Tam tikri albumai, klausyti anksčiau ir dar dabar kartais klausomi, stebina savo konceptualumu ar nuotaikomis, kurias jie man perteikia. Pagalvojau, kad būtų įdomu išrinkti 10 muzikinių albumų, kurie man yra stipriai įstrigę būtent dėl dainose pasakojamų meilės, ilgesio, vienatvės istorijų arba tiesiog šiaip – kuriuos vienija žmonių santykių tema.
- Portishead – Portishead (1996)
I can’t hold this day
Anymore
Su trip-hop žanru susipažinau būdamas dešimtoje klasėje, ir Portishead tiek tuo metu, tiek ir dabar yra viena populiariausių šiam žanrui priskiriamų grupių. Visada, kai atrandi kažkokį naują skambesį, tau jis atrodo be galo įdomus ir įtraukiantis, prikaustantis dėmesį. Nors Portishead debiutinis albumas „Dummy“ yra tikra klasika (o jame esančios dainos „Roads“ klausydavau, kad nusiraminčiau prieš miegą po pirmosios nutrūkusios draugystės), man visada arčiau širdies (ausies) buvo antrasis grupės albumas „Portishead“. Man, kaip ne muzikos kritikui, jie mažai kuo skiriasi vienas nuo kito, tačiau kažkodėl susiklostė būtent taip, kad antrąjį klausydavau dažniau nei pirmąjį. Koks yra šis albumas? Muzika lėta, niūri, o vokalistės balsas ir dainų tekstai kuria amžinai nelaimingo ir vienišo žmogaus portretą. Melancholijos čia per akis, užteks net didžiausią optimistą nusodinti.
- Against Me! – Reinventing Axl Rose (2002)
Are we just drinking buddies
Playing with each other’s deepest vulnerability?
Against Me! pradėjau klausyti būdamas vienuoliktoje klasėje. Žavėjo jų smagios, greitos dainos apie visokius pankų reikalus, o dar geriau buvo, kad tose dainose atsirasdavo vietos ne tik anarchijai, bet ir žmonių tarpusavio santykiams (tik gal ne tiek porų santykiams, kiek bendruomenės). Tai viena įdomiausių pankroko grupių, kurių muzikos visų pirma net nepavadinčiau pankroku, nes ji skiriasi nuo įprasto pankroko, ir dainų tekstai visada yra puikiai suprantami – nereikia stengtis suprasti, ką grupė nori pasakyti, viskas čia aišku. Įdomiausia tai, jog ilgai spyriojusis, grupė visgi tapo mainstreamine, o dar po kažkiek metų vokalistas pasikeitė lytį ir tada kai kurie seni dainų tekstai tapo dar aiškesni nei atrodė anksčiau.
- Marilyn Manson – Eat Me, Drink Me (2007)
Love is a fire
Burns down all that it sees
MM yra komercinis reikalas, niekada kitaip ir nebuvo, ir man net džiugu, kad MM nuo pradžių kryptingai kūrė visą tą demonišką, archangelišką ar whatever įvaizdžio kampaniją, nes, galų gale ji atsipirko ir jį išgarsino, galu gale – tai buvo tai, ko paaugliams reikėjo. Bet tas pats per tą patį negali visąlaik tęstis, todėl atėjo toks laikas, kai MM ėmė ir nukrypo į lyriškumus, ir šis albumas buvo mažiausiai šokiruojantis nei visi prieš jį buvę.
Juokas juokais, bet man šitas albumas pasirodė suprantamas po pirmos perklausos. Tam buvo palankios aplinkybės: buvau išsiskyręs ir įsimylėjęs vienu metu, nuo visko pavargęs, nebesuprantantis ko iš tiesų ir kam man viso to reikia; buvau išsiilgęs meilės ir pervargęs nuo jos vienu metu. Todėl nenuostabu, kad šitame albume esančios dainos man skambėjo kaip pagalbos šauksmas. Šauksmas žmogaus, kuris taip pat pavargo ir jau nieko nebesupranta.
- Nick Cave & The Bad Seeds – No More Shall We Part (2001)
I married my wife on the day of the eclipse
Our friends awarded her courage with gifts
Tai vienas liūdniausių ir labiausiai gąsdinančių albumų, kuriuos man yra tekę girdėti. Nors jo pavadinimas byloja, kad viskas bus gerai, didžioji dalis dainų tave kaip tik ruošia priešingai baigčiai. Kas žino koks jis man dabar atrodytų, jei nebūčiau pradėjęs jo klausytis, kai mano paties santykiai su viena mergina priėjo kažkokią krizę. Dabar gi negaliu galvoti apie šį albumą be minėto konteksto. Nors čia yra ir lyrinių dainų (Love Letter, And No More Shall We Part, Sweetheart Come), bet man labiausiai įstrigo būtent ne šios, o tokios kaip Oh My Lord (nuolatos kylanti įtampa dainoje) ar Sorrowfull Wife (taip ir įsivaizduoju Cave‘iškas vestuves..). Tiesa, albume dainos sudėtos taip, jog visgi jis baigiasi ne tiek džiugia, kiek ramia nuotaika, tai nors tiek gerai ;)
- Fink – Distance And Time (2007)
You got a new man, and he sounds great
I got a new girl who treats me right
If Only
I’d be right on the train, first one out
Up to town to take you out
Again
Su Fink kūryba susipažinau visai atsitiktinai, kai gyvenau bendrabutyje ir vienas kambariokas paleido Fink dainą Blueberry Pancakes. Tokia popsova daina gerąja prasme, visą rudenį jos klausėm su tuo kambarioku rytais. Tik pavasarį pasidomėjau ką šis vyrukas kuria daugiau, ir albumas Distance and Time mane patraukė savo paprastumu. Dainuojamoji poezija apie paprastus dalykus – darbą, meilę, vienatvę, ilgesį moteriai, kurios jau nebėra. Nors vėliau Fink sukūrė ir išleido daugiau albumų, kurie tiek muzikine prasme įvairesni yra, o ir tekstų prasme kažkiek brandesni, man visgi būtent šis sukelia šilčiausias emocijas.
- Curl Up And Die – One Above All, The End Of All That Is (2005)
Nothing is right but I can’t find the wrong.
I always change my mind.
And if there is a need then I need it now.
Cause the closer we get the further I feel.
Tuo metu, kai domėjausi hardcore muzika, šitą albumą kažkaip praleidau pro ausis ir neužsikabinau ant jo. Tačiau kai perklausiau jį 2009 ar 2010 metais, jis man paliko neišdildomą įspūdį. Šis albumas yra tikras juodas princas, pasakojantis žmogaus, pasiklydusio savyje ir mieste, istorijas. Dainos apie vienatvę, apie meilę be meilės, klaidžiojimą miesto gatvėmis iš neturėjimo ką veikti, ir pan. Dainų tekstuose galima rasti tikrų perliukų, nors išimti iš bendro dainos konteksto jie dažnai nelabai kaip atrodo. Aš nežinau, kaip jaučiasi žmogus ar kas darosi su jo gyvenimu, jei jis parašo tokius tekstus visam albumui, tačiau tikiuosi, kad jam baigėsi viskas gerai.
- Best Coast – Crazy For You (2010)
I’m sorry I lost
Your favorite t-shirt
I’ll buy you a new one
A better one
O čia yra visiškai nuostabus albumas, tikras geros nuotaikos užtaisas! Linksmas indie su infantiliais tekstais apie santykius, kuris nė akimirkai neleis liūdėti.
- Skunk Anansie – Post Orgasmic Chill (1999)
Friends die hard
But lovers conceive
The vibe that they hold will please
Smothered by
Sexual needs
They fade as the days go by
Skunk Anansie yra viena iš tų grupių, kurios klausaisi, bet beveik niekad negirdi, kad kas nors iš tavo aplinkos jos klausytų ar ją mėgtų. Kad ir kaip bebūtų, man jie yra gera grupė, ir nors aš daugiausiai esu klausęs jų pirmų dviejų albumų, būtent trečiasis, Post Orgasmic Chill, iki šiol man atrodo brandžiausias grupės albumas. Jame nėra tiek politikavimo kiek prieš tai buvusiuose albumuose (nesakau, kad politikavimas yra blogai), čia daug daugiau dėmesio skirta visiems tiems žmonių santykiams. Ir čia ne tiek apie myliu-noriu-negaliu, čia kažkaip brandžiau ir temos kiek rimtesnės – meilužiai, negalėjimas nutraukti santykių, suvaidinta paguoda, nesigailėjimas dėl išdavystės.
- The National – Trouble Will Find Me (2013)
Hey Jo, sorry I hurt you,
But they say love is a virtue, don’t they?
The National buvo mano 2013 metų pabaigos/2014 metų pradžios atradimas. Nežinau, kaip ten tada viskas susiklostė, bet būtent šitas albumas buvo pirmasis, kurio pradėjau klausytis, ir jis mane visiškai sužavėjo. The National muzika skamba ganėtinai paprastai, vokalistas liūdnu balsu dainuoja tokius tekstus, kurie yra logiški ir nelogiški tuo pačiu metu, ir viskas kažkaip susipina ne tiek į muzikos stilių, kiek į bendrą nuotaiką, kurią perteikia The National – į nepaaiškinamai gražų, estetišką liūdesį. Dar apie dainų tekstus: jie tokie talpūs, jog kartais viena eilutė man sukelia labai daug asociatyvių minčių – tokį dalyką retai sutinku muzikoje.
- Marschak – Marschak (2004)
что угодно отдать, что угодно
чтоб никогда не быть человеком
Rusų grupės Marschak labai dažnai klausiausi, kai man buvo 17-18 metų. Nežinau, ar tai išėjo į naudą, nes grupės debiutinis albumas buvo toks emo ta senąją emo prasme: liūdnas, neteikiantis jokios vilties, bet visgi skambus, savaip stiprus, sužadinantis emocijas. Dainos kiek melodingos, tiek nervingos, o tekstuose pilna užuominų į susvetimėjimą, vienatvę arba tiesiog galvos trankymą į sieną iš nežinojimo ką veikti. Parašiau labai buitiškai, bet patys Marschak savo jausmus perteikia labai estetiškai.
arsonist's prayers 