Posts Tagged ‘pinigai’

Sapnas 2014.02.02

2014/03/07

Sapnavau kad nužudžiau kažkokį žmogų pavogiau pinigus tada nužudžiau savo mamą pavogiau pinigus nužudžiau močiutę krikštų tėvui palikau raštelį kad išvykstu į užsienį susikroviau visus pinigus ir bandžiau kirsti Latvijos sieną ties pajūriu bet ten pamačiau kad mane gaudo daug policininkų pasislėpiau kažkokioje kanalizacijos angoje o ten mane rado viena kolegė iš darbo ji šypsojosi ir juokavo nežinojo kad esu ieškomas klausė kodėl čia tupiu ir tada aš ją nužudžiau maniau nėra kito pasirinkimo

Tada man pasidarė visų gaila o labiausiai savęs aš išlindau iš tos angos ir nubėgau link gatvės įsėdau į taksi taksistui į pufaikę įsiuvau paketą su visais pinigais kol jis vairavo ir klausėsi radijo po to pasakiau kad jis nuvežtų mane prie Latvijos sienos jis taip ir padarė o kai man reikėjo išlipti ir turėjau susimokėti supratau kad negaliu to padaryti nes įsiuvau visus pinigus į taksisto pufaikę todėl nužudžiau jį išplėšiau pinigus iš jo perėjau Latvijos sieną suradau aukštą medį įlipau į jį ir iš ten stebėjau ką veikia policija Palangoje ir Šventojoje nežinojau ką man toliau daryti su šitais velnio pinigais

Popietė

2013/05/02

dar tik popietė,
o diena jau išsikvėpusi.

esu biure,
žiūriu pro kabineto langus
į didelį prekybos centrų plotą.

galbūt viename iš tų centrų
koks nors žmogus
šią akimirką taip pat sėdi
ir žiūri pro langą,
jausdamas tą tylą
ir nerimą, ir keistą žinojimą,
jog viskas absurdiška.

norėčiau jam pasakyti
labas, bičiuli,
aš irgi neturiu pinigų,
dviejų dantų,
man patinkančio darbo,
gero ateities plano,
guluosi vienišas,
o atsikeliu dar vienišesnis.
bet, žinai,
vakar su draugais
mėčiau į krepšinį
ir buvau velniškai laimingas.

viskas nėra taip jau blogai.

Apie Skaitymą

2013/02/24

Man įdomu, kodėl visi taip akcentuoja jaunimo neskaitymą. Galbūt aš keistai užaugau, bet man augant niekas nekalbėjo, kad vaikai neskaito, nors aplink buvo pilna neskaitančių, ir niekas mūsų neragino skaityti. Mano mokykloje lietuvių mokytoja net niekada vasarai neužduodavo skaityti, kas būdavo visiškai įprasta kitose mokyklose.  Atrodo, jog mano kartos skaitymo reikalai niekam nebuvo aktualūs.

Vien tai, kad mano šeimoje niekas nepuoselėjo skaitymo, dabar atrodo keistai. Manau daugeliui vaikų knygos yra įdomus užsiėmimas, ir aš buvau ne išimtis. Pamenu tą dieną (tik nepamenu, kiek man buvo metų), kai pasakiau krikšto tėvui, jog jau moku skaityti. Jis buvo išgėręs ir suabejojo, ar aš tikrai moku skaityti. Taigi aš atsinešiau knygą „Zuikis puikis“ ir pradėjau skaityti jam. Kadangi jis vis dar negalėjo nuspręsti, ar aš tikrai skaitau, ar tą knygutę jau mintinai moku, jis nuėjo į knygyną ir parnešė man naują knygą. Knyga buvo apie Mauglį, bet tokia labai sutrumpinta versija su begale piešinėlių. Buvau paliktas su knygute vienas. Sėdėjau virtuvėje prie stalo ir bandžiau ją skaityti. Buvo labai sunku, man paskaudo galvą ir sugedo nuotaika. Įveikiau tik kelis puslapius, tačiau pats skaitymas pareikalavo tiek jėgų, jog net nesupratau, ką skaitau. Tačiau kitą rytą nubudęs paėmiau knygą ir ją perskaičiau nuo pradžios iki galo. Jaučiausi didvyris.

Nuo trečios klasės įnikau į fantastines knygas, nes kieme draugai Tadas ir Matas būtent tokias knygas skaitė. Kai jie man pasakodavo istorijas, man viskas atrodydavo kaip koks fantastinis filmas. Greitai pamėgau fantastiką – vampyrus, keistus dievus, vilkolakius, drakonus ir t.t. Tarp mūsų draugų trijulės visiškas kultas buvo šešių knygų serija apie Hauką ir Fišer (Simonas R. Grynas) ir trijų dalių istorija apie Varajaus didvyrį (Rikas Šelėjus). Man tik niekaip mokslinė fantastika nepraėjo, galbūt buvau per jaunas jai. Vienintelė mokslinės fantastikos knyga, kurią skaityti buvo malonu, buvo „Plieninė žiurkė kariuomenėje“. O dar įdomus prisiminimas apie fantastines knygas ir draugus yra tai, kad vienos vasaros metu mes jau ne trise, o keturiese ar penkiese skaitėm fantastiką, ir būdavo, kad išsinešdavome adijalą, pasitiesdavome ant žolės, suguldavome pavėsyje ir skaitydavome kiekvienas savo knygą. Niekada nesu matęs taip skaitančių vaikų, bet norėčiau kada nors pamatyti tokį vaizdą ;)

Mama iš pradžių palaikė mano polinkį skaityti, nors jai ir kėlė nepatiklumą mano skaitomos fantastinės knygos, nes jos buvo tikrai ne vaikams skirtoms. Ji dažnai klausdavo manęs, ar tose knygose nėra ko nors negražaus. Atsakydavau, kad nėra, nors iš tiesų kartais būdavo – iki dabar dar atsimenu vienoje knygoje aprašytą sekso sceną, kai pora mylėjosi taip, jog sugebėjo neatsiskyrę nuo lovos į vonią pereiti (arba atvirkščiai) ;) Tačiau vėliau mama pradėjo vis dažniau klausti, ar man tikrai reikia tos ar anos knygos, ir galiausiai knygų pirkimas tapo ir močiutės prievole ;)

Mūsų namuose knygų skaitymas niekada nebuvo laikomas rimtu užsiėmimu. Mamą su knyga rankose pamenu labai retai, bet tai suprantama – ji paprasčiausiai neturėjo tam laiko. Krikšto tėvas skaitė tik Edmundą Malūką, tačiau tai truko ilgiausiai porą metų. Prosenelė neskaitė knygų iki tol, kol nepradėjau lankyti šeštos klasės. Jai labai buvo įdomus istorijos vadovėlis, vis skaitydavo; vėliau domėjosi ir geografija. Tiesa, dar galima paminėti ir močiutę su dieduku, kurie gyveno atskirai nuo mūsų: močiutė skaitė nebent laikraščius, o diedukas skaitė labai daug, ypatingai mėgo istorines knygas.

Tačiau svarbiausias veikėjas – mano mamos vyresnysis brolis. Jis mūsų šeimoje buvo poetas (tebėra iki šiol; to negalima atsikratyti), turėjo begalę knygų – juoda avis paprastų darbo žmonių giminėje. Prosenelė dėdės knygų kaupimą vertino šiek tiek kritiškai, tačiau per daug dėl to jam nepriekaištavo. Bet tikroji problema, dėl kurios knyga mūsų šeimoje nebuvo vertybė, buvo susijusi su dėdės charakteriu. Dėdė buvo uždaro būdo, egoistas, retai rūpinosi ir domėjosi kitais šeimos nariais, visada stengėsi gyventi savo atskirą gyvenimą. Taip jau susiklostė, jog knyga mūsų namuose buvo neatsiejamai susijusi su dėde ir jo atsiskyrimu nuo šeimos, kitų šeimos narių lūkesčių nepatenkinimu; knygų skaitymas buvo laikoma nenaudinga veikla, nes knygos skaitymas atėmė laiką nuo kitų namų ruošos darbų.

Maždaug šeštoje klasėje aš baigiau skaityti fantastines knygas ir visai neskaičiau nieko (išskyrus žurnalus vaikams ir apie sportą) kelis metus. Vėliau to paties dėdės dėka į mano rankas pateko „Prisukamas apelsinas“ (Anthony Burgess), perskaičiau ją per vieną naktį ir nuo to laiko dažnai prašydavau dėdės ką nors rekomenduoti. Knygų jis turėjo pilną spintą, būdavo neapsakomai malonu stovėti prie šitiek knygų ir tiesiog žiūrėti į jas. Po „Prisukamo apelsino“ greitai sekė „Stepių vilkas“ (Herman Hesse), tačiau jį perskaitęs supratau, jog man reiktų paieškoti paprastesnės literatūros. Neatsimenu, kokios knygos sekė toliau (bet kažkada tuo metu atradau Bohumilą Hrabalą), tačiau puikiai atsimenu kaip apsidžiaugiau, kai dėdė, eilinį kartą kraustydamasis iš vieno buto į kitą, nusprendė palikti mūsų bute tą spintą su knygomis. Ir ji pasiliko ten ilgam, dabar nepamenu, kiek metų ji prastovėjo mūsų viename kambaryje. Man patikdavo prie jos atsistoti ir vartyti knygas – dažniausiai net neieškodavau ko skaityti, tiesiog šiaip stovėdavau ir vartydavau arba žiūrėdavau į jas (dabar taip kartais darau bute Vilniuje, nors čia mano knygų kolekcija yra kukli). Tai kažkuo panašu į įprotį nueiti iš kambario į virtuvę, atidaryti šaldytuvą, pažiūrėti vidun į visus maisto produktus ir tada, uždarius šaldytuvą, grįžti atgal į kambarį.

Atsiprašau už nukrypimą, grįžtu prie knygų skaitymo. Nuo dešimtos klasės kartais vis nusipirkdavau vieną kitą knygą, o mama nuolatos man priekaištaudavo, kad leidžiu pinigus niekams. Ji priekaištavo ne tik dėl knygų, bet ir dėl muzikinių diskų. Tai labai erzino. Didžiausia bėda buvo tame, kad man nuo anksti visi artimieji pradėjo dovanoti pinigus per Kalėdas ir gimtadienius (niekada nedarykite to savo vaikams, nes pinigai nesuteikia netikėtumo džiaugsmo), sakydami, kad nusipirkčiau, ko noriu, tačiau mama mane nuolat bandydavo atkalbėti nuo sumanymo pirkti vieną ar kitą daiktą. Jai labiausiai norėjosi, kad aš pinigus taupyčiau šiaip, be priežasties. Tokiu būdu pradėjau nuolatos meluoti mamai. Iš pradžių sakydavau, kad knygą nusipirkau pigiai, o vėliau pradėjau knygas dėti į stalčius ar lentynas tarp kitų knygų, kur mama nepastebėtų, kad yra nauja knyga; panašiai elgiausi ir su kompaktiniais diskais.

<…>

Mūsų šeimos požiūrį į knygą puikiai iliustruoja ir tai, jog gimtadienio ar Kalėdų proga iš mamos niekada nesu gavęs knygos. Tiesa, kai buvau paauglys, po vienų Kalėdų taip jau išėjo, jog būtent už mamos dovanotus pinigus nuėjau ir nusipirkau dvi knygas iš „Žvaigždžių karų“ serijos – kai grįžau namo su knygomis, kilo baisus ginčas; užtat kaip įdomu buvo jas skaityti!

Šiuo tekstu nenoriu parodyti savo šeimos narių kaip ydingų žmonių. Jie visi turėjo savo priežastis, nulėmusias jų ryšį su knyga. Dabar mamai kiekvieno gimtadienio ir Kalėdų metu padovanoju po knygą. Ji viską perskaito, kartais paprašo, kad parvežčiau ką nors iš savo Vilniuje sukauptų knygų. Dingo ir jos priekaištai dėl to, kad leidžiu pinigus knygoms – nors kas žino, kaip būtų, jeigu gyvenčiau su mama po vienu stogu ;)

Priminimas Sau

2012/09/30

Mažai turtingų ir daug neturtingų. Ta mažoji dalis sprendžia, ką didžioji dalis žiūri per televiziją, klauso per radiją, skaito laikraščiuose. Iš esmės mažoji dalis nusprendžia, kad didžioji dalis yra varguoliai ir taip priverčia ją nesąmoningai trokšti iš varguolių pereiti į turtingųjų luomą.

Žmonės nori pinigų, jiems nuolatos jų trūksta, nes turtingieji sukuria begales būtų kaip priversti varguolius išleisti pinigus. Pinigus jie leidžia daiktams ir paslaugoms, kurių dalis yra visai nereikalinga, tačiau ji leidžia varguoliams jaustis gerai, nes šie jaučiasi imituojantys turtuolių gyvenimą. Kai kurie varguoliai šiam tikslui pašvenčia visą savo gyvenimą. Jų negalima kaltinti – dalį jų augino tėvai, kurie patys norėjo gyventi geriau, todėl automatiškai tą norą įdiegė ir savo atžaloms.

Įdomu tai, jog varguoliai, siekdami susikurti geresnį gyvenimą, pameta blaivų protą. Kažkas ima ir tampa bankininku, nors visa, ko troško gyvenime – žvejoti sau ramiai ežere, auginti daržoves, laikyti vištas. Žmonės imasi keisčiausių, jiems visiškai svetimų dalykų, kad tik atitiktų šiuolaikiško žmogaus įvaizdį. Vyrai ima ir sumoteriškėja, o moterys – suvyriškėja, nors nė vieni iš jų tiksliai nežino, kodėl taip elgiasi. Turtuoliai diktuoja madas, o varguoliai jas aklai perima. Būti nešiuolaikišku yra pati didžiausia yda.

Laimingiausias gyvenime buvau, kai turėjau labai mažai pajamų. Man tuo metu buvo neįdomu, kokia spalva buvo madingiausia tais metais, kokios technologinės naujienos pasirodė prekyboje; avalynė buvo tiesiog avalynė, nejaučiau poreikio gražiai apsirengti ar gerai atrodyti. Gyvenau su mylima mergina ir jaučiausi užtektinai turtingas. Meilė ir laimė buvo mūsų turtas. Man nesinorėjo nieko imituoti, į kažką lygiuotis, vergauti daiktams. Neįsivaizduoju, kad koks nors prabangus automobilis ar kelionė į egzotišką valstybę būtų padariusi mane labiau laimingą nei tos akimirkos, kai dalinausi erdve ir laiku su mylima mergina: ji skaito, o aš žaidžiu kompu, aš skaitau, o ji sprendžia kryžiažodžius, ji gamina valgyti, o aš plaunu indus, einam į dušą, žiūrim pro langą, apsikabinę užmiegam – atrodo, įprasti dalykai, tačiau kokie nuostabūs.

Taip, kažkada aš jaučiausi turtingiausias pasaulyje. Nesakau, jog dabar esu visiškai nuskurdęs, ne. Normalu, kad viskas pamažu keičiasi, keitiesi tu, ir kartais pasitaiko dienų, kai nebegalėdamas sukaupti dvasinių turtų su kitu žmogumi tu nusprendi tuštumą užpildyti vienu-kitu daiktu. Svarbiausia yra nepasiduoti masinei psichozei ir toliau ieškoti kaip patirti pilnatvę.

Satta Outside 2012 (PRE)

2012/08/07

Sekmadienį man taip pagailo savęs, kad šią vasarą neapsilankysiu jokiame festivalyje, tai pažiūrėjau, kokie reikalai su Satta Outside šiais metais. Pirmiausiai pažiūrėjau šitą video, kuris sukelia labai didelį norą patekti tarp žmonių ir niekam nerūpėti:

Tada pažiūrėjau, kiek kainuoja bilietai į festivalį ir eilinį kartą supratau, jog blogai padariau, kad nepirkau bilietų tada, kai jie vos tik pasirodė. Aš rimtai planavau važiuoti į Satta Outside, bet po to kažkaip neradau entuziastų, tai nustūmiau tą mintį šalin. O dabar, tvankų sekmadienį, kai savigaila pasiekė aukščiausią tašką, aš nutariau, jog man visgi būtina ten nuvykti.

Kai tai suvokiau, iškart prisiminiau, jog yra nemažai pinigų, kuriuos man kažkas skolingas. Nesu gavęs visų pinigų už kažkada vykusią komandiruotę, kambariokas kažkada pasiskolino 40 eurų – va tau ir bilietui, ir kelionei pirmyn-atgal.

Nurimęs dėl finansų pradėjau čekinti, kas per velnias gros Sattoj šią vasarą. Labiausiai sudomino Cloud  Boat, Dark Sky, O!, Brokenchord, MRK1, Dorian Concept. Aišku, Empti irgi bus malonu išgirsti – 2009 metų Satta festivalyje jų pasirodymas įsiminė labiausiai.

Kol kas dar neturiu su kuo važiuoti į Šventąją. Jeigu turit laisvą vietą savo ekipaže, nesidrovėkit ;) Esu neblogas, tamsių plaukų, galiu papasakot istorijų apie šūdus, bet tikrai nesu išsišokėlis.

 

O šiaip per porą dienų tiek daug galvojau apie festivalį, kad jau žinau, kaip viskas bus: ketvirtadienį sunkiai užmigsiu, penktadienį nuvažiuosiu ir parinsiuosi dėl to, kad visi geria ir rūko, neva aš to nedarau, ir daug dalykų apie gyvenimą ir žmonių santykius suksis mano galvoje; o antrą dieną praleisiu ramiai ir beveik blaiviai. O kai jau sekmadienį teks važiuoti namo, man norėsis verkti, jog viskas baigėsi ir porą dienų žaistai laisvei atėjo galas.

Jeigu kas nors iš Jūsų bus feste, galim susitart susitikt/susipažint. Žinau, kad esu pagarsėjęs kaip etatinis pažindintojasis su blogerėmis, bet šis pasiūlymas galioja ir vyrukams ;)

Vyriškumo Krizė

2011/08/02

Pirmadienis buvo klaikus – nuo 10 valandos ryto mane užgriuvo vyriškumo krizė.

Viskas prasidėjo nuo visai nekalto dalyko: pamačiau labai gražų vyrą darbe. Toks tvarkingas, su tamsiai mėlynais marškiniais ilgomis rankovėmis, tamsiomis kelnėmis, juodais gražiais, bet ne per daug fyfiškais batais, iš veido ir plaukų panašus į mane. Pagrindiniai mūsų skirtumai buvo ūgis ir piniginės storis, ir abu skirtumai buvo ne mano naudai. Grįžęs į kabinetą prisėdau ir pagalvojau, kad ateityje galiu finansiškai geriau gyventi, nei kad dabar gyvenu, tačiau kad dar šiek tiek paaugčiau – to tikrai nebus. Viskas pradėjo rodytis absurdiška ir kvaila. Staiga į galvą šovė mintis, jog man būtinai reikia rankinio laikrodžio – juk tai taip vyriška. Užsinorėjau rankinio laikrodžio su sidabro spalvos apyranke – tai puikiai derėtų prie mano juodų marškinių ilgomis rankovėmis; bet po to užsinorėjau naujų marškinių, pageidautina brangesnių, nes pradėjau nepasitikėti savaisiais: tikras vyras turi turėti gerus marškinius ir rankinį laikrodį.

Po to darbe teko stumdyti stalus ir t.t., nes mes šiek tiek atnaujinom savo ofiso aplinką. Moterys stebėjo, kaip tampau viską. Stebėjo ir kitas vyras, mano bendradarbis, kuriam yra išvarža ar kažkas – kraustymosi/tvarkymosi metu jis visada būna stebėtojas, net jeigu moterys iš paskutinių jėgų pačios stumdo spintas ar kitus sunkius baldus. Prieš jį aš jaučiuosi geriau – ką čia geriau! – vyriškesnis už jį du tūkstančius penkiasdešimt kartų. Ir man nesvarbu, jog taip jaustis man leidžia vien tik ta aplinkybė, jog jam sveikatos problemos neleidžia nešioti baldų.

Po pietų darbe dirbau lėtai, nes galvoje vis sukosi mintys apie tikrą vyrą, vyriškumą ir siektiną vyrišką elgesį. Kaip niekad aiškiai supratau, jog esu toks nevyriškas, kad mane turėtų atstumti bet kuri bent kiek logiškai mąstanti moteris, nes aš esu labai nepraktiškas: neturiu automobilio, uždirbu tiek, kad galiu išlaikyti tik save, neturiu plano kaip uždirbti daug pinigų visam gyvenimui, o blogiausia – aš net nekuriu plano kaip uždirbti maišus pinigų. Visą laiką bijau, kad kas nors man užduos klausimą „ar tau užtenka tiek, kiek turi?“, nes aš tikrai nežinosiu, ką atsakyti. Gyvenime man tiek daug laimės atnešė draugai, meilės ir saugumo jausmas, įvairūs pomėgiai, kad pinigai visada buvo tik kažkas šiaip, fonas gyvenimui. Dabar man 23 (tuoj 24, damn it!), ir aš vis dar apgaudinėju save, jog pinigai nėra svarbiausia.

Jeigu būčiau bent kiek vyriškas, aš mesčiau šitą darbą, išvažiuočiau į užsienį kalt bapkių, tada grįžčiau, vesčiau kokią nors kaimynę ir niekada niekam neprasitarčiau, kad nugyvenau gyvenimą ne taip, kaip norėjau. Arba – geresnis variantas – mesčiau šitą darbą, susirasčiau geresnį, dirbčiau tiek daug, kad užmirščiau, jog gyvenu, lipčiau per galvas, kad tik uždirbčiau dar daugiau, ir būdamas 37 metų jau turėčiau daug pinigų, kad pasijusčiau patrauklus moterims. Susirasčiau, aišku, bent 10 metų jaunesnę už save, išlaikyčiau, demonstruočiau draugams kaip kokį nors brangų žaislą, o po to išsiskirčiau su ja ir susidėčiau su dar 14 tokių pačių kaip ir ji – bet vis tiek iki gyvenimo pabaigos visiems rodyčiausi laimingas.

Išėjęs iš darbo kieme, automobilių stovėjimo aikštelėje vėl pamačiau tą gražų vyrą. Jis atidarė automobilio duris gražiai merginai (tai galėjo būti arba jo mergina, arba jo kolegė), ji įsėdo, jis uždarė duris, įsėdo pats, užvedė automobilį ir pajudėjo. Aš šiek tiek paspartinau žingsnį, kirsdamas aikštelę, kad jam netrukdyčiau, kad nesugaišinčiau jo. Ir tą akimirką pasijutau nusižeminęs.

Anksčiau visada ginčydavausi, jog pinigai dar ne viskas ir pan., kad vyriškumo negarantuoja dideli automobiliai ar kitos prabangos prekės, tačiau greičiausiai tai buvo tik uždanga. Turbūt aš visada sunkiai išgyvenau savo nevyriškumą, turiu omeny prastai jaučiausi dėl savo paprastos kilmės, ribotų finansinių galimybių, vidutinio ūgio, nenorėjimo rūpintis rimtais dalykais, savo pomėgių, kurie neatneša pinigų, ir net dėl to, kad visą laiką nenorėjau mylėtis su merginomis, kurioms nejausdavau kažko daugiau. Pastaruoju dalyku aš netgi savotiškai žavėjausi visą laiką: nemiegodamas su bet kuo aš išvengiau daugybės problemų, likdavau nenusikaltęs, neįskaudindavau nieko, pats sau atrodžiau teisingas ir brandžiai besielgiantis, bet tą dieną eidamas iš darbo P. Lukšio gatve pirmą kartą suabejojau šia savo savybe. Galėjau dulkintis, ir tiek – juk taip nevyriška nesidulkinti su bet kuo.

Galėjau su linksma ir liūdna, protinga ir nelabai, galėjau su įdomia ir nuobodžia, smulkaus ir stambaus sudėjimo, seksualia ir atstumenčia; galėjau vien tik todėl, kad jaučiau, jog galiu. Mačiau dabar jas visas su kitais, bet kokiais, mačiau ir ėmiau gailėtis, jog nepasinaudojau tomis progomis. Grįžau namo kaip žemes pardavęs, o po kiek laiko grįžęs kambariokas pastebėjo, kad man kažkas negerai, bet aš buvau nenusiteikęs jam pasakoti, kas man yra, nes jis, mano akimis, buvo/yra vyriškesnis už mane.

– – –

Šiandien antradienis, ir šiandien mano protas daug švaresnis. Nėra taip, jog susitaikiau su savo nevyriškumu, kurį galbūt tik pats sau ir įsikalbėjau; tiesiog žinau, jog visi vyrai negali būti vienodi. Kažkam patinka ir tokie kaip aš, nors tiksliai ir nežinau, koks aš, o kažkam patinka dar ir prastesni už mane. O kadangi aš nekuriu plano kaip uždirbti milijoną, tai turiu užtektinai laiko grožėtis debesimis (šiandien jie labai rudeniški, kaip ir pats oras), nedrąsiai galvoti apie vieną merginą ir mintyse rašyti jai laiškus. Visur yra pusiausvyra.

Tylus Kalbėjimas

2010/12/04

anksčiau filmuose aktorių dantys buvo natūralūs, o dabar tokie įtartinai balti ir gražūs, kad visą filmą galima nieko kito nematyti, tik tuos jų dantis. gražių paveikslėlių garbintojų kultūra/karta.

– – –

išsiunčiau vieną tekstą „Šiaurės Atėnams“, po kelių dienų gavau atsakymą: nespausdins. nuliūdau, aišku, nors supratau, kodėl. buvo labai gražiai paaiškinta.

tą pačią dieną gavau laišką iš „Nemuno“. buvau jau net pamiršęs, jog jiems siunčiau apsakymą pavasarį. net keista, kad atrašė po tiek laiko, ir dar teigiamai – spausdins.

– – –

atėjo šalčiai, ir mano veido oda pasidarė kažkokia ne tokia. turbūt reiktų ją kaip drėkinti kremu ar pan., bet kad ai.

arba: atėjo šalčiai, mes pradėjom šildyti kambarį šildytuvu, kuris pučia šiltą orą, ir oras kambaryje pasidarė koks nors blogas, todėl mano veido oda pasidarė kažkokia ne tokia.

– – –

kiekvieną mėnesį man pritrūksta maždaug 70lt. įdomu, jeigu man pakeltų atlyginimą ir aš gaučiau pvz. 70lt daugiau, ar nebūtų taip, jog man vis tiek kiekvieną mėnesį pritrūktų kiek nors pinigų? ;)

ir šiaip ateičiai: jeigu turėsiu žmoną, duok dieve, kad ji mokėtų elgtis su pinigais, nes man tai labai sunkiai pavyksta.

– – –

darbe šiek tiek lengviau dabar, nes baigėm didelį užsakymą. apsimetinėjam, kad dirbam šį bei tą, nors iš tiesų nėra ką dirbti. trečiadienį susirgo viena kolegė, o ketvirtadienį – kita, taigi penktadienį dirbau vienas kabinete. buvo taip malonu, tylu, nebuvo blogo kvapo, kartais pasileisdavau kokią nors mėgstamą dainą per youtube‘ą.

– – –

penktadienį buvo du gimtadieniai. dar niekad man taip nėra buvę, jog vieną dieną turėčiau eiti į du gimtadienius. įdomiausia tai, jog nė vieno negalima praleisti, nes jubiliatai labai svarbūs: draugė iš Alytaus ir (jau buvęs) kambariokas.

iš pradžių ėjau į draugės gimtadienį. buvom suplanavę daryti jai staigmeną, ir padarėm. ji liko labai patenkinta, ir tą vakarą man labai gera buvo, kad va taip žmonės gali susitarti ir padaryti kitą žmogų laimingą.

šiek tiek po dvyliktos atsidūriau kitame gimtadienyje. ten jau visi buvo šiek tiek išgėrę, taigi mano lengvas girtumas derėjo prie aplinkos. žaidėm žaidimą Mafija (pirmąkart žaidžiau, ir buvau kekšė), bet po maždaug valandos ar šiek tiek daugiau aš pradėjau gerti vandenį, nes jaučiau, kad esu per girtas; o po to nuėjau į laisvą kambarį pasėdėti vienas, nes pasidarė visai sunku. prabuvęs ramiai valandą, atsikėliau, bet mes tada greit ir namo išvažiavom. įdomiausia tai, jog važiuojant namo jaučiausi labai gerai, buvau energingas, pasakojau (kitam buvusiam) kambariokui ir kaimynei-grupiokei apie labai malonią spaudos kiosko darbuotoją, su kuria bendravau tądien.

– – –

pažiūrėjau naują Woody Allen filmą „You Will Meet A Tall Dark Stranger“. per daug nieko nauja: žmonės, jų pasirinkimai, atsitiktinumai, nepasitenkinimas gyvenimu, kvailystės. veikėjai tam tikrose situacijose atrodė super beviltiški, tai visai smagu ;)

– – –

gyvenu taip ramiai ir tik tarp studijų ir darbo, kad jau net mamai keista viskas, ir ji sako telefonu: gal jau eik su kokia nors mergina susitikt, ką?

iš tiesų šiuo metu esu apsileidęs dėl tų vsų merginų, pažinčių ir susitikimų. net paprastai eiti išgerti alaus jau niekam nesiūlau. (net į blogą rašau rečiau – tai visai sveikintina.)


%d bloggers like this: