Posts Tagged ‘plaustas’

Postcosmos 2017

2017/06/28

Į vienos dienos festivalį Postcosmos 2017 išvykstam anksti – Rasa su Tomu laukia manęs prie namų 12 val., kai aš tuo tarpu esu užstrigęs tualete.

Važiuojam trise. Nors šiais metais bus daug daugiau draugų ir pažįstamų nei praėjusiais, tačiau jie visi atvyksta skirtingais ekipažais. Trumpam sustojame prie parduotuvės, nes esu neapsipirkęs. Vaikščiodamas po Rimi galvoju kas tiktų gamtoje, o kadangi greičiausiai nebus laužo, reikia apsieiti su kažkokiais šaltais produktais: paimu rūkytos dešros, juodos duonos, šiek tiek pomidorų, Milka šokoladą, javainį, bulvių traškučių, butelį mineralinio vandens, obuolių, dvi skardines alaus ir cigarečių.

Festivalio vietą pasiekiam 13:30, esam vos trečias automobilis parkinge. O ir tas parkingas anoks čia parkingas – tiesiog šalikelėj sustatyti automobiliai, ir tiek. Išlipę rūkom ir gurkšnojam alų, į festivalio teritoriją dar neinam, skamba Solstafir iš telefono, laukiam kitų draugų. Jie atvyksta po geros valandos, prisijungia prie mūsų ir mes dar kurį laiką tiesiog taip šnekučiuojamės, užkandžiaujam. Kad ir į kokį festivalį nuvažiuočiau, parkingas visada užima svarbią dalį festivalyje – čia galima ne tik apšilti, susirasti naujų pažįstamų, bet ir nusnūsti atokiai nuo festivalio šaršalo.

Kai įeinam į festivalio teritoriją, žmonių vis dar yra labai mažai. Išsirenkam vietą palapinėms, tiesa, nei aš, nei Rasa su Tomu palapinės nestatys – mes tik užėmėm vietą draugų palapinėms; jie abu sakė miegos automobilyje, o aš miegosiu Ugnės palapinėj. Festivalio vieta nedidelė, jauki ir jau pažįstama nuo praėjusių metų. Čia yra kalnelis, dangaus stebykla su visokiais etnokosmologiniais simboliais, nusileidus nuo nedidelio kalnelio stovi pagrindinė scena, maisto ir gėrimų kioskai, dar žemiau – ežeras su liepteliu. Mes susėdam ant akmenų krūvos ir valgom bei gurkšnojam alų, supamės ant sūpynių. Po kurio laiko atvyksta Gintas su Dante, Ugnė su Jurgita, o dar vėliau iš toli išvystu buvusią merginą G., tiksliau ne pačią G., pirmiau pamatau jos aukštą vaikiną ir atpažįstu jį iš baltai žalios kepurės su snapeliu; o štai ir G., ji dėvi melsvą suknelę, atrodo kaip visada gerai. Ir vėliau, kai ji ateina pasupti ant sūpynių savo dukterėčios, aš paeinu žemiau ir atsisuku į ją nugara, kad nereiktų bendrauti. Ne dėl to, kad būtų koks nors pyktis likęs; greičiau atvirkščiai – kad neapkraučiau jos nereikalingu šiltu dėmesiu. O ir šiaip – viskas jau seniai pasakyta.

Užtektinai prisisėdėję ant akmenų nusileidžiam link scenos, kur jau groja pirmoji grupė In Wallved. Ten sutinkam Audingą su Andrium, prisėdam šalia jų ir šnekučiuojamės. In Wallved groja tipinį post-roką – nelabai įdomu, bet ir neerzina – pats tas gulinėjant po saule; lakstantys šunys išverčia mano pusę alaus bokalo. Pasiklausę grupės einam prie ežero ant lieptelio, ten Tomas ragina visus lipti ant festivalio proga padaryto plausto, kuriuo galima šiek tiek pasiirstyti. Iš pradžių norim, bet kažkas spyriojasi, po to jau visi nenorim, o tada vėl iš naujo užsimanom – užsimanom, ir galiausiai išplaukiam.

Ant plausto smagu ir faina. Tomas reguliuoja plaustą, o mes su Rasa, Ugne ir Jurgita geriam alų ir kalbam bet ką. Šalia mūsų, kitame plausto gale įsitaisęs už mus vyresnis vyras su maždaug penkiamečiu berniuku; Tomas užsiima su vaiku, jie dabar kartu reguliuoja plaustą, o merginos klausinėja Rasą ar Tomas dar nenori vaikų; Rasai šitos kalbos nepatinka.

Pasiirstę grįžtam į krantą ir vėl einam prie scenos. Dabar ten groja St.Cheatersburg. Žmonių prie scenos visai nedaug, visi vis dar sėdi saulėkaitoj ant žolės. Po jų groja draugų grupė No Real Pioneers, ir nors iš pradžių garsas labai keistas, vėliau nueinu arčiau scenos ir viskas būna gerai; Gabrielius užsivedęs, daug šokinėja su gitara. Geras koncertas, o ir girdėjau juos jau labai seniai, net gėda kam prisipažint.

Greitai pradeda šalti (naktį prognuozuota tik +6/+7 laipsniai šilumos), todėl einu apsirengti striuke ir užsimaunu antras kojines – storas, šiltas. Tada klausausi Sheep Got Waxed – šitos grupės niekad nesu atidžiai klausęs, tai toks eksperimentinis džiazas su elektronika. Žodžiu, vadink kaip nori, vis tiek nepataikysi apibūdinti jų stiliaus. Klausau ir patinka, net kai su Gaile valgom karštą sriubą viena ausim vis tiek klausausi jų.

Vienu metu dar spėju užmesti akį į ant namo sieno per projektorių rodomas UEFA Čempionų lygos finalo rungtynes (Real laimėjo 4:1 prieš Juventus). Ten prie manęs prisijungia Ugnė su Jurgita, bet Ugnė labai greit apgirsta ir mes ją nuvedam miegoti.

Kažkas užkuria antrą laužą ir prie jo susiburia daug žmonių. Mes irgi ten nueinam su Jurgita, kalbamės. Greitai vienintelis įmanomas būdas ištverti šaltį yra stovėti arti laužo, ir aš ten leidžiu labai daug laiko. Kalbam su Gintu, klausausi jo šiek tiek girtų prisipažinimų apie meilę visiems žmonėms, po to kalbu su buvusia kambarioke Indre. Vėliau mane aplanko 5 minučių šlovė – nepažįstama mergina klausia ar aš parašiau „tą“ knygą. Atsakau, kad aš, ir mes tada ilgai kalbamės, kol ji susipyksta su drauge, tada geriam alų, vaikštinėjam, vėl sėdim arba stoviniuojam prie laužo, bučiuojamės (jaučiuosi kaip šešiolikinis), kol galiausiai ji tampa visai girta, laisto ant manęs alų ir aš ją palydžiu miegoti. Tiesa, per tą laiką būdamas prie laužo spėju paklausyti tiek Sraigės efektą (labai patiko!), tiek Local Blood, tiek Extravaganza.

Palydėjęs miegoti merginą, grįžtu prie laužo, kur sutinku visada energingą Gabrielių iš No Real Pioneers, jis sėdi prie rusenančio laužo su man matyta mergina iš praėjusių metų festivalio. Ta mergina sako, kad yra Viktorija, ir ji prisimena mane iš praėjusių metų – jai įstrigo mano ant scenos skaitytas eilėraštis „Auksaburnis“. Iš pradžių aš net nepamenu apie ką tas eilėraštis ir koks jis išvis yra, bet ji primena: širdie, neleisk man meluoti. Tada trumpai pasakoja, kad išsiskyrė su vaikinu, nes neleido savo širdžiai meluoti. O man toks keistas jausmas visa tai girdėti, sakau: aš buvau toks įsimylėjęs, kai rašiau tą eilėraštį; kurį laiką mąstau apie tai, ką išgyvenau tuo metu.

Tada dar nueinam prie ežero, ten atsiradusi nemaža palapinė, kurioje kažkas dar leidžia kažkokią muziką. Bet viskas neįdomu ir neaktualu, o ir Gabrielius sako, kad jau eis miegot, tai visi atsisveikinam ir aš taip pat nueinu į palapinę, kur nerandu nei Jurgitos, nei Ugnės, tada patogiai įsitaisau su miegmaišiu ir užmiegu.


%d bloggers like this: