Posts Tagged ‘proza’

Keisti Laiškai

2013/01/18

Dar viena ištrauka iš Jerzy Pilch apsakymų rinkinio “Mano pirmoji savižudybė“.

– – –

Dvejus, gal trejus metus gaunu vis daugiau keistų – švelniai tariant – laiškų. Regis, tai tikrojo populiarumo požymis ir kaina. Tikroji šlovė nematuojama gerbėjomis ir sirgaliais. Tikroji šlovė matuojama priešais ir bepročiais. Kai atsiras gauja nekentėjų, stebinčių kiekvieną tavo judesį, ir kai ims tave sekioti tegul ir nedidelė procesija hebefrenikų, tik tuomet tu šį tą reikši, – mėgdavo sakyti vienas mano jau miręs, bet didžiai įžvalgus bičiulis. Neabejotinai žinojo, ką sakąs – ne vienerius metelius buvo garsus, net labai garsus. Psichopatai susirašinėjo su juo gausingai. Nežinau. Negaliu pasakyti, kokia mano paties padėtis. Kaip tik šiandien sieninio kalendoriaus lapelyje puikuojasi aforizmas: „Populiarumas – bausmė, nors atrodo kaip prizas. Ingmaras Bergmanas.“ Regis, šiuo klausimu sudėta šimtai panašių aforizmų. Šiaip tai – menkniekis. Tačiau susivokiu, kad senasis Bergmanas buvo pastorius, ir pasijuntu kiek nesmagiai. Suprantama, proto ribose. Be jokių ten psichozių, įkyrių minčių ir baimių. Nesakau, jog dabar kiekvieną voką atplėšiu drebančia širdimi, tačiau praėjo metas, kai rašydavo tik egzaltuotos geltonų suknelių savininkės; aistringos katinų garbintojos ir garbintojai; ištikimi simpatizuotojai, kurie, nors ir labai mane vertina, vis dėlto niekada nesupras, kaip galėjau persikelti iš magiškos Krokuvos į bedvasę Varšuvą; praėjo net metas, kai gaudavau nerišlių epistolių nuo kadaise daug žadančių poetų, su kuriais esą kitados gėriau degtinę. Atėjo paradoksus pamėgusių kruvinų ekshibicionistų metas: „Ar Jūs žinote, kad kai pernelyg sekliai įsikišu tamponą, jis spaudžia tą garsųjį G tašką, ir visą po to vaikštau susijaudinusi, nors iš esmės to nežinau?“ Atėjo davatkų, pasišovusių atversti į Jėzaus tikėjimą, metas: „Ar Jūs žinote, ką duoda žmogui Jėzus? Ar nenorėtumėte paragauti, koks skanus yra Jėzus? Jėzus gardesnis už visus pasaulio kotelus! Jėzus gardesnis nei visi varškės ir aguonų pyragai ir tortai šioje žemėje!“ Atėjo nesveiką namų atmosferą analizuojančių gimnazisčių metas: „Šiandien turiu liautis rašiusi, tėvas grūda mane iš kambario, nes užsinorėjo truktelėti motiną. Garbės žodis, niekas man taip neatima noro seksui kaip tėvai. Suprantu puikiai, ka ne tėvai turi įkvėpti norą seksui, bet nuo maniškių seksualumo mane vemti verčia. Jiems, aišku, sudėtinga mūsų dviejų kambarių bute, bet tegul sugalvoja ką nors įdomesnio ir nekasdieniško.“

“Ir Nedelsdamas Išgėrė“

2012/11/29

Atradau tikrą alkoholinės literatūros perlą! Venedikt Jerofejev, “Maskva – Petuškai“. Tokia poetinė kalba, autorius – puikus liaudies dainius ;)

Kodėl jie visi tokie grubūs? Ką? Ir grubūs ne šiaip, o pabrėžtinai grubūs kaip tik tokiomis akimirkomis, kai nevalia būti grubiems, kai pagiriomis visi žmogaus nervai apnuoginti, kai jis pasilpusios dvasios ir tylus? Kodėl šitiap? Ak, jeigu visas pasaulis, jeigu visi žmonės visame pasaulyje būtų kaip aš dabar, tylūs ir baikštūs, ir tokie pat dėl visko netikri: ir dėl savęs, ir dėl savo vietos po dangumi – kaip būtų gera! Jokių entuziastų, jokių žygdarbių, jokio įkarščio! – visuotinis silpnadvasiškumas. Sutikčiau gyventi žemėje visą amžinybę, jeigu man iš anksto parodytų kampelį, kur ne visada yra vietos žygdarbiui.“ (p. 19)

Ir dar:

Žinoma, visi jie laiko mane netikusiu žmogumi. Rytais ir pagiriomis aš pats apie save esu tokios nuomonės. Bet juk negalima pasikliauti nuomone žmogaus, kuris dar nespėjo atsipagirioti! Užtai vakarais – kokios manyje bedugnės! – žinoma, jeigu kaip reikiant įkošiu per dieną, – kokios bedugnės manyje vakarais!

Bet – tebūnie. Tebūnie aš netikęs žmogus. Apskriai esu pastebėjęs: jeigu žmogui rytais būna negera, o vakarais jis kupinas sumanymų ir svajonių, ir užmojų, toks žmogus – labai, labai netikęs. Ryte bloga, o vakare gera – tikriausiasi netikusio žmogaus požymis. Šit jeigu priešingai – jeigu rytais žmogus žvalus ir visas pilnas vilčių, o į vakarą jį apima negalia – toks žmogus tikrų tikriausias pašlemėkas, vertelga ir vidutinybė. Koktus man toksai žmogus. Nežinau, kaip jums, bet man koktus.

Žinoma, pasitaiko ir tokių, kuriems vienodai smagu tiek ryte, tiek vakare, ir saulėtekiu jie džiaugiasi, ir saulėlydžiu, tai šitie – stačiai šunsnukiai, apie juos net kalbėti bjauru.“ (p.23)

Jurgis Kunčinas “Kilnojamosios Röntgeno stotys: ligos ir meilės istorija“

2012/11/26

Jurgis Kunčinas

“Kilnojamosios Röntgeno stotys: ligos ir meilės istorija“

Puslapiai: 190

Išleido: „Alma Littera“

Metai: 1998 m.

Tiražas: ?

Dailininkas: Saulius Chlebinskas

Mane vis dar stebina tai, kiek Jurgis Kunčinas visko yra prirašęs per 1989-2002 metus. Ar buvo kitas toks produktyvus prozininkas kaip jis tuo metu? Tiesa, toje kūrybos gausybėje lengva ir paklysti. Iš esmės man patinka visa jo proza, bet šią vasarą bandžiau skaityti jo romaną „Kasdien į karą“, ir jis man visai nepatiko. Tada, pamenu, net išsigandau – kas bus, jeigu paaiškės, kad likusi Kunčino kūrybos dalis, kurios dar nesu įveikęs, man nepatiks?

„Kilnojamosios Röntgeno stotys“ išblaškė visą nerimą. Šiame romane Kunčinas toks, koks mums ir patinka – gražūs sakiniai, vienur kitur kaimiškas žodis (bet saikingai), XX a. septintojo dešimtmečio niūrastis maišoma su ironija. Mirtis ir gyvybė, meilė ir vienatvė. Bohemiško žmogaus bandymas išgyventi komunistinėje valstybėje. Turiniu romanas ganėtinai panašus į autorių išgarsinusį romaną „Tūla“, jeigu tik „Tūlos“ nelaikysime romanu apie meilę. Tiesa, šiame romane meilės yra užtektinai – nuobodžios, aistringos, kankinančios, praktiškos –, tačiau romanas vaizduoja daug daugiau daykų, nei tik vyro ir moters meilę. Tai yra istorija apie laiką ir žmones, visai kaip „Tūla“, tik čia meilės linija nėra tokia stipri. Kita vertus, „Kilnojamosios Röntgeno stotys“ puikiai dera kartu su „Tūla“, nes, jeigu neklystu, abejose knygose aprašomas daugmaž tas pats laikas, tik „Tūloje“ pagrindinis veikėjas jau yra metęs studijas, o šiame romane – dar tik meta.

Iš romano norėčiau daug ką pacituoti, bet negaliu, nes romanas parašytas taip, jog iš jo išplėšus dalelę, ji nebebus nei ironiška, nei graži, nei gerai skambanti. Kūrinyje radau daug labai stiprių dygsnių, kurie buvo sudėti labai tinkamose vietose, kurie badė savo logika ir patirtimi, ir tai ne pirmas kartas, kai skaitydamas Kunčino kūrybą džiaugiuosi, jog jis savo jaunystę aprašė tik pasiekęs brandesnį amžių.

Romanas išverstas ir į vokiečių kalbą, jo viršelis atrodo taip.

Witold Gombrowicz “Apsėstieji“

2012/02/29

Witold Gombrowicz

“Apsėstieji“

Puslapiai: 384

Išleido: „Baltos lankos“

Metai: 2012 m.

Tiražas: 1500 egz.

Dailininkas: Zigmantas Butautis

Maketavo: Sigrida Juozapaitytė

Witold Gombrowicz atradau netikėtai – į rankas pateko jo romanas „Kosmosas“, ir vos jį pradėjau skaityti, supratau, jog tai yra labai savitas rašytojas, kurio kūrinys yra toks nuostabus, jog net nenupasakojamas. Vėliau skaičiau jo romaną „Transatlantas“, tačiau šis nepaliko tokio gero įspūdžio kaip „Kosmosas“. Žinojau, jog yra dar kelios jo knygos lietuvių kalba, tačiau nutariau padaryti pertrauką.

Vasario pradžioje mane pasiekė žinia, jog pasirodė dar vienas jo romanas – „Apsėstieji“. Ir kaip tikras apsėstasis po darbo iškart užbėgau į „Baltų lankų“ leidyklos knygyną, apžiūrėjau knygas, supanikavau, nes nemačiau niekur „Apsėstųjų“, bet tada mane išgelbėjo pardavėjas, kuris surado tą knygą, aš ją nusipirkau, ir jau kitą dieną palaimingai gulinėjau gimtuose namuose sklaidydamas šios knygos lapus.

Visų pirma – nuostabus viršelis! „Baltų lankų“ leidyklos serijos „Rinktinė proza“ knygos visada pasižymėjo gražiu leidimu, o Witold Gombrowicz „Apsėstieji“ dar aukščiau užkelia kartelę šios serijos leidiniams. Pasidomėjęs plačiau, suradau jau pažįstamą dailininką Zigmantą Butaitį, kuris buvo ir Pawel Huelle knygos „Mercedes-Benz. Iš laiškų Hrabalui“ dailininkas, taigi pliusas jam už gerą skonį. (Palyginimui – kitų leidyklų viršeliai: prancūziškas leidimas, angliškas leidimas, lenkiškas.)

Šiame romane Witold Gombrowicz vėl stebina savo detalumu, sukurtais veikėjų charakteriais, mistiniais elementais. Būtent mistika šioje istorijoje mane labiausiai ir žavėjo, norėjosi kuo greičiau perskaityti romaną ir sužinoti kaip, kas ir kodėl vyksta senoje pilyje Lenkijos kaime. Viena iš tų knygų, kurių nesinori paleisti iš rankų. Puikus vaistas, nutraukęs mano ilgoką neskaitymo laikotarpį.

(Dėka šios knygos planuoju trumpam pereiti ant detektyvų (Henning Mankell), o kitas Gombrowicz knygas pasilikti ateičiai. Gyvenimas ilgas, nesinori visko, kas nuostabu, perskaityti per anksti.)

Apie Rašymus

2011/08/23

Šiandien knaisiojausi po senus užrašus (lyg ieškodamas įkvėpimo, lyg nusiraminimo) ir radau eilėraštį, puikiai tinkantį dabartinei nuotaikai.

Ligonis Sveiksta

tu palikai šviesą lange,
kad aš surasčiau kelią
ir finišą,
bet aš pramigau tą naktį.

tą naktį aš buvau,
o gal tik man pasirodė taip,
laimingas,
nors ir
nesiekiau tavęs,
neieškojau,
net negeidžiau.

– – –

O po to radau kitą eilėraštį, irgi iš 2007-2008 metų, kuris taip pat yra apie susitaikymą, susivokimą, naują pradžią, lengvumo jausmą ir dar kažką lengvo ir nuostabaus.

* * *

pliki medžiai tarsi vaiduokliai
gąsdino peizažą su giedru dangumi.

aš buvau ramus,
ramus kaip niekad.
atrodė, kad
nesu žengęs pirmo žingsnio,
nesu ištaręs nė vieno žodžio,
nesu čia buvęs niekada,
ir nieko nieko nežinau.

– – –

Keisčiausia tai, jog skaitydamas eilėraščius iš 2007-2008 metų, prisiminiau, kaip juos rašiau, t.y. skaitau eilėraštį ir pamenu, kad jį rašiau: rūkydamas, ant palangės, gulėdamas lovoj, važiuodamas iš Alytaus į Vilnių, tualete, gulėdamas karštoje vonioje, išgėręs, prirūkytame kambaryje, pieštuku, želiniu rašikliu; kartais net pamenu, koks už lango buvo oras. Po to, jeigu gerai pamenu, mano rašymas arba patys eilėraščiai ėmė prarasti svorį, jausmą. Tai nutiko maždaug 2008 metų pavasarį. Rašiau juos iš įpročio, retai jausdamas stiprų troškimą rašyti, kuris būdavo anksčiau su manimi. Greit išmokau praleisti žodžius ir eilutes, aplankiusias mane: jeigu anksčiau tokie mane aplankę žodžiai buvo iškart užrašomi, kad neužsimirštų, tai dabar kartais visą dieną pravaikščiodavau su kokiu nors vaizdiniu galvoje, bet vis tiek jo neužrašydavau. Tuo pat metu pradėjau norėti rašyti einu-matau-galvoju stiliumi, ir tai nedavė man nieko gero.

Dabar atrodo logiška, kad jau nebemoku rašyti eilėraščių. Žinau, jog galėčiau juos parašyti, bet užtikrintai žinau, kad jeigu rašiklį ir popieriaus lapą galima apgauti, tai savęs – ne. To jausmo nebėra, būtent jausmo rašyti eilėraštį. Viskas persikėlė į jausmą, kad noriu kažkam kalbėti, sakyti žodžius, ir dabar labai daug emocijų nugula į laiškus arba tai, kas yra panašu į laiškus; tekstai dažnai turi tą kreipimosi į kažką jausmą. Būtų malonu ateityje vėl pagauti eilėraščių rašymo nuotaiką, tą šiek tiek išprotėjusią nuotaiką, bet per daug neliūdėsiu, jeigu ji taip ir negrįš pas mane. Galų gale, mano gyvenimas per daug ramus palyginus su 2007 metais, o eilėraščių iš piršto nemoku ir niekad nemokėjau laužti, kad ir kokią lakią vaizduotę turėčiau.

Einu miegot, rytoj anksčiau į darbą.


%d bloggers like this: