Posts Tagged ‘pyktis’

When Girls Telephone Boys

2017/02/06

Po to supykau ant Rūtos, nes buvo už ką.

Pyktis man neįprastas jausmas, nes dėl savo tėvų barnių įpratau užgniaužti pyktį ir jo nedemonstruoti; nemėgau žmonių, kurie nesugebėdavo jo kontroliuoti. Paskutiniu metu pastebėjau, jog neišleistą pyktį nukreipiu prieš patį save, tai visada baigiasi tam tikru savęs kankinimu, žlugdymu, baudimu, net jei pirmiausiai pykstu ant kito žmogaus, o ne ant savęs. Todėl kai šį kartą supykau ant Rūtos, man iš dalies palengvėjo. Galų gale, pyktis yra labai natūralus dalykas, jį kažkaip reikia išleisti, realizuoti.

Realizavau paprastai – nuėjau pas kaimynystėj gyvenančius draugus ir prisigėriau. Grįžęs namo radau kambarioką su kolega iš darbo, tai prisijungiau prie jų atsinešęs butelį vyno, ir vaidinau prieš juos labai kietą. Rytą nubudęs šalia lovos radau nebaigtą vyno butelį ir pagalvojau, kad pasileisiu Pearl Jam dainą „Indifference“ ir gersiu toliau vyną, bet tada pagavau save kvailai besielgiantį ir sustojau kurti savęs gailėjimo planą. Vietoj to, kad daryčiau nesąmones, susitvarkiau kambarį, išploviau indus ir pasigaminau skanius pietus, parašiau Rūtai, kad tikrai ant jos pykstu, o po to pakviečiau Rimą vakarienės/pasivaikščioti.

Ir pasijutau labai gerai.

Berašydamas apie pyktį prisiminiau vieną istoriją iš vaikystės. Mama susipyko su tėvu ir kitą dieną nusipirko naują baldų komplektą į savo miegamąjį. Nežinau, kuo tas jų susipykimas buvo neeilinis, bet net tėvo motina įsikišo, bandydama užglaistyti situaciją – ji paskambino ir paklausė kaip laikosi mama, ar pyksta ant tėvo. Aš atsiliepiau ir atsakiau, kad mama labai pyksta ir iš viso to pykčio net naujus baldus nusipirko, tai močiutė daugiau nieko nesakė, matyt, suprato rimtą mamos pyktį.

Kadangi aš baldų nepirkau, tai nuėjau vakarieniauti su Rima. O ten įvyko labai įdomus dalykas – mums bekalbant su ja, vienu metu ji pažiūrėjo į laikrodį, o tada sako – štai bendraujam su tavim pusantros valandos nelengvomis temomis, bet aš jaučiuosi labai gerai, šitas bendravimas su tavimi man teikia malonumą. Ir tada aš pagalvojau – aš irgi jaučiu TĄ bendravimo malonumą; mes labai lengvai susikalbam, nors realybėje matomės tik antrą kartą. Ir dar – bendraudamas su Rima prisiminiau Renatą ir Rūtą – su jomis patirdavau tokį patį malonumą.

Dabar, kai apie tai galvoju, manau, kad mūsų visų patirtys arba kažkuo panašios, arba mes tiesiog mokame apie jas kalbėti, arba turim kažkokį bendrą kalbos kodą. O tai, kad Rima, Rūta ir Renata yra tarpusavyje kažkuo fiziškai panašios, turbūt tėra tik atsitiktinumas ;)

***

Bekalbant su kambarioku, jis nusistebėjo, kai pasakiau, kad man brandžios moterys yra gražios. Jis manimi labai stebėjosi, sakė, kad jam 30 metų moteris jau atrodo sena. Kambariokui 24 metai, man – 29. Dar pridūrė, kad jį patį žavi tik jaunesnės už jį. Man visa tai nesuprantama.

Vėliau, kai buvau susitikęs su Rima, ji atrodė labai moteriškai, taip skoningai apsirengusi, ir aš mintyse jai padėkojau. Nemoku paaiškinti, bet šalia jos pasijutau kažkaip maloniai, pajutau, kad esu su moterimi, o ne šiaip susitinku su kažkuo pabendrauti. Tokiomis situacijomis ir mano elgesys pasikeičia, pats nepajuntu kaip pradedu flirtuoti, jaučiuosi kažkoks vyriškesnis. To aš, pvz., niekad nepatiriu bendraudamas su <…>, nors, kita vertus, <…> man kelia labai gražų estetinį pasigėrėjimą; bet tai kažkas visai kita.

***

Rima priminė gerą klausimą – ar aš dievinu, ar myliu? Meilė yra ilga ir nuobodi, varginanti, dievinimas – stiprus, jausmingas, bet trumpas. Man rodos iki šiol aš mokėjau tik dievinti, ir labai liūdnai baigdavosi tos draugystės, kai merginų nepavykdavo dievinti. Kita vertus, draugystė su G. – ten nebuvo dievinimo, aš pamažu ją mokiausi pamilti, tik man prireikė kur kas daugiau laiko nugalėti abejingumą pačiai galimybei vėl pamilti; mano delsimas jai turėjo atrodyti kaip rimto santykio vengimas. Kas žino, gal taip ir buvo.

Kaip gerai, kad kai kurių dalykų mes jau niekada nesužinosim.

***

Gavau atsakymą dėl antro romano iš „Vagos“ leidyklos – romano jie neišleis. Po kelių dienų gavau atsakymą iš leidyklos „Tyto alba“ – jie nusprendė romaną išleisti. Apsidžiaugiau, bet džiugesys greit išblėso, pasidžiaugiau artimiausiems žmonėms, ir tiek. Natūralu, kad dėl pirmo romano išleidimo džiaugiausi stipriau ir ilgiau – visgi pirmasis.

Dar po kelių dienų man pradėjo atrodyti, kad mano antras romanas niekam tikęs. Taip pat buvo ir su pirmuoju, stengiuosi nekreipti dėmesio į šitas mintis. Galų gale, galbūt man lemta nuolat nusivilti galutiniu rezultatu? Aš patiriu kūrybos proceso džiaugsmą, tai kaip užduoties sprendimas, o kai viskas baigiasi, jaučiuosi tuščias indas ir viskas, atrodo, yra padaryta blogai; kažkaip nuolatos ne taip, per prastai, per mažai įspūdingai. Guodžiu save, kad aš dar tik pradedu rašyti, todėl kažką rimtesnio parašysiu po 5-10 metų, o ne dabar. Kol kas ši mintis man padeda per daug savęs nespausti ir nereikalauti super gero romano. Galų gale, dauguma muzikos grupių tik su trečiu ar ketvirtu albumu prasimuša, nugludina savitą skambesį. Taigi aš irgi turiu dar laiko.

Nuotaikos

2016/04/25

Kai kalbant su Vika ji po pusvalandžio man sako, kad aš daug linksmesnis nei paskutinius kartus, kai ji mane sutiko, atsakau, kad šiandien aš nesu linksmas, šiandien aš ramus.

Išties paskutiniu metu nuotaikų kaita buvo labai didelė, neblogai pasivažinėjau džiaugsmo, graužaties, liūdesio, pykčio kalneliais. Graudžiausia buvo, kai jaučiausi liūdnas, nes žmonėms paklausus kaip man sekasi, aš atsakydavau, kad man labai liūdna, ir žmonės visiškai pasimesdavo, nežinodavo kaip reikia su manimi elgtis. Vakaro eigoje, tarsi jausdami palengvėjimą, jie priėję sakydavo bet tu neatrodai liūdnas, visą laiką juokiesi. Bet o ką kita belieka daryti, kai tau labai liūdna? Žinoma, kad juoktis ir šypsotis.

Bet dabar romanas parašytas ir aš jaučiuosi nurimęs.

Sunkiausia rašant buvo tvarkytis su savimi. Ypač, kuomet minėdamas savo gyvenimo įvykius imi įžvelgti savo tendencijas, ir galiausiai supranti koks niekingas esi. Su kai kuriais žmonėmis net susisiekiau, atsiprašiau dėl savo nederamo elgesio su jais. Nežinau, ar jie suprato, ką jiems noriu pasakyti.

Nors buvo kilusi idėja stipriai dekonstruoti romano pagrindinį veikėją/save per autoriaus įsikišimus išnašose, vėliau atsisakiau tos minties, nes visa tai būtų priminę vieną didelį liūdesio vakarėlį. Dabar gi, tikiuosi, pavyko parašyti kažką su pozityvia pabaiga, nors pozityvios pabaigos man nėra būdingos.

Šįryt net įsidėjau pietus į darbą. Visą rašymo laiką buvau nustojęs reguliariai maitintis, valgydavau dažniausiai tik vakarienę. Dar kartais vakare išgerdavau po dvi skardines alaus, nes kai kurių tekstų, būdamas visiškai blaivus, negalėjau parašyti; kartais dienos metu mušdavo prakaitas, bet čia jau turbūt įtemptos psichikos niuansai, stengiausi dėl jų nesijaudinti.

Dabar norisi sugrįžti į įprastą ritmą, nors koks tas mano įprastas ritmas, jau nebežinau. Tiesiog norėčiau prisiminti, kad man reikia laiku pavalgyti, norėčiau nebenubusti ankstyvais paryčiais su visokiomis idėjomis ir dėl jų negalėti užmigti, norėčiau suprasti, kas dedasi galvoje, kai ten kažkas dedasi, o ne pasiduoti primityviems impulsams.

Kita vertus, rašydamas romaną išmokau eidamas gatve ir klausydamas muzikos sau dainuoti panosėj – šitai norisi išlaikyti, nes tai velniškai smagu.

Žemiau yra daugiausiai dainuota daina rašymo metu. Tik dabar pagalvojau, kad dainos pavadinimas ganėtinai dera su vidine nuotaika, tvyrojusia paskutinėmis rašymo dienomis.

Klaikus Gimtadienis

2012/09/21

Sapne grįžau namo labai girtas kambarys buvo tamsus tamsus guliau į lovą ir viskas.

Po kiek laiko mane pažadino skambutis į duris tingėjau keltis buvo šiek tiek bloga skaudėjo galvą o kažkas vis spaudė durų skambutį ir spaudė jis vis skambėjo mane suėmė pyktis norėjau keltis bet pamačiau jog kambariokas nuėjo link durų jis jas atidarė ir supratau jog kažkas negerai kažkokia keista tyla stojo o po to staiga išgirdau šnabždesį ir mane pervėrė siaubas nes suvokiau vykstant kažką visai neplanuotą kažką iš kito pasaulio.

Atsikėliau ir pažiūrėjom į koridorių mačiau į mūsų butą plūstančius žmones jie vis ėjo ir ėjo nė vieno iš jų nepažinojau stovėjau sutrikęs kambariokas irgi buvo pasimetęs ir tada kažkur dar iš laiptinės atsklido merginos juokas ir aš supratau jog mano buvusi mergina kažką sugalvojo kas man varė baimę.

Ji išėjo į svečių priekį ir sako: Povilai sveikinu tave su gimtadieniu

Pasijutau sugniuždytas sumuštas pažemintas jau ruošiausi padėkoti ir nusišypsoti bet tada manyje sukilo pyktis aš susiraukiau pasitaisiau apatinius ir vis dar su stačiu žengiau link žmonių ir užtikrintai

jiems pasakiau: eikit visi lauk eikit visi lauk jūs net patys nesuprantat kad pildot kvailas savo draugės užgaidas man jūsų nereikia aš net nepažįstu jūsų dinkit visi iš čia prašau gerbkit mano gimtadieninį norą

Ir jie visi išėjo o aš atsiguliau ir negalėjau užmigti.

– – –

Prabudau 06:00, žiūrėjau į koridorių ir klausiausi ar negirdėti įtartinų garsų iš laiptinės.


%d bloggers like this: