Posts Tagged ‘poezijos skaitymai’

Liepos 26, +34°C

2016/08/05

Antradienį vyko skaitymai Kaune.

Labai norėjau nuvykti anksčiau, kad galėčiau pasivaikščioti su Renata, tačiau darbe viskas susiklostė visai ne taip, kaip planavau. Maža to, pavėlavau į traukinį, o autobusu trenktis į Kauną visai nesinorėjo.

Laiką, likusį iki kito traukinio, leidžiu stoties „Čili picerijoje“. Tai yra nemaloni vieta, tačiau būtent dėl to ją ir renkuosi – vieta su savo nuotaika, istorija. Sėdėdamas čia prisimenu, kad pirmą kartą čia atsidūriau 2007 metais: buvo pavasaris, atvažiavo Tadas iš Alytaus, prieš koncertą jis norėjo pavalgyti, pasiūlė užsukti čia, tai ir užsukom; pamenu net kokią picą tą kartą valgė.

Sriuba yra ok, pica neskani. Iš tiesų picos visai nenorėjau, galvojau apie salotas – kaip čia taip išėjo tada, kad užsisakiau picą?

Išgeriu vieną alaus, galvodamas apie tai kaipgi teks skaityti kūrybą būnant visiškai blaiviu. Niekad nesu to daręs blaivus.

Traukinio vagone verkia ir klykauja maži vaikai. Noriu pasiklausyti muzikos, kad negirdėčiau triukšmo, tačiau apsižiūriu, kad ausines palikau namie arba darbe. Tiek to, galvoju; toliau skaitau National Geography žurnalą.

Traukinių stotyje mane pasitinka Paulius su Kotryna ir jų sūnus. Termometras vis dar nežada nieko gera – rodo +34 laipsnius lauke.

Stotyje įsikūrusioje nedidelėje parduotuvėje perkam vandens. Nesuprantu, kodėl ten dirba du žmonės – vienas padeda tau paimti prekę, kitas įmuša ją į kasą, vienas paima tavo pinigus, kitas paduoda grąžą ir čekį. Kita vertus, jie labai malonūs – apsipirkęs palinkiu jiems geros dienos.

Kauno menininkų namai – jauki erdvė. Džiaugiuosi, kad skaitymai vyks viduje, o ne lauke. Mus pasitinka vietos vadovė/darbuotojai – visi pagyvenę, tikrai per 40 metų. Nemoku su tokiais žmonėmis bendrauti, man visada atrodo, kad esu vaikas prieš pagyvenusius žmones, kad ir kiek man metų bebūtų: mes neturime bendrų patirčių, jie visko daugiau matę už mane, mūsų iliuzijos apie pasaulį skiriasi.

Pirmąkart pagalvoju, kad noriu, jog greičiau viskas baigtųsi ir aš galėčiau iš čia išvažiuoti.

Tampa nejauku, kai pamatau, kad pirmieji žiūrovai/klausytojai yra irgi pagyvenusios moterys; kai kurios atsineša gėlių. Bet vėliau, pamažu renkantis žmonėms, atsiranda ir jaunesnių žmonių. Dar lengviau pasidaro, kai pamatau ateinančią Mariją ir Renatą, vėliau prisijungia klasiokė su vyru ir draugė iš Alytaus kompanijos.

Prieš skaitymus dar spėju susipažinti su rašytoja Sandra Bernotaite.

Sėdėdamas šalia Renatos klausau kaip groja grupė Islandijos plento moterys ir savo kūrybą skaito Paulius. Tada ateina eilė man, užlipu. Dreba rankos, kojos, balsas – iš esmės tas pats būna, kai esu išgėręs porą alaus, reiškia skaityti blaivia galva ar išgėrus nėra skirtumo.

Sakau tą neva linksmą įžangą. Pradedu skaityti. Galvoju, kad baigęs iškart parašysiu Rūtai, gal ji yra nesuplanavusi vakaro, gal ji norės ir galės susitikti, kai grįšiu. Burna džiūsta, palikau savo vandenį kažkur prie laiptų – man nesmagu dabar eiti jo pasiimti. Girdžiu, kad pagyvenęs garsistas juokiasi iš eilėraščio apie pirmąją merginą, tai suteikia pasitikėjimo. Įpusėju, pats pradedu girdėti save – man atrodo, kad mano balsas labai ramus. Nepaisant to, norisi greičiau viską baigti, norisi ramiai parūkyti. Delnai visiškai suprakaitavę. Nežinau, kur dėti rankas. Neiškenčiu, po dar kelių eilėraščių atsitraukiu, einu pasiimti butelio su vandeniu, godžiai atsigeriu, atsiprašau visų. Tada varau toliau; „Auksaburnį“ praleidžiu – šito teksto svoris vis dar auga, šiandien visai nesinori jo skaityti, nesinori apie jį galvoti, man tik norisi grįžti į Vilnių.

Baigiu, padėkoju susirinkusiems, nulipu nuo scenos, dabar eilė grupei ir Pauliaus baigiamajam. Jaučiu, kad esu visas šlapias, norisi kažkur nusiplauti rankas. Po kurio laiko išeinu į lauką, rūkau, ateina S.B., kalbamės vėl, aš tik noriu ramybės, galvoju, man norisi greičiau išvažiuoti, nors turiu pripažinti, kad skaitymai man patiko; mane pagauna klasiokė su vyru ir draugė su Marija, kalbamės, tada matau Renatą, atsiprašau draugių, Renata apkabina, klausiu ar ji bent juokėsi kartą, sakė juokėsi, sakau tada gerai, ji padovanoja man juodą šokoladą, jau dingę visos mintys apie pasivaikščiojimą su Renata, man tik norisi grįžti į Vilnių.

Atsisveikinu su Pauliumi ir vietos žmonėmis, padėkojam už priėmimą, kodėl jie mus trukdo, kodėl tiek daug kalbina, siūlo kartu rašyti projektus rudenį, man trūks plyš reikia greičiau į Vilnių; pagaliau paleido, padėkoju Pauliui už viską, pasakau, kad, deja, negaliu vykti pas juos valgyti šašlykų ir nepersigalvojau dėl nakvynės; aš jau klasiokės automobilyje, mane jie veža iki autobusų stoties, įvyksta bandymas per 7 minutes papasakoti apie savo gyvenimą nuo tada, kai nesimatėm – lengviausia kalbėti apie romaną; aš jau gatvėj, visur tas tvankus oras, nusiperku bilietą į autobusą, iki išvykimo liko 15 minučių, stovėdamas ir rūkydamas galvoju, kad jau ilgą laiką nebuvau tualete, bet kažkaip ir nenoriu, stovėdamas ir rūkydamas galvoju, kad Kaunas kaip simbolis mano gyvenime primena tik ašaras ir širdgėlą, nieko daugiau, man taip norisi greičiau grįžti į Vilnių.

Autobuse įsitaisau, skaitau kažkokį Kauno kultūros nemokamą leidinį, jo dizainas visai įdomus, bet tik tiek; sutariam su Rūta kada ir kur susitiksim; kelionei įpusėjus neturiu nei kaip klausytis muzikos, nei ko skaityti; norėčiau pakišti galvą po šalta vandens srove, norėčiau visas nusiprausti, po to ramiai parūkyti; aš per daug rūkau, galvoju.

Pagaliau išlipu Vilniuje. Stotyje užsuku į tualetą, jo valytojas įtartinai stebi kaip tvarkausi prieš veidrodį; sėdu į taksi nuo stoties žiedo – aš jau vietoje, net keliomis minutėmis anksčiau, nei planavau. Rūta nusileidžia, labas / labas, apsikabinam ir einam į barą, pasakoju kaip sekėsi Kaune.

Dabar aš ramus.

Virš mūsų galvų skleidžiasi vakaras.

***

Kitą dieną galvoju – Kaune buvo visai gerai.

Kvietimas

2016/07/25

Paulius Norvila Povilas Šklėrius

Liepos 26 d., antradienį, Kaune, Kauno menininkų namuose, su kolega Paulium Norvila skaitysim savo kūrybą. Be mūsų dar gros grupė Islandijos plento moterys. Užsukit, varysiu juodai.

Renginys facebook’e.

Nuotrauka – Kotryna Norvilienė.

Liepa

2016/07/12

Labai gera išsijuokti, išsijuokti taip iš visos širdies, kad net šonus pradeda skaudėti, o tu vis dar negali liautis juokęsis, ir kai bandai paaiškinti kitiems iš ko gi tu juokiesi, tada tik dar didesnis isteriškas juokas apima, o kai jau galiausiai kažkaip susitvardai, nurimsti ir paaiškini kas tau taip juokinga pasirodė, tada visi tyli ir žiūri į tave kreivai – jiems tai neatrodo juokinga.

***

Meluoju L., kad negaliu su ja susitikti, nors vakar pats pasiūliau. Spjaučiau į mane vietoj jos.

***

Kas mane visada žavėjo žmonėse – jų netobulumas. Ir tai, kiek jie panaudoja jėgų, bandydami jį įveikti ar užmaskuoti. Mane labiausiai ir žavėjo tie ir tos pasimetę, paklydę, brokuoti. Suvokiantys savo nelaimę, bandantys kažkaip ją apeiti, išspręsti, pasiduodantys, bet tęsiantys žaidimą toliau.

***

Šią dieną viskas taip erzina, net nežinau, nuo ko turėčiau pradėti, ir net šita skambinti klasikinė muzika man sukelia tik dar didesnį erzelį.

Labai nemėgstu savęs tokio irzlaus.

***

L. sunki diagnozė. Skaitydamas apie jos ligą pats susimąsčiau ar man irgi nereikėtų kažkaip dėl to paties pasitikrinti.

***

Skambindamas mamai ir laukdamas, kol ji atsilieps, staiga suprantu, kad jau kurį laiką užmirštu jai papasakoti svarbesnius dalykus – kad išsikraustė butokė ir kad gavau honorarą. Kaskart, kai pradedam pokalbį, vis užmirštu papasakoti šitas naujienas ir, paklaustas kas naujo, sakau, kad nieko per daug naujo neįvyko.

Išties gyvenu taip, tarsi jau viskas būtų nebesvarbu. Net kai kolega Paulius kalba man apie bendrą mūsų kūrybos skaitymo turą po Lietuvą, kas man visada atrodė žavu ir linksma, aš nejaučiu didelio noro tai daryti; sutinku per daug negalvodamas, bet negyvenu tuo. Net kai <…>, manęs tai nevaro iš proto, tarsi būčiau įsijungęs saugumo režimą, kuris man neleistų atitrūkti.

Jei manęs kas nors paklaustų, o kuo aš paskutiniu metu gyvenu, aš tik truktelčiau pečiais. Greičiausiai aš negyvenu – kitaip negalėčiau paaiškinti kaip galiu išlikti toks ramus.

***

Skaitydamas jos laišką susigraudinu – viskas, ką ji rašo, yra tiesa, tik aš jau seniai įpratau apie tai negalvoti.

Pirmą kartą susimąsčiau ar mano tėvas kartais nejusdavo kažko panašaus.

Poezijos skaitymai

2016/07/11

slemas 2016-05-27 (2)

Su kolega Paulium Norvila tęsiam savo skaitymų tradiciją. Šįkart kviečiam užsukti liepos 12 d. 20 val. į kokteilių barą Salionas / Rašytojų sąjungos kiemelį (K. Sirvydo g. 6, Vilnius). Pasakosim apie keistus įpročius, kaip man įvedė internetą, apie iš kameros išimtą į akmenį sušalusį mėsos gabalą, apie tai, ar dievas turi dantis ir ar dievas yra gailestingas.

Renginys facebook’e.

Nuotrauka – Benedikto Januševičiaus.

Nes žodžiai jau seniai nieko nebekainuoja

2016/05/25

13246216_608492855965367_1240241177362419160_o

Eiti į Vytauto Stankaus improvizacinius poezijos skaitymus buvo gera mintis. Bet net nepaisant to, kad skaitomų tekstų ir muzikos derinys prikausto mano dėmesį, aš vis tiek negaliu pilnai susikaupti – mano dėmesį blaško tas vyrukas, sėdintis per kelis stalus toliau nuo mūsų.

Jis neatrodo niekuo išskirtinis, jis iš tiesų nieko bloga nedaro, jis turi teisę čia būti kaip ir visi kiti žmonės ir tuo pačiu metu jis man labai trukdo. Sėdi susikūprinęs, aš irgi turiu šį blogą įprotį, bet man rodos, kad jis susikūprinęs labiau nei aš įprastai; išsitiesiu kėdėje. Bet tas jo susikūprinimas dar nieko, blogiausia, kad jis labai negražiai geria. Ant jo stalo stovi kokteilis stiklinėje, stiklinėje yra du šiaudeliai. Kai jis nori atsigerti, palenkia galvą prie stiklinės ir tada trukteli gėrimo per kairį šiaudelį. Kai jis nori atsigerti vėliau, tada palenkia galvą prie stiklinės ir trukteli gėrimo per dešinį šiaudelį. Jis niekad nesuklysta savo gėrimo tvarkoje, visada iš pradžių per kairį, po to – per dešinį šiaudelį.

Šalia to vyruko sėdi mergina, bet jis, atrodo, negali pakelti akių į ją. Jis nuolat žiūri kažkur į stalą arba žemę, Vytautas Stankus ir jam pritariantys muzikantai vyrukui neįdomūs. Galvoju gal jis su ta mergina dar mažai pažįstami, gal tai vienas tų ankstyvųjų pasimatymų, todėl tiek daug to nesmagumo, drovumo. Turbūt tai jai ir šovė į galvą ateiti pasiklausyti poezijos skaitymų; stebiu jo marškinėlių apykaklę, kažin kaip keistai sukištą po džemperio apykakle.

Pradeda lynoti, išsitraukiu skėtį. Pasislenku su kėde arčiau Liu, dabar ant mūsų nebelyja.

Mes su Liu neturim artumo, niekad neturėjom. Tai buvo aišku nuo pat pradžių, kai tik susipažinom. Kada tai įvyko? Negaliu prisiminti. Tiek daug visko likę iš paauglystės, bet sunku prisiminti savo metus, kurie sekė po 24-ojo gimtadienio. Turbūt tai dėl to, kad anksčiau įvykę mažesni dalykai atrodo perdėtai svarbūs, taip pamažu pasieki įspūdžių limitą ir vėliau net įvykstantys sukrečiantys dalykai atmintyje vis tiek užleidžia vietą tiems mažmožiams iš paauglystės: dar ir dabar galėtum detaliai papasakoti kaip pirmą kartą prisigėrei su draugais, o ar prisimeni kuo tave taip žavėjo ta mergina, dėl kurios buvai pametęs galvą 2011 metais? Ar tikrai tai buvo 2011 metai? Koks jos vardas? Giedrė, jei neklystu – jei neklysti. Ar tikrai buvau pametęs galvą dėl jos tuo metu? Man rodos, kažkur atmintyje įsipainiojo klaida.

Kartą paliečiau Liu rankas – sėdėjom tada Alaus studijoj, ji vilkėjo gražų megztuką, o aš flanelinius marškinius. Bet vos paliečiau jos rankas, o paliečiau taip tarsi draugiškai, ji jas patraukė link savęs, ir daugiau aš niekada nekišau savo rankų prie jos. Nepaisant to, esu kartą galvojęs kaip būtų gražu, jei mes draugautume ir ji grįžtu iš paskaitų ar darbo, o aš laukčiau jos namuose su karšta arbata ir šviežiomis bandelėmis.

Lietus greitai baigiasi, suskleidžiu skėtį.

Dabar mano dėmesį patraukia pora, sėdinti priešais mus su Liu. Kai skaitymai pasibaigs ir mes su Liu išeisim, ji pati prabils man apie šią porą, ji pasakys, kad tie žmonės jai atrodė ne tokie, kurie eitų į tokius renginius. Bet dabar aš to nežinau, todėl galvoju pats sau vienas, net neįtardamas, kad Liu man iš tiesų pritaria mintyse: jie atrodo kaip žmonės, kurie šiaip jau neina į tokius renginius. Kodėl? Sunku paaiškinti. Turbūt jie tiesiog atrodo per daug rimti tokiems dalykams. Suprantu, kad mąstau labai šabloniškai, taip ir yra, bet nieko čia nepadarysi.

Vyras iš tos poros manęs netrikdo. Jis aukštas, solidžiai apsirengęs, o vienintelis dalykas, kuris man kelia nerimą, tai jo išsišovęs kauliukas ties kojos čiurna. Atrodo itin išsišovęs į išorinę kojos pusę; pakeliu savo kelnių klešnę, pažiūriu į savo kauliuką – manasis tikrai tiek neišsišovęs. Gal tas vyras turėjo kokią nors traumą toje vietoje? Jo kojinės dryžuotos žydrai-mėlynai, mano kojinės raudonos su lapiukų galvytėmis; man bent jau atrodo, kad ten lapiukai.

Daug didesnį diskomfortą man kelia moteris iš tos poros. Ji tiesiog turi tokį veidą, kurio aš niekaip nepamilčiau. Veidas griežtas, perdėtos tvarkos veidas, visi bruožai byloja apie jos racionalumą, šaltą visa ko apskaičiavimą, užslėptas emocijas. Man rodosi, kad dar nesu matęs tokio šalto veido, veido abejingo, įsakmaus veido. Net kai ji prisiglaudžia meiliai prie vyro skruosto ir kažką jam šnibžda į ausį, man rodosi, kad ji tik vaidina – ji viską jau prieš tai yra apskaičiavusi, ji valdo situaciją ir tai ją veža.

Mane nukrečia drebulys, pagalvojus apie precizišką tvarką jos/jų bute.

Skaitymams pasibaigus, išeinam su Liu ir einam. Norisi dar kažkur, bet kiek žinau Liu, ji atmes mano pasiūlymą dar kur nors nueiti. Bet šįkart, mano nuostabai, ji sutinka, tai mes važiuojam link namų, užsukam į Alaus studiją. Įsitaisom prie stalo lauke, šalia mūsų tikrų mačo kompanija aptarinėja pinigus, mergas ir mašinas.

Kartais su Liu kalbam, kartais tiesiog klausomės aplinkinių. Vienu metu pasakoju jai. Ji, žinoma, nesupranta visko, bet tai ne tas kartas, kai aš pasakoju, kad kitas žmogus suprastų – man svarbiausia pačiam išgirsti kaip viskas skamba, o viskas iš mano lūpų skamba ramiai. Tai yra geriau, nei aš galėjau tikėtis.

Išgėrę po vieną alaus išeinam. Liu sako, kad vėl palydės mane iki to šviesoforo. Tai ir palydi mane, jau antrą kartą taip. Apsikabinam, atsisveikinam, ir aš einu namo. Prie laiptinės prisėdu ant suoliuko, rūkau.

Jokios minties, jokio veiksmo.

Man patinka šis kiemas. Nors nėra jokio kontakto su kaimynais net po penkerių metų, praleistų čia, aš jaučiuosi turintis teisę čia būti.

***

kai slėpėmės bažnyčioje mačiau
tau virš galvos praskrido gulbė
– kas buvo, kas?
– ne, nieko
jau šiam mirime nebus gražiau

(Vytautas Stankus)

***

Panaudotas nuotrauka Benedikto Januševičiaus: https://www.facebook.com/TekstaiTV/photos/?tab=album&album_id=608492002632119

Kūrybos skaitymai

2014/09/07

Tęsdami tradiciją, su kolega Pauliumi Norvila vėl skaitysim savo kūrybą. Rugsėjo 11 d., ketvirtadienį, 19 val. kviečiam užsukti į Kristinos Norvilaitės galeriją (Užupio g. 1, Vilnius). Renginys Facebook’e, jei kam įdomu.

Laiminga pora

išėjau iš odontologės kabineto
ir pasukau link stotelės.
atvažiavo 6 troleibusas, įlipau ir važiavau namo.
žvalgiausi į žmones, nieko neįprasta.

tik kai troleibusas sustojo Žaliojo tilto stotelėje,
vienas vyrukas pašoko iš sėdynės ir nuėjo link durų,
ten apkabino ką tik įlipusią merginą
ir pradėjo su ja šnekučiuotis.

supratau, kad jie pora.

mergina sėdėjo, vaikinas stovėjo šalia jos.
kalbėjo apie savaitgalį,
o po to mergina sako
kai ką tau parodysiu

ji ištraukė kažkokį lankstinuką,
tai buvo Hesburgerio nuolaidų kuponai.

ji sako
labai norėčiau pavalgyti ten

aš žiūriu į vaikiną ir galvoju ką jis atsakys,
o jis sako
planavau šiandien pagaminti kažką
vakarienei ir pusryčiams,
bet galim pavalgyti ir Hesburgery

mergina suima jo ranką,
tempia link savęs,
vaikinas pasilenkia,
jie pasibučiuoja.

jie atrodo laiminga pora,
jie važiuoja į Hesburgerį.

Naujienos

2013/08/20

Grįžau. Kurį laiką rašiau čia.

– – –

Rugsėjo 5 dieną, ketvirtadienį, 19 val. kviečiu apsilankyti poezijos skaitymuose “Dvi vieno žmogaus istorijos“, kurie vyks Kristinos Norvilaitės galerijoje adresu Užupio g. 1, Vilnius. Kartu su kolega Pauliumi Norvila skaitydami savo kūrybą apžvelgsim Rašytojo gyvenimą ir kūrybą.

Vilniaus Knygų Festivalis

2012/09/16

Kai tik sužinojau, jog vyks Vilniaus knygų festivalis, pradėjau nekantriai jo laukti. Juolab, jog festivalio paskelbta programa žadėjo ir įdomių diskusijų literatūros temomis, ir intriguojančių skaitymų vakarais baruose, ir muzikos.

Artėjant festivalio pirmajai dienai supratau, jog  negalėsiu dalyvauti jos renginiuose, nes su draugais eisiu į Soulfly koncertą. Gaila, kad taip išėjo, nes praleidau skaitymus iš nusirenginėjimo knygyne Mint Vinetu, kurių metu iš tiesų niekas nenusirenginėjo, tačiau negali pykti, nes intriga buvo padaryta labai labai gera. Taip pat praleidau Rolando Rastausko skaitymus, pagardintus muzika, o Rastauską man išgirsti norėjosi, nes šių metų knygų mugėje jis skaitė Milošo, Oijerio ir dar kažkokio poeto eilėraščius pritariant džiazo grupei, ir tai buvo labai pavykę poezijos skaitymai.

Nusprendžiau atsigriebti kitą dieną. Žiūrėdamas programą pastebėjau, jog internetai jau marga nuo pranešimų apie pirmąją knygų festivalio dieną ir jos metu vykusius renginius. Paskaičiau ir straipsnių komentarų, kurie atskleidė, jog ne visi žmonės supranta, kad Vilniaus knygų festivalis ir Vilniaus knygų mugė yra skirtingi dalykai. Dar savaitę prieš festivalį tie patys internetai mirgėjo pranešimais apie Vilniaus knygų festivalį: buvo bandoma paaiškinti, jog knygų festivalis siekia sukurti autoriaus-skaitytojo dialogą, yra orientuotas tik į rimtą literatūrą, buvo net sužaista Užkalnio pavarde, teigiant, jog knygų festivalyje neatsiras vietos visokiai prastai literatūrai. Ar festivalio organizatoriams pavyko visuomenei atskleisti skirtumą tarp knygų festivalio ir knygų mugės, ir ar patys festivalio lankytojai pajuto skirtumą, lieka neaišku.

Nuvykęs į Vilniaus dailės akademijos dizaino ir inovacijų centrą „Titanikas“, kuriame ir vyko Vilniaus knygų festivalis, pirmiausia nusprendžiau apžiūrėti leidyklų pardavinėjamas knygas. Pasiūla buvo nedidelė (juk tik apie rimtą literatūrą eina kalba!), ypač nustebino mažas “Batų lankų“ leidyklos kampelis. Kainos pasirodė panašios arba didesnės už tas, kurios vyrauja Knygų mugės metu. Ir dar pradėjau galvoti, jog tai nėra sutapimas, kad didžiosios leidyklos savo leidinius pardavinėja pirmame aukšte, o mažesnės – antrame.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

17h nuėjau į trečiąją salę, kurioje turėjo vykti pasakojimas apie knygnešius. Visi mes buvom mokomi, jog knygnešiai buvo atsidavę Lietuvai ir t.t., ir pan., ir tik vėliau sužinojom, kad jie buvo paprasčiausi kontrabandininkai. Šio pranešimo tikslas ir buvo paneigti visus mitus apie knygnešius ir paaiškinti, kaip viskas buvo. Tikėjausi išgirsti kažką įdomaus, bet nuėjęs į trečią salę radau moterį (A. Ambrulevičiūtę), kuri sėdėjo nuleidusi galvą ir skaitė iš lapų. Skaitė iš lapų. Ilgai skaitė iš lapų. Skaitė ir skaitė. Priminė visus nuobodžius dėstytojus, kurie paskaitas vesdavo taip pat – paprasčiausiai skaitydavo viską iš lapų, ir tiek. Nesuprantu, ar taip yra sunku paruošti bent jau skaidres ir pasakoti žmonėms apie knygnešius, o ne viską sausai skaityti? Nepykčiau net jei skaidrėse nebūtų jokių įdomių iliustracijų. Pizė pizė.

Susierzinęs nusileidau į antrą aukštą, radau antrą salę. Ten vyko diskusija apie knygos meną. Iš pradžių manęs neapleido jausmas, jog diskusijos dalyviai nesupranta vieni kitų. Kai praėjo 10 minučių, tapo aišku, jog jie tikrai nesuprato vienas kito. Vienas vyrukas vis bandė išsiaiškinti, ką jie laiko knygos menu, o ko – ne. Diskusijos moderatorė sakė “tai išsiaiškinkim“ ir “prašau paaiškinti“, ir vyrukas bandė paaiškinti. Galop, atrodo, jie lyg ir sutarė, jog knygų viršelio iliustracija šioje diskusijoje neįeina į knygos meno sąvoką. Be to vyruko ir diskusijos moderatorės buvo dar du vyrukai. Vienas iš jų, kai tik jam užduodavo klausimą, imdavo traukyti pečiais ir sakydavo, jog negali atsakyti į klausimą. Jis net negalėjo atsakyti į klausimą ar turi mėgstamiausius šriftus (jei gerai pamenu). O kitas vyrukas buvo pakalbintas kartą, tačiau kažką tyliai burbėjo po nosimi, ir viskas. Vėliau prie diskusijos prisijungė keli žmonės iš salės, kurie buvo diskusijos dalyvių pažįstami ir kažkaip susiję su knygos menu. Viena moteris sakė, jog jai lietuviškas knygos menas neatrodo blogas. Tada vyrukas, negalėjęs atsakyti į klausimus, pasakė, jog jis labai skeptiškai vertina lietuviškas knygas. Jam pritarė ir pirmasis vyrukas, daugiausiai kalbėjęs diskusijos pradžioje. Tiesa, abu jie nesivargino argumentuoti savo nuomonės, tik vienas iš jų pasakė, jog didžioji dauguma knygų viršelių yra negražūs, o knygos prastai maketuojamos.

Visos diskusijos metu juokiausi ne kartą ir ne du. Juokiausi, nes nesugebėjau suvokti kaip žmonės, organizuojantys diskusiją, negali net tarpusavyje aptarti esminės sąvokos “knygos menas“. Galėjo susitarti apie ką kalbės, netgi iš anksto pasidalinti temomis. Taip pat buvo galima pasirūpinti vaizdine medžiaga, pvz. vyrukas, pasakęs, kad jam lietuviškų knygų viršeliai yra negražūs, galėjo parodyti šlykščius lietuviškus viršelius ir geresnius užsienyje leidžiamų knygų. Gyvenam tokiu metu, kai technologijų prišikta ant kiekvieno kampo, o vis tiek jų nepanaudojam. Po diskusijos neapleido mintis, jog diskusijos klausytojams knygos menas buvo kur kas įdomesnis nei patiems diskusijoms dalyviams.

19h grįžau į trečią salę paklausyti diskusijos apie lietuviškos eseistikos padėtį. Laurynas Katkus paskaitė savo įdomų tekstą. Vėliau chebra bandė kalbėti apie esė žanrą Lietuvoje. Giedra Radvilavičiūtė ir Donatas Petrošius prisipažino nesuprantą ką veikia šioje diskusijoje ir kodėl buvo pakviesti. Vėliau D. Petrošius skaitė savo tekstą, kuris buvo taip pat įdomus, tik bėda ta, jog klausymo malonumą stipriai mažino sunkus Petrošiaus skaitymas. Iš esmės diskusija nepavyko, bet kažkodėl nesijaučiau nuviltas.

20h vėl grįžau į antrą salę, nors buvau suplanavęs eiti į kiemelį paklausyti grupės Banda Dzeta koncerto. Antroje salėje turėjo vykti Rolando Rastausko skaitymai iš jo naujausios knygos “Bermudų trikampis“. Salėje buvo užgesintos šviesos, švietė tik stalinė lempa. Rastauskas skaitė ilgą kūrinį apie tai, kaip jis dalyvavo statant “Otelo“ spektaklį Rumunijoje. Iš pradžių suabejojau, ar man tikrai tai patiks, bet labai greitai Rastausko istorija įtraukė taip, jog su nekantrumu laukiau kaip viskas bus toliau. Rastausko skaitymas man labai patinka, be to jis buvo parinkęs minimalią muziką, kuri sukūrė labai gerą foną ir suteikė jo skaitymui daugiau spalvų. Tikiuosi dar bent kartą išgirsti jį skaitantį.

21h atsidūriau knygyne Mint Vinetu, kuriame buvo numatyti girtuoklių skaitymai. Knygynas buvo sausakimšas. Juokinga tai, jog visi ten susirinkę skaitovai yra metę gerti ;) Bet skaitė savo ar kitų autorių kūrybą, kuri buvo apie gėrimą arba sukurta geriant/po gėrimo. A. Jakučiūnas, B. Januševičius ir M. Burokas skaitė nuostabius tragikomiškus tekstus, o G. Norvilas ir V. Dekšnys man truputį neįsipaišė; pastarųjų pasakojimai apie pagėrimus man buvo įdomesni nei eilėraščiai, kurie buvo sukurti apie tuos pagėrimus. Publika daug plojo ir juokėsi, buvo labai gera atmosfera.

Buvau suplanavęs nueiti ir į poezijos slemą klube “Soul box“, bet iškeičiau slemą į alaus išgėrimą su draugėm. Vėliau nuėjom į tik šį penktadienį atsidariusį “Bukowski“ barą Trakų gatvėje, ten išgėrėm dar alaus, o po to nuėjom į toje pačioje gatvėje esantį barą “Marsas“, kuriame Kudirka ir Zaizras (D. Jurevičius) turėjo sukergti Bukowskį su Maironiu. Bare buvo tiek žmonių, jog tikrai ne visi tilpo į baro rūsį, kuriame vyko skaitymai. Patys skaitymai vyko taip: vienas skaitovas paskaito ištrauką iš Bukowskio, kitas – iš Maironio. Po to atvirkščiai – iš pradžių iš Maironio, o tada iš Bukowskio. Tai taip ir praėjo maždaug 20 minučių trukę skaitymai. Tikėjausi kažko įspūdingo, todėl po visko likau truputį nusivylęs.

O po to buvo alus, alus, alus.

– – –

Kuo skiriasi Vilniaus knygų festivalis nuo Vilniaus knygų mugės?

1.) Kaina. Vilniaus knygų festivalio renginiai buvo nemokami (išskyrus du spektaklius), o Vilniaus knygų mugė yra mokama. Abu renginiai vyskta pilną savaitgalį. Jeigu knygų mugėje norėčiau lankytis visas dienas dėl mane dominančių knygų pristatymų ar susitikimų su autoriaus, turėčiau išleisti maždaug tiek pinigų, kiek kainuoja nauja knyga storu viršeliu. Tuo tarpu knygų festivalis man leidžia bimbinėti tris dienas už dyką.

2.) Dalyviai. Knygų mugė gali girtis organizuojanti susitikimus su užsienio autoriaus. Štai knygų festivalis tuo pasigirti negali. Jame vyko užsienio autorių knygų pristatymai, tačiau negirdėjau, jog kažkoks autorius būtų atvykęs į festivalį. Nelaikau to knygų festivalio minusu, nes pvz. Rastausko knygos pristatymas man buvo nuostabus. Kartais mažiau šnekų apie knygą ir perskaityta ištrauka yra kur kas geriau nei kritikų diskusijos.

3.) Lankytojai. Knygų mugėje visada pavargstu, nes ten būna daug žmonių. Reikia brautis, brautis, laukti, kol kas nors nueis nuo prekystalio, kad galėtum pažiūrėti į knygas, ir t.t. Knygų festivalyje žmonių buvo tiek, jog visai nepavargau. Kita vertus, visose diskusijose, kuriose lankiausi, trūko sėdimų vietų, todėl dalis žmonių turėjo ramstyti sienas. Kitąmet organizuojant festivalį (o aš tikiu, jog jis tikrai įvyks dar kartą) reikėtų pagalvoti apie “Titaniko“ patalpos gali sutalpinti visus susidomėjusius žmones.

4.) Tikslas. Nesakau, jog knygų mugės ir knygų festivalio tikslas nėra susijęs su leidyklų siekimu pasirodyti ir parduoti kuo daugiau savo produkcijos. Knygų festivalio principą gerai iliustruoja festivalio organizatorės E. Stogevičienės žodžiai: „Knygų mugė vyksta žiemą, o knygos, kurios būna išleistos pasibaigus mugei, nebūna pakankamai paviešinamos. Mes pagalvojome, kad pusiaukelėje tarp mugių būtų gerai turėti dar vieną renginį, kuriame taip pat būtų diskutuojama apie naujas knygas, susitinkama su autoriais, būtų galimybė įsigyti knygas leidyklos kainomis“ (citata iš čia). Bet nepaisant to, knygų festivalis dėl savo mažesnio dydžio man mielesnis nei knygų mugė. Be to festivalis įrodė, jog gali sukurti (ar bent jau simuliuoti) artimą ryšį tarp rašytojo ir skaitytojo (pvz. skaitymai apie gėrimą knygyne Mint Vinetu; trūko tik alaus bambalio, siunčiamo ratu ;)), o tai yra labai gerai.

Jokiu būdu nepriešinu knygų mugės ir knygų festivalio. Svarbiausia yra tai, jog abu renginiai skatina skaitymą.


%d bloggers like this: