Posts Tagged ‘poezija’

Sausis

2017/01/17

Man atrodo, kad visus žmones traukia panašūs dalykai, tik mums reikia skirtingų jų pateikimo formų. Todėl vieni skaito Vytautą Stankų, kiti – Mantvydą Leknicką.

***

M. Leknicką prisiminiau ne šiaip sau. Šiandien teko skaityti ilgą diskusiją feisbuke apie tai, kiek įmanoma uždirbti už knygą. Leknickas ten buvo iškeltas kaip pavyzdys – žmogus, sugebėjęs geromis sąlygomis parduoti 7000 savo pirmosios knygos (antroji kaip tik neseniai pasirodė knygynuose) egzempliorių. Kiti pavyzdžiai – Dailius Dargis, Ilzė Butkutė ir kt. Tačiau yra vienas dalykas, kurio neįvertina žmonės, mąstantys apie knygos leidybą – knyga neatsiranda per trumpą laiką, dažniausiai tai yra ilgą laiką trukusio rašymo proceso rezultatas. Todėl jei nesi parašęs nė vieno sakinio, geriau eik rašyti, o tik po to galvok apie tai, kiek tave gali praturtinti pasirodžiusi knyga.

Antras dalykas, kurio žmonės linkę nematyti – Lietuvos knygų rinkos dydis. Būtent dėl mažos rinkos honorarai už kūrybą yra tokie, kokie yra. Jei Rūta Vanagaitė skundžiasi, kad apsipirkinėja padėvėtų drabužių parduotuvėse, reiškia kiti laikosi ne ką geriau. Visada yra pavyzdžių, kuriems sekasi gerai, bet jei kam nors kyla klausimas ar galima iš savo parašytų knygų pragyventi – vargu bau, bičiuli, vargu bau. Net visame pasaulyje vos keli procentai rašytojų gali pragyventi vien tik iš savo kūrybos.

Manęs neslegia nei noras užsidirbti, nei parašyti KAŽKĄ TOKIO. Dabar, kai artėju prie antro romano/apysakos baigimo, apie pinigus negalvoju. Tikslas – išleisti tris knygas, o tada jau pažiūrėti, ar sudėjus visą gautą naudą (tiek materialią, tiek nematerialią) už rašymo pastangas verta daryti tai toliau.

***

Tris naktis iš eilės sapnuoju Liu. Visi sapnai panašūs – mes gulime apsirengę lovoje, Liu mūvi labai storas kojines, jos kutena mano kojas. Gulime ant nugarų, virš mūsų ant lubų yra pakabintas paveikslas, jame pavaizduota žuvėdra. Liu glaudžiasi man į petį; jaučiu kaip ji giliai įkvepia, suprantu, kad nori mane užuosti.

Po to dvi naktis iš eilės sapnuoju, kad einu iš kambario į virtuvę, o ant šaldytuvo stovi dribsnių pakelis. Sapnas toks tikroviškas, jog jį prisiminęs net nuėjau pažiūrėti ar tikrai ten kartais nėra dribsnių; bet nėra.

***

Kai namai tampa nemiela vieta, išvažiuoju pas L.

Pas ją drybsom ant lovos, valgom Skittles, Pringles, guminukus ir žiūrim televiziją.

Paprastas, nuostabus vakaras.

***

Einam su V. į koncertą nArauti klube, gurkšnojam alų iš skardinės. Visur prisnigta, dabar įsukam į tas tamsias nuosavų namų gatveles Šnipiškėse, nesiliauja snigę, skambina Tadas, jis jau laukia mūsų vietoje, mes kalbam ir juokiamės, visos Viktorijos yra šaunios merginos, galvoju, ir einam toliau.

O po koncerto tuo pačiu keliu grįžtame kebabų.

Koks paprastas gyvenimas.

Charles Bukowski „Sriuba, kosmosas ir ašaros“

2014/03/22

sriuba-kosmosas-ir-asarosCharles Bukowski

„Sriuba, kosmosas ir ašaros“

Puslapiai: 144

Išleido: „Kitos knygos“

Metai: 2013 m.

Tiražas: 1200 egz.

Viršelio dizainas: vario burnos

Bukowskis skaitomas, Bukowskis mylimas, Bukowskis madingas. Bukowskio knygos Lietuvoje susilaukia pakartotinų leidimų, o Vilniuje 2012 metų rudenį trumpai veikė „Bukowski“ baras. Lyg ir smagu, bet kartu galima ir sunerimti – kokie mes žmonės esam, kad mėgstam skaityti istorijas apie kito žmogaus vėmalus ir šūdus? Mane visada stebino tai, kad tiek Bukowskio prozoje, tiek poezijoje (ak, bet juk šio rašytojo atveju tai viena ir tas pat) randu kažkokį nusiraminimą. Kad ir kaip reikalai šūdinai besiklostytų, vis tiek lieka viltis, nors ir neįvardyta (panašiai yra ir Jurgio Kunčino kūriniuose). Turbūt tai ir skatina po kažkiek laiko grįžti prie šio rašytojo.

Nežinau, ar Bukowskis būtų tokia kultinė ikona, jei nebūtų rašęs eilėraščių, nes būtent jo eilėraščiai, o ne prozos kūriniai yra fuck you akademinei literatūrai. Man netgi labiau patinka eilėraščiai ir apsakymai, o ne Bukowskio romanai. Kai jis rašo trumpiau, viskas kažkaip geriau išeina. Net jo kultinis romanas „Paštas“ man nėra kažkuo ypatingas. Apie „Moteris“ net nekalbu, ten išvis nuobodybių nuobodybė.

Apie pačius eilėraščius nelabai yra ką papasakoti. Rašo kaip geria, kaip rašo eilėraščius, kad kažkur eina ar važiuoja. Žinoma, ir apie moteris rašo. Temos pažįstamos, šimtą kartų gvildentos rašytojo romanuose ir apsakymuose. Buvo įdomu perskaityti tuos eilėraščius, kuriuos esu pats kažkada bandęs versti tiesiog iš neturėjimo ką veikti.

Sutikau genijų

sutikau genijų šiandien

traukiny,

buvo maždaug šešerių,

sėdėjo šalia manęs,

ir kai traukiniui

važiuojant pakrante

atsidūrėm prie pat vandenyno,

abu sužiurom pro langą,

o tada

jis pažvelgė į mane

ir pasakė:

„negražu.“

 

ir aš pirmą kartą

tai

supratau.

P.S. Šią knygą labai ilgai laikiau padėjęs ant skalbimo mašinos, kuri yra prie klozeto. Sėdėdamas ant klozeto ją ir perskaičiau, o į namus užsukę draugai, prisėdę ant klozeto ilgesniam laikui, sakė irgi paskaitę eilėraščių ;)

Visai Ne Tai, Ką Ketinau Parašyti

2012/12/13

Kartais galvoju, ar poezija yra intymiausias literatūros žanras. Ar tai priklauso nuo rašančiojo, ar nuo skaitančiojo? Ar rašantysis kaltas, kad skaitančiajam poezija pasirodo intymi? Galbūt poeziją rašęs buvo melagis, jis nė nemirktelėjęs parašė kažką, ko niekada nebuvo, o skaitytojas perskaitė ir dabar jam kažko neramu pasidarė. Ar rašantysis kaltas, kad skaitantysis kartais ima ir pritaiko sau eilėraščių nuotaikas? Kas jį prašė tai daryti? Tikrai ne rašantysis. Rašantysis išvis negalvoja apie skaitytoją, jis tiesiog rašo, negalėdamas suprasti, kokį nusikaltimą daro. Kūryba, galiausiai, randa būdą kaip ištrūkti ir pasiekti žmones.

Tekstas yra ginklas. Metodas, kuriuo naudojantis galima šį tą nuveikti gyvenime. Dažniausiai teksto poveikis būna trumpalaikis. Kai žinai, kad tam tikras žmogus tikrai perskaitys, gali rašyti taip, jog įskaudintum ar suerzintum tą žmogų. Arba gali rašyti kitaip, jeigu nori tam žmogui įsiteikti ar paglostyti jo savimeilę. Aišku, dar būna žaidimas – bet mano atveju niekada nebūna aišku, ar tai aš naudodamas tekstą žaidžiu su kitu žmogumi, ar tai tekstas žaidžia su manimi; bet kuriuo atveju kaltas lieku aš pats.

