Posts Tagged ‘Pearl Jam’

When Girls Telephone Boys

2017/02/06

Po to supykau ant Rūtos, nes buvo už ką.

Pyktis man neįprastas jausmas, nes dėl savo tėvų barnių įpratau užgniaužti pyktį ir jo nedemonstruoti; nemėgau žmonių, kurie nesugebėdavo jo kontroliuoti. Paskutiniu metu pastebėjau, jog neišleistą pyktį nukreipiu prieš patį save, tai visada baigiasi tam tikru savęs kankinimu, žlugdymu, baudimu, net jei pirmiausiai pykstu ant kito žmogaus, o ne ant savęs. Todėl kai šį kartą supykau ant Rūtos, man iš dalies palengvėjo. Galų gale, pyktis yra labai natūralus dalykas, jį kažkaip reikia išleisti, realizuoti.

Realizavau paprastai – nuėjau pas kaimynystėj gyvenančius draugus ir prisigėriau. Grįžęs namo radau kambarioką su kolega iš darbo, tai prisijungiau prie jų atsinešęs butelį vyno, ir vaidinau prieš juos labai kietą. Rytą nubudęs šalia lovos radau nebaigtą vyno butelį ir pagalvojau, kad pasileisiu Pearl Jam dainą „Indifference“ ir gersiu toliau vyną, bet tada pagavau save kvailai besielgiantį ir sustojau kurti savęs gailėjimo planą. Vietoj to, kad daryčiau nesąmones, susitvarkiau kambarį, išploviau indus ir pasigaminau skanius pietus, parašiau Rūtai, kad tikrai ant jos pykstu, o po to pakviečiau Rimą vakarienės/pasivaikščioti.

Ir pasijutau labai gerai.

Berašydamas apie pyktį prisiminiau vieną istoriją iš vaikystės. Mama susipyko su tėvu ir kitą dieną nusipirko naują baldų komplektą į savo miegamąjį. Nežinau, kuo tas jų susipykimas buvo neeilinis, bet net tėvo motina įsikišo, bandydama užglaistyti situaciją – ji paskambino ir paklausė kaip laikosi mama, ar pyksta ant tėvo. Aš atsiliepiau ir atsakiau, kad mama labai pyksta ir iš viso to pykčio net naujus baldus nusipirko, tai močiutė daugiau nieko nesakė, matyt, suprato rimtą mamos pyktį.

Kadangi aš baldų nepirkau, tai nuėjau vakarieniauti su Rima. O ten įvyko labai įdomus dalykas – mums bekalbant su ja, vienu metu ji pažiūrėjo į laikrodį, o tada sako – štai bendraujam su tavim pusantros valandos nelengvomis temomis, bet aš jaučiuosi labai gerai, šitas bendravimas su tavimi man teikia malonumą. Ir tada aš pagalvojau – aš irgi jaučiu TĄ bendravimo malonumą; mes labai lengvai susikalbam, nors realybėje matomės tik antrą kartą. Ir dar – bendraudamas su Rima prisiminiau Renatą ir Rūtą – su jomis patirdavau tokį patį malonumą.

Dabar, kai apie tai galvoju, manau, kad mūsų visų patirtys arba kažkuo panašios, arba mes tiesiog mokame apie jas kalbėti, arba turim kažkokį bendrą kalbos kodą. O tai, kad Rima, Rūta ir Renata yra tarpusavyje kažkuo fiziškai panašios, turbūt tėra tik atsitiktinumas ;)

***

Bekalbant su kambarioku, jis nusistebėjo, kai pasakiau, kad man brandžios moterys yra gražios. Jis manimi labai stebėjosi, sakė, kad jam 30 metų moteris jau atrodo sena. Kambariokui 24 metai, man – 29. Dar pridūrė, kad jį patį žavi tik jaunesnės už jį. Man visa tai nesuprantama.

Vėliau, kai buvau susitikęs su Rima, ji atrodė labai moteriškai, taip skoningai apsirengusi, ir aš mintyse jai padėkojau. Nemoku paaiškinti, bet šalia jos pasijutau kažkaip maloniai, pajutau, kad esu su moterimi, o ne šiaip susitinku su kažkuo pabendrauti. Tokiomis situacijomis ir mano elgesys pasikeičia, pats nepajuntu kaip pradedu flirtuoti, jaučiuosi kažkoks vyriškesnis. To aš, pvz., niekad nepatiriu bendraudamas su <…>, nors, kita vertus, <…> man kelia labai gražų estetinį pasigėrėjimą; bet tai kažkas visai kita.

***

Rima priminė gerą klausimą – ar aš dievinu, ar myliu? Meilė yra ilga ir nuobodi, varginanti, dievinimas – stiprus, jausmingas, bet trumpas. Man rodos iki šiol aš mokėjau tik dievinti, ir labai liūdnai baigdavosi tos draugystės, kai merginų nepavykdavo dievinti. Kita vertus, draugystė su G. – ten nebuvo dievinimo, aš pamažu ją mokiausi pamilti, tik man prireikė kur kas daugiau laiko nugalėti abejingumą pačiai galimybei vėl pamilti; mano delsimas jai turėjo atrodyti kaip rimto santykio vengimas. Kas žino, gal taip ir buvo.

Kaip gerai, kad kai kurių dalykų mes jau niekada nesužinosim.

***

Gavau atsakymą dėl antro romano iš „Vagos“ leidyklos – romano jie neišleis. Po kelių dienų gavau atsakymą iš leidyklos „Tyto alba“ – jie nusprendė romaną išleisti. Apsidžiaugiau, bet džiugesys greit išblėso, pasidžiaugiau artimiausiems žmonėms, ir tiek. Natūralu, kad dėl pirmo romano išleidimo džiaugiausi stipriau ir ilgiau – visgi pirmasis.

Dar po kelių dienų man pradėjo atrodyti, kad mano antras romanas niekam tikęs. Taip pat buvo ir su pirmuoju, stengiuosi nekreipti dėmesio į šitas mintis. Galų gale, galbūt man lemta nuolat nusivilti galutiniu rezultatu? Aš patiriu kūrybos proceso džiaugsmą, tai kaip užduoties sprendimas, o kai viskas baigiasi, jaučiuosi tuščias indas ir viskas, atrodo, yra padaryta blogai; kažkaip nuolatos ne taip, per prastai, per mažai įspūdingai. Guodžiu save, kad aš dar tik pradedu rašyti, todėl kažką rimtesnio parašysiu po 5-10 metų, o ne dabar. Kol kas ši mintis man padeda per daug savęs nespausti ir nereikalauti super gero romano. Galų gale, dauguma muzikos grupių tik su trečiu ar ketvirtu albumu prasimuša, nugludina savitą skambesį. Taigi aš irgi turiu dar laiko.

Visko Po Truputį

2012/12/03

Dvi smagios literatūrinės naujienos: Kitos Knygos greitai išleis dar vieną Charles Bukowski eilėraščių rinktinę ir mano mylimo mylimo mylimo Jerzy Pilch knygą „Mano pirmoji savižudybė ir kiti devyni apsakymai“. Nepamenu, kada taip laukiau naujų knygų, juolab iš Kitų Knygų, kurių leidiniai kažkada man teikė daug džiaugsmo, tačiau pastaruosius 2-3 metus buvau visiškai apatiškas jų leidiniams.

– – –

Teorija, susijusi su tuo, ką aš turėčiau daryti ir ko nedaryti, kartais labai stipriai nesutampa su praktika. Anksčiau per daug apie tai negalvojau, man visada atrodė, kad aš elgiuosi taip, kaip mąstau. Tačiau šį rudenį viena mergina, kalbėdama apie save, pasakė, jog viena yra tai, ką ji nusprendžia, o visai kita – tai, ką ji daro. Ir tada man atsivėrė akys – aš irgi taip elgiausi, ir vis dar elgiuosi karts nuo karto. Geriausias pavyzdys buvo IL: eidamas su draugais į kurį nors Alytaus barą galvodavau, kad jeigu jau ją sutiksiu, tai tik pasisveikinsiu, ir viskas, bet vos išvydęs ją nuspręsdavau eiti truputį pakalbėti su ja, tiesiog šiaip, žinot, kaip sekasi ir pan., o po to viskas vis tiek būdavo kaip visada: mes flirtuodavom, aš trumpam būdavau laimingas, kelias kitas dienas daug apie ją galvodavau, kol galiausiai vėl turėdavu susitaikyti su man nepalankia realybe – ji myli tą savo vyruką, nieko čia nepadarysi. Būta ir kitų pavyzdžių, sudėtingesnių ir niekšiškesnių, susijusių su kitomis merginomis, net nesinori galvoti apie tai.

Kodėl mes elgiamės neprotingai? Ar širdies troškimai yra nesuderinami su blaiviu protu? Kažkur girdėjau frazę, kad žmogus visada gauna tai, ko trokšta jo širdis. Tai baugina, nes aš dažniausiai geidžiu visai ne to, ko man reikia. Kita vertus, tai net nežinau, ar aš esu tvirtai įsitikinęs dėl to, ko man reikia gyvenime.

– – –

Yra du dalykai, apie kuriuos žmogus būna linkęs pasakoti vos ne visiems iš eilės: kai suranda antrą pusę ir kai su ja išsiskiria.

– – –

Paskutiniu metu labai daug visko prisimenu apie vieną buvusią merginą. Kai perku maisto produktus, kai plaunu indus, kai klausausi seno hardkoro, kai žvilgteliu pro langą. Atrodo, kad tik po daug metų mano prisiminimai apie ją tapo lengvi, nevarginantys. Aišku, gali būti, jog jie dabar jau per daug idiliški, iškreiptai teigiami, bet tiek to. Dabar aš suprantu, jog gyvenime tam tikru metu buvau tikrai laimingas su kitu žmogumi. Gera žinot, kad pilnatvė yra įmanomas dalykas. Viskas, kas sekė po to, buvo mano klaidos, nes aš norėjau patirti laimę su kitu žmogumi, tačiau vengiau atsiverti ir įsipareigoti, todėl viskas ir ėjo perniek.

– – –

Nesuprantu atvejų, kai moteris yra apnuoginama ir žmonės pradeda kalbėti, jog ji yra seksualumo bomba. Apnuoginta moteris yra apnuoginta moteris, su jos seksualumu tai neturi nieko bendra. Moters seksualumas, aišku, priklauso ir nuo jos išorinio grožio, tačiau svarbu yra ir tai, kaip ir ką moteris kalba, kokie yra jos įprasti judesiai (seksuali moteris paprastus dalykus atlieka kažkaip neįprastai, stebuklingai). Aišku, įvyksta dar ir cheminės reakcijos tarp tavęs ir moters, bet į tai nesigilinsiu.

Kad seksualumas daug reiškia muzikos rinkoje, visiems aišku. Tačiau aš pats niekada negalvojau apie seksualumą būtent roko muzikoje. Aišku, yra seksualūs bičai, kurie groja gitarom ir rėkia į mikrofoną, jie patenka ant žurnalų viršelių, merginos dėl jų svaigsta ir nori su jais permiegoti. O kaip yra su moterimis, grojančiomis roko grupėse? Ar jos naudoja savo seksualumą, kad padidintų susidomėjimą grupe, kurioje groja/dainuoja? Ir ar jos turi bent kažkiek to seksualumo?

Pirmiausiai pradėjau galvoti apie tai, kiek gi moterų žinau, kurios groja roko grupėse. Yra SkinSkunk Anansie, Guano Apes vokalistė, Alison MosshartThe Kills/The Dead Weather. Aišku, yra dar ir Courtney Love, bet šitą iškart reikia atmesti, nes ji man tiesiog yra atgrasi. O Cranberries vokalistė kažkaip per daug primena mažą berniuką.. Lietuvoje – Jurga Šeduikytė, kai dainavo grupėje Muscat ir Giedrė iš grupės Empti. Bet Šeduikytė tiesiog simpatiška, o Giedrė man nė per kur neatrodo seksuali. Dar yra Analenos, Best Coast ir Kylesa moterys, bet čia iš esmės undergroundas. O kur daugiau moterų? The White Stripes keistuolė būgnininkė.. Galų gale priėjau prie Avril Lavigne. Tik neaišku, ar kas nors darė/daro iš jos seksualumo simbolį, ar ne. Gal ir daro, bet turbūt neva neformaliai seksualiai ją pateikia.

Anksčiau neturėjau išsirinkęs jokios seksualios vokalistės ar muzikantės iš roko grupės, bet dabar, kai prisižiūrėjau daug gyvų pasirodymų, supratau, jog visgi Alison Mosshart iš The Kills/The Dead Weather išjudina mano mintis. Ir vėlgi – moteris visiškai ne mano skonio, jos drabužiai irgi kažkokie ne tokie, kartais net neišdainuoja, bet ;)

(O jei jau dėl gražių bičų roko muzikoje, tai man, aišku, gražiausias vyrukas yra Deftones vokalistas (atmetus tą laikotarpį, kai buvo žiauriai sustambėjęs), Pearl Jam vokalistas, Frusciante ir Dave Grohl. Dar man įdomu, ar Radiohead vokalistas kam nors atrodo seksualus.)

Šiaurė

2011/08/11

Saule,

pavargau kaip turi būti. Dirbu daugiau, nei priklauso, atsibosta, o dar įtampa darbe, o aš sunkiai pakeliu stresą, tai visai sunku. Ir susirgau, nenuėjau į koncertą, o kitą dieną sužinojau, kad koncertas buvo labai geras. Bet tiek jau to, svarbu, kad praėjau tą kankynę naktį iš pirmadienio į antradienį, kai prabudau išpiltas karščio, ir labai norėjau, kad kažkas pabūtų prie mano lovos, kol aš guliu išpiltas prakaito ir negaliu nusimesti to slegiančio karščio. Ir mano kojos tokios karštos, o man visam taip šalta, guliu, ir kambarys toks tamsus, net netoli lango stovintis gatvės šviestuvas, kuris naktį visada apšviečia mūsų kambarį, dabar šviečia labai nežymiai. Matau nejudančius šešėlius ant sienų, šešėlius meta roletai (ar kad ir kas tai bebūtų), pakabinti ant langų. Man taip norisi šviesos, norėčiau, kad kas nors ateitų manęs aplankyti, būtent – ateitų naktį aplankyti. Ir galėtų atnešti apelsiną, stiklinę pieno ir gal dar skanios duonos.

Tokia kankynė. Tavęs nėra jau milijoną metų, aš beveik įpratau prie to. Galvoju apie tai ir nusigąstu (nusigastu?) – kaip čia dabar taip aš?.. Bet viskas taip logiška atrodo, kai guli lovoje ir neturi kur dėtis, viskas taip aišku: nėra tavęs milijoną metų, o gal ir du. Ir nebuvo, nes aš tik savo pastangų dėka sukūriau tave. Sau sukūriau, savanaudiškai: kad atsirastų bent kažkoks tikslas, kad sugrįžtų grožis į mano pasaulį, kad sugebėčiau pajusti tikrą jausmą, susigrąžinčiau skonį. Kad grįžčiau į senąjį save, kurį tiek daug laiko laikiau paslėptą.

Kasdien aš prabusdavau ir pagalvodavau: kokia graži diena! Ir mintis, kad tu esi, padarydavo dieną dar nuostabesne, ir aš vaikščiodavau šypsodamasis sau, po to – kitiems. Tai buvo iš tiesų gražios dienos, viskas turėjo prasmę, viskas turėjo sielą, o svarbiausia – aš jaučiau ir jaučiausi. Mačiau veidrodyje save besišypsantį, mačiau besipuošiantį, neišsirenkantį tinkamo drabužio, veliantį sau plaukus, besiskutantį. Aš buvau tas aš, kuris moka džiaugtis ir mylėti viską, bet dabar atėjo ta naktis..

Vieną dieną susipažinau su viena blogere, ji buvo labai mažytė, gal net už tave mažesnė (ne vien ūgiu, bet ir šiaip sudėjimu). Galvojau gal ją kaip nors pakabinti, kad galėčiau po kiek laiko apkabinti, ir dar kad turėčiau su kuo eiti susikibęs už rankų. Galėtų ji mane net ir įsimylėti, nebūčiau prieš, nors pats jai nejausčiau nieko panašaus: ji būtų skirta tik tam, jog nejausčiau arba mažiau jausčiau tavęs trūkumą. Negražu, aišku, būtų tos merginos atžvilgiu, bet ką padarysi. Žmonių santykiuose vargu ar įmanoma nesusitepti. Mes su tavim, pvz., nesam draugai, ir tokiais niekad negalim būti (nors galbūt aš klystu). Tai yra viskas arba nieko, kitaip aš nesugebu. Aišku, kartais būna tarpiniai variantai tarp „viskas“ ir „nieko“, tačiau jie trunka trumpai.

Taip tikėjausi susitikti su tavimi ketvirtadienį, žinau, ką būčiau tau pasakęs: Saule, kaip gražiai plaukia šitos dienos, noriu visada prisiminti jas ir trumpas valandas, praleistas su tavimi.

Bet šita naktis toliau nepaleidžia manęs. Gulėdamas išprakaitavęs jaučiu, kaip viskas grįžta į senas vėžias, matau kaip pamažu slepiu save nuo to, ko neseniai siekiau, užrakinu duris į save. Aš toks pažeidžiamas, kai myliu viską ir noriu būti su konkrečiu žmogumi. Visas tas grožis anksčiau ar vėliau trenkia man purvo į veidą. Kad ir kaip stengčiausi, ateina diena, tokia kaip ši, ir ta diena tampa tikra naktimi man – viskas staiga tampa aišku, skausmingai aišku. Norėčiau būti kvailas ir nemąstyti logiškai: galėčiau vaikščioti dienų dienas, gal net metų metus įsimylėjęs viską ir dar su mintimi apie tave galvoje. Bet negaliu.

Kai atsigulam, ji sako: nesuprantu – aš, pvz., guliu su visais, su kuriais galiu gulėti, o tu neguli su niekuo, nors esi gražus ir fainas bernas.

Aš pas ją jau trečią kartą einu nakvot, ir kiekvienąkart pagalvoju apie seksą su ja, tačiau taip ir išeinu ryte iš jos nepasimylėjęs. Vos tik mes atsigulam, aš iškart pradedu kalbėti, man nejauku gulėti jos lovoje ir tylėti, nes dėl tylėjimo ir įvyksta patys didžiausi dalykai žmonių gyvenimuose. Taigi guliu pas ją ir sakau: kokia faina tavo koldra. Kokia faina tavo koldra, sako išvaizdus fainas bernas, nuėjęs nakvoti pas merginą. Merginai turėtų būti tikra kančia su tokiu bernu, bet ką padarysi. Norėčiau net atsiprašyti jos, kad ateinu pas ją trečią kartą, o vis tiek mes nesimylim. Nežinau, kas man yra, bet vos tik mes atsigulam miegoti, man prasiveria burna ir aš ilgai neužsičiaupiu. Mes kalbam tol, kol užmiegam. Ryte atsikeliu anksti, kad išeičiau dar prieš jos tėvams prabudus arba kad išeičiau jos tėvams išėjus į darbą. Nesinori jų sutikti, nesmagu kažkaip būtų.

Sunki naktis praeina, bet kitą dieną niekur neinu iš namų, guliu ir sergu. Po ilgo laiko peršalau, galiu sakyti net taip – pagaliau man pavyko peršalti. Tik dabar tas peršalimas kažkoks slogus, labai nemalonus. Kad ir ką bandau daryti lovoje, niekas nesidaro. Skaitau knygą, bet pavargstu. Žiūriu „Draugus“, bet tai vargina. Dažnai užsnūstu, prabudęs pasidarau arbatos, kas tris-keturias valandas geriu vaistus.

Kita naktis jau nėra tokia sunki, prabundu vos kartą išmuštas karščio, bet jau nesijaučiu taip klaikiai, nenoriu, kad pabūtum šalia manęs. Aš visada vienas viską ištveriu, galbūt tai yra klaida, galbūt man kartais reikdavo daugiau manipuliuoti kitais žmonėmis (tu esi nebloga manipuliatorė), kad tam tikru metu nebūčiau toks vienišas, bet kad man nesinori meluoti žmonėms, ypač merginoms, nesinori jų apgaudinėti.

Jos žodžiai tu neguli su niekuo sugrįžta į mano mintis ir aš vis mąstau, kodėl taip yra. Suprantu, kad aš laukiu Tam Tikros merginos, bet juk dabar labai naivu galvoti, kad sulaukiau – tavęs –, tad kodėl negalėčiau pradėti gulėti su kuria nors kita? Blogiausia vyrams tai, kad visada yra galimybė miegoti su kuo nors, ir tai vėliau pradeda slėgti. Atrodo, kad turiu priešnuodžius, bent jau trumpalaikius, bet vis tiek nenoriu jų išgerti.

Dabar aš pasveikęs, šiandien buvau darbe, darbe dingo įtampa, taigi viskas vėl grįžo į senas vėžias. Tik aš jau nesu tas pats besišypsantis, esu kažkoks vis tiek sudirgęs. Pastaruoju metu noriu su kuo nors susipykti, noriu būti nemalonus.

Skaitau Jurgio Kunčino paskutinį romaną, ir koks jis absurdiškas, toks ir aš absurdiškas esu šiuo metu.

– – –

Dabar važiuoju su drauge ir jos vaikinu iš Alytaus į Vilnių. Automobilyje labai šilta, prasisegu striukę, o po to visai nusirengiu. Mes važiuojam, aplink giedras dangus ir saulės apšviesti medžiai. Rašau tau mintyse, nes kitaip nėra kaip, tiksliau – yra, bet būtų nepatogu, todėl geriau jau mintyse. Taip rašant kai kas pasilieka per giliai mintyse, todėl kai visa tai rašysiu į laišką, parašysiu viską šiek tiek kitaip. Net pasakymas „švietė saulė“ skambės kitaip.

Buvo geras savaitgalis. Šeštadienį susitikom su draugais, žaidėm žaidimą su kortom iš alaus gėrimo, visi greit apgirtom, tvyrojo gera nuotaika. Sugalvojom daryti karaoke, taigi aš dainavau The Doors – Break On Through (To The Other Side), ir netyčia sulaužiau stalinės lempos kažkokią plokštelę, kai dainavau į ją ;) O T. dainavo Captain Jack dainą, tą, kur dainuojama „ė-jo captain jack“, daugiau nepamenu, kas yra dainuojama ;) O po to nuėjo dainuoti L., ir ji dainavo Džordanos Butkutės dainą; L. balsas plonas, viskas buvo juokinga, o J. beveik viską filmavo, nes slapta J. yra nusižiūrėjęs L., o L. – J., bet kol kas jie tamposi su kitais žmonėmis.

Nesinori grįžti į Vilnių po tokio smagaus savaitgalio, viskas buvo taip ramu ir gerai, net miegojau gerai (pastaruoju metu miegojau prastai). Dabar automobilyje skamba Pearl Jam daina „Black“, ji visada man primena tą negalėjimą būti su tavimi. Dainoje yra gražios eilutės:

 

I know someday you’ll have a beautiful life,

I know you’ll be a sun in somebody else’s sky,

But why, why can’t it be mine?

 

Bet šitų eilučių aš neišgirstu, draugė perjungia dainą dar jai neįsibėgėjus. Saule, tu kaip ta daina, kurią vieną kartą išgirsti ir nori išgirsti ją dar, bet tu nežinai nei grupės pavadinimo, nei dainos pavadinimo, ir dienos eina, o dainos taip ir neišgirsti. Pamažu ji pradeda blukti – ir melodija, ir keli nugirsti dainos žodžiai.

It was nice to believe for a while.

Kelionė Po Lietuvą (2010 m. Vasara)

2011/03/16

Nutariau pagaliau padaryti įrašą apie kelionę po Lietuvą, kuri vyko 2010 m. vasarą.

– – –

1 DIENA

Šįryt prabudom apie 08.30h. Pabėgau nuo visų į kempingo virtuvę, kad galėčiau ramiai parašyt apie kelionės pirmąją dieną.

Vakar išvažiavom paimt kambarioko draugės, bet važiuodami prisiminėm, jog užmiršom šašlykus. Teko grįžti atgal. Taip išėjo, jog pavėlavom išvažiuoti iš Vilniaus.

Nežinau, kada buvom už Molėtų esančioje astronomijos observatorijoje, bet ten irgi vėlavom. Gidas nepyko, ir šiaip buvo fainas. Iš pradžių rodė filmukus ir nuotraukas per projektorių, po to vedė prie didelio teleskopo. Kol buvom salėj ir žiūrėjom, ką jis rodo per projektorių, visus ėmė migdyti, o Kęstas vienu metu visai užsimerkęs buvo ir jo galva pamažu linko žemyn ;) Šiaip buvo įdomu (o kokie man gražūs ūkai!), tik kėlimasis anksti ryte ir prieblanda salėje darė savo. Dar kol buvom salėj, gidas davė geležinį akmenį, kuris nežinau kada nukrito į Žemę. Akmuo buvo labai karštas man (aš jautriai reaguoju į karštus dalykus savo delnuose; kažkur skaičiau arba kažkas sakė, jog moterys visada kantresnės karščio atžvilgiu nei vyrai) ir šiltas kitiems. Vėliau, kai nuėjom į bokštą, kuriame įtaisytas teleskopas, ten mums leido paspausti kelis mygtukus – bokšto kupolas pasisuko ir atsivėrė nedidelė anga jame.

Molėtai (fone matosi ne ta vieta, kurioje lankėmės)

Molėtai (fone matosi ne ta vieta, kurioje lankėmės)

Pasisėmę astronominių žinių važiavom link ežero, bet truputį blogai nuvažiavom. Iš pradžių kelionės maršrutus buvom susidarė per google maps, bet kelionės pradžioje viename automobilyje kambariokas naudojo GPS įrangą. Teko pavažinėti siaurais duobėtais keliukais ir žvyrkeliu, kol pasiekėm ežerą, nes GPS buvo nustatyta, kad šis gali rodyti ir visokius off-road‘us. Tiesa, nuvažiavus prie ežero paaiškėjo, jog nuvažiavom net ne prie to ežero, prie kurio planavom: Alnio ežerą pakeitė visai šalia jo buvęs Stirnių ežeras. Ten radom be galo daug kemperių ir palapinių. Apsistojom prie vieno laisvo stalo, ten maloni moteris mums papasakojo kaip čia kas, buvo maloni iki negalėjimo. Mes irgi stengėmės būti malonūs. Įdomu tai, jog ta moteris užsiminė, kad ji čia stovyklauja nuo balandžio mėnesio. Pagalvojau, kad aš taip negalėčiau.

Vienintelė nuotrauka, padaryta prie ežero, kurioje nesimato niekieno pilvų, krūtinių ir t.t.

Vienintelė nuotrauka, padaryta prie ežero, kurioje nesimato niekieno pilvų, krūtinių ir t.t.

Nusimaudę ir pavalgę nusprendėm, kad dėl mūsų vėlavimo pagal kelionės maršrutą reikia atsisakyti poros vietų, kurias buvom numatę aplankyti. Sutarėm, kad nevažiuosim į Ledakalnį ir ten ar kažkur šalia esantį apžvalgos bokštą.

Kitas sustojimas buvo Palūšė. Ten mano kambariokai kempinge šventė savo bakalauro baigimą ir jau iš anksto buvo numatę, kad mes ten apsilankysim ir šitos mūsų kelionės metu. Palūšėj sustojom prie ežero ir pasukom botanikos taku. Buvau jau keistai apgirtęs, oras Palūšėj buvo labai tvankus, arba man tik taip atrodė. Šiaip visi nusivylėm tuo botanikos taku, tikėjomės kažko Tokio, bet nieko tokio ten nebuvo.

Palūšės botanikos takas

Palūšės botanikos takas

Tiesa, šauni vieta buvo pasėdėti ant lieptelio virš pelkės ir dar buvo smagu pabėgioti liepteliu tarp didelių išsikėrojusių nendrių.

Palūšė, alkoholinis lieptelis

Palūšė, alkoholinis lieptelis

Grįžę prie ežero nusprendėm, kad valtimis neplaukiosim, tai šiaip nusimaudę sėdom į automobilius ir pasukom link Zarasų. Kažkokiu būdu nepastebėjom kelio ženklo į kempingą ir nuvažiavom į patį Zarasų centrą, nors visi žinojom, kad kempingas turi būti dar prieš pasiekiant miestą. Centre Kęstui kilo problemų dėl sysiū, nes aplink nebuvo kur to daryti, ir galų gale taip ir nesupratau, kur jis tai padarė, nes bėgiojo kelias minutes tarp kažkokio namo, bažnyčios ir dar kažkokio pastato ;) Apsukę ratą po Zarasus pasukom atgal ir kempingą radom. Kempingas buvo keistas tuo, jog mes jame buvom vieninteliai poilsiautojai. Po valandos atvažiavo šeimyna, dar po kitos – porelė. Buvom patys triukšmingiausia kempinge to net nenorėdami.

Zarasų kempingas

Zarasų kempingas

Kol kepė šašlykai, spardėm kamuolį, gėrėm alų. Mano girtumas jau seniai buvo pasiekęs vieną ribą, kuri nekito; tam tikra prasme jaučiausi blaivus. Ežero krantas buvo vienintelė bloga kempingo vieta, o maudymuisi skirtas siauras ruožas, visa kita apaugę įvairiomis žolėmis. Likusį vakarą praleidom gerdami alų, kalbėdami apie ateities perspektyvas, darbą, panas ir t.t. Miegoti nuėjom trečią, nes kai tik išgerdavom vieną Vilniaus pilstomo alaus dvilitrinį butelį, tai kažkas sakydavo „na, gal dar vieną?“, ir visi sutikdavo, sakydami „jo, dar vieną ir eisim miegot“. Neaišku, kiek buvo išgerta tų „paskutinių“ butelių.

Smagiausia dienos akimirka: su kambarioku Tadu sėdim Kęsto džipo gale, garsiai groja Pearl Jam „Keep on rockin‘ in the free world“, o mes trise dainuojam, rėkiam ;)

Nesmagiausia dienos akimirka: mes užstojom siaurą miško keliuką dviems automobiliams, nes Kęstas su kitu vairuotoju išėjo paieškoti ežero, ir dabar jų nėra, ir jie vis negrįžta, ir nemalonu taip. Gerai, kad bent tie žmonės buvo kantrūs ir nepikti.

– – –

2 DIENA

Vilniaus pilstomas nefiltruotas (gyvas) alus gal ir skanus, bet turi minusą – visą rytą man pučia pilvą nuo jo. Problemų turiu ne aš vienas: Tadui šiaip pagirios, o Džimiui kažkas nutinka su galva, gal netyčia persikaitina, ar ką. Kęstas pusryčiams daro kopūstienę, kurios niekas beveik nenori valgyti. Diena karšta nuo pat ryto.

Kęsto kopūstienė

Kęsto kopūstienė

Zarasų žurnalistas ima interviu iš kaimo poeto

Zarasų žurnalistas ima interviu iš kaimo poeto

Komunos vadas dėkoja už maistą

Komunos vadas Milošas Bekešas dėkoja už maistą

Smagi akimirka: sėdėti pavėsyje netoli kempingo durų, vedančių į tualetą ir žiūrėti į saulės apšviestą pušį. Taip sėdėdamas apie nieką negalvojau, tik džiaugiausi ta paprasta akimirka.

Iš kempingo išvažiavom šiek tiek vėliau, nei planavom, užsukom į Zarasų Maximą šiek tiek apsipirkti. Vėliau pravažiavom Zarasus, dairiausi pro langą į merginas, tačiau nesėkmingai. Kitas mūsų planuotas sustojimas buvo Rokiškis, bet važiuodami į tą miestą sustojom dar prie kažkokio gražaus malūno, kuriame veikė restoranas. Tas malūnas yra kažkur Obeliuose, nuo malūno kalno matosi ir gamyklos kaminai. Ir šiaip Obelių apylinkės man paliko malonų įspūdį, ten tiek daug kalvų kalniukų, vaizdas dažnai keičiasi, nepabosta.

Malūnas (Obeliai)

Malūnas (Obeliai)

Rokiškyje mes matėm Dalykų. Visų pirma, man įstrigo autobusų stotis. Žodis „sovietinė“ būtų per švelnus tai stočiai apibūdinti. Kažkokia griuvena, ne stotis. Važiuojant gatvėmis link centrinės alėjos aš stebėjausi namais: gatvėse tarp nuosavų nedidelių senų namukų įsiterpę daugiabučiai, viskas atrodo kaip bardakas. Centrinė alėja iš esmės irgi tokia pati: stovi seni seni pastatai, šalia jų stovi gražiai restauruoti seni pastatai. Viduryje alėjos buvo paminklas, nusifotografavom prie jo ir nuėjom link bažnyčios.

Paminklas (Rokiškis)

Paminklas (Rokiškis)

Dažniausiai bažnyčios man nekelia jokio jausmo, tačiau ši buvo visai simpatiška. Apsisukę ėjom į kitą alėjos pusę, bet priėję kažkokią arką nusprendėm neiti toliau, grįžom į automobilius ir palikom tą tarp praeities ir dabarties pasimetusį miestelį.

Parapijos valgykla (Rokiškis)

Parapijos valgykla (Rokiškis)

Laukė kelias į Biržus. Biržuose norėjom pamatyti Biržų pilį/dvarą ir atsigerti Biržų alaus. Firminę alaus parduotuvę radom labai atsitiktinai, nusipirkę alaus prisėdom šiek tiek jo išgerti. Nepamenu dabar, kokį alų gėriau, vieną iš nestipriųjų, bet jis nepaliko man teigiamo įspūdžio. Pasėdėję ir pagėrę alaus ant bordiūrų susėdom į automobilius ir išvažiavom ieškoti Biržų dvaro. Užsiknisom, pasimetėm, nors turėjom žemėlapius. Galų gale pasistatėm automobilį kažkokioj aikštelėj, paklausėm vietinių, kur tas dvaras, ir tada jie paaiškino, kad mes visai šalia jo esam, reikia tik paeiti ta gatvele, pasukti dešinėn ir dar šiek tiek paeiti. Pasekėm žmogaus nurodymais ir jau po dešimties minučių visi išvydom Biržų dvarą. Dvaras buvo daugiau nei nusivylimas. Susėdom ant laiptelių ir sėdėjom, niekam nebuvo įdomus dvaras. Karštis vargino, nusprendėm eiti greičiau atgal ir važiuoti toliau.

Fail'as Biržuose

Fail’as Biržuose

Grįžę prie automobilių pradėjom tartis dėl tolimesnės kelionės. Iš pradžių mes lyg ir buvom nutarę, kad kirsim Latvijos sieną ir apsistosim Papės miestelio kempinge, bet vėliau Kęsto mergina pasiūlė važiuoti toliau už Papės, pasiekti kažkokį žvejų miestelį ir ten (nelegaliai) pasistatyti palapines kopose, nes ten labai gražu ir t.t. Mes taip ir išvažiavom į kelionę tvirtai nenutarę, kur apsistosim prie jūros, ir dabar būnant Biržuose reikėjo nutarti viską iki galo. Iškart kilo žmonių susiskaidymas dėl tų dviejų vietų, nes vieni norėjo šiek tiek komforto kempinge, kitiems buvo nesvarbu, o keli žmonės norėjo į žvejų miestelį. Prasidėjo toks mažas erzelis, kalbos ėjo į niekur, ir vienu metu aš išsigandau, jog visi susipyksim. Gerai, kad nesusipykom; blogai, kad tas aiškus nesutarimas paveikė likusią mūsų kelionę.

Išvažiavom nusprendę apsistoti Papės kempinge, nes jis buvo arčiau nei žvejų miestelis, be to žinojom, kad vėluojam pagal grafiką ir kad gali būti, jog net ir pasiekę Papę jau būsim pavėlavę pamatyti saulėlydį. O nuvažiuoti prie jūros sutemus nėra kažkas super, tikrai.

Kelias nuo Biržų buvo ilgas, nuobodus, tiksliau – labai nuobodus. Visur vienodos vienodos lygumos ir karvės. O dar kambariokas susipyksta su drauge automobilyje ir aš negaliu išvengti blogos nuotaikos. Pravažiavę Šiaulius kažkur sustojom pailsėti/nusilengvinti, spėjom dar trumpai paspardyti futbolo kamuolį, ir važiavom toliau. Alus visai nesigėrė, automobiliuose tvyrojo labai tingi atmosfera, muzika nekėlė jokių emocijų. Man nuotaika sugrįžo tik kai pasiekėm Palangą, o po to važiavom keliu iš Palangos į Šventąją ir aš prisiminiau kaip kartą važiavom su mama autobusu iš Palangos į Šventąją, tai buvo pats paskutinis autobusas, buvo vėlu, autobuse buvo per daug žmonių, nei jame gali tilpti, aš visgi buvau gavęs vietą sėsti su mama, ir per radiją grojo kažkokia maloni daina. Tuo metu aš visai nesidomėjau muzika, bet daina man patiko, dainavo lietuvė, dainoje buvo kažkas susiję su jūra ir meile. Tik po daug metų aš supratau, kad tai buvo Atlantos daina „Kažkur pietuose“.

Mes kirtom Lietuvos-Latvijos sieną, po kiek laiko pasukom link Papės ir tada važiavom žvyrkeliu maždaug 10-15 km. Atkratė kaip turi būti. Pasiekę kempingą susimokėjom, be to buvom maloniai nustebinti, jog kempingo valdytojai puikiai moka lietuviškai, o kai patekom į kempingą, supratom, kodėl – čia buvo vien tik lietuviai (vėliau per visą laiką pamatėm tik vieną automobilį su vokiškais numeriais). Pasistatėm palapines, susirinkom svarbiausius daiktus ir pasukom link jūros. Jūra čia buvo visai šalia, vos už 50 metrų. Dar niekad nebuvau matęs, jog prie jūros būtų tokios neaukštos kopos kaip kad Papėje. Paplūdimys nebuvo kažkuo ypatingas, tiesą sakant jis buvo labiau negražus nei normalus, bet tai netrukdė.

Rankšluostis, senesnis už mane

Rankšluostis, senesnis už mane

Kęstas užkūrė šašlykinę, mes turėjom dešrelių, o aš išėjau pasivaikščioti link švyturio. Brisdamas per vandenį/smėlį mąsčiau apie visokius dalykus, bet man nelabai kas mąstėsi, galva buvo maloniai tuščia. Žinojau, jog tam tikri dalykai įvyko gyvenime, ir dabar jau nieko nebepakeisi. Taip eidamas užsinorėjau šiek tiek pabėgioti, bet iš pradžių tramdžiau šį norą. Kai supratau, jog iki švyturio liko dar daug eiti, apsisukau eiti atgal. Iš draugų pusės matėsi maža maža šašlykinės skleidžiama švieselė. Pradėjau lėtai bėgti link jų.

Bėgti buvo taip gera, supratau, jog esu labai seniai bėgęs va taip, savo malonumui, tai bėgau ir šypsojausi, kartais prabėgdavau uodų spiečius, kurių šiame kempinge buvo begalė, ir bėgau toliau, ir toliau, ir vis nepavargau. Draugai vis artėjo, šviesa ryškėjo, keli žvejai metė meškeres nakčiai, aš juos prabėgau, prabėgau kai kuriuos sunkius gyvenimo epizodus, leidau jiems ramiai būti mano dalimi. Taip aš pribėgau prie draugų. Dešrelės dar nekepė, aš pakalbėjau apie bėgimą, atsigėriau alaus, pamindžikavau ir nusprendžiau bėgti toliau. Bėgau į kitą pusę tol, kol atsisukęs į draugus pamačiau, jog šviesa nuo šašlykinės dar mažesnė nei tada, kai pamačiau ją nuo švyturio pusės. Apsisukau ir bėgau link draugų. Parbėgęs sugalvojau nusimaudyti, nors vanduo tikrai nebuvo šiltas. Maudžiausi trumpai, nors po to prisijungė ir Kęstas, vanduo buvo šaltesnis nei atrodė. Išlipę į krantą šluostėmės, džiovinomės, kepėm dešrelės, gėrėm alų, po to aš su kažkuo gėriau žalias 999, Audinga su Džimiu nuėjo anksti miegoti, nes juos užkniso uodai, po kiek laiko miegoti nuėjo ir Monika su Tadu, likom tik Indrė, Kęstas ir aš. Nežinau, apie ką mes kalbėjom, bet vienu metu Kęstas pasiūlė pasitikti aušrą. Tai atrodė nebloga mintis, juolab kad jau buvo tikrai vėli naktis, saulė tekėti turėjo gana greitai. Kad ir kaip ten bebūtų, aš užsnūdau, užsnūdo ir draugai, ir vėliau prabudau dėl šalčio, pasiėmiau daiktus ir nuėjau į palapinę.

Ryte prabudau anksčiausiai. Dangus buvo visai giedras, paėmiau skardinę alaus ir nuėjau prie jūros. Bangų nebuvo, aš prisėdau ant kažkokios padangos pasėdėti. Iš lėto gėriau alų, pagalvojau kaip nesinori grįžti namo, į dulkiną karštą Vilnių, eiti į darbą, dėlioti lapus, nešioti bylas, nešioti dėžes su bylomis.. Žvejai toliau žvejojo, atrodė, jog jie čia žvejoja 24h per parą ir nepavargsta. Pakilęs nuo padangos ėjau link švyturio, bet šįkart vėl jo nepriėjau. Po nakties ant kranto buvo daug akmenukų išmesta, kai kurie buvo labai gražūs. Pamažu pradėjau juos rinkti, man jie ką nors priminė vis, mintyse daviau jiems vardus. Po kiek laiko apsisukau ir ėjau atgal, toliau rinkdamas akmenukus. Galų gale pririnkau dvi šortų kišenes, akmenukai net tempė šortus žemyn, nuėjau į palapinę, radau jiems indelį ir sudėjau juos ten. Galvoje man sukosi mintys apie akmenukų kolekcionavimą.

Vėliau prabudo visi kiti draugai, pusryčiavo, ėjo tualetą ir t.t., kol galiausiai visi vėl nuėjom į paplūdimį. Nusprendėm būti ten iki 16h, o po to važiuoti namo, nes oras buvo geras ir norėjosi neišlipti iš jūros į krantą. Diena buvo karšta, ir kai susirinkę daiktus sėdom į automobilius, visi supratom, kad nudegėm odą per daug, nei derėjo. Nė vienas iš mūsų to neišvengėm, todėl kelionė namo buvo šiek tiek nepatogi. Už Klaipėdos nusprendėm sustoti į kokią nors piceriją pavalgyti, Kęstas pasiūlė užsukti į Kretingą.

Kaip man patiko Kretinga! Kokios ten merginos.. Gražiausias mažas miestelis su gražiausiom merginom, kokį tik pravažiavom/aplankėm per šią kelionę. Ir dar mačiau labai gražią gatvę, ji kilo ir leidosi, joje buvo nedideli seni nuosavi namai, priminė vietą, kuri egzistuoja tik filmuose. Tiesa, picerija buvo juokinga, aptarnavimas juokingas, barmenė ir jos dukros/anūkės, sėdinčios ir žiūrinčios kaip mes valgom, buvo kraupus vaizdas, pica buvo tokia miltuota, jog iškart strigo burnoj, bet tai tik sustiprino Kretingos magiją.

O vėliau tiesiog važiavom. Važiavom. Kęstą už vairo pakeitė Indrė, didžiąją kelionės laiko dalį važiavau Kęsto automobilyje. Važiavom. Parvažiavom, kai jau buvo sutemę. Spėjom dar pamatyti kaip Olandija nugalėjo Braziliją atkrintamose varžybose, buvo geras kelionės pabaigimas.

2010

2010/12/30

galvoju, kad buvo geri metai, ypač vasara.

trumpa apžvalga:

metų pradžia: svarbi pažintis su viena mergaitė ir nesėkmingas norėjimas būti su ja, kuris mane lydėjo beveik visus metus.

balandžio 20 d.: Metallica Vilniuje. einam namo po koncerto pėsti su kambarioku, beveik nekalbam. kitas dvi dienas niekaip negaliu susikaupti, esu labai išsiblaškęs. dar po kažkiek laiko randu 200lt ir taip išeina, jog į koncertą ėjau nemokamai. koncerte buvo malonu matyti jaunus iš matymo pažįstamus alytiškius, galvojau – kaip jiems faina turėtų būti; jeigu būčiau patekęs į Metallica koncertą, kai man buvo 14-15, kokia euforija tada būtų mane aplankiusi!

gegužė: praktika, po kurios gavau darbą. darbo atsiradimas stipriai įtakojo gyvenimą. vienas geriausių dalykų – nereikia imti pinigų iš mamos, su mama sutariu geriau, galiu (po šitiek daug laiko) vėl pirkti knygas, o ir šiaip jaučiuosi saugesnis ir įvertintas.

gegužės pabaiga: Šiaurės atėnai išspausdino mano apsakymą “Šis tas apie Joną Žiežirbą“. didelė motyvacija bandyti rašyti toliau.

birželis: Pasaulio futbolo turnyras. portugalai išeina iš grupės turnyro, bet atkrintamose varžybose iškrenta prieš ispanus, o olandai, nors ir nedemonstruoja akiai patrauklaus futbolo, pasiekia finalą (kurio nemačiau). taip pat labai džiaugiuosi dėl Urugvajaus rinktinės, užėmusios 4 vietą, kurią palaikiau vien dėl to, jog joje žaidė du futbolininkai iš mano mėgstamiausio futbolo klubo.

liepos pradžia: kelionė su bendrabučio šeimyna ir kitais dviem žmonėm po Lietuvą, apie kurią vis dar žadu parašyti.

liepos 10/11 d.: Audingos vestuvės. pirmos vestuvės, kuriose dalyvavau. nuostabūs šokiai pagal LMP, Dr.Green, Arctic Monkeys ir Vytauto Kernagio linksmesnes dainas!

liepos pabaiga: nuostabusis Monikos gimtadienis. visi tikėjosi ramiai pasėdėti, bet po flip cup žaidimo su alumi viskas tapo nebevaldoma, ir kitą dieną gėdingai pasirodžiau darbe ;)

rugpjūčio pabaiga: netikėtai gaunu atostogų, Alytuje praleidžiu savaitę rašydamas apsakymą “Apie Vladą, Vienintelį Kaimo Traktorininką, Ir Jo Dukrą Adelę“ ir veikdamas malonius dalykus. per gimtadienį bendrabučio šeimyna atvažiuoja pas mane į svečius.

rugsėjis: Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės pergalė atkrintamose varžybose prieš Argentinos komandą. labai daug teigiamų emocijų, visos kitos varžybos nebuvo tokie emociniai užtaisai kaip šios; pirmą kartą žiūrėjau svarbias krepšinio rungtynes viešoje erdvėje.

spalis: Kęsto palto cheminis valymas. vieną šeštadienį ėjom priduoti paltą į cheminę valyklą, o po to neplanuotai prisigėrėm, o sekantį šeštadienį ėjom palto atsiimti ir vėl neplanuotai prisigėrėm. nykios dienos, bloga nuotaika, todėl viskas taip ir ėjo šiknon.

lapkritis: Kęstas išsikrausto iš kambario, lieku gyventi su naujoku. jaučiuosi svetimas savo kambaryje, bet vėliau tas jausmas praeina, kai užsigyvenu universitetas-darbas-kompiuteris rutinoje ir negalvoju apie savo gyvenimą.

gruodis: daug dirbu, rašau visokius darbui universitetui, daug streso ir tuo pačiu žinojimo, jog viską padarysiu gerai ir laiku.

Kalėdos: su bendrabučio šeimyna, su grupiokėm, su šeima namie ir su draugais Alytuj. bendrabutyje buvo jauku, tikra Kalėdinė atmosfera, su grupiokėm jaučiausi irgi labai gerai, o su šeima nebuvo jokios nuotaikos (jau daug metų taip tęsiasi), bet kitą dieną su draugais Alytuje viskas buvo šaunu.

daugiausia per metus klausiausi šių grupių ir atlikėjų: Misfits (549 dainos), Deftones (467), Emancipator (354), Antony and the Johnsons (295), Pearl Jam (246).

svarbiausi metų muzikiniai albumai: Clubroot “II – MMX“ / Deftones “Diamond Eyes“ /

svarbiausios perskaitytos knygos: Jurgio Kunčino apsakymai, novelės ir romanas „Tūla“ / Jerzy Pilch „Stiprusis angelas“ (nors skaičiau antrą kartą) / Torgny Lindgren „Gyvatės pėdsakas ant uolos“

metų filmai: per daug nė vienas iš šių metų neįstrigo, o vieninteliai iš senesnių, kurie dabar ateina į galvą, yra “Barton Fink“ (1991) ir “Fargo“ (1996).


%d bloggers like this: