Seksualinis priekabiavimas, anekdotas ir Bleknickas

Šiandien Agnė klausia, kokia mano nuotaika.

 Mįslinga, atsakau.

Išties – labai tinkamas žodis pastarųjų dienų nuotaikai apibūdinti.

***

Man ramiau,
kai tavęs
nematau.

Bleknickas

***

If you love me, won‘t you let me know? kadaise dainavo grupė Coldplay.

Mums dažniau reiktų sakyti, ką mes jaučiam vieni kitiems.

***

Žinau pirmą ir paskutinį būsimo romano sakinius, o tai jau šis tas. Bet jei rimtai, tai su kiekviena diena vis labiau aiškėja kūrinio struktūra – o turint daug pabirų tekstų būtent struktūra yra raktas į didesnio kūrinio rašymą.

***

Mano pastangos išvengti žiniasklaidos naujienų apie visokius negatyvius dalykus neduoda jokių rezultatų. Jei nesilankau naujienų portaluose, mane vis tiek visas brudas pasiekia per socialinius tinklus. Pavargstu nuo neigiamų dalykų. Atrodo, kad absoliučiai viskas yra beviltiška, kad būtent mums teko gyventi kažin kokioje absurdiškoje valstybėje. Kartais galvoju, kad gal taip buvo visada, tik aš nepamenu, kad ir anksčiau tiek politikoje, tiek socialiniame gyvenime įvykdavo protu nesuvokiamų dalykų? Mokslas pažengęs į priekį kur kas toliau nei žmogiškumas.

***

Labiausiai iš proto varo seksualinio priekabiavimo tema.

Prieš metus dalyvavau mamos draugo jubiliejaus šventėje. Buvo pasamdytas ir muzikantas, kuris be grojimo ir dainavimo dar ir anekdotus ar kitokius pokštus pasakojo. Jam nesisekė juokinti publikos, bet jis nepasidavė ir vienu metu ėmė pasakoti štai tokį anekdotą.

Smėlio dėžėje žaidžia mergaitė ir berniukas. Dėl kažko jie susipyksta. Berniukas sako:
– Aš geresnis, nes mano tėtė yra direktorius.
– O mano tėtė miesto meras, – atkerta mergaitė.
– Bet mes turim džipą, – sako berniukas.
– O mes turim motociklą, – nenusileidžia mergaitė.

Žodžiu, jie taip kurį laiką pykstasi, vardindami visokius savo šeimų privalumus. Galiausiai berniukas, neturėdamas, ką daugiau pasakyti, nusimauna kelnes, parodo savo pimpalą ir sako:
– O aš va ką turiu, o tu neturi!

Mergaitė žiūri į berniuką, nusišypso ir sako:
– O man mamytė sakė, kad jei būsiu protinga, tai daug tokių turėsiu.

Ir staiga muzikanto pastangos nenuėjo veltui – visi pradėjo leipti juokais, anekdotas paėjo.

Sėdėjau prie stalo ir stebėjau visus. Man buvo šlykštu.

Vėliau kalbėjom su Domu Raibiu apie tokius muzikantų anekdotus ir t.t. Esmė, kad mums jie nesuprantami ir atgrasūs, tačiau mūsų tėvų kartai suprantami, nes jie augo visai kitaip. Todėl dabar, iškilus seksualinio priekabiavimo temai, tie senesni žmonės tarsi nesupranta, jog tai aktuali problema, jie įtarinėja, kad kažkas čia nori save išgarsinti, ką nors apjuodinti ir t.t. Aš suprantu, kad kartais norėtųsi pamatyti kažkokius įrodymus, tačiau tai ne visada įmanoma. Taip pat suprantu, kad mestas kaltinimas kitam žmogui dėl seksualinio priekabiavimo savaime apjuodina tą žmogų, o jei ir neapjuodina, tai bent užtraukia jam nemalonę. Viena, kai kaltinamieji prisipažįsta – tada kaip ir viskas aišku. Bet kaip su tais žmonėmis, kurie tai neigia? Juk galimas atvejis, kad kažkas gali ką nors apkaltinti seksualiniu priekabiavimu, kai to niekada nebuvo. Turint omenyje greitą visuomenės pomėgį smerkti, kaip toks žmogus vėliau turėtų gintis? Paradoksalu tai, kad jautriai reaguodamas į šią temą aš tuo pačiu metu galvoju apie štai ką: visuomenė dabar smerkia seksualinius priekabiautojus, o ar ateis laikas, kai ji tiems priekabiautojams leis reabilituotis?

O kas iš tiesų labiausiai stebina, tai kai kurių mano amžiaus žmonių negebėjimas ar nenoras suprasti seksualinio priekabiavimo problemos. Apie tai, kad moterys lygios su vyrais, su kai kuriais net neverta kalbėti. Įdomu tai, kad dalis šių žmonių yra tokie moralūs, pilietiški ir teisingi, kad net nepastebi, jog jiems trūksta elementaraus žmogiškumo.

Įvaizdis

Kartais galvoju apie dalykus, kurių absoliučiai vengiu arba tas sritis, kuriose esu labai menkas. Pvz., matematika: tam tikrus dalykus galiu skaičiuoti ir skaičiuoti, bet niekaip nesuskaičiuoti. Todėl jei reikia skaičiuoti prie kitų, vengiu tai daryti. Man labai patinka, kai kas nors kitas suskaičiuoja už mane. O jei jau tenka, tada stengiuosi surasti ramų kampą, kur niekas manęs nematytų ir negalėtų suprasti, kad labai prastai skaičiuoju.

Man gėda pasirodyti kažką prastai darančiu, kvailu, nors tuo metu suprantu, kad visi negali visko mokėti. Bet kartais, atrodo, kad mane supa tik protingi žmonės, ir man tampa nejauku. O jei dar žmonės kalba apie politiką, tada visai tampa keblu.

Politikoje aš visai nesigaudau. Kai reikia balsuoti rinkimuose į Seimą, balsuoju už liberalus arba konservatorius, nes visos kitos partijos atrodo kvailos. Bet kai mano pagrindas tik toks menkas, tai nemalonu, jog vieną dieną kas nors paklaus rimtai ko nors apie politiką. Ką aš tada turėsiu atsakyti, priremtas prie sienos?

Kartais aš ką nors paskaitau – aktualijas, kieno nors neva svarbią nuomonę ir pan. Bet iš esmės man tai neįdomu, mane labiau traukia kaip viskas yra parašyta, o ne kas parašyta. O pripažinti, kad tau neįdomi politika šių dienų pilietiškumu sergančioje visuomenėje yra tolygu įžeisti žmogų.

Labai gaila, bet aš nesu visuomeniškas, nesu pilietiškas žmogus. Man visada rūpi kvaili, paiki vidiniai žmonių išgyvenimai. Todėl man labai pikta, kuomet matau pilietišką žmogų, absoliučiai nesuvokiantį to, kad jis skatina patyčias. Arba būna tokių visuomeniškų žmonių, kurie kažką daro naudinga visuomenei, bet yra baisūs storžieviai, kai lieka vienui vieni su kitu žmogumi. Todėl man atrodo, kad pilietiškumas, kaip ir visuomeniškumas, tėra įvaizdis, kurį dalis žmonių nori įvaldyti, priskirti sau. Čia kaip ir mano perdėtas domėjimasis žmonių vidiniais dalykais – tai taip pat yra tik įvaizdis. Aš galiu atjausti gražią merginą, bet šaltu veidu praeiti pro išmaldos prašantį benamį, lygiai taip pat kaip už ekologiją kovojantis jaunuolis gali labiau gailėti kertamų medžių nei savo pasiligojusių giminaičių.

Iš kur mes tuos siekiamus įvaizdžius paimam? Kas juos suformuoja mums? Nejau aš kada nors perskaičiau knygą ar pamačiau filmą, kuriame pagrindinis veikėjas buvo jautrus kitiems ir būtent tai mane sužavėjo? Nesąmonė, taip nebuvo. O kaip tada buvo?

Man daug lengviau suprasti kitų siekį praturtėti, būti įtakingais ir pan., nei savo siekį tapti emociškai stabiliu, subalansuotu žmogumi, kuris gali suprasti save ir geriau suprasti kitus. Ar šis siekis atsirado dėl to, kad augdamas pasigedau žmonių, kurie būtų emociškai stabilūs? Ar tai todėl norėčiau būti stabiliu, kad mano vaikai, kurių galbūt turėsiu ateityje, nepatirtų savo kailiu mano emocinės nebrandos sukeliamų problemų?

Turbūt taip, turbūt tai ir buvo skaudžiausia – suvokti, kad suaugusieji taip pat klaidžioja kaip ir tu.

***

Panaudotas paveikslėlis: https://www.broadsheet.com.au/sydney/event/double-think-seymour-centre