Nuoširdumas tekste yra abejotinas dalykas. Pameluoti, suvaidinti emociją visada labai lengva. Kartais mąstau, ar aš rašau tikrai taip, kaip jaučiuosi, kaip galvoju. Būna, kad įsirašęs primalu visokiausių dalykų, kurie tuo metu atrodo suprantami, bet vėliau, kai skaitau senus tekstus, net nepamenu juose minimo liūdesio ar kito stipraus jausmo. Šiuo metu vienintelis tikras dalykas tekstuose yra mano užfiksuota laimė, ir ji visada yra susijusi su mano draugais ar maloniais pažįstamais.

Viskas, kas yra susiję su merginomis, kurios kažkada patiko, man kelia abejones. Anksčiau buvau itin kategoriškas, galėdavau pasakyti, jog viena žavėjausi, kitą buvau įsimylėjęs, su kita buvau tik todėl, kad norėjau su kuo nors būti, bet dabar vis sunkiau suprasti, kas kažkada buvo. Atrodo, jog istorijos su merginomis, minimos tekstuose, gyvena savo atskirus gyvenimus.

– – –

Iš tiesų norėjau parašyti kaip man pasistojo paskaitos metu, o va kas išėjo.

Paslėpti

2012/11/12

Vakar sumaniau atsegti savo tašės vidinėje pusėje esantį mažą skyrelį su užtrauktuku. Atsegęs radau kažkokį čekį ir tris lapelius su eilėraščiais. Nepamenu, kada juos rašiau, ar kodėl juos ten paslėpiau. Matyt, viskam savos priežastys.

1

jos pirštai
buvo labai gražūs,
kartais galvodavau apie juos.
kartais, bendraudamas
su kitomis merginomis,
aš lygindavau jų pirštus.
visos tos kitos
visada pralaimėdavo.
man net nejauku būdavo.

2

kai sutikdavau ją
išgėręs,
ji dažniausiai irgi būdavo
išgėrus,
ir tada mes nuostabiai
susikalbėdavom:
aš aiškindavau, kad ji
turėtų išsiskirti su savo vaikinu,
o ji sakydavo,
kad jį labai myli,
braukdavo pirštais man per plaukus,
ir mes abu
jausdavomės puikiai,
nekvaršindavom galvos,
jog ką tik patys sau pamelavom.

3

rengiuosi prieš veidrodį,
galvoju:
man tinka juoda.

buvo tokia mergina,
jai tiko visos suknelės.
norėdavau vesti ją
kiekvienąkart, kai pamatydavau
su suknele.

deja, visą tą laiką
ji turėjo kitą,
kuris jai kilnojo suknelę.
pavydėjau jam nuoširdžiai,
kaip kažkada pavydėjau
kiemo draugams,
kurie turėjo tėčius.

– – –

Ar tai tu kaltas, kad susižavi kitu žmogumi ir per daug visko prisigalvoji, kas vėliau tave patį skaudina, ar kaltas žmogus, kuris mėgavosi tavo dėmesiu ir paskatino tave svajoti? Šis klausimas neturi atsakymo. Aš pats nieko nekaltinu. Mes visi geri ir blogi tiek, kiek mums tam tikru metu reikia.

Sigitas Parulskis “Pagyvenusio vyro pagundos“

2012/07/22

Sigitas Parulskis

“Pagyvenusio vyro pagundos”

Puslapiai: 72

Išleido: “Baltos lankos”

Metai: 2009 m.

Tiražas: 2000 egz.

Dizainas: Zigmantas Butautis

Šiuo metu Lietuvoje reto poeto eilėraščių rinkinys išleidžiamas 2000 egzempliorių tiražu. Aišku, Parulskis turi užsitarnavęs vietą knygų skaitovų širdyse, todėl nenuostabu, jog jo naujausio eilėraščių rinkinio tiražas pralenkia net kai kurių romanų tiražus. Kitas mane nustebinęs faktas – šis rinkinys pasirodė po 11 ar 12 metų pertraukos nuo paskutinio rašytojo eilėraščių rinkinio. Aš niekada per daug nesidomėjau Parulskiu (man patiko jo pirmieji eilėraščiai rinkinyje „Iš ilgesio visa tai“ ir kažkiek patiko romanas „Trys sekundės dangaus“), todėl nustebau sužinojęs, jog tokį ilgą laiko tarpą rašytojas nebuvo išleidęs poezijos rinkinio.

Knyga patraukia dėmesį savo išskirtiniu dizainu. Tarp visos begalės leidinių knygynuose, mano akys visada ją pastebėdavo. Juodos raidės baltame viršelyje atrodo gražiai, viršelio paviršius truputį grublėtas, knygelė turi raištelį-skirtuką (kuris iškart nutrūko; skaičiau, jog tai nutinka daugumai šią knygą įsigijusių žmonių). Be to, viršelis yra tarsi vokas su raudonu vidumi – nežinau, kodėl buvo taip sumanyta, bet tiek to. Neįprasta ir tai, jog knygoje lapai nenumeruoti, tačiau tai nėra problema.

Keisčiausias dalykas šioje knygoje yra šriftas, kuriuo eilėraščiai yra spausdinti. Tai toks suapvalintas ir „storas“, mano nuomone poezijai visai netinkamas šriftas. Žiūrint į raides atrodo, kad skaitai kažkokį tekstą, skirtą vaikams ar paaugliams. Kiek esu skaitęs poezijos leidinių, dažniausiai jie visi turėdavo labai panašų šriftą – laibas, vertikaliai tarsi ištemptas raides. Žinoma, galbūt man kaip skaitovui, nemačiusiam daug užsienio poezijos leidinių, tik atrodo, jog Parulskio eilėraščių rinkiniui parinktas šriftas yra netinkamas, ir aš klystu. Tikiu, kad užsienyje daug daugiau eksperimentuojama knygų leidyboje nei mūsų krašte, ir net pripažįstant tai, jog man visada norisi kažko neįprasto, šis „Baltų lankų“ leidinys man tapo pavyzdžiu kaip knygos dizainas gali trukdyti mėgautis jos turiniu. Kita vertus, knygos išskirtinis leidimas lėmė tai, jog ji man visur šmėžuodavo akyse ir visą laiką norėjau ją įsigyti iš esmės dėl jos patrauklios išvaizdos, todėl leidėjai visgi pasiekė tikslą – aš įsigijau knygą.

O dabar apie poeziją. Bet kad nežinau, ką apie ją pasakyti. Man atrodo Parulskis yra iš tų rašytojų, kuriuos jeigu žmonės mėgsta, tai mėgsta iki galo – skaito viską, ką jie išleidžia. Man netgi gaila, jog aš nesu iš tų žmonių, kurie myli Parulskį, nes skaitydamas dažnai pagavau save galvojantį, jog vietomis yra neblogai parašyta, netgi gudriai, tačiau galiausiai vis tiek trūko kažkokio lemiamo kirčio, ir jeigu tik Parulskis būtų tarp mano mėgstamiausiųjų, aš jam viską o viską atleisčiau ir džiaugčiausi jo kūryba.

O dabar apie iliustracijas. Knygoje yra 11 nespalvotų Sigito Parulskio fotografijų, kurios yra vienas riebus minusas. Suprantu, jog rašytojui, kuris gyvena Šiaurės miestelyje, ir kuris neva jį įkvėpė parašyti rinkinyje esančius eilėraščius, gali būti labai svarbu knygoje įdėti nuotraukas iš erdvės, kurioje jis gyvena ir kuria, tačiau tos nuotraukos tokios pilkos ir niekuo nedominančios, kad siaubas. Vienoje pavaizduoti debesys, kitoje – prekybos centro aikštelė arba pirkinių vežimėlis toje aikštelėje; daugiabučių kiemai, medis, ir vėl – prekybos centro aikštelė, prekybos centro aikštelė, prekybos centro aikštelė. Pizė pizė. Jeigu rašytojas naudojo šias fotografijas tam, kad geriau perteiktų senstančio vyro pilką kasdienybę, tada suprantu jį. Tačiau jeigu jam šiaip užėjo narciziškumo priepuolis ir jis užsišiko būtinai įdėti savo užfiksuotus gyvenimo vaizdus, tai tada man belieka melstis už jo sielą, kad ateityje jam tokie sumanymai nekiltų, o geriausia – kad jis visai nustotų fotografuoti.

„šluotelė“

prie ritualinių paslaugų rūmų stovi automobilis
pravirom durim, vyras, galbūt apie
keturiasdešimt, su šluotele rankoje
šluoja iš krovininio salono nubyrėjusius
vainikų lapus, eglių spyglius
gėlių žiedlapius, mosuoja energingai, stengdamasis
užgriebti ir tas
atmosferos daleles, kurios prisisunkę paskutinį
sykį pasivažinėjusio
lavono kvapo

paskui jis važiuos namo, veš vaikus į zoologijos sodą
arba prisikraus vaisių ir daržovių didmeninėje parduotuvėje
už miesto, susidės darbo įrankius, tuščius
į supirktuvę vežamus
alaus butelius, o paskui vėl šlavinės, prasidaręs duris

lipau į kalną, galvodamas apie šluotą
ir šiukšles, – juk visuomet egzistuos
ir viena, ir kita, būsime šluota, ir būsime
šiukšlės, net jeigu gyventume nepiktindami
Viešpaties gailestingumo, –
prisiminiau amerikiečio Randallo Jarrelo eilėraštį
patikusį Radauskui:
iš bombonešio bokštelio vandens žarna
išplaunami šaulio likučiai

Po Metų

2012/03/27

Penktadienį susitinku su savo simpatija po metų. Kaip ir anksčiau, ji turi tą nuostabią aurą. Gal net ne aurą, o tiesiog kažkokį, nežinau, ką. Mano akys ir ausys (širdis) turi silpnybę jai. Mano protas dažnai neigdavo viską, ko norėdavau su šia mergina, tačiau net ir protas anksčiau ar vėliau nusileisdavo malonioms fantazijoms apie gražų gyvenimą su ja.

Mes kalbam šį tą, tada ji sako gal galiu pasigirti?, ir man galvoje dingteli, jog ji ims ir pasakys, kad jos vaikinas jai pasipiršo. Trumpam įsivaizdavau kaip greitai susisukčiau ir išeičiau namo, išgirdęs tokį baisų dalyką. Širdimi nepakeliama būtų, bet protu suvokiama. Kad ir kaip bebūtų, ji pasigiria visai ne dėl to, ir įtampa atslūgsta. Po to ilgai kalbamės apie visokius dalykus.

Eidamas namo tą trumpą mūsų namus skiriantį atstumą daug galvoju apie viską, kas tarp manęs ir jos yra buvę, bet kai grįžtu namo, atsigulu ir ramiai užmiegu. Kitą dieną vakare sutinku ją bare, kalbamės paprastai – taip, kaip anksčiau niekada nemokėdavom kalbėtis. Vėliau kartu išeinam namo, palydžiu ją, grįžtu, ir vėl – atsigulu, ramiai užmiegu.

Sekmadienį nueinu į autobusų stotį ir netikėtai ją sutinku ten, pasirodo, kad važiuosim tuo pačiu autobusu. Anksčiau toks netikėtumas būtų pripildęs mane džiaugsmo, bet dabar aš viską ramiai priimu. Autobuse susėdam kartu, truputį pakalbam, tada aš bandau skaityti knygą, bet pamažu užsnūstu ir prasnaudžiu daugiau nei pusė kelio. Vėliau panešu jai tašę, atsisveikinam be apsikabinimo, ir nuvažiuojam kiekvienas savo keliais.

Tą akimirką, kai bijojau, jog ji pasakys, kad jai pasipiršo ir ji sutiko tekėti, aš supratau, jog jau ilgai laukiu būtent tokios žinios iš jos – kad ji tvirtai apsisprendusi likti su savo vaikinu, ir man nėra vietos jos gyvenime. Būtent tai mane išlaisvintų, galėčiau pagaliau paleisti ją. Nors ir neišgirdau iš jos tokio dalyko iki šiol, po penktadienio vakaro jaučiuosi būtent taip – paleidęs ją.

– – –

kada nors sutiksiu tą, kurios noriu,
arba tą, kuri norės manęs.
kada nors aš būsiu laimingas.
kada nors bus kada nors.

(Truputį perfrazuotas eilėraštis, kurį kažkada rašiau galvodamas apie vieną įdomią merginą.)

Poezija+Fonas

2011/09/15

Vienas iš daugelio anksčiau padarytų įrašų, kurio, atrodo, niekur nepublikavau anksčiau.

Tekstas – Charles Bukowski.

(Tie, kas skaito šį įrašą per Google Reader’į ar kaip nors kitaip, greičiausiai nematys šito audio įrašo, todėl reikia nueit į patį įrašą, kad viskas deramai veiktų.)


%d bloggers like this: