„Ir tavo nebuvimas apsunksta“

Kad nelaimėjau Pirmosios knygos konkurse, sužinojau sėdėdamas su kolege automobilyje. Tai buvo tas trečiadienis, kai lijo visą dieną.

Atvykome pas klientą ryškiai per anksti, todėl kurį laiką sėdėjome automobilyje. Abu žiūrėjom savo feisbuko srautą, kolegė kartais ką nors murmėdavo panosėje, o aš skrolinau tyliai, kol galiausiai pamačiau naujieną – paskelbti Pirmosios knygos konkurso laureatai.

Gyvenime būna, kad kažką nujauti, bet tik miglotai, apie tai net nesusimąstai rimtai. Taip itin dažnai būna žmonių santykiuose – jie būna kartu, kažką veikia, bet ateina diena, kai jie ima ir staiga išsiskiria. Bet žodis „staiga“ yra melagingas, nes niekas nevyskta staiga ir be jokios priežasties. Mintis, kad kažkas tarpusavyje negerai, kirba ilgai žmonių galvoje, ir tik susiklosčius tam tikroms netikėtoms aplinkybėms įsijungia kažkoks paslėptas mygtukas, kurį jie nuspaudžia ir pasako – viskas, skiriamės.

Todėl kai pamačiau tą naujieną, dar jos neatsidaręs, nieko neperskaitęs, pajutau, kad nelaimėjau. Taip jau buvo, kad aš tikrai tikėjau, jog laimėsiu – tikrai, nuoširdžiai prisipažįstu, kad tuo tikėjau. Parengiau rankraštį, pridaviau, draugai nuolat klausinėjo kaip ten kas einasi, aš vis sakydavau, kad dar nėra rezultatų. Bet vėliau kažkas pasikeitė, gal po kiek laiko supratau, jog nerašau taip, kad vertėtų spausdinti, ar kad Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla nėra ta leidykla, kuriai aš parankus.

Sėdėjau kurį laiką automobily jausdamas ne tiek liūdesį ar nusivylimą, kiek nemalonų jausmą, kad dabar visiems, kas teirausis kaip man sekasi šiame konkurse, turėsiu atsakyti, kad nelaimėjau. O aš pratęs laimėti, ar gal tikslaiu būtų sakyti – pratęs, kad man sektųsi.

Po kurio laiko išlipom su kolege ir nuėjom susitikti su būsimu klientu. Bendravom su juo, ir man iš galvos išgaravo mintys apie nelaimėtą konkursą.

– – –

Šiuo metu daug laiko praleidžiu būdamas ne namie. Net kai buvo savaitės trukmės atostogos, nuolat kažką veikiau, kažkur ėjau. Su draugu E. pradėjom repetuoti, tai tris dienas iš eilės rinkomės groti kartu. Grojimas yra įdomus, bandymai sukurti kažką kartu – sudėtingas, bet malonus procesas. Mano galvoje dabar labai daug idėjų, susijusių su grojimu. Keista, bet po tiek daug laiko paėmęs gitarą į rankas tvarkausi su ja kur kas geriau nei 2007-2009 metais, kai imdavau gitarą į rankas beveik kas antrą dieną ir turėjau geresnes sąlygas groti ja nei dabar.

Iš to, ką parašiau aukščiau, nereikia susidaryti nuomonės, kad moku groti gitara.

– – –

Darbe susiklostė tokia situacija, kad mūsų skyriaus vadovė nusprendė išeiti iš darbo. Ji pasakė, kad man bus pasiūlyta užimti jos vietą ir aš pasakiau, kad tikrai nenorėsiu eiti jos pareigų. Ir kai tik tai pasakiau balsu, nutiko kažkas keista – pradėjau galvoti ar galėčiau eiti skyriaus vadovo pareigas, ir kuo daugiau galvojau, tuo labiau mane ėmė dominti ši idėja. Taigi, kai galiausiai įvyko pokalbis su direktore šiuo klausimu, aš pasakiau, kad norėčiau pabandyti.

Rytoj bus pirmoji mano, kaip skyriaus vadovo, diena. Turiu du mėnesius, kad įrodyčiau, jog galiu eiti šias pareigas. Įrodyti noriu visų pirma ne direktorei ar kolegėms. Skyriaus vadovo pareigos reikalauja itin didelės atsakomybės – būtent tai, ko man kartais taip trūksta -, taigi norisi sau pačiam įrodyti, kad galiu būti atsakingas. Kad turiu drąsos prisiimti atsakomybę, kad galiu ją prisiimti ir pasakyti sau: aš tave gerbiu, nes tu nebėgi nuo atsakomybės.

Aš turiu daug draugų, kurie nuo jos bėga, ir aš pats nuo jos bėgu. Bet bėgti – nevyriška.

– – –

Sekmadienį dariau tortilijas, pripjausčiau visokių daržovių ir dėjau, dėjau į tas tortilijas kiek tik tilpo, ir pašildžiau, ir valgiau po to – buvo skanu, tik antroje tortilijoje buvo kiek per daug garstyčių, šiek tiek per aštru buvo.

Tada žiūrėjau paskutinę serialo The Office (US) seriją, ir buvo taip… Jaučiausi laimingas ir kartu liūdnas. Liūdnas, nes serialas baigėsi, laimingas – nes džiaugiausi už tuos veikėjus, prie kurių taip pripratau.

Šitą serialą buvau pradėjęs žiūrėti dar kai studijavau universitete. Jis man labai patiko, tačiau viena iš pagrindinių veikėjų buvo tokia panaši į merginą, dėl kurios tuomet tikrai buvau pametęs galvą ir kuri turėjo vaikiną, ir kad ir kaip su ja būdavo gera, ir kad ir kaip gražiai svajojau apie tai, kaip mes galėtume nugyventi gyvenimą kartu, žinojau, kad to nebus, nes, nepaisant visų tuometinių nesutarimų su savo vaikinu, ji buvo nusprendusi su juo likti toliau kartu. Taigi nustojau žiūrėti The Office (US), nes toji aktorė buvo per daug man panaši į merginą, kurią buvau įsisvajojęs. Tik dabar, kai praėjo milijonas laiko nuo tų dienų, galėjau ramia širdimi žiūrėti šį serialą toliau. Nesakau, kad ta aktorė nebepriminė tos merginos, nes tikrai priminė, bet manęs tai neliūdino; beje, ta mergina šią vasarą išteka – linkiu jai kuo didžiausios laimės su tuo (pačiu) vaikinu.

– – –

Išėjęs iš parduotuvės sustojau prie pėsčiųjų perėjos, šviesoforas rodė raudoną. Laukėm trise – aš, pagyvenęs vyras ir senutė. Pagyvenęs vyras, pamatęs, kad automobilių nėra, drąsiai žengė į gatvę ir ją sėkmingai perėjo. Pastebėjau, kad senutei irgi kirba mintis eiti per gatvę degant raudonai. Ji vis dairėsi, ir dairėsi, ir dar taisėsi savo sijoną. Aš irgi pradėjau dairytis, kad įsitikinčiau, ar nėra automobilių, jei jai tikrai šautų į galvą eiti per raudoną. Neslėpsiu, pats irgi einu per raudoną, kai galiu, bet šįkart nenorėjau to daryti, nes jaučiau, kad turiu pasirūpinti senute.

Kai pagaliau užsidegė žalia, man atlėgo, ir mes kartu pradėjom eiti. Ėjau sau lėtai, kad per daug neatitrūkčiau nuo senutės, nes maža kas.

– – –

Šį mėnesį suėjo 12 metų nuo pažinties su mano muzikine meile – grupe Deftones. Prieš 12 metų jie išleido savo ketvirtą albumą, kurį klausiau vieną naktį (kurdamas lietuvišką svetainę apie nu metal stiliaus muziką!) ir supratau, kad girdžiu kažką nuostabaus. Įdomu tai, kad iki tol buvau girdėjęs kažkiek jų dainų, bet būtent tas albumas privertė pasiklausyti jų muzikos atidžiau.

Per šiuos 12 metų mano santykiai su šia grupe buvo įvairūs – žavėjausi ja, mylėjau ją, nusivyliau ja, vienu metu net maniau, kad mūsų keliai visam laikui išsiskyrė, bet po to vėl kažkaip suartėjom.

Kas sunkiausia tokioje ilgoje meilėje? Turbūt tai, kad kartais tampi vienu didžiausių grupės kritikų, kuomet nauji grupės albumai ar koncertai neatitinka ne tiek tavo lūkesčių, kiek pačios grupės kadaise pasiektos kokybės kartelės. O įdomiausia tokioje ilgoje meilėje atrasti nuklausytose dainose kažką naujo – tai kokį garsą, kurio anksčiau negirdėjai, tai pergalvoti dainos tekstą ir susieti jį su visai kitais dalykais, nei kad anksčiau siejai.

Meilė žmogui ir muzikos grupei panaši tuo, kad be kompromisų ji neįmanoma.

– – –

Bet kartais, kartais taip norisi turėti kam pasakyti – ei, aš išmokau groti tos ir anos dainos rifą, ei, šiandien su E. sekėsi gerai repetuoti, paklausyk šitos įrašytos ištraukos; arba kad kas nors pasakytų ačiū, buvo skanu, net jei mano gaminti makaronai su saulėj džiovintais pomidorais ir nebuvo labai skanūs.

Man vis neišeina būti vienam – kad ir kokios mano pareigos, kad ir kiek džiaugsmo suteikia pomėgiai.

Nežinios Didinimo Strategijos

Šią savaitę fakultete vyko studentų mokslinės draugijos Komunikacijos ir informacijos konferencija. Antrąją dieną Remigijus Šimašius skaitė pranešimą tema „Kaip socialinės medijos (ne)keičia valdžios veikimo“. Pranešimo metu Šimašius pasakojo apie tai, jog socialiniuose tinkluose žmonės atsirenka matyti tai, kas jiems patinka, ir kad turėdami galimybę plėsti akiratį, mes taip pat jį ir siauriname. Arba galime labiau susidomėti, kas vyksta toli nuo mūsų ir nebežinoti, kas vyksta mūsų panosėje.

Klausydamas prisiminiau savo mamą. Maždaug nuo 11 klasės ji pradėjo priekaištauti, jog aš per daug laiko leidžiu prie kompiuterio ir, pvz., visai nežiūriu televizijos. 11 klasę prisimenu kaip laikotarpį, kai aš iš tiesų labai mažai domėjausi, kas vyksta aplink – tiesiog sėdėjau prie kompiuterio, žiūrėjau filmus, siunčiausi muziką, skaitydavau Deftones koncertų apžvalgas, kartais poeziją, o šiaip tai visiškai nieko naudingo aš neveikiau su tuo kompiuteriu. Per televiziją būčiau daugiau visko naudingo sužinojęs. Tačiau tuo metu kompiuteris leido man negauti informacijos, kurios gauti aš nenorėjau, kuri man atrodė nereikšminga. Tai buvo kvailas užsispyrimas.

Mano požiūris ilgai nesikeitė, ir kai galiausiai atsidūriau Vilniuje ir gyvenau studentų bendrabutyje, man labai pasisekė, kad mano abu kambariokai buvo itin besidomintys aktualijomis, nes aš. Na, aš ir toliau skaičiau Deftones koncertų aprašymus, siunčiausi muziką, žaidžiau kompu, žodžiu stūmiau dūrą. Dėka kambariokų sužinodavau, kokie pasikeitimai vyskta arba įvyks bendrabutyje, kad vėluos LSP pažymėjimai, kokios naujienos fakultete ir universitete. Kartais jie man primindavo susimokėti už bendrabutį arba paduoti paraišką socialiniei stipendijai gauti (taip jos ir negavau).

Norėčiau sakyti, kad buvau jaunas ir durnas, ir kad daug jaunų žmonių elgėsi ir elgiasi taip, kaip aš kadais. Tačiau negaliu tvirtai atsakyti, jog dabar labiau praplėčiau savo akiratį. Nes kartais tikrai atrodo, jog domiuosi kažkokiais mažmožiais, lyg tyčia nesistengiu girdėti įvairiausių naujienų apie brangstančius maisto produktus arba blogą orą. Nežinau, ar esu tikrai rimtai atitrūkęs nuo realybės, ar tik stengiuosi atsiriboti nuo kasdienių dalykų, nes man jie kelia nuobodulį.

Net ir mano studijos kažkokios ne tokios – dievaži, mano moksliniai darbai mažai kam aktualūs, išskyrus man pačiam (nes įdomu juos rašyti) ir gal dar keliems dėstytojams. Būčiau fizikas, matematikas ar bent jau psichologas, tai oho kaip galėčiau keisti žmonių gyvenimus! Na, bent jau teoriškai. Tiesa, konferencijoje klausydamas studentų pranešimų pajutau, jog tarp jų turėtų būti tokių pat pasimetusių studentų kaip ir aš, nes kai kurių pranešimai atrodė labai keisti ir sunkiai įvertinami moksliškumo prasme. Labiausiai įstrigo viena verslo informacijos vadybą studijavusi mergina, kuri analizavo Kafkos „Metamorfozę“ pritaikydama Nežinios mažinimo strategiją. Skamba kietai ir keistai, įdomu paklausyti, bet tyrimo aktualumo taip ir nesupratau.

Kartais atrodo, jog palaipsniui aš vis trauksiuosi, kol vieną dieną prabusiu, ir visa, ką žinosiu geriau už kitus, bus Povilo Šklėriaus gyvenimo istorija – ir tik todėl, kad aš pats ir esu Povilas Šklėrius.