When Girls Telephone Boys

Po to supykau ant Rūtos, nes buvo už ką.

Pyktis man neįprastas jausmas, nes dėl savo tėvų barnių įpratau užgniaužti pyktį ir jo nedemonstruoti; nemėgau žmonių, kurie nesugebėdavo jo kontroliuoti. Paskutiniu metu pastebėjau, jog neišleistą pyktį nukreipiu prieš patį save, tai visada baigiasi tam tikru savęs kankinimu, žlugdymu, baudimu, net jei pirmiausiai pykstu ant kito žmogaus, o ne ant savęs. Todėl kai šį kartą supykau ant Rūtos, man iš dalies palengvėjo. Galų gale, pyktis yra labai natūralus dalykas, jį kažkaip reikia išleisti, realizuoti.

Realizavau paprastai – nuėjau pas kaimynystėj gyvenančius draugus ir prisigėriau. Grįžęs namo radau kambarioką su kolega iš darbo, tai prisijungiau prie jų atsinešęs butelį vyno, ir vaidinau prieš juos labai kietą. Rytą nubudęs šalia lovos radau nebaigtą vyno butelį ir pagalvojau, kad pasileisiu Pearl Jam dainą „Indifference“ ir gersiu toliau vyną, bet tada pagavau save kvailai besielgiantį ir sustojau kurti savęs gailėjimo planą. Vietoj to, kad daryčiau nesąmones, susitvarkiau kambarį, išploviau indus ir pasigaminau skanius pietus, parašiau Rūtai, kad tikrai ant jos pykstu, o po to pakviečiau Rimą vakarienės/pasivaikščioti.

Ir pasijutau labai gerai.

Berašydamas apie pyktį prisiminiau vieną istoriją iš vaikystės. Mama susipyko su tėvu ir kitą dieną nusipirko naują baldų komplektą į savo miegamąjį. Nežinau, kuo tas jų susipykimas buvo neeilinis, bet net tėvo motina įsikišo, bandydama užglaistyti situaciją – ji paskambino ir paklausė kaip laikosi mama, ar pyksta ant tėvo. Aš atsiliepiau ir atsakiau, kad mama labai pyksta ir iš viso to pykčio net naujus baldus nusipirko, tai močiutė daugiau nieko nesakė, matyt, suprato rimtą mamos pyktį.

Kadangi aš baldų nepirkau, tai nuėjau vakarieniauti su Rima. O ten įvyko labai įdomus dalykas – mums bekalbant su ja, vienu metu ji pažiūrėjo į laikrodį, o tada sako – štai bendraujam su tavim pusantros valandos nelengvomis temomis, bet aš jaučiuosi labai gerai, šitas bendravimas su tavimi man teikia malonumą. Ir tada aš pagalvojau – aš irgi jaučiu TĄ bendravimo malonumą; mes labai lengvai susikalbam, nors realybėje matomės tik antrą kartą. Ir dar – bendraudamas su Rima prisiminiau Renatą ir Rūtą – su jomis patirdavau tokį patį malonumą.

Dabar, kai apie tai galvoju, manau, kad mūsų visų patirtys arba kažkuo panašios, arba mes tiesiog mokame apie jas kalbėti, arba turim kažkokį bendrą kalbos kodą. O tai, kad Rima, Rūta ir Renata yra tarpusavyje kažkuo fiziškai panašios, turbūt tėra tik atsitiktinumas ;)

***

Bekalbant su kambarioku, jis nusistebėjo, kai pasakiau, kad man brandžios moterys yra gražios. Jis manimi labai stebėjosi, sakė, kad jam 30 metų moteris jau atrodo sena. Kambariokui 24 metai, man – 29. Dar pridūrė, kad jį patį žavi tik jaunesnės už jį. Man visa tai nesuprantama.

Vėliau, kai buvau susitikęs su Rima, ji atrodė labai moteriškai, taip skoningai apsirengusi, ir aš mintyse jai padėkojau. Nemoku paaiškinti, bet šalia jos pasijutau kažkaip maloniai, pajutau, kad esu su moterimi, o ne šiaip susitinku su kažkuo pabendrauti. Tokiomis situacijomis ir mano elgesys pasikeičia, pats nepajuntu kaip pradedu flirtuoti, jaučiuosi kažkoks vyriškesnis. To aš, pvz., niekad nepatiriu bendraudamas su <…>, nors, kita vertus, <…> man kelia labai gražų estetinį pasigėrėjimą; bet tai kažkas visai kita.

***

Rima priminė gerą klausimą – ar aš dievinu, ar myliu? Meilė yra ilga ir nuobodi, varginanti, dievinimas – stiprus, jausmingas, bet trumpas. Man rodos iki šiol aš mokėjau tik dievinti, ir labai liūdnai baigdavosi tos draugystės, kai merginų nepavykdavo dievinti. Kita vertus, draugystė su G. – ten nebuvo dievinimo, aš pamažu ją mokiausi pamilti, tik man prireikė kur kas daugiau laiko nugalėti abejingumą pačiai galimybei vėl pamilti; mano delsimas jai turėjo atrodyti kaip rimto santykio vengimas. Kas žino, gal taip ir buvo.

Kaip gerai, kad kai kurių dalykų mes jau niekada nesužinosim.

***

Gavau atsakymą dėl antro romano iš „Vagos“ leidyklos – romano jie neišleis. Po kelių dienų gavau atsakymą iš leidyklos „Tyto alba“ – jie nusprendė romaną išleisti. Apsidžiaugiau, bet džiugesys greit išblėso, pasidžiaugiau artimiausiems žmonėms, ir tiek. Natūralu, kad dėl pirmo romano išleidimo džiaugiausi stipriau ir ilgiau – visgi pirmasis.

Dar po kelių dienų man pradėjo atrodyti, kad mano antras romanas niekam tikęs. Taip pat buvo ir su pirmuoju, stengiuosi nekreipti dėmesio į šitas mintis. Galų gale, galbūt man lemta nuolat nusivilti galutiniu rezultatu? Aš patiriu kūrybos proceso džiaugsmą, tai kaip užduoties sprendimas, o kai viskas baigiasi, jaučiuosi tuščias indas ir viskas, atrodo, yra padaryta blogai; kažkaip nuolatos ne taip, per prastai, per mažai įspūdingai. Guodžiu save, kad aš dar tik pradedu rašyti, todėl kažką rimtesnio parašysiu po 5-10 metų, o ne dabar. Kol kas ši mintis man padeda per daug savęs nespausti ir nereikalauti super gero romano. Galų gale, dauguma muzikos grupių tik su trečiu ar ketvirtu albumu prasimuša, nugludina savitą skambesį. Taigi aš irgi turiu dar laiko.

Seksualumas

Matau savo skonio merginą kitame baro gale. Jos plaukai juodi, šiek tiek garbanoti, lūpos primena širdelės formą, veido bruožai švelnūs, ji vidutinio sudėjimo.

Vėliau ji prieina ir atsisėda ant kėdės šalia manęs.

Ji nesikiša į pokalbį, tik klausosi kaip kalbuosi su dviem pažįstamais.

Po kiek laiko ji palinksta į mane, jos plaukai paliečia mano skruostą, o tada, jau atsitraukusi, ji sako man tu skaniai kvepi.

Aš padėkoju, mes pradedam kalbėtis, bet nepraėjus dešimčiai minučių galvoju kaip mandagiai užbaigti pokalbį, nes man neįdomu, ji tiesiog dar labai jauna. Sakau buvo malonu pasikalbėti, bet man jau reikia eiti, ji paliečia mano ranką, ir aš išeinu.

Kai tau dvidešimt aštuoneri, yra sunku save apgauti, kad ta ar ana mergina tau yra įdomi. Net seksualiniai impulsai, staiga atsiradęs geismas negali tau padėti savęs apgauti, kad tau įdomu leisti laiką su mergina, kuomet iš tiesų tau yra tiesiog nuobodu. Ji nėra kalta, kad tau nuobodu su ja, tiesiog jūs neturit bendrų sąlyčio taškų, abu kalbat, atrodo, skirtingomis kalbomis. Tik jos kartais to visai nesupranta, o kartais tu esi tas, kuris nesupranta, jog bendravimas absoliučiai niekur neveda.

Kai tau dvidešimt aštuoneri, įdomu stebėti ir suprasti kaip tavyje atsiranda tie seksualiniai impulsai, kas sužadina tavyje geismą. Nekalbu apie merginų krūtinę, užpakalį, liemenį, kojas ir pan. – tai savaime suprantami dalykai. Mane kur kas labiau intriguoja maži dalykai: kaip ji pasisuka, kaip ji į kažką žiūri, kaip paglosto sau kaklą, kaip atrodo, kuomet juokiasi, kaip ji kalba ir ką ji kalba.

Jei anksčiau, ypač būdamas paauglys, žavėdavausi visada tik gražiomis merginomis ir jų išorės pilnai užtekdavo susižavėjimui, įsimylėjimui ir draugystės pradžiai, tai dabar galiu ramia širdimi pasakyti, kad išvaizdžios merginos anksčiau ar vėliau užmirštamos, jos išdyla iš atminties. Tai, kas lieka, yra svarbiausia, o atminty lieka tos, kurios buvo įdomios, su kuriomis man patiko kalbėtis.

Vis dar nėra nieko seksualiau už merginas, kurios savo kalbomis leidžia tau užsukti į jų (vidinį) pasaulį, kurios parodo ką, kaip ir kodėl jos mato – būtent tai sužadina mano dėmesį, iššaukia alkį.

Rugpjūčio barai

Vieną iš tų karštų dienų nusprendžiau nueiti į koncertą. Ne todėl, kad buvo labai įdomu, bet tam, kad pabūčiau tarp žmonių.

Koncerto vietoj labai karšta, prisirinko iki šimto žmonių. Užtenka stovėti ir nejudėti – vis tiek visas šlapias nuo prakaito. Prie baro sutikau pažįstamą merginą, užmezgėm tokį tingų pokalbį kaip ir priklauso tokiai karštai dienai; vėliau išėjom į parduotuvę alaus.

Kartais būna žmonės, prie kurių būdamas jaučiuosi gerai, ir ši mergina yra vienas iš tokių žmonių.

Stebėdamas neįdomiai grojančią grupę paleidžiu žvilgsnį per žmones, ieškodamas jos. Matau ją stovinčią tarp žmonių, po to – vėl už baro. Kai mūsų žvilgsniai susitinka, nusišypsom vienas kitam, o dar vėliau vėl pradedam kalbėtis.

Kartais būna žmonės, kurių beveik visai nepažinodamas galiu būti atviras su jais, atviras tiek, kiek man norisi, ir ši mergina yra vienas iš tokių žmonių.

Todėl normalu, kad po koncerto dar einam išgerti po vieną alaus. Po vieną alaus niekad nebūna, sako ji ir nors aš žadu kitaip, suprantu, kad bus kaip turi būti.

Centrinės gatvės tuščios, barai, į kuriuos užsukam, užsidarinėja ir nebepriima užsakymų. Po to randam vieną, paimam alaus ir išeinam į gatvę, prisėdam ant patogios palangės. Kartais praeina vienas kitas žmogus: moteris su aukštakulniais prašo žiebtuvėlio, benamis vyras sako, kad atrodom gera pora ir tada prašo centų, o atsidėkodamas dar pasidalija savo ŽIV istorija, tarsi mes kaip tik tokią istoriją ir norėtume šiuo metu išgirsti.

Bet viskas gerai, tai tik šitas karštis, nieko daugiau.

O po to iš baro į lauką išeina ta moteris erzinančiu balsu, ir jos balsas taip rėžia ausį, taip rėžia šitą ramią naktį, tai mes uždengiam vienas kitam ausis, ir juokiamės, ir stipriau užspaudžiam vienas kito ausis, bet girdim tą balsą vis tiek, visos pastangos bevaisės, ir mes nuleidžiam rankas.

Kartais būna žmonės, būna žmonės,

„hey angele, sukvieskime žmones
ir papasakokim apie mūsų meilę
papasakokim jiems kad susitikom visai netyčia
tam kad patirtume laimę mudviem išsiskiriant“

– – –

Kai ji sėda į automobilį ir išvažiuoja, aš vėl einu tuščia galva gatvėmis ir bandau surasti ką nors, kas dar nemiega ir yra centre. Man norisi pakalbėti su kuo nors, iš esmės apie bet ką, bet kaip ir praėjusį kartą, taip ir šiąnakt visi, kas buvo centre, dabar jau namuose, ir aš įsivaizduoju kaip jie klojasi lovas, valosi dantis ir ruošiasi miegoti.

Išėjęs iš Vokiečių gatvės, žvilgteliu į Trakų g. pusėje esančius barus ir iš tolo atpažįstu prie vieno iš jų stovintį kolegą iš radijo. Artėdamas link jo suprantu, kad kartu su juo dar du labai seni kolegos iš radijo, visai malonu bus juos sutikti. Bet kai pasisveikinam ir pradedam kalbėti, suprantu, kad jie visai kitoj stadijoj, vargu ar čia kažkas rišlaus gali pavykti. Tačiau mintis apie tuščius namus nežavi, todėl nusprendžiu likti su jais. O labai greitai prie mūsų prisijungia dar du kažkokie tipai, vienas iš jų – labai nesimpatiškas.

Jo akys beveik visada primerktos, ant nosies ir lūpos yra po randą, ir kai jis šypsosi, atrodo kažkaip ne taip. Jis vis nori pasakoti istorijas, ir visos tos istorijos yra apie kažkokias šliundras, žolę ir įvairius tūsus, kuriuose jis dalyvauja. Jis toks atstumiantis, kad negaliu nuo jo atitraukti akių. Vienas iš tų atvejų, kai jauti keistą trauką nepatraukliam dalykui.

Praleidžiu su jais gerą valandą, prisiklausau baisių dalykų, o tada išsikviečiu taksi ir grįžtu namo. Bet vos įžengiu vidun, užmirštu tas istorijas, užmirštu tą nesimpatišką vyrą. Žiūriu į tuščią lovą tamsiame kambaryje – tai ir yra pati baisiausia istorija.

„klausausi
tykiam ištuštėjusiam būste
girdžiu kaip prieblanda aklai grabinėja rankomis
jaučiu kaip ji kabina kažką man ant kaklo
ir tavo nebuvimas apsunksta
tvyksteli ir susminga gilyn“

2014.07.23

Po to sapnavau ją vėl.

Ji vilkėjo suknelę sėdėjo ant suolelio ir aš jos visai nematydamas prisėdau šalia su J. iš mūsų Vilniaus kompanijos J. ją pamatė ir

sako man: ar čia ne tavo draugė

Atsisuku į tą pusę ir tikrai žiūriu kad čia G. pasisveikinu ją ji šypsosi ir

sako: Povilai

Mes trise pradedam šnekučiuotis pasirodo J. irgi yra minimaliai su ja pažįstamas ir aš labai džiaugiuosi kad J. dabar yra tarp mūsų jis kaip koks katalizatorius ar kažkas būnant trise viskas labai gerai klostosi aš galiu su ja ramiai kalbėti visai nesijaudinu ji irgi šypsosi ir atrodo atsipalaidavusi po to J. atsisveikina ir kažkur nueina o mes su ja ir toliau sėdim per išėjusio J. atstumą galim žiūrėti vienas kitam į akis šypsomės šviečia saulė ji graži kaip visada pasakojam vienas kitam visokias istorijas kurios nutiko per tuos ilgus metus kai nebendravom

Viskas kaip romantiško filmo laimingoje pabaigoje.

Didžiausia Tikimybė Išridenti 7, Mažiausia – 2 ir 12

Penktadienio laukiau su nekantrumu – turėjo atvažiuoti draugai iš Alytaus, buvom numatę du koncertus aplankyti. Bet taip išėjo, kad man džiugiai rašant semestrinio darbo įvadą gavau žinutę, jog vienas draugas susirgo ir neatvažiuos, o ar kitas atvažiuos – irgi neaišku. Subjuro nuotaika, viskas apsiniaukė. Toliau rašiau įvadą, bet nebuvo jokio džiaugsmo. Galėjo juk būti ir taip, jog neatvažiavus draugams išvis liksiu sėdėti namie, nes kartais taip jau būna, jog ir vietiniai čia ima ir nenori eiti pasiklausyti gyvos muzikos.

Bet viskas išsisprendė palankiai: vienas draugas atvažiavo, susitikom, nusipirkom alaus, nuėjom į Kably. Prieš pradedant groti pirmajai grupei, Kablys jau buvo pilnas pilnas. Pirmoji grupė buvo vietiniai The Turbos – grojo surf/rokenrolą, buvo nuostabaus gyvo ir pulsuojančio rokelio užtaisas. Antri grojo taip pat vietiniai, Banda Dzeta – toks balkaniškos/folk muzikos mišinys, kuris po prieš tai klausyto smagaus roko nelabai klausėsi.

Koncertui pasibaigus prasidėjo trumpi pokalbiai su visokiais žmonėmis. Ir vienu metu, kai pastebėjau į mane žiūrinčią merginą ir pats į ją užsižiūrėjau, mane užkalbino kita mergaitė ir paklausė ar čia aš taip skaniai kvepiu. Sutrikau, o ir šiaip pokalbis nesusiklostė, nes mane pradėjo kalbinti draugas. Viskas toliau labai fragmentiškai vyko: su kažkuo kalbu, juokiuosi, galvoju ką veikti toliau, skambina kambariokas, žmonės malasi ir malasi, pažadu ateiti į Bixus, bet jau einu su draugu ir iš matymo matytais žmonėmis į Pogo. Ten atsidūręs prisėdu ir greitai suvokiu, kad reikia galvoti apie kelionę namo, nes tie iš matymo matyti žmonės, dievaži, aš neturiu su jais apie ką kalbėti.

Tada ir pamačiau tas dvi merginas. Sėdėjo man prieš akis prie Queen staliuko. Norėjau eiti su jomis pasikalbėti, tai atsistojau ir nuėjau. Kartais mėgstu žmonių klausti, kokia kūno vieta jiems labiausiai patinka (turiu vieną hipotezę). Pirmoji mergina atsakė, kad nugara, o jos draugė atsakė tą patį. Buvo keista. O kai paklausiau, kaip joms atrodo, kuri jų draugės kūno vieta atrodo draugei gražiausia/labiausiai patinka, jos vėl vienodai atsakė – ausys. Buvo dar keisčiau. Po to mes ėjom parūkyti, o grįžę toliau kalbėjom. Vėliau prie mūsų prisijungė mano draugas.

Merginos buvo fainos. Tokios paprastos. Bendravimas su jomis nereikalavo jokių pastangų. Tamsiaplaukė veidu ir kalbėjimo maniera buvo labai panaši į vieną iš draugo buvusių merginų, o kita atrodė tokia paprastai elegantiška, lyg ir priminė kažkokią aktorę. Buvom su jomis tol, kol atėjo barmenas ir pasakė, kad baras jau tuoj užsidarys. Apsirengėm ir išėjom. Buvo kažkiek po 05h, jau važiavo viešasis transportas. Maloniai atsisveikinom su merginomis ir išvažiavom namo. Taip viskas paprasta ir lengva.

O kitą dieną ilgai miegojom ir žaidėm stalo žaidimus.

– – –

Kai pasninga, viskas visada supaprastėja. Imu atskirti bendravimą nuo susižavėjimo, susižavėjimą nuo meilės, ramybę nuo prastos nuotaikos, o ir šiaip – negalvoju apie dalykus, kurie nuo manęs nepriklauso. Norėčiau išlaikyti šį nuskaidrėjimą ilgiau.

TARP 2012

Dieve, ar aš prašiau tiek daug įdomių moterų? Ir kodėl jos tokios pasimetusios šį rudenį?

Kai paryčiais einam Šv. Mikalojaus gatve link Vokiečių gatvės, ji sustoja ir sako mes daugiau niekada nesusitiksim, tu gali mane pabučiuoti. Kokia sudėtinga situacija! Ką tik kalbėjomės apie principus, o štai dabar ėmė ir tėškė. Mergaite, nesu labai principingas, bet kai esu išgėręs, nesu linkęs veltis į intymumus (kvailystes darau būdamas blaivus). Tai vienintelis man aiškiai suprantamas mano principas. Ir ką man dabar daryti? Elgtis nenatūraliai, bet suteikti mūsų bendravimui daugiau smagumo, ar išbraukti galimybę rastis dar vienai sudėtingai istorijai ir jaustis nenusidėjusiu?

Paaiškinu jai apie savo vienintelį principą, bet koks skirtumas – ji jau užsigavusi. Atsisveikindama ištiesia ranką. Eidamas link draugų/pažįstamų vakarėlio Dominikonų gatvėje, staiga suvokiu stipriai besikremtantis dėl to, kad jos nepabučiavau. Nuėjęs į vakarėlį iškart atkreipiu į save visų dėmesį – visiems rūpi, kodėl aš toks pasimetęs. Imu kambarioką ir veduosi parūkyti, pasakoju viską. Jis mane išvadina durnium.

Kitą dieną vis dar jaučiuosi taip, tarsi būčiau praleidęs kažkoks neeilinę progą. Kambariokas jau nebelaiko manęs durniumi. Blogiausia tai, jog jokia mergina manęs neprivertė taip suabejoti savo principų naudingumu/logiškumu, kaip V., su kuria susipažinau vakar; nors galbūt klystu: kažkada aš laikiau save iš esmės ištikimu vyru, bet vieną dieną atsirado tokia mergina, kuri labai greitai paneigė šią klaidingą nuomonę apie save. Bet ne, toji iš vakar mane tarsi sugėdino. Ir kai rašau jai kitą dieną norėdamas sužinoti, ar mes galėtume dar kartą susitikti, pirmą kartą po daug metų jaučiuosi taip, tarsi ji turėtų neginčijamą upper hand prieš mane. Buvau pamiršęs tą jausmą; o aš net neįsimylėjęs.

Dar man atrodo, kad tą vakarą Kablyje mačiau buvusią simpatiją, bet net būdamas užtektinai išgėręs nenuėjau pabendrauti su ja. Tai nėra blogai, manau aš pamažu evoliucionuoju.

Ir man atrodo, kad tą vakarą Kablyje mačiau merginą, kuri kažkada gyveno virš manęs Alytuje. Kartą aš atsiguliau miegoti, o pas juos vyko tūsas (pas juos dažnai vyko tūsai). Buvau dar neužmigęs, kai išgirdau virš manęs girgždančią lovą. Kadangi tuo metu nebuvau matęs kitų tame bute gyvenusių merginų, tai pradėjau galvoti, jog tai būtent ji mylisi su kažkokiu vyruku, o kadangi pas jas ateidavo tokie metalistai, tai aš galvojau, kad ji būtent su vienu iš tų metalistų mylisi. Lova vis girgždėjo, girgždėjo. Mąsčiau, kokia poza jie mylisi, ir ar jie girti. Jie ganėtinai greitai baigė, bet aš vis tiek neužmigau: buvau prasiblaškęs, galvojau apie tai, kaip nefaina mylėtis ant girgždančių baldų. Kai pamačiau tą merginą Kablyje, norėjau jai visa tai papasakoti, tuo pačiu ir susipažinti su ja, bet po to girtumas padarė savo – supratau, kad tai būtų netaktiška, todėl atsisakiau minties eiti su ja pakalbėti.

Pabaigai – apie seksualią virtuvę. Kai šeštadienį paryčiais atsidūriau Dominikonų gatvėje, tame bute radau labai malonią virtuvę. Kaip viskas buvo: galvoju einu atsigersiu vandens, nueinu į virtuvę, nedegu šviesos, prieblandoje randu puodelį, įsipilu šalto vandens. Geriu ir žiūriu pro langą – Dominikonų gatvė. Visai neblogai, galvoju, galėčiau sėdėti prie šio lango ir stebėti žmones. O vakare irgi sėdėčiau prie lango, nes nuo gatvės į virtuvę krenta akiai maloni oranžinė šviesa. Po to aš palinkstu į priekį, mano šlaunys įsiremia į virtuvės palangę. Pažiūriu į ją – tokia nesiaura, patogi, ir iškart pagalvoju kaip čia būtų gera mylėtis. Trumpam skausmingai pagalvoju apie merginą iš šio vakaro, išgeriu likusį vandenį ir grįžtu pas žmones į kambarį.

New Queen

Važiuodamas į koncertą Kablyje (XI20) klausausi hardkoro, kurį labai mėgau būdamas vienuoliktokas. Buvo ne visai gera savaitė, todėl dabar, galėdamas ištrūkti pabūti tarp žmonių jaučiuosi pakilios nuotaikos, nors ir nesu tikras, ar koncerte sutiksiu daug pažįstamų žmonių. Paskutiniu metu ten jų vis mažiau ir mažiau.

Kably sutinku Gabrielių, pakalbam, išgeriam alaus. Pamatau gražią merginą (iš tiesų tą vakarą buvo daug gražių merginų, net kambariokui parašiau sms: Kably labai daug gražių panų), kurią čia matau beveik visada, kai tik pats būnu. Oficialiai mes kažkada susipažinom, ji buvo mano kolegos sesė, bet mes niekada nebendravom, dažniausiai nesisveikindavom. Tiesa, kažkada pavasarį ar praėjusį rudenį ji buvo tokia graži, kad po koncerto, būdamas jau įkaušęs ir visas linksmas, nuėjau prie jos ir pasakiau, kad ji labai graži. Ji sedėjo su drauge ant bordiūro, šypsojosi ir padėkojo. Tada pamenu jaučiausi gerai, nes norėjau pripažinti jos grožį ir nieko daugiau – taigi pasakęs, kad ji graži, nuėjau su draugais toliau.

Vėliau, belaukdamas koncerto pradžios, bendravau su kitais sutiktais pažįstamais. Pastebėjau, jog tų pažįstamų vis dar užtektinai čia lankosi, tačiau su dalimi jų nebeturiu apie ką kalbėti; gal ir anksčiau iš esmės neturėdavau, o mūsų pažintį įtakodavo pasidalijimas alumi ar cigarete.

Pirmieji grojo vilniečiai Spiral. Labai patiko, nes Lietuvoj niekas taip negroja, o jeigu ir groja, tai aš kol kas negirdėjau. Per pertrauką iki antros grupės man akyse vis šmėžuoja ta graži mergina. Vienu metu ji prieina prie poros, su kuria kalbuosi. Ji siūlo mums vyno, tačiau porelė atsisako. Tada pasiūlo man, aš gurkšteliu. Nusišypsom vienas kitam, ir viskas. Galvoju ar ji pamena mane, ar ne. Neturėtų būti priežasčių prisiminti, manau esu iš neišsiskiriančiųjų tipo, ir net tas kadaise jai pasakytas komplimentas vargu ar užsiliko jos atmintyje – manau ji yra įpratusi dažnai girdėti tokius dalykus.

Prieš pradedant groti estų grupei Talbot, graži mergina toliau nedingsta iš mano akiračio. Mane itin žavi tai, jog karts nuo karto ji suima savo dredus, surištus į kasą, ir šiek tiek patraukia juos į šoną taip, kad pasimato tatuiruotė ant jos nugaros – kažkokia spalvota su gėlių/augalų motyvu. Galvoju kaip būtų įdomu su ja pabendrauti, nors ir suvokiu, jog taip galvoju tik todėl, kad ji yra graži: kartą aš jau draugavau su mergina, kuri buvo graži, tačiau visai neįdomi.

Beklausant Talbot suprantu, jog nieko neprarasiu, jeigu nueisiu parūkyti. Išėjęs sutinku Kirą, tai pakalbam, po to dar su kažkuo kalbam, o grįžęs vidun toliau klausausi Talbot. Mano vakaro gražuolė stovi beveik pačiame priekyje. Matau kaip kartais jos rankos kyla į viršų. Vienu metu pagalvoju, kad esu tikras stalkeris ;)

Grupei baigus groti, trumpą akimirką stoviu, nežinodamas, ką toliau daryti. Tarsi norisi dar kur nors su kuo nors eiti, bet tarsi ir tingiu. Žmonės iškart pradeda judėti link lauko durų, kartu su jais prie manęs pradeda artėti ta graži mergina. Mūsų prasilenkimas trunka labai ilgai: ji sako labas, žiūrim vienas į kitą, tada aš pasilenkiu ir sakau labas, gražuole, ir mes šypsomės. Bet ir viskas – ji juda link išėjimo, o aš toliau stoviu toje pačioje vietoje.

Išėjęs į lauką rūkau, šalia atsiranda mergina, kurios nepažįstu, ir mes pradedam kalbėtis. Ji pasakoja apie tai, kad daugelis jos draugų yra užsienyje, ir kad ji pati tuoj išvažiuos į Vokietiją. Dar kalbam apie vertimą, knygas, amerikiečių poetus (supratau, kad iš esmės jų nežinau) ir nugirstus svetimų žmonių pokalbius viešajame transporte. Visą laiką kalbėdamas su ja matau tą gražią merginą netoliese, ji taip pat kalba su kažkuo. Labai greitai mano noras bendrauti su gražia mergina išauga iki tokio lygio, kad aš noriu kuo greičiau nueiti nuo tos merginos, su kuria kalbu, o ji tiek užsivedusi kalbėti, kad aš niekaip negaliu su ja atsisveikinti. Galų gale, kai jau atsisveikinam, aš nueinu į tualetą, o grįžęs atsistoju visai šalia tos gražuolės. Traukdamas alų galvoju kaip pradėti su ja pokalbį išvengiant visų tų nereikalingų įžangų, bet tada kaip tik aplinkybės viską sustato į savo vietas.

Ji staiga man atsiduria iš kairės, sako pažiūrėk kaip juokingai atrodo, aš porą sekundžių nieko nesuprantu, bet tada pamatau, jog vienas vyrukas stovi nusimovęs kelnes ir apatinius, jis sukryžiavęs kojas taip, jog nesimato jo pimpalo, todėl atrodo tarsi turėtų putę.

Po to mes atsiremiam į siaurą sienos atsikišimą ir pradedam kalbėtis. Bet viskas taip išeina, jog vietoj lengvo flirto išeina įdomus pokalbis apie visokius dalykus. Negaliu sakyti, kad nesu prie to pripratęs, greičiausiai gal net pats inicijuoju tokius dalykus. Bet yra ir gera medalio pusė – būtent tokie pokalbiai greičiausiai leidžia suprasti, kas šiuo metu dedasi kitų žmonių galvose: kokie jų rūpesčiai, kuo jie gyvena, ką galvoja apie savo darbą ir pan. Nežinau, kiek ilgai mes kalbėjom, bet man buvo malonu, jog vietoj to, kad eitų su kitais kažką veikti, ji pasiliko su manimi prie tos sienos ir toliau kalba. Kalba ir kalba, ir balsas jos labai malonus ausiai. Vienintelė bėda – labai šalta; pasidalinu su ja savo pirštinėmis.

Galiausiai palydžiu ją namo, ji pažada pakviesti mane į savo naują butą, sako užsirašyk mano numerį, atsisveikinam, o eidamas link Pylimo gatvės suprantu, kad negaliu nustot šypsotis. Šis ruduo kol kas be galo įdomus.

Priešgimtadieniniai

Kaimynų šeima

kaimynų šeima, gyvenanti virš mūsų,
grįžo su penkiais kibirais grybų.
žiūrėjau pro langą,
mačiau, su kokiu pasididžiavimu
jie tempia kibirus iš automobilio,
ir viena ausimi klausiausi
kaip mama aiškina man
kokią žmoną turėčiau surasti.

vėliau kaimynų šeima labai susipyko.
vyras sakė:
aš blet nedarinėsiu tų grybų,
o žmona sakė:
tai kodėl blet jų tiek pririnkai?
vyras rėkė:
iš kur man blet žinot, kad ten buvo musmirės?
o žmona atsišaukė:
galėsi dabar pats jas ir valgyt!

klausiausi jų įtemptos diskusijos
sėdėdamas tualete,
net laikraštį atidėjau į šalį.

– – –
– – –

Laidotuvės

vėžlys mirė antradienį,
sužinojau tai kalbėdamas telefonu su mama.

savaitgalį grįžau į Alytų,
namuose radau krikšto tėvą.
jis buvo atsinešęs vėžlį ir juodą skardinę dėžutę,
kurią sumeistravo darbe.
dėžutė buvo apvali, su dangčiu,
kurio briaunos buvo aštrios –
toks keistokas karstas.

nusileidom į rūsį, suradom kastuvą.
tada nuėjom už kelio,
pasukom link miškelio.
ilgai ieškojom tinkamos vietos.
po to aš kasiau duobę,
krikšto tėvas rūkė,
o galiausiai įdėjom karstą į duobę
ir ją užkasėm.

nuvalėm kastuvą,
nusivalėm batus
ir grįžom namo.
buvo tvankus šeštadienis.

– – –
– – –

Bagažas

susidėti daiktus,
išpakuoti krepšius,
eiti, važiuoti, skristi,
išeiti ir sugrįžti,
sugrįžti ir išeiti
tik tam, kad vėl ir vėl, ir vėl
tai pakartotum.
tik tam, kad pakeliavęs
suprastum, jog visur esi tas pats –
tavo bagažas nekinta,
visada tas pats
vardas, pavardė, asmens kodas,
mylėtos moterys taip pat nedingsta,
nesusiprastina, išlieka skausmingos
kaip visada,

tik vis kitos stotys ir uostai,
tik vis kiti bendrakeleiviai,
ir vis tas pats jausmas –
kad tu nebegali surasti namų.

– – –
– – –

Ko negalima sakyti merginai bare

jos vardas toks ir toks,
mes ką tik susipažinom,
pradėjom kalbėtis apie šį bei tą,
ir ji manęs paklausė
kaip man sekėsi šią savaitę,
tai aš ir atsakiau:

pirmadienį darbe tampiau sunkias dėžes su bylomis,
grįžęs namo žiūrėjau serialą tol, kol užmigau,
o antradienį, trečiadienį ir ketvirtadienį
po darbo sėdėjau namie,
niekur nekišau nosies,
virtuvėje stebėjau museles,
pats su savimi žaidžiau stalo žaidimą,
kartais nueidavau į vonią ir ten
kurį laiką tiesiog sėdėdavau ant vonios krašto,
galvojau apie tai, kuo turėčiau būti,
o vieną dieną jaučiausi taip blogai,
kad grįždamas po darbo namo
prisipirkau daug grūdėtos varškės ir pistacijų,
bet kai parėjęs viską išsiėmiau,
tai supratau, jog iš tiesų aš viso to nenoriu,
ir šiaip prastai maitinausi visas dienas,
nes valgiau tik sūrelius, dribsnius ir karštus sumuštinius,
po darbo didžiąją laiko dalį
tiesiog sėdėjau,
tiesiog stebėjau savo šešėlį
ir galvojau, kas iš manęs liko.

tai išklausiusi ji pasakė,
kad aš nemoku bendrauti su merginomis,
esu netaktiškas,
ir nuėjo pas savo drauges.

– – –
– – –

Vonioje

gulėjau karštoje vonioje,
rašiau.

kažkada man taip be galo
patikdavo:
karštis,
vanduo,
nesibaigiantis ilgesys
ir jį sugeriantis popierius.

bet šiandien aš tiesiog stenėjau,
prievartavau
save,
žodžius,
rašiklį.

paleidau sąsiuvinį iš rankų,
jis įkrito į vandenį.
stebėjau kaip
pamažu vanduo jį užlieja.

mane užplūdo ramybė –
jaučiausi pagaliau atsiskaitęs.