„Ir tavo nebuvimas apsunksta“

Kad nelaimėjau Pirmosios knygos konkurse, sužinojau sėdėdamas su kolege automobilyje. Tai buvo tas trečiadienis, kai lijo visą dieną.

Atvykome pas klientą ryškiai per anksti, todėl kurį laiką sėdėjome automobilyje. Abu žiūrėjom savo feisbuko srautą, kolegė kartais ką nors murmėdavo panosėje, o aš skrolinau tyliai, kol galiausiai pamačiau naujieną – paskelbti Pirmosios knygos konkurso laureatai.

Gyvenime būna, kad kažką nujauti, bet tik miglotai, apie tai net nesusimąstai rimtai. Taip itin dažnai būna žmonių santykiuose – jie būna kartu, kažką veikia, bet ateina diena, kai jie ima ir staiga išsiskiria. Bet žodis „staiga“ yra melagingas, nes niekas nevyskta staiga ir be jokios priežasties. Mintis, kad kažkas tarpusavyje negerai, kirba ilgai žmonių galvoje, ir tik susiklosčius tam tikroms netikėtoms aplinkybėms įsijungia kažkoks paslėptas mygtukas, kurį jie nuspaudžia ir pasako – viskas, skiriamės.

Todėl kai pamačiau tą naujieną, dar jos neatsidaręs, nieko neperskaitęs, pajutau, kad nelaimėjau. Taip jau buvo, kad aš tikrai tikėjau, jog laimėsiu – tikrai, nuoširdžiai prisipažįstu, kad tuo tikėjau. Parengiau rankraštį, pridaviau, draugai nuolat klausinėjo kaip ten kas einasi, aš vis sakydavau, kad dar nėra rezultatų. Bet vėliau kažkas pasikeitė, gal po kiek laiko supratau, jog nerašau taip, kad vertėtų spausdinti, ar kad Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla nėra ta leidykla, kuriai aš parankus.

Sėdėjau kurį laiką automobily jausdamas ne tiek liūdesį ar nusivylimą, kiek nemalonų jausmą, kad dabar visiems, kas teirausis kaip man sekasi šiame konkurse, turėsiu atsakyti, kad nelaimėjau. O aš pratęs laimėti, ar gal tikslaiu būtų sakyti – pratęs, kad man sektųsi.

Po kurio laiko išlipom su kolege ir nuėjom susitikti su būsimu klientu. Bendravom su juo, ir man iš galvos išgaravo mintys apie nelaimėtą konkursą.

– – –

Šiuo metu daug laiko praleidžiu būdamas ne namie. Net kai buvo savaitės trukmės atostogos, nuolat kažką veikiau, kažkur ėjau. Su draugu E. pradėjom repetuoti, tai tris dienas iš eilės rinkomės groti kartu. Grojimas yra įdomus, bandymai sukurti kažką kartu – sudėtingas, bet malonus procesas. Mano galvoje dabar labai daug idėjų, susijusių su grojimu. Keista, bet po tiek daug laiko paėmęs gitarą į rankas tvarkausi su ja kur kas geriau nei 2007-2009 metais, kai imdavau gitarą į rankas beveik kas antrą dieną ir turėjau geresnes sąlygas groti ja nei dabar.

Iš to, ką parašiau aukščiau, nereikia susidaryti nuomonės, kad moku groti gitara.

– – –

Darbe susiklostė tokia situacija, kad mūsų skyriaus vadovė nusprendė išeiti iš darbo. Ji pasakė, kad man bus pasiūlyta užimti jos vietą ir aš pasakiau, kad tikrai nenorėsiu eiti jos pareigų. Ir kai tik tai pasakiau balsu, nutiko kažkas keista – pradėjau galvoti ar galėčiau eiti skyriaus vadovo pareigas, ir kuo daugiau galvojau, tuo labiau mane ėmė dominti ši idėja. Taigi, kai galiausiai įvyko pokalbis su direktore šiuo klausimu, aš pasakiau, kad norėčiau pabandyti.

Rytoj bus pirmoji mano, kaip skyriaus vadovo, diena. Turiu du mėnesius, kad įrodyčiau, jog galiu eiti šias pareigas. Įrodyti noriu visų pirma ne direktorei ar kolegėms. Skyriaus vadovo pareigos reikalauja itin didelės atsakomybės – būtent tai, ko man kartais taip trūksta -, taigi norisi sau pačiam įrodyti, kad galiu būti atsakingas. Kad turiu drąsos prisiimti atsakomybę, kad galiu ją prisiimti ir pasakyti sau: aš tave gerbiu, nes tu nebėgi nuo atsakomybės.

Aš turiu daug draugų, kurie nuo jos bėga, ir aš pats nuo jos bėgu. Bet bėgti – nevyriška.

– – –

Sekmadienį dariau tortilijas, pripjausčiau visokių daržovių ir dėjau, dėjau į tas tortilijas kiek tik tilpo, ir pašildžiau, ir valgiau po to – buvo skanu, tik antroje tortilijoje buvo kiek per daug garstyčių, šiek tiek per aštru buvo.

Tada žiūrėjau paskutinę serialo The Office (US) seriją, ir buvo taip… Jaučiausi laimingas ir kartu liūdnas. Liūdnas, nes serialas baigėsi, laimingas – nes džiaugiausi už tuos veikėjus, prie kurių taip pripratau.

Šitą serialą buvau pradėjęs žiūrėti dar kai studijavau universitete. Jis man labai patiko, tačiau viena iš pagrindinių veikėjų buvo tokia panaši į merginą, dėl kurios tuomet tikrai buvau pametęs galvą ir kuri turėjo vaikiną, ir kad ir kaip su ja būdavo gera, ir kad ir kaip gražiai svajojau apie tai, kaip mes galėtume nugyventi gyvenimą kartu, žinojau, kad to nebus, nes, nepaisant visų tuometinių nesutarimų su savo vaikinu, ji buvo nusprendusi su juo likti toliau kartu. Taigi nustojau žiūrėti The Office (US), nes toji aktorė buvo per daug man panaši į merginą, kurią buvau įsisvajojęs. Tik dabar, kai praėjo milijonas laiko nuo tų dienų, galėjau ramia širdimi žiūrėti šį serialą toliau. Nesakau, kad ta aktorė nebepriminė tos merginos, nes tikrai priminė, bet manęs tai neliūdino; beje, ta mergina šią vasarą išteka – linkiu jai kuo didžiausios laimės su tuo (pačiu) vaikinu.

– – –

Išėjęs iš parduotuvės sustojau prie pėsčiųjų perėjos, šviesoforas rodė raudoną. Laukėm trise – aš, pagyvenęs vyras ir senutė. Pagyvenęs vyras, pamatęs, kad automobilių nėra, drąsiai žengė į gatvę ir ją sėkmingai perėjo. Pastebėjau, kad senutei irgi kirba mintis eiti per gatvę degant raudonai. Ji vis dairėsi, ir dairėsi, ir dar taisėsi savo sijoną. Aš irgi pradėjau dairytis, kad įsitikinčiau, ar nėra automobilių, jei jai tikrai šautų į galvą eiti per raudoną. Neslėpsiu, pats irgi einu per raudoną, kai galiu, bet šįkart nenorėjau to daryti, nes jaučiau, kad turiu pasirūpinti senute.

Kai pagaliau užsidegė žalia, man atlėgo, ir mes kartu pradėjom eiti. Ėjau sau lėtai, kad per daug neatitrūkčiau nuo senutės, nes maža kas.

– – –

Šį mėnesį suėjo 12 metų nuo pažinties su mano muzikine meile – grupe Deftones. Prieš 12 metų jie išleido savo ketvirtą albumą, kurį klausiau vieną naktį (kurdamas lietuvišką svetainę apie nu metal stiliaus muziką!) ir supratau, kad girdžiu kažką nuostabaus. Įdomu tai, kad iki tol buvau girdėjęs kažkiek jų dainų, bet būtent tas albumas privertė pasiklausyti jų muzikos atidžiau.

Per šiuos 12 metų mano santykiai su šia grupe buvo įvairūs – žavėjausi ja, mylėjau ją, nusivyliau ja, vienu metu net maniau, kad mūsų keliai visam laikui išsiskyrė, bet po to vėl kažkaip suartėjom.

Kas sunkiausia tokioje ilgoje meilėje? Turbūt tai, kad kartais tampi vienu didžiausių grupės kritikų, kuomet nauji grupės albumai ar koncertai neatitinka ne tiek tavo lūkesčių, kiek pačios grupės kadaise pasiektos kokybės kartelės. O įdomiausia tokioje ilgoje meilėje atrasti nuklausytose dainose kažką naujo – tai kokį garsą, kurio anksčiau negirdėjai, tai pergalvoti dainos tekstą ir susieti jį su visai kitais dalykais, nei kad anksčiau siejai.

Meilė žmogui ir muzikos grupei panaši tuo, kad be kompromisų ji neįmanoma.

– – –

Bet kartais, kartais taip norisi turėti kam pasakyti – ei, aš išmokau groti tos ir anos dainos rifą, ei, šiandien su E. sekėsi gerai repetuoti, paklausyk šitos įrašytos ištraukos; arba kad kas nors pasakytų ačiū, buvo skanu, net jei mano gaminti makaronai su saulėj džiovintais pomidorais ir nebuvo labai skanūs.

Man vis neišeina būti vienam – kad ir kokios mano pareigos, kad ir kiek džiaugsmo suteikia pomėgiai.

Ištrauka iš eilėraščių rinkinio

Kažkada jau minėjau, jog ruošiuosi dalyvauti Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos rengiamame Pirmosios knygos (PK) konkurse. Pateikiu rinkinio ištrauką, rasit paspaudę ant paveikslėlio.

Eilėraščių rinkinys

Kadangi nusprendžiau dalyvauti Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos rengiamame Pirmosios knygos konkurse, tai šį rudenį karts nuo karto prisėsdavau peržiūrėti kadaise parašytų eilėraščių.

Atrinkti eilėraščius, kurie, mano akimis, vis dar turi kažkokią vertę tiek man pačiam, tiek potencialiam skaitytojui, nebuvo labai sunku. Įdomu pamatyti, kad bene 80% to, ką rašiau 2006-2009 metais, yra beverčiai tekstai. Ir truputį keista, kai prisimeni, kad tai, kas dabar atrodo visai neaktualu, anksčiau atrodė labai stipru ar tikra.

Didžiausias keblumas buvo sudėti visus atrinktus eilėraščius į vieną rinkinį, kažkaip juos išskaidyti ir išrikiuoti taip, jog jie kažkokiu stebuklingu būdu sudarytų bendrą istoriją. Iš pradžių galvojau dėti viską chronologine seka, bet po to pasirodė, kad rinkinio pradžia būtų silpna ir niūri. Tada bandžiau suskirstyti eilėraščius pagal jų emocijas – niūrus, juodas, nuotaika, ramus, linksmas. Kai suskirsčiau, bandžiau sudėti atsitiktinius eilėraščius tokia tvarka, kad eitų linksmas, ramus, niūrus, vėl ramus, linksmas, ramus, niūrus ir t.t. – žodžiu, kad vienas po kito neitų per daug linksmų ar niūrių eilėraščių, kad būtų kažkokia nuotaikų dinamika. Kad ir kaip bebūtų, šis sprendimas nieko gera nedavė, išskyrus tai, kad skirstydamas eilėraščius pagal emocijas supratau, jog esu prirašęs daugiau ramių nei niūrių eilėraščių, na, bet čia tik man gal taip atrodo.

Galiausiai nusprendžiau padaryti taip, kad rinkinio centre bus du ciklai, kiekvienas iš jų susijęs su skirtinga mergina. Vienas iš tų ciklų, Baltas velnias, jau buvo parašytas 2007-2008 metais, tačiau dabar jame liko tik labai maža dalis eilėraščių iš to originalaus ciklo, teko jį papildyti vėliau parašytais, kurie buvo susiję su ta pačia tema/mergina. O antrasis ciklas – Šv. Stepono – niekad anksčiau nebuvo sudėtas, ir dabar nekilo didelių problemų jį tinkamai sukomponuoti. Prieš abu ciklus ir po jų seks dar trumpesni ciklai, nes pradžioje reikia kažkokios įžangos į bendrą nuotaiką ir rašymo stilių, o pabaigoje reikia kažkokio abiejų pagrindinių ciklo užbaigimo, kad būtų galima parodyti, jog nepaisant visko istorija tęsiasi toliau.

Gal ir keistai atrodo mano smulkmeniškumas sukomponuoti eilėraščius į rinkinį, bet aš iš tų, kuriems visada patinka gerai surėdyti romanai, filmai ar konceptualūs muzikos albumai. Kita vertus, ar skaitytojas suprastų eilėraščių rinkinio kompozicija taip, kaip aš norėčiau, kad jis suprastų – nežinau. Tad gali būti, kad laužau galvą visai be reikalo, tačiau kitaip neišeina, nes esu smulkmeniškas ten, kur galbūt reikėtų tiesiog daugiau atsipalaiduoti ;)

Dabar liko išrinkti rinkinio pavadinimą, o man labai patinka geri pavadinimai ;)

Monika kone visada dėvi tokius drabužius, kurie paryškina jos moteriškuosius privalumus

Paskutinę dieną važiuojant į Liepkalnio gatvėje esančią kliento įmonę pamatau prie pat kelio du besidulkinančius šunis ir nusišypsau, o po to susigėstu – na ir ko gi čia šypsotis? Atrodau kaip visai nesubrendęs dar, o gi tiek pastangų įdedu, bandydamas atrodyti kaip tik subrendęs!

Po to prisiminiau a.a. lietuvių kalbos mokytoją, pas kurį gretimoje mokykloje kurį laiką papildomai mokydavausi lietuvių. Labai gerbiau jį, buvo kietas, su geru humoro jausmu ir dar mėgdavo elgtis visai ne pagal taisykles. Kartą jis man pasiskundė, kad jo septintokai pradeda juoktis, kai skaitydami kūrinį randa žodį „varpa“. Paklausė ar ir mums taip būdavo. Atsakiau, kad ne tik būdavo, o dar ir dabar būna. Sakė mokytojas durni visai jūs ;)

– – –

Lupu bulves, kambaryje groja Lifehouse. Viskas taip ramu, atrodo, kad pagaliau nejaučiu jokio trūkumo. Aš netgi turiu pasirinkimą – žiūrėti futbolą arba filmą. Kol kas nežinau, ką pasirinksiu. Svarbiausia, kad turiu pieno. Aš mėgstu pieną. Pienas atrodo gražiausiai, kai įpili jį į paprastą stiklinę. Stiklinė pieno yra vienas gražesnių dalykų gyvenime.

Nulupęs penktą bulvę uždarau šiukšliadėžę ir pakylu nuo kėdės.

– – –

Pramušė ant idėjų.

Nusprendžiau daryti radijo laidą apie hardkorą, jau ir džinglų padariau. Nors iš pradžių idėja visai kitokią laidą daryti buvo, bet greitai supratau, kad tai idėjai turiu per mažai patirties. Todėl laida apie hardkorą bus labai gera treniruotė.

Taip pat nusprendžiau dalyvauti Rašytojų sąjungos 2015 metų Pirmosios knygos konkurse, ir, skirtingai nei anksčiau planavau, teiksiu paraišką poezijos knygai, ne prozos.

Dar dėl poezijos – nusprendžiau dalyvauti poezijos slam‘e. Ne rugsėjį, bet spalį; manau, turėtų pavykti. Visgi esu davęs pažadą Kurdirkai jį nugalėti, o žodžio reikia laikytis! Tik kažin jis dar ten dalyvauja? ;)

– – –

Sa-Sa – Fantazija 

Visi keliai tau atviri, 
tačiau geriausio išsirinkti negali, 
nes jie nėra visi labai geri.