Rokenrolas, Chicago Bulls ir Dj Klozeto Bakelis

Pirmoji grupė sugrojo šešias dainas ir pasakė, kad čia viskas, ką jie turi. Mes su Sk. iškart išėjom laukan, prisėdom ant suolelio prie katinuko paminklo ir atsidarėm po antrą alaus. Vakaras buvo šiltas, aplink – daug žmonių, pokalbių ir gitarų skambesio. Taip besėdint prie mūsų prisijungė Sk. draugelis su užsieniete; jis visada bastosi su užsieniečiais.

Kadangi vyrai labai įsikalbėjo lietuviškai, nusprendžiau pakalbinti merginą. Pasirodo, kad yra iš Čikagos, dabar keliauja sau po visur, ir tiek. Buvo tamsi, nedidelė, visai mano skonio, pagalvojau, ir papasakojau jai kaip pirmą kartą mačiau NBA rungtynes: ten, pasirodo, buvo finalo lemiamos rungtynės, ir Čikagos Bulls kovojo prieš Jutos Jazz klubą, tada aš pirmą kartą ir pamačiau Michael‘ą Jordaną, o dar ir Bulls laimėjo, tai aš dar tą pačią naktį piešiau Chicago Bulls emblemą sąsiuvinyje ir įvairių spalvų flomasteriais rašinėjau „Michael Jordan“.

Vienu metu pasirodė, kad kiek toliau pamačiau K., bet viskas labai greitai išsisklaidė – kojos ne tokios.

Po to pamatėm, kad pravažiavo policijos autobusiukas. Po kelių minučių – dar vienas automobilis. Pastarasis greit grįžo, įvažiavo į kiemą ir sustojo visai šalia mūsų. Išlipo moteris ir vyras, moteris priėjo prie ant gretimo suolelio sėdėjusios kompanijos ir pasakė chebrai, kad jei jie nenori, kad vakaras liūdnai baigtųsi, tai tegul susirenka alų ir eina į tą savo klubą.

Mes nelaukėm raginimo, patraukėm atgal į vidų. Viduje buvo karšta, palipom laiptais ir radom vietą, kurioje buvo kažkokia ventiliacija, tai ten ir prastovėjom, kol pradėjo lenkai The Stubs groti. Nusileidom žemyn, Sk. greitai pradėjo šokti, aš irgi trepsėjau kojom. Grojo linksmai, tiesa, vokalistas-gitaristas dėl ilgų plaukų labiau priminė metalistą nei rokerį, bet koks skirtumas. Po to ir aš nuėjau pašokti, buvo karšta, bet smagu, ypač kai bandėm daryt circle pit‘ą, bet išėjo.. traukinukas.

Po visko išskubėjom su Sk. į lauką, sėdėjom ant bordiūro sukaitę, jis sakė pirmą kartą matė mane šokantį. Dalijomės alum, čia vėl grįžo jo draugas su užsieniete. Klausinėjau jos apie garsias grupes iš Čikagos, nes pats tokių nelabai žinojau. Ji sakė Yes ir Kanye West, o visa kita, ką minėjo, man buvo negirdėta. Tada dar Sk. papasakojau kaip norėjau būti dydžėjum, miksuodavau iš kompaktų į kasetes Limp Bizkit dainas, tuo metu buvau pasivadinęs Dj Klozeto Bakelis, o gal ir Dj Toilet Paper. Jam tai pasirodė labai juokinga, siūlė man pradėti daryti radijo laidą pavadinimu „Dj Klozeto Bakelis“, sakė būtinai tokią klausytų vien dėl pavadinimo; o užsienietei taip ir nesugebėjom tinkamai išversti mano dj pseudonimo.

Toks smagus vakaras, ir baigus alų man visai nesinorėjo eiti namo, taigi nutarėm nueiti dar kur nors. Po koncertų skylėj mane traukia tik į Pogo, tai ten ir ėjom. Visą kelią kalbėjau su užsieniete apie knygas, bandžiau jai papasakoti apie gerus lenkų rašytojus Jerzy Pilch ir Witold Gombrowicz. Bet vos tik ten nuėjom, ji greitai dingo; Sk. draugas to nesureikšmino. Gėrėm alų, dairiausiu į žmones, pamačiau vieną merginą, kuri labai priminė Liu., net buvo kilusi mintis paprašyti, jog leistųsi nufotografuojama, kad vėliau galėčiau parodyti Liu. jos antrininkę. Tai jau antras kartas, kai matau jos antrininkę – kas žino, gal aš noriu kartais sutikti pačią Liu., todėl manausi pastebintis jos antrininkes?

Eidamas į tualetą pamačiau Karolį iš Alytaus, trumpai pakalbėjom. Dar jis sakė atrodai laimingas, ir tada susimąsčiau, kad gal tikrai toks ir atrodau šiuo metu. Juokiausi tualete, kai išgirdau, kad eilėje laukdamas Sk. kažkokiai užsienietei sako, jog jis iš Islandijos ;) Po to šnekėjom apie alų, pimpalus ir papus, o Sk. šiek tiek papasakojo apie savo kelionę po Europą, iš kurios neseniai grįžo. Kartais eidavau parūkyti, vieną kartą penki bernai pasiūlė nerūkyt vienam, pasakyt savo vardą ir prisijungt prie jų. Trumpai apsvarstęs situaciją, pasakiau Povilas ir priėjau. Pasirodo visi klaipėdiečiai, papasakojau kas man pasirodė keista Klaipėdoje, kai ten šią vasarą praleidau savaitę. Po to dar kažką pakalbėjom ir atsisveikinom, jie buvo smagūs vaikinai. O kai išėjau parūkyti kitą kartą, pamačiau buvusią grupiokę iš suomių kalbos, tai prisėdau šalia. Ji pasakojo, kad dabar skaito mano blogą, šiuo metu yra priėjusi 2011 metus ir jai patiko aprašyta naktis Šv. Stepono gatvėje. Papasakojau jai kokia ta vasara buvo lengva, be didelių mintijimų, tiesiog alus, koncertai, alus, pažintys, simpatijos, alus, savaitgaliai su draugais sodybose ir miškuose..

Galiausiai su Sk. ir jo draugeliu išgėrėm dar po vieną alaus, ir kai buvo 03h, išsikviečiau taksi. Išlipęs dar parūkiau ant suoliuko, buvo taip tyku tyku, ir pagalvojau, kad jei dabar čia su K. sėdėtume, tai visas kiemas skambėtų nuo jos balso, visi kaimynai girdėtų ką ji kalba, ir man būtų dėl to nejauku ir linksma tuo pačiu. Tada grįžau namo, išgėriau daug vandens, išsivaliau dantis ir nuėjau miegot.

“I think the kids are in trouble“

Mes pakilom nuo stalo ir ėjom iš baro, kuomet sutikau vieną G. draugę. O kur ta draugė, ten ir G. Na va, galvoju, pagalvojau šiandien apie ją ir dabar teks susidurti su ja.

Pasisveikinau su jos drauge, persimetėm keliais žodžiais, G. vis dar niekur nesimato, džiaugiuosi, o draugė sako gali eit su G. pasisveikint. Suprantu, kad ji lauke, dar nenusileido į barą. O mano kompanija jau išėjusi. Lipu laiptais aukštyn, išsitraukiu cigaretę. Išėjęs į gatvę iškart deguosi, nesidairau ir stengiuosi nieko negirdėti. Tada prieinu link draugų, ir mes pajudam.

Viskas gerai, aš saugus – nemačiau ir nepakirto.

– – –

Grįžtam taksi, išlipęs užsirūkau, o kambariokas su drauge eina vidun. Greit suprantu, kad nesu vienas kieme – girdžiu besikalbančią porelę. Atsisukęs matau vyruką ir merginą, abu stovi tarsi atsitraukę vienas kito, greičiausiai kažkoks konfliktas įsiplieskė.

Kai nusisuku, vyrukas praveria burną: kas tau nepatinka ko čia pyksti kas aš toks kad man aiškintum norėsiu ir gersiu tu keli konfliktą dėl nieko ką ar tau atrodo kad dabar grįši namo paverksi ir kažkas pasikeis jeigu nori skirtis tai sakyk ko tu tyli.

Tada išgirstu spjūvį, bet gal man tik taip pasigirsta. O po to jau girdžiu žingsnius. Atsisukęs išvystu vaikiną, likusį vieną. Stovi kaip įbestas, rankoje laiko maišelį su kebabais.

– – –

Mintys ateina ir išeina. Dienos irgi tokios.

– – –

Sekmadienio popietę lengvai išsiduodu – aš vienišas, po velnių, vienišas.

Galiu visą mėnesį apie tai nesusimąstyti, bet anksčiau ar vėliau ateis toks sekmadienis, kai pripažinsiu, jog viską atiduočiau, jei tik dabar būtų žmogus šalia, ir aš galėčiau jam pagaminti pietus (išties nelabai moku gaminti) ar pakasyti nugarą.

– – –

Mitas apie amžiną jaunystę pamažu eina užmarštin. Vis dažniau mąstau apie suaugusiųjų reikalus.

2013.09.28

Alfonas Nyka-Niliūnas, sugrįžęs į Lietuvą 1998 metais, pakalbintas pasakė: „Kiekvienas poetas <…> faktiškai rašo vieną eilėraštį visą gyvenimą“.

*

Mes išėjom iš baro ir kaip tik tada nusprendžiau dar ten sugrįžti. Atsisveikinom su T., ir aš nulipau laipteliais žemyn.

Iš pradžių kalbėjau su Paulium, po to šiek tiek su R., kuri, iš šono žiūrint, atrodė nekaip. Bėda vaikytis vyruką, kuriam nusišikt net ir ant tų gaudynių; kiti gi bent jau pačiu bėgimo procesu žavisi, o R. vyrukas, atrodo, mieliau leistų laiką, jeigu šalia jo visai nebūtų R. Bet tiek to, juk daug žmonių gaudo vieni kitus, laikosi įsikibę, nes be to katės-pelės žaidimo jiems nieko daugiau neliktų.

Kalbėdamas su pažįstamais kitame baro gale pamačiau buvusios merginos G. draugę-kolegę. Iškart užsinorėjau nueiti su ja pasilabinti, neva pabendrauti, nors iš tiesų man rūpėjo tik paklausti, ar viskas G. yra gerai. Bet sudrausminau save, pagalvojau, kad neverta. Toliau bendravau su žmonėmis, baigiau alų, stebėjau užsidarantį barą ir tą gražią Pogo barmenę didelėmis akimis.

Destrukcijos noras, kurį jaučiau anksčiau vakare, kažkur pradingo, ir aš aiškiai žinojau, kad noriu grįžti namo padoriai. Atsisveikinau su pažįstamais ir ėjau link durų, bet visgi pasukau link G. draugės. Pasisveikinom, o tada ir paklausiau kaip laikosi G., ar jai viskas gerai, nes vis matau ją geriančią. Ta mergina paklausė manęs, ar aš vis dar myliu G., ir tai mane išmušė iš vėžių. Atsakiau, kad man tiesiog rūpi, ar G. viskas gerai. Tada išgirdau tai, ką ir numaniau: G. po trijų metų išsiskyrė su vaikinu, todėl dabar dažniau lankosi baruose. Ir dar man papasakojo, kad ji studijuoja psichologiją (tą aš žinojau) ir tuo labai džiaugiasi, kad nedirba jokio darbo ir grįžo gyventi pas tėvus į Vilniaus užmiestį. Po to ta mergina užsivedė kalbėti, kad ir ji studijuoja, ir kalbėjo, kalbėjo.. Buvau mandagus – šypsojausi, pasakydavau bereikšmius žodžius pokalbiui palaikyti ir linksėjau galva. Kad ir kaip man būtų buvę neįdomu, ką ji veikia gyvenime.

Kai ji baigė pasakoti apie save, vėl paklausė manęs ar aš myliu G. ir priminė tą vasaros vakarą, kai sutikau ją su G. koncerte ir vos pradėjęs bendrauti su G. paklausiau, ar jos toks draugelis tikrai nusižudė. Kas, blet, kalba tokius dalykus? Klausiau tada tavęs kalbančio ir man buvo gėda, iš šono žiūrint buvo aišku, kad tau G. yra dar nepraėjus. Nenorėjau jai nieko aiškinti, todėl tik nusišypsojau, patikinau, kad nesu įsimylėjęs G. ir nesižudau dėl to, kad mes išsiskyrėm. Po to dar trumpai pakalbėjom apie gyvenimą mieste ir užmiestyje, ir atsisveikinom.

Išėjau iš baro ir pradėjau eiti. Priėjęs Kudirkos stotelę nusprendžiau nekviesti taksi. Jaučiausi gerai, buvau žvalus, su šypsena, ir eiti buvo labai smagu. Buvo 05h, ir eidamas vis matydavau tai vieną, tai kitą žmogų stotelėse. Jie atrodė vieniši, niekada nenorėčiau atsidurti jų vietoje ir va taip anksti anksti ryte laukti autobuso. Kai ėjau pro Kalvarijų turgų, pro grotas mačiau kelis vyrus – vienas šlavė asfaltą, o kitas nešė kažkokią konstrukciją. Galiausiai aš įveikiau tą kalniuką nuo Laurinavičiaus iki Giedraičių stotelės ir perėjau gatvę, įėjau į kiemus. Priėjęs laiptinę prisėdau ant suoliuko, išsitraukiau paskutinę cigaretę ir prisidegiau.

Taigi, G. išsiskyrė su draugu, pradėjo dažniau lankytis baruose, bet tikrai negeria taip, kaip anksčiau. Jai patinka tai, ką ji studijuoja ir ji jau nebedirba padavėja. Reiškia viskas nėra blogai ir man nereikia rūpintis dėl jos, ar ne?

Išgirdau kažkokį keistą garsą, sklindantį man iš dešinės. Netoli kitos laiptinės ant bordiūro tupėjo kažkoks gyvis ir lakė vandenį iš balos. Atrodė panašus į katiną, bet galėjo būti ir kiaunė – ne kartą esu jas matęs Vilniaus miegamuosiuose rajonuose. Stebėjau ir klausiausi, kol gyvūnas lakė, bet vos tik trumpam nusigręžiau į kitą pusę, gyvūno keltas garsas nurimo. Atsisukęs nebemačiau jo.

Tu vis dar ją myli? Ne. Ir niekad nemylėjau, bent jau taip, kaip aš tada suvokiau meilę. Tai ir yra blogiausia – nežinoti, kaip viskas būtų buvę, jeigu draugaudamas su ja nebūčiau bijojęs mylėti ir būti mylimas.

Baigiau rūkyti ir grįžau namo.

Naktį sapnavau, kad guliu lovoje, pasisuku link jos, matau jos šviesią odą, apkabinu per liemenį ir šypsodamasis užmiegu.

Prabudęs žinojau, ką turiu padaryti.

Apsiniaukę

Kai prabudau, buvo 08h, apsiniaukę.  Pradėjau ruoštis važiuoti į Alytų. Tada netikėtai susirašėm su IL ir sutarėm važiuoti karti. Susitikom stoty, įsėdom ir plepėjom visą kelią važiuodami. O autobusas toks pustuštis, nepamenu, kada važiavau su tiek nedaug žmonių. Ir visąlaik apsiniaukę, bet oras negadina nuotaikos, neliūdina, suteikia ramybę. Išlipę atsisveikinom ir pasukom savais keliais. Parduotuvėj sutikau mamos draugą, pasisveikinom. Jis pirko sūrį. Tada kartu grįžom namo. Mama ruošė kepsnius, o katė miegojo ant šaldytuvo. Aš nuėjau pas kaimynę kirpėją, ji greit mane apkirpo ir grįžau. Tada nusnūdau pusvalandį, nes vakar su draugais žiūrėjau krepšinį, po to dar krepšinį, o tada dar porą kartų sužaidėm Kataną.

Kai atsikėliau, gražiau apsirengiau ir visi susėdom prie stalo. Buvo mamos draugo gimtadienis, įteikiau jam dovaną. Sėdėjom trise kurį laiką, buvo labai ramu, man patiko. Po to atėjo mamos kolegė iš darbo, jos ausys man primena kiaulės ausis (žinau, kad negražu taip galvoti). Aš buvau tylus, bandžiau žiūrėti televiziją. Rodė “Prajuokink mane“, po to žiūrėjom tarybinių laikų filmą “Nerami rudens diena“ – toks keistas filmas, net nesuvokiau kokiu tikslu ten buvo užsiminta apie emancipaciją – norint parodyti, kad tokia egzistavo Sovietų sąjungoje, ar norint ironizuoti ją?

Laikui einant mama apgirto ir užsivedė kalbėti apie sunkius laikus, kai aš buvau gimęs, o jos šeimyninis gyvenimas su tėvu buvo tragiškas. Esu girdėjęs begalę kartų visa tai, sunku patikėt, kad mama vis dar nori apie tai kalbėti. Kartais galvoju, kad jai reikia aplinkinių gailesčio ar kažkokios amžinos užuojautos. Nežinau, iš kur toks noras. Galima juk džiaugtis, kad sunkūs laikai praėjo, kad ji dabar turi normalų draugą, galų gale – kad aš suaugęs ir mes visi sveiki. Bet ne, vis tos praeitys išlenda. Aš irgi turiu tą įprotį per daug prisiminti praeitį, galbūt man net blogiau nei mamai, nes ji praeities neidealizuoja, o aš kartais imu, ir. Na, leidžiu sau pasvajoti atgal.

Kai prabudau sekmadienį, nusiprausiau, užvalgiau ir nuėjau aplankyti močiutės. Močiutė pasakojo, kad mirė mamos tėvo brolis, o ir pats mamos tėvas guli reanimacijoje. Mama pati apie tai buvo tik trumpai užsiminusi – ji su savo tėvu nebendrauja. Kuomet močiutė išsiskyrė su vyru ir jis išsikraustė, kurį laiką jis vengė net gatvėje sveikintis savo vaikus – mano mamą ir dėdę poetą bei jauniausiąjį brolį, mano krikštų tėvą. Neįsivaizduoju, kaip jie turėjo jaustis. Net aš iš savo chaotiško tėvo nesu sulaukęs tokio neigimo. Kai buvau paauglys, vienu metu mama buvo pradėjusi bendrauti su savo tėvu, tačiau ilgai tai netruko, nes jo sugyventinė pradėjo negražiai kalbėti apie mūsų šeimą, todėl mes baigėm svečiuotis pas mamos tėvą. O ir šiaip – mamos tėvas man buvo svetimas, niekada nieko įdomaus nekalbėdavo, buvo kažkoks gilus kaimietis, visai kitoks nei močiutės antras vyras, kurį nuo gimimo laikiau tikruoju dieduku. Net ir pati mama visada sakydavo, kad ji tikrai myli savo mamos antrą vyrą, mano dieduką: jie puikiai sutardavo, diedukas visada girdavo mamos valgius, o mama užstodavo dieduką, kai močiutė jį bardavo dėl to, kad parėjo įkaušęs. Tiesa, tėvu ji jo niekada nevadino, visada tik dieduku. Pamiršau, apie ką aš čia pasakoju iš tiesų. Norėjau pasakyti, kad nepaisant to, jog mama beveik nebendravo su savo tėvu, žinia, kad jis yra arti mirties, turbūt ją kažkaip palietė. Žinau, kad ir mamai, ir man yra būdingas sielvartas labiau ne dėl konkrečių blogų įvykių gyvenime, o dėl to, kad mes taip ir nesužinojom, ką reiškia gyventi ir užaugti pilnoje šeimoje.

Po to grįžau namo, pavalgiau, susiruošiau ir išėjau. Susitikom su IL ir nuėjom į stotį. Šįkart važiavom pilnu autobusu, jame buvo karšta, o aš vis galvojau, ar ji užuodžia, kad aš pasikvėpinęs kitais kvepalais, tokiais nelabai mėgstamais, nes mėgstami liko Vilniuje. Vėliau sužinojau, kad užuodė.

Vakare susitikau su draugais – Baltuose drambliuose žiūrėjom krepšinį. Per antrą kėlinį buvo nesmagu matyti tą rinktinės grimzdimą; žmonės bare dar iš pradžių keikėsi, bet vėliau visai nutilo. Išėjom ramūs, lijo. Kadangi buvo neįmanoma išsikviesti taksi, užsukom dar į Pogo, išgėrėm po vieną alaus ir tada, galiausiai pasisekus surasti laisvų taksistų, išvažiavom namo.

Tai toks buvo savaitgalis – apniukęs, ramus, su niekada nenugyvento gražaus gyvenimo miražais.

Didžiausia Tikimybė Išridenti 7, Mažiausia – 2 ir 12

Penktadienio laukiau su nekantrumu – turėjo atvažiuoti draugai iš Alytaus, buvom numatę du koncertus aplankyti. Bet taip išėjo, kad man džiugiai rašant semestrinio darbo įvadą gavau žinutę, jog vienas draugas susirgo ir neatvažiuos, o ar kitas atvažiuos – irgi neaišku. Subjuro nuotaika, viskas apsiniaukė. Toliau rašiau įvadą, bet nebuvo jokio džiaugsmo. Galėjo juk būti ir taip, jog neatvažiavus draugams išvis liksiu sėdėti namie, nes kartais taip jau būna, jog ir vietiniai čia ima ir nenori eiti pasiklausyti gyvos muzikos.

Bet viskas išsisprendė palankiai: vienas draugas atvažiavo, susitikom, nusipirkom alaus, nuėjom į Kably. Prieš pradedant groti pirmajai grupei, Kablys jau buvo pilnas pilnas. Pirmoji grupė buvo vietiniai The Turbos – grojo surf/rokenrolą, buvo nuostabaus gyvo ir pulsuojančio rokelio užtaisas. Antri grojo taip pat vietiniai, Banda Dzeta – toks balkaniškos/folk muzikos mišinys, kuris po prieš tai klausyto smagaus roko nelabai klausėsi.

Koncertui pasibaigus prasidėjo trumpi pokalbiai su visokiais žmonėmis. Ir vienu metu, kai pastebėjau į mane žiūrinčią merginą ir pats į ją užsižiūrėjau, mane užkalbino kita mergaitė ir paklausė ar čia aš taip skaniai kvepiu. Sutrikau, o ir šiaip pokalbis nesusiklostė, nes mane pradėjo kalbinti draugas. Viskas toliau labai fragmentiškai vyko: su kažkuo kalbu, juokiuosi, galvoju ką veikti toliau, skambina kambariokas, žmonės malasi ir malasi, pažadu ateiti į Bixus, bet jau einu su draugu ir iš matymo matytais žmonėmis į Pogo. Ten atsidūręs prisėdu ir greitai suvokiu, kad reikia galvoti apie kelionę namo, nes tie iš matymo matyti žmonės, dievaži, aš neturiu su jais apie ką kalbėti.

Tada ir pamačiau tas dvi merginas. Sėdėjo man prieš akis prie Queen staliuko. Norėjau eiti su jomis pasikalbėti, tai atsistojau ir nuėjau. Kartais mėgstu žmonių klausti, kokia kūno vieta jiems labiausiai patinka (turiu vieną hipotezę). Pirmoji mergina atsakė, kad nugara, o jos draugė atsakė tą patį. Buvo keista. O kai paklausiau, kaip joms atrodo, kuri jų draugės kūno vieta atrodo draugei gražiausia/labiausiai patinka, jos vėl vienodai atsakė – ausys. Buvo dar keisčiau. Po to mes ėjom parūkyti, o grįžę toliau kalbėjom. Vėliau prie mūsų prisijungė mano draugas.

Merginos buvo fainos. Tokios paprastos. Bendravimas su jomis nereikalavo jokių pastangų. Tamsiaplaukė veidu ir kalbėjimo maniera buvo labai panaši į vieną iš draugo buvusių merginų, o kita atrodė tokia paprastai elegantiška, lyg ir priminė kažkokią aktorę. Buvom su jomis tol, kol atėjo barmenas ir pasakė, kad baras jau tuoj užsidarys. Apsirengėm ir išėjom. Buvo kažkiek po 05h, jau važiavo viešasis transportas. Maloniai atsisveikinom su merginomis ir išvažiavom namo. Taip viskas paprasta ir lengva.

O kitą dieną ilgai miegojom ir žaidėm stalo žaidimus.

– – –

Kai pasninga, viskas visada supaprastėja. Imu atskirti bendravimą nuo susižavėjimo, susižavėjimą nuo meilės, ramybę nuo prastos nuotaikos, o ir šiaip – negalvoju apie dalykus, kurie nuo manęs nepriklauso. Norėčiau išlaikyti šį nuskaidrėjimą ilgiau.

Ramiai, Širdie

Kai vakar visi norėjo skirstytis, aš įkalbėjau kambarioką dar išgerti – nesinorėjo taip lengvai paleisti nakties. Nuėjom į Visų šventųjų barą, paėmiau alaus. Prisėdau, gurkštelėjau ir tada supratau, kad nenoriu gerti, esu jau pilnas, reikia važiuoti namo. Išsikvietėm taksi. Grįžęs nusivėmiau, nusirengiau ir atsiguliau į lovą.

Ryte nubudau daug geresnės nuotaikos. Žinau, kad kažkada jau buvo toks ruduo – turbūt 2010 metais. Tada, būdavo, su kambarioku dar gyvendami bendrabutyje eidavom su gražiausiais ketinimais į centrą, bet pora savaitgalių iš eilės baigdavosi Žalių 999 gėrimu Sereikiškėse ar ant Trijų kryžių kalno, o po to dar eidavom gerti alaus į Pogo – sėdėdavom sau ramūs prie baro, nes apie merginas ir kitus dalykus jau būdavom spėję pakalbėti, kol tuštindavom trauktinės butelį. Nežinau net kaip paaiškinti tai, jog po tokių vakarų prabusdavau su geresne nuotaika. Gėrimas neišsprendžia problemų, bet kai tokius išgėrimus praktikuoji retai, tai gal tada visai ir nieko? Kartą, pamenu, net mama yra sakiusi: žmogui, būna, reikia išsigert.

Susitvarkiau, pavalgiau, apsirengiau mėlynais marškiniais ir juodu švarku, prisidėjau ko reikia ir ko nereikia į tašę ir išėjau. Nuvažiavau į centrą, perėjau Gedimino prospektą, Katedros aikštę, įsukau į Pilies gatvę – ten turėjau aplankyti antikvarą. Vienam dalykui dėstytojas uždavė aprašyti knygų kolekcionieriaus knygų kolekciją kaip kultūros paveldo dalį. Vakar kaip tik skambinau tam antikvarui, sutarėm dėl susitikimo ir pokalbio.

Pilies gatve ėjau lėtai, mačiau daug turistų. Akimis vis sekiau namų numerius. Užsukau į knygyną, bet nieko nepirkau. Kai pasiekiau antikvariatą, jis buvo užrakintas. Kabėjo lentelė, skelbianti, jog antikvaras tuoj grįš. Paskambinau jam, paklausiau po kiek laiko grįš. Atsakė, jog po 15 min. Nežinojau, ką veikti, taigi kelias minutes prastovėjau tame tunelyje, vedančiame į to namo vidinį kiemą. Žiūrėjau į šalia antikvariato padėtas dvi dideles senienas – vienas objektas buvo svarstyklės, o kitas – lyg ir patranka. Po to nusprendžiau eiti nusipirkti atsigerti, taigi pasileidau Pilies gatve žemyn.

Toje parduotuvėje mane stebina tai, jog kai kurios pardavėjos nepasikeitė nuo 2006 metų rudens, kai užsukau į tą parduotuvę pirmąjį kartą. Tada su drauge studijavom VU filologijos fakultete, kuris buvo visai šalia, ir parduotuvėje pirkdavom ką nors užkąsti, kai išalkdavom tarp paskaitų. Išėjęs iš parduotuvės ėjau dar lėčiau, įdėmiai žiūrėjau į žmonių gatvėje parduodamus tapybos kūrinius. Prisiminiau, jog kažkur toliau esu matęs vyrą, kuris pardavinėjo visokius senus daikčiukus – kalendorius, atvirutes, ženkliukus, nuotraukas. Pagalvojau, jog laikui prastumti būtų neblogai pavartyti tas nuotraukas. Ėjau pro visus tuos prekeivius, tačiau taip ir neradau žmogaus, kuris pardavinėtų senas nuotraukas.

Grįžęs prie antikvariato radau vis dar užrakintas duris. Greitai priėjo užsieniečių pora, jie apžiūrinėjo kiemą. Tada ir aš pradėjau žvalgytis po kiemą. Jis buvo ganėtinai nedidelis, niekuo ypatingas, tačiau pats namas buvo labai patrauklus, nes turėjo senus senus laiptus, vedančius į antrąjį aukštą, o virš laiptų buvo stogelis. Žiūrėjau, ir taip kažkodėl gera pasidarė viduj, kai miglotai bandžiau įsivaizduoti kažkada čia vykusį gyvenimą: padžiauti skalbiniai, katės, visokie kvapai iš virtuvių.. O kai pakėliau akis dar aukščiau, išvydau mažyčius mažyčius langelius namo palėpėje, kurie sužadino mano vaizduotę dar stipriau: neaišku, kokie dalykai galėjo dėtis ir kokie jausmai galėjo gimti tose palėpėse.

Kai antikvaras grįžo, aš prisistačiau. Nuėjom vidun. Antikvariatas buvo labai apkrautas, tiesiog užkimštas daiktais. Kita vertus, nieko kita ir negalima tikėtis ;) Vyras buvo labai malonus, noriai pasakojo. Ir dar porą kartų apie moteris prakalbo – visai ne į temą, užtat kaip įdomiai! Leido fotografuoti, ką širdis geidžia, davė į rankas net ir vertingiausią savo turimą knygą – rankraštinę knygą, kuri niekada nebuvo išleista, o po to buvo manoma, kad ji nuskendo kartu su garsiuoju Titaniku; jos vertė maždaug 100 000 Lt.

Baigę kalbėtis maloniai atsisveikinom, palinkėjom vienas kitam sėkmės, ir aš vėl atsidūriau Pilies gatvėje. Ėjau ir šypsojausi, ir net nesupratau, kas man nutiko. Vakarykštis prisigėrimas ir pokalbis su antikvaru kažkokiu man pačiam nesuprantamu būdu apvalė mane, suteikė daug pozityvios energijos. Net žmonės atrodė gražūs ir malonūs, o Pilies gatvės pradžioje išvydau krišnaitų eiseną ir kažkodėl dar geriau pasijutau. O kol ėjau per Katedros aikštę, nusprendžiau, jog nemirsiu aš dėl to susižavėjimo ta mergina ir sunkaus ilgesio jai. Viskas yra paprasta: jeigu tarp mūsų nieko doro neišeis, kodėl turėčiau save kankinti? Ir dar, savo paties nuostabai, pagalvojau štai ką: kodėl negalima tiesiog paprastai bendrauti su merginomis, kurios tau kažkada rūpėjo, bet tarp jūsų nieko neišėjo? Taigi galima bendrauti, ir dar kaip galima! Tikra kvailystė yra mano vengimas bendrauti su jomis.

Štai tokių progresyvių minčių kupinas perėjau Gedimino prospektą, įlipau į autobusą ir važiavau namo. O autobuse mačiau gražią merginą, o kai išlipau ir nuėjau į parduotuvę, ten pamačiau gražią nėščią moterį ir pagyvenusį vyrą, perkantį alaus bambalį. Aš nusipirkau sulčių ir batoną, ir nieko nereikalingo. Pasukau link savo kiemo, o eidamas galvojau kaip viskas arti – mirtis, gyvybė, džiaugsmas, liūdesys, meilė, vienatvė ir t.t. -, ir kad mes visi esam Darnos dalis.

Tavo Delnuose Mano Skeveldros

Ketvirtadienį ėjau į Kablį, ten turėjo groti pažįstamų iš Alytaus grupė ir dar viena grupė iš Baltarusijos. Senokai buvau Kably, be to norėjau ir alytiškių grupę pirmą kartą išgirsti, o dar ir ketvirtadienis – žodžiu, nebuvo priežasties sėdėti vakare namie.

Važiavau 6 troleibusu, šalia manęs sėdėjo treninguoti vyrukai. Jie vienas po kito vis išlipdavo, ir jų nuolat mažėjo. Žalio tilto stotelėje išlipo paskutinis jų, aš nusekiau jį akimis – ėjo link universalinės parduotuvės. Kol troleibusas stovėjo stotelėje, aš apžiūrėjau visus ten buvusius žmones, tačiau nieko įdomaus nepastebėjau. Dažnai būna, jog tose stotelėse, kuriose yra daugiausiai žmonių, neužmatau nieko akį traukiančio.

Troleibusui pajudėjus, prisiminiau vieną merginą, su kuria draugavau 2008 metais. Vėlyvais vakarais, miestui jau besiruošiant užmigti, sėsdavau į tuščią troleibusą ir važiuodavau nuo Saulėtekio iki Senamiesčio, išlipęs paeidavau truputį Pylimo gatve ir įsukdavau į visada kažkiek mistišką Šv. Stepono gatvelę. Po kelių minučių jau lipdavau senais senais laiptais į trečią aukštą, raktas surasdavo spyną, aš atsidurdavau merginos bute ir laukdavau, kada ji grįš iš darbo. Dažniausiai grįždavo 02h, taigi aš laukdavau jos apie dvi su puse valandos. Tą laiką išnaudodavau knygų skaitymui arba rašymui, bet man tuo metu itin nesirašė, todėl rašymas mane išvargindavo, o po to jau negalėdavau ir prie skaitymo grįžti, tai eidavau parūkyt, pasidarydavau arbatos, vėl parūkydavau.

Jai grįžus, mes pasimyluodavom, tada ji eidavo praustis, aš pripūsdavau čiužinį, ant kurio mes miegodavom, ir jai grįžus iš vonios mes atsiguldavome. Mylėdavomės, arba ne. Įdomu tai, jog draugaudamas su ja tapau priklausomas nuo sekso, jeigu taip galima sakyti. Jeigu aplinkybės taip susiklostydavo, jog nepasimylėdavom tris dienas, tai bendraudamas su kitais žmonėmis tapdavau piktesnis ir nekantresnis.

Ryte mes keldavomės, jai reikėdavo į darbą, o man į darbą reikėdavo arba ne, nes tą vasarą pastovų darbą turėjau tik vieną mėnesį, o po to imdavausi visokių nedidelių chaltūrų, jeigu šių atsirasdavo. Eidavom maudytis, gerdavom kakavą, palydėdavau ją link darbo, o tada sėsdavau į troleibusą ir grįždavau į Saulėtekį.

Tai buvo įdomūs laikai. Niekada anksčiau ar po to aš nebuvau toks atsipūtęs ir nerimtas, kaip tą vasarą. Nepaisant to, jog draugaudamas aš visada rimtai žiūriu į draugystę, būtent tą vasarą su ta mergina viskas buvo kažkaip kitaip. Mes buvom laimingi be įsipareigojimų, didelių planų, lūkesčių vienas kitam. Aš turėjau šiek tiek apdriskusius džinsinius bridžus, turėjau cigarečių, nesistengiau būti super teisingas ar super geras, ir jaučiausi gerai. Dienos ėjo lengvai, o vakarais aš numaudavau jai kelnaites ir mes dalindavomės vienas kitu; arba nueidavom į koncertą Kablyje.

Galvojau apie visa tai važiuodamas į koncertą. Išlipau Trakų stotelėje, parduotuvėje nusipirkau cigarečių pakelį ir tris alaus. Kilau Naugarduko gatve aukštyn, po to pasukau į kairę. Kiek toliau mačiau einančią iš matymo pažįstamą porelę, kurie dažnai lankosi Kablyje. Mergina buvo su dredais, vaikinas – vaikinas kaip vaikinas, nieko neįprasto. Kažkada ir aš taip eidavau su dreduota mergina ten. Kažkada ir aš buvau jaunesnis.

Kadangi koncertas nežadėjo prasidėti laiku, tai teko daug laiko pabendrauti su kitais žmonėmis. Mano metų žmonių nebuvo daug susirinkę, visąlaik jaučiausi apsuptas daug jaunesnių žmonių. Vasarą į koncertus renkasi mažiau žmonių, todėl tikimybė sutikti pažįstamų savo amžiaus žmonių mažėja. Rūkiau, bendravau su tais jaunais žmonėmis ir negalėjau atsikratyti minties, jog aš pasenau. Galima būtų sakyti, kad nepasenau, o subrendau, tačiau man būtent ėmė rodytis, kad pasenau. Turiu pastovų darbą, esu baigęs universitetą, ir man vis rečiau atrodo, jog egzistuoja kažkokia pozityvi ateitis. Anksčiau, studentaujant, pinigų visada buvo kur kas mažiau, tačiau ateitis atrodė kur kas pozityvesnė, o svarbiausia – jog aš išvis tikėjau ateitimi.

Alytiškių grupė sugrojo geriau, nei tikėjausi, baltarusių grupė grojo neblogai. Po koncerto nutarėm eiti dar išgerti alaus į Pogo barą. Kol visų laukiau, vieno jaunuolio paprašiau dviračio pasivažinėti. Buvo taip gera minti, tai aš atsiklausiau, ar galiu su dviračiu iki baro važiuoti. Man buvo leista, ir aš pasileidau link Naugarduko gatvės, tada dideliu greičiu leidausi žemyn link Pylimo gatvės, lėkiau ir šypsojausi, vairas drebėjo, teko staigiai spausti stabdžius. Tada kur kas lėčiau važiavau tamsiomis duobėtomis senamiesčio gatvelėmis, pervažiavęs Trakų gatvę pasukau link Pogo ir myniau toliau, ir po ilgo laiko aš pasijutau jaunas.

Sustojęs prie baro radau manęs laukiantį kambarioką, paėmėm alaus, laimėjom prieš kažką stalo futbolą, po to toliau ramiai gėrėm ir šnekučiavomės lauke, o kai nusprendėm važiuoti namo, tai aš dar vienai merginai nevykusiai pasakiau komplimentą ir tai sugadino keistą vakarą, pilną sentimentalios praeities ir blankios dabarties. Trūko tik senų nubrizgusių bridžų ir mano ilgų plaukų, būtų buvę beveik 2008-ieji.

Nežinau, viskas lyg ir gerai, bet kažkas ne taip.

Dredai, Kojos, Suknelės

Naktį sapnavau kad kažkas man liepia surasti kodą man nurodoma jog turiu ieškoti dvejose rašytojo Henning Mankell knygose aš einu į knygynus ir ieškau tų knygų ir niekur jų nėra ir nežinau ką daryt pradedu desperatiškai vartyti visas knygas iš eilės prieina pardavėja ir pasako kad čia kodų nėra taip sapnas ir baigiasi.

Kitą dieną man paskambino iš Baltų lankų knygyno ir pasakė, jog rado vieną iš mano ieškotų Henning Mankell knygų ir kad palaikys man ją ;)

– – –

Šeštadienį planavau su kambarioku eiti į futbolo rungtynes, bet jis staiga sužinojo, kad mirė jo močiutė, taigi išvažiavo namo. Taip aš į futbolo rungtynes nenuėjau, bet nuėjau į vienos kolegės iš radijo gimtadienį.

Visi jos ir jos vaikino ankstesni gimtadieniai vykdavo jų bute. Prisirinkdavo daug žmonių, beveik visada tie  patys, pusė jų nelabai pažinodavau ir nežinodavau, kaip su jais bendrauti. Daug kas ten ateidavo poromis, o aš kaip eidavau vienas, taip eidavau. Tie gimtadieniai man dažniausiai baigdavosi taip: sulaukdavau dvyliktos ir po padainavimų išvažiuodavau namo arba su kuo nors susitikt.

Šiais metais gimtadienis vyko Pogo bare. Susirinko vėl beveik visi tie patys žmonės, kurie būna ir kasmet. Trūko kur sėdėti. Pabendravau su vienu, su kitu žmogum, po to ėjau klausyti pank roko grupės Lucky Strike. Klausydamas koncerto užmačiau tokią merginą su dredais, kuri patraukė mano dėmesį, nes tiek dredai, tiek jos veidas buvo gražūs. Turiu silpnybę dredams, bet ne visiems – ploni ir trumpi arba visai neprižiūrėti manęs nežavi. Ta mergina buvo su vaikinu, todėl žiūrėdamas į ją jaučiausi darantis mažytį nusikaltimą. Vėliau jos vaikinas nuėjo kažkur ilgam, o ji stoviniavo tai vienoj, tai kitoj vietoj, kol galiausiai prisėdo ant sofos krašto, prie kurio aš visąlaik stovėjau. Man kilo stiprus noras pauostyti ją (man atrodė, kad ji turi kvepėti), bet, aišku, to nepadariau. Bandžiau sutelkti dėmesį į koncertuojančią grupę, bet galvoje ėmė suktis mintys apie vieną buvusią merginą, kuri turėjo dredus.

Jos galva visada kvepėdavo vienu šampūnu, ir aš vis norėjau to šampūno nusipirkt, bet kažkokiu būdu nerasdavau jo, ir tik po dvejų metų, kai jau buvau išsiskyręs su ja, kartą grįžęs namo į Alytų radau vonioje to šampūno buteliuką. Pamenu apžiūrėjau jį atsargiai, pauosčiau, įsitikinau, jog tikrai toks pats, kartą išsiploviau juo galvą, bet daugiau niekada jo nenaudojau.

Po to Pogo bare sutikau klasioką, ėjom parūkyt ir išgert alaus. Viduje buvo labai labai karšta, todėl lauke praleidom daug laiko. Po kiek laiko lauke užmačiau ir tą merginą su dredais – stovėjo prie pankų būrelio ir rūkė. Jos kojos buvo tokios tiesios, gal net berniukiškos, ir man niekaip nepavyko įsivaizduoti kaip jos kojos atrodytų nuogos.

Tuo tarpu klasiokas labai daug kalbėjo apie kekšes. Jis vis žvalgėsi į panas kaip išbadėjęs ir su nusivylimu sakydavo nėra čia šiandien kekšių arba kur tos visos kekšės dingę? Mano ir jo santykis su merginomis yra labai skirtingas, bet man nesunku klausytis jo kalbų apie dulkinimąsi ir pan. Jam tiesiog tinka būti tokiu, koks jis yra. Kad ir kaip bebūtų, vakaro pabaigoje jis pripažįsta, jog norėtų stipriai įsimylėti ir pasipasakoja, kad vienintelis žmogus, kurį buvo įsimylėjęs, buvo viena mergina iš mano Alytaus draugų kompanijos. Tai buvo seniai, ir jie niekada nedraugavo, bet flirtavo  labai ilgai. Vėliau jis susipažino su kita mergina, kuri iš tiesų buvo panaši į jo meilės objektą, ir jie draugavo su audringais išsiskyrimais ir susitaikymais gal 2-3 metus.

Kartą viena mano simpatija man parodė vaikiną, su kuriuo flirtavo, nors ji pati tuo metu draugavo su kitu vaikinu. Tas, su kuriuo ji flirtavo, matyt buvo stipriai ją įsimylėjęs, nes po kiek laiko pradėjo draugauti su tokia mergaite, kuri buvo mano simpatijos jaunesnė ir negražesnė versija. Keista, kad žmonės taip pasąmoningai ieško panašių variantų.

Dar kai gyvenau studentų bendrabutyje, 2010 metų vasarą vyko Pasaulio futbolo čempionatas. Mes gyvenom antram aukšte, ir mūsų televizorius gerai rodė tik LRT ir dar kažkokį kanalą, o kai kurios futbolo varžybos buvo rodomos ir per LNK. Taigi vieną vakarą mes ėjom žiūrėti Argentina-Graikija rungtynių į penkioliktą aukštą, kur gyveno mano kambariokų du grupiokai. Vos ten nuėjom, aš iškart žado netekau, nes vieno iš tų vaikinų mergina buvo kaip mano buvusios merginos kopija, tik šviesiaplaukė. Ji vilkėjo nuostabią melsvą suknelę. Kol rodė varžybas, viskas buvo gerai – sekiau žaidimą, ir tiek. Bet po varžybų visi užsinorėjo dar išgerti alaus ir pažaistų šaradų, o ta mergina sėdėjo kaip tik prieš mane, visąlaik man buvo prieš akis, ir aš jaučiausi labai nejaukiai, galvojau ar niekas nepastebi KAIP kartais aš į ją žvilgteliu.

Po to nemačiau tos merginos labai ilgai, bet dabar sutinku dažnai, nes mes su kambarioku kiekvieną antradienį važiuojam į vieną barą žaisti protmūšio, o ta mergina visada būna kartu su mumis komandoje. Kartais aš pažiūriu į jos pirštus arba iš tolo stebiu pro langą kaip ji rūko lauke, bet mano žvilgsnis dabar visai kitoks, toks ramus, paprasčiausiai ramus.

Kai iš viso su klasioku buvom išgėrę po penkis alaus, nusprendėm skirstytis. Aš grįžau prie gimtadienio stalo, ten žmonės jau irgi buvo beveik visi iškrikę, taigi su jubiliate ir jos vaikinu kartu išėjom iš baro, išsikvietėm taksi ir išvažiavom.

– – –

Naktį sapnavau kad man reikia sudėti daug visokių vaisių tam tikra tvarka koridoriuje į lentynas kad galėčiau tokiu būdu užburti kambarioką kad jis daugiau negertų tiek daug ir susitvarkytų gyvenimą aš dėliojau tuos vaisius ir dėliojau ir niekaip negalėjau surasti tinkamos kombinacijos burtui man pradėjo drebėti rankos ir aš nuėjau valgyti.

Šįvakar grįždamas namo užsukau į parduotuvę ir nusipirkau kriaušių, obuolių ir kivių ;)

Spalio Moterys

ji graži.

kai pamačiau ją pirmą kartą, nesupratau, ar man ji graži, ar ne. tai kažkoks kitoks grožis, ir jai netinka žodis „graži“, nors dabar aš puikiai suprantu, kad jos išvaizda mane traukia.

ji graži, stovi priešais mane dabar per maždaug penkis metrus. su savo grupe pristatinėja atliktą tyrimą, aš bandau klausytis jų. bėda ta, jog būtent ji labai daug kalba, ir aš suprantu, kad man nelabai įdomu, ką būtent ji kalba. svarbu, kad ji kalba. o kalbėdama ji nežymiai linguoja. man labai malonu matyti merginą, kuriai žodis „graži“ yra per mažas, kurios balsas malonus ir kuri dar linguoja.

kartais aš tiesiog nusuku akis į spintą su knygomis, pradedu apžiūrinėti sienas, kėdes, savo stalą, sukioju tarp pirštų rašiklį, permetu akimis savo pranešimo tekstą, kurį jau perskaičiau. žiūrėti į tą reto grožio merginą išvien yra per sunku. (kartais aš galvoju, jog buvimas tarp gražių moterų mane veikia labai raminančiai, teigiamai.)

tas jos grožis man kiek sudėtingas. aš puikiai suvokiu, jog jos išvaizda mane žavi todėl, kad jos veido bruožai (skruostai, didelės akys) primena man paskutinę mano merginą, ir galbūt vien todėl ji man visa graži atrodo. taip pat suprantu, jog dauguma vaikinų neįvertintų jos kaip gražios merginos, ji nėra iš tų „objektyviai“ gražiųjų, tačiau šią akimirką ji yra nuostabi: kalba truputį šypsodamasi, pasakoja apie švedus, jos klubai nežymiai juda.

ji graži, ir apsirengusi gražiai. juodi džinsai, balta (su mėlynu raštu) suknelė, ant viršaus dar mėlynas megztukas. galbūt tai nėra labai skoninga, bet aš pasiduodu bendram jos vaizdui, aš sakau: ji yra daugiau nei graži. ir jos sudėjimas toks sveikas, o dar tos didelės akys, ta šypsena veide..

dabar apie tyrimą toliau kalba kiti jos grupės nariai, o ji atsiremia rankomis į stalą, išsitempia, tarsi pasistiebia, jos trumpa suknelė pakyla aukščiau. tokia erotinė stovėsena, vargu ar ji pati pagalvojo, kaip gali atrodyti iš šono. šią akimirką aš norėčiau ją vesti, ji būtų mano skandinavė, gyventume kur nors Šiaurėje, turėtume porą vaikų, mergaitė mėgtų gamtą ir rašytų eilėraščius, o berniukas taptų geras dailidė; lėtas ir ramus gyvenimas: ji kartais megztų megztukus vaikams, sau ir man, ir mes visi juos nešiotume, aš net galėčiau dėl jos pradėti žvejoti, parneščiau karts nuo karto vieną ar kitą didelę žuvį į namus. o jos vardas galėtų būti Gretė, o aš galėčiau būti Ingvaras.

bet paskaita baigiasi, aš nepasiperšu jai, apsimuturiuoju skara, išeinu iš filologyno, užsirūkau ir pradedu eiti link Mindaugo stotelės.

– – –

šeštadienio vakaras, aš su kambarioku bare. manyje jau yra pusė butelio žalių 999 ir bent du bokalai alaus. netoli manęs ir kambarioko prie baro prisėda pora. kambariokas pažįsta vaikiną, jie buvę grupiokai, o merginos nepažįsta. karts nuo karto pažiūriu į tą merginą, juolab, jog ta pora sėdi tiesiai prieš mus. mergina iš pirmo žvilgsnio atrodo niekuo ypatinga, bet po kiek laiko, kai apsiprantu prie tos poros vaizdo, man jie abu pradeda rodytis labai gražūs. po to, kai jie susiglaudžia, suprantu, kad tai tikrai yra pora, nes iš pradžių jie man tik kaip draugai atrodė.

vaikinas aukštesnis toks (na, bent jau už mane), jo plaukai vos vos garbanoti, veidas malonus. merginos veidas vaikiškas, ir net kai ji nesišypso, atrodo lyg šypsotųsi. tokios kaip ji aš nenoriu vesti, nenoriu su tokia turėti vaikų, gyventi ilgai ir laimingai. tai tiesiog žavaus veido mergina, ji kaip koks pozityvumo simbolis rudenį. galvoju reikia eiti pasakyti jai, kad ji graži, bet niekas taip akiplėšiškai nesielgia, taigi lieku sėdėti prie baro, bandau būti taktiškas.

mes jau ruošiamės išeiti, aš pasiimu striukę, einu link tos merginos, vaikino kaip tik nėra šalia jos, kaip gerai, galvoju. ji irgi rengiasi striuke, aš paliečiu jos petį, kad ji atsisuktų, tada sakau jai į ausį labas, norėjau tau komplimentą pasakyt, o ji sako kad aš labai graži? ir man belieka pasakyti taip.

ji žiūri į mane ir šypsosi, ačiū, sako, o aš jaučiuosi sumišęs dėl tokio demaskavimo. bet mes visi išgėrę, patenkinti savimi (aš – todėl, kad pasakiau jai komplimentą, visą dieną nieko geresnio nenuveikiau), kažkiek vieniši, ir mes visi jau norim namo, taigi aš išeinu iš baro su kambarioku ir einu link stotelės. ten kambariokas iškviečia taksi, o kol mes laukiam, pro mus praeina tas vaikinas su mergina ir dar pora draugų. kai jie tolsta, aš žiūriu į merginos kojas.

bet dabar jau reikia lipti į taksi, aš lipu į taksi, mes važiuojam. kaip greitai taksistas važiuoja, kaip staigiai stabdo, man truputį negera. užtat moterys yra labai gera, ypač kai esi vienas ir gali leisti sau jomis žavėtis mintyse tiek, kiek tik tau norisi.