji sako: man raudono

sakau jai: o jeigo šito nebūtų

ji sako: tada balto

stoviu prie baro eilė didelė kažkur visai šalia DJ leidžia regio muziką kai ateina mano eilė niekur nematau barmenų tik pastebiu kad jie neturi raudono alaus nieko tokio galvoju nupirksiu balto ir čia pat susikremtu kad negalėsiu išpildyti E. noro atsigerti raudono alaus dairausi baro darbuotojų bet nieko nematau

kažkokia mergina man sako: tu jau esi čia buvęs kažkada

sakau jai: nemanau aš čia pirmą kartą

mergina sako: tu jau esi su ja čia buvęs jums nieko neišėjo tada

pasitraukiu nuo tos merginos ir einu prie kito baro ten man pavyksta nupirkti balto alaus grįžtu prie mūsų staliuko žiūriu E. jau kalbina kažkoks vyrukas kaip aš nekenčiu kai kai kurios merginos priverčia nervintis dėl tokių dalykų

sakau jam: manau sumaišei staliukus

ir žiūriu piktai į jį jis atsistoja ir vis dar šypsodamasis jai nueina aš padedu alaus bokalus ant stalo

o ji sako: gaila kad raudono nebuvo

ir aš galvoju ji nepratusi negauti to ko nori mes abu nederam.


%d bloggers like this: