Nuolankios moterys

Po to tas žemai kabantis šviestuvas, grįždamas atgal, pylė man į kaktą ir aš pradėjau juoktis, ir visi juokėsi, ir sakė tau bėga kraujas, aš buvau visiškai excited, gyvenime nebuvau prasiskėlęs kaktos, toks pavėluotas pasiekimas, ir nuėjau į vonią paėmęs piniginę, apžiūrėjau kaktą, bet nieko baisaus nebuvo, tiesiog toks ilgas įbrėžimas, netgi gražus, sakyčiau; iš piniginės ištraukiau pleistrą, jis gal kiek ir per trumpas žaizdai, bet geriau nei nieko, ir nuplovęs žaizdą ir ją nusausinęs užklijavau jį, damn it, pagalvojau, būčiau panašesnis į reperį 50 Cent, jei žaizda būtų ten kažkur ant skruosto, bet gal nereikia varyti dievo į medį, nes geriau žaizda ant kaktos nei išmušti priekiniai dantys.

Nepaisant to įvykio, vakarėlis buvo ramus ir be mano dainavimų užsilipus ant stalo. Ir visa diena buvo tokia ganėtinai rami: pažadino butokės šuo, laižė rankas ir visaip bandė įtikinti, kad lipčiau iš lovos, tai galų gale ir atsikėliau 07 val. ryte, bet jis vis dar bėga nuo manęs, kai noriu jį išvesti į lauką, tai tiesiog pakeičiau jam vandenį, įbėriau maisto, pats iškepiau kelis kiaušinius, bet kažkaip negražiai išėjo, pavalgiau, įmečiau skalbinius į skalbimo mašiną, paskaičiau naujienas, perskaičiau naujienas Deftones fanų forume, tada išsimaudžiau, ir kai buvo 08:22, buvau beveik nuveikęs viską, ką įprastai veikiu savaitgalio dieną.

Nusprendžiau perstumti baldus, pažiūrėti ar įmanoma ir stalą, ir lovą sutalpinti prie lango – jau kurį laiką kirbėjo šita mintis. Iš tiesų paskutiniu metu daug idėjų kirba galvoje, Velykų savaitgalio metu net su krikšto tėvu tariausi dėl tapetų skutimo ir sienų perdažymo baltai, bet jis mane atkalbėjo tai daryti. Nežinau, kas man yra, bet atsirado stiprus noras kažką pakeisti savo aplinkoje. Manyje lėtai vyksta mąstymo pakitimai, kartais imuosi dalykų tik todėl, kad išeičiau iš komforto zonos, kurioje per ilgai jau gyvenu, bet dabar atėjo noras pabandyti pakoreguoti ne tik savo mąstymą, bet ir aplinką.

Savo nuostabai sutalpinau ir stalą, ir lovą prie lango, nors atrodė, kad tikrai netilps. Ką gi, smagu, ir gerai nusiteikęs pagrojau gitara. Po to gerą pusvalandį jaukinausi šunį, kad galėčiau užsegti jam pavadėlį ir išvesti į lauką. Kai tai pavyko, trumpai jį pavedžiojau ir grįžau atgal. Man atrodo, jog jam (tiksliau – jai; patelė) pati geriausia išėjimo į lauką su manimi dalis yra sugrįžimas į butą, nes tik sugrįžęs į butą šuo vėl pastato uodegą. Šiaip jis bailus šuo, per porą mėnesių nepriprato prie manęs, jį reikia nunešti iki buto durų, kad jis eitų į lauką. Vienintelė jo silpnybė – maisto kaulijimas: kaskart, kai nueinu į virtuvę ir kažką išimu iš spintelės ar šaldytuvo, jis pasirodo tarpduryje ir stebi mane, o po to ilgai ir kantriai stovi šalia kėdės virtuvėje ar kambaryje, kai valgau. Kartais, kai valgau kažką, ko gal jam nederėtų duoti, nueinu į jo kambarį ir atsinešu jo maisto, ir tada, kad jam būtų ramiau, dalijuosi su juo maistu, bet ne tuo, kurį valgau pats, o jo. Ir jis valgo, visada valgo, ir kiek jam beduočiau, neatsisako. Aš nežinau, ar jis jaučiasi apgautas, ar jis supranta, kad duodu jam ne tai, ko jis nori.

Labai dažnai jis primena man nuolankią moterį.

Vėliau užvirstu ant lovos ir skaitau A. Nykos-Niliūno dienoraščius. Žaviuosi kaip jis, naudodamas tiek mažai žodžių, gali pasakyti tiek daug. Tai, žinoma, yra tik mano įvaizdžio apie jį dalykas, nes kitam žmogui jo užrašai gali būti visai neaktualūs ir nieko nepasakyti, bet man tai kažkas tokio. Vienas iš esminių dalykų rašyme, bent mano supratimu, yra gebėti naudojant kuo mažiau žodžių pasakyti kuo daugiau. Daugžodžiavimo nelaikau blogybe, pačiam man tai yra būdinga, bet iš tiesų žaviuosi rašytojais, kurie moka rašyti labai koncentruotai ir taikliai.

Lygiai 16 val., kaip ir sutarta, pasirodo Justinas. Užėjęs į mano kambarį sako, kad dabar gyvenu tvarkingai. Jis niekad nėra pasakęs jokio komentaro apie mano gyvenamą erdvę, ir man truputį keista, jog jis, štai, ėmė ir pasakė, kad gyvenu tvarkingai. Nepaisant to, man malonu tai girdėti; po pirmųjų dvejų metų gyvenimo kartu su Kęstu pradėjau nujausti, kad tą dieną, kai mano ir Kęsto keliai išsiskirs, aš tapsiu savarankiškesnis, o kai vietoj Kęsto apsigyveno Indrė, tapau ne tik savarankiškesnis, bet ir tvarkingesnis.

Važiuojam su Justinu autobusu pas Sk., diena saulėta, vėjas žvarbus, autobuse labai karšta. Kai atsiduriam kieme, kuriame turi vykti piknikas, matom tik kelis vaikus žaidimų aikštelėj ir kažkieno šunį voljere. Nuėję pas Sk. į butą, randam ten jau daugiau žmonių, bet niekas net nekalba apie šašlykinės užkūrimą ir dešrelių kepimą. Aiškindamas, kad be to neapsieisime, pasiekiu savo, ir gausėjant svečių būriui mes galiausiai išsiruošiame į lauką. Kieme, kuris yra ant kalnelio, labai vėjuota, malkos dega, bet ugnis mažai tegali sušildyti, todėl išsikepę dešreles grįžtam į butą. Vieni draugai jau vyksta namo, kiti dar tik ateina.

Bute pokalbį sukoncentruoju ties vienu vyruku, turiu kažkokių nesimpatijų jam, nemoku net to paaiškinti, bet šįvakar man visi žmonės atrodo geri ir aš esu geras jiems; mes kalbam ir kalbam, ir einam parūkyti, ir kalbam toliau. Vienu metu kažkas klausia, kodėl aš stoviu, nes visi kiti sėdi, ir aš atsakau nes aš narcizas; po to aiškinu, kad nebijau to pripažinti ir kad geriau žinoti koks esi nei neigti tai ar pykti, jei kas nors garsiai įvardys neigiamą atspalvį turinčias tavo būdo savybes. Savo tam tikrų savybių ir silpnybių įvardijimas man yra vienas sunkiausių dalykų, bet kai tai karts nuo karto padarau, tai duoda naudos: kai geriau save pažįsti, žinai kodėl elgiesi vienaip ar kitaip.

Kažkas išvažiuoja, aš dar lieku, o grįždamas iš tualeto girdžių grojant Nick Cave & The Bad Seeds dainą „Jubilee Street“, dainuoju į šviestuvą I am alone now / I am beyond recriminations / Curtains are shut / Furniture has gone, bet po to tas žemai kabantis šviestuvas, grįždamas atgal, pila man į kaktą ir aš pradedu juoktis, ir visi juokiasi, ir sako tau bėga kraujas.

Ryte nubudęs nuėjau į tualetą, tada nusiprausiau veidą, nuklijavau pleistrą, žaizda nekraujavo, susirinkau daiktus ir išėjau, palikdamas kitus pikniko-vakarėlio dalyvius miegančius. Grįžęs namo bandžiau įkalbinti šunį eiti pasivaikščioti, bet jis bėgo nuo manęs, kai bandydavau jį paimti į rankas ir nunešti iki buto durų. Galiausiai, netekęs vilties jį išvesti, pavalgiau ir nuėjau miegoti. Pabudau 13 val., prisijaukinau šunį, jis leidosi, kad uždėčiau jam pavadėlį, tada apsirengiau pats, nuėjau vedinas šunimi į virtuvę, kad pažiūrėčiau ar nėra kieme piktų šunų ar kačių (kai kurie žmonės mūsų kieme vedžioja kates), o tada jau norėjau jį vesti, bet jis keistai kažkaip stovėjo virtuvėje, ir aš pavėluotai suvokiau, ką visai tai reiškia – jis pradėjo šikti.

Laukiau, kol baigs.

Gelsvi šūdai iš lėto biro ant virtuvės grindų. Nieko jam nesakiau. Kai jis baigė, imitavo apkapstymą, o tada nubėgo į savo kambarį. Surinkau šūdus į maišelį ir išmečiau, ir iškart išnešiau visą šiukšlių maišą į konteinerį. Grįžęs išvaliau virtuvės grindis. Tada nuėjau į jo kambarį, gulėjo ant lovos nuleidęs ausis, daviau jam skanėsto, jis suvalgė ir žiūrėjo į mane savo rudomis akimis.

Mūsų bendravimas tik pusiau nuoširdus. Mes nepasitikim vienas kitu, nes bijom likti įskaudinti. Mes negalim vienas kitam padėti, nors mūsų šeimininkai jau seniai kažkur toli toli. Bet mes vis dar jų laukiam.

Nuolankios moterys.