Posts Tagged ‘radijas’

Trečiadieniai

2017/05/04

Kartais, kai tenka bendrauti raštu su žmonėmis, su kuriais šiaip jau nesi įpratęs daug bendrauti išvis, kyla keistų problemų. Štai ir dabar informuoju G., kad rezervavau staliuką restorane tai ir tai valandai, o ji atrašo „Puikiai!“, ir aš galvoju: 1.) kodėl ji panaudojo būtent tokį žodį?; 2.) ar tas žodis yra pašaipus?; 3.) kodėl aš galvoju, kad ji gali ką nors pašaipiai man rašyti?; 4.) kodėl ji parašė ir šauktuką?

Pamenu, kad kai dar kažkiek bendravom su V., tai niekad nesuprasdavau nei jos parašytų sms, nei žinučių feisbuke – tiesiog viską perskaitydavau visai ne taip, kaip turėdavau perskaityti, ir mes nuolat nesuprasdavom vienas kito ;))

***

Trečiadienis būna diena, kai lengviau atsikvepiu, nors ir dirbu iki 23 val. Bet trečiadienis jau žymi savaitės vidurį, o ypatingai – kad praėjo antradienis, kuris yra mano nemėgstamiausia diena. Kas blogai su tais antradieniais? Tiesą sakant, lyg ir nieko ypatingai blogo, bet antradienis žymi tik savaitės pradžią, be to, turiu prižiūrėti vieną radijo laidą, su kurios vedėjais niekad nejutau ryšio, nejuntu jo ir po dvejų metų, praleistų kartu.

Trečiadieniai smagūs ir tuo, kad kartais su kuo nors baigęs darbą einu išgerti alaus. Tai prasidėjo visai netikėtai, kai vieną trečiadienį buvau geros nuotaikos ir netikėtai sutariau su G. ir L. susitikti, ir mes susitikom ir ilgokai užsibuvom, bet buvo smagu.

Vakar buvo trečiadienis, ir po darbo ėjau susitikti su G. Buvom Who Hit John, kalbėjom apie koncertus, muziką, mano būsimą romaną, o į darbą vis plūdo keistokiem žmonės, kurių barmenas vis nesiteikdavo aptarnauti. Pagalvojau gal pilnatis ar priešpilnis, bet kad ne – kažkas lauke rūkant pasakė, kad dabar delčia. O lauke visai šilta, galima su megztiniu būti, šaltis nesikandžioja.

Po to G. išėjo namo, o aš užsukau į Tapo Doro, ten prisėdau prie baro, pasisveikinau su barmene L. ir užsisakiau dar vieną alaus. Gurkšnojau jį žiūrėdamas į aukštai pakabintą televizorių, rodė kažkokius keistus filmukus. Pastaruoju metu nemažai laiko leidžiu ieškodamas visokių senų animacinių serialų ar šiaip serialų, skirtų vaikams, kuriuos žiūrėdavau vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje. Tai T. priminė šituos dalykus, jei ne jis, būčiau taip ir neprisiminęs tokių šedevrų kaip Eerie Indiana ar Visionaries. O kur dar X-Men, kurių per niekur nerodydavo, bet aš labai norėdavau juos pamatyti (nusprendžiau pažiūrėti juos greitu metu).

Išgėręs alaus išėjau namo. Reikėjo užsukti į bankomatą, tai eidamas link jo dar sustojau prie Marso, parūkiau ir užėjau vidun. Barmenas buvo nepatenkintas ir nenorėjo aptarnauti, sakydamas, kad jau užsidaro, ir kai aš kiek nuliūdęs jau ruošiausi išeiti, jis šūktelėjo, sako tai kokio alaus tu nori?, atsakiau, kad Heinekeno, ir jis man jo įpylė. O po to ten užėjo nauja banga žmonių ir barmenui nieko kita neliko kaip tik juos aptarnauti. Jis atrodė tiek nusivylęs ir nusikalęs, tiek ir linksmas, kad kažkas jį pakalbina. Po to šalia manęs įsitaisė kažkokie žmonės, vienas iš jų buvo aktorius, kurio nepamenu, ir mes visi pradėjom kalbėtis apie filmus ir serialus, kol aš baigiau alų, išsikviečiau taksi ir parvažiavau namo.

Ketvirtadienį nubudau geros nuotaikos, nuėjau maudytis, o tada sėdau prie pianino ir skambinau kažkokią melodiją iš galvos, nors ir nemoku skambinti pianinu, išvis man su muzikavimu sunkoka; nors gali būti, kad galėčiau būti charizmatiškas vokalistas, nors dainuoti, tiesa, irgi nemoku.

Pavalgiau sriubos, prieš išeidamas į darbą – keptų koldūnų.

Dabar esu darbe, tuoj ateis studentai su svečiais, vyks laida, o vakare vyks kita laida su kitais svečiais, o dar vėliau eisiu su G. vakarieniaut.

Ir mąstydamas apie visa tai jaučiuosi kažkoks laimingas.

Spalis

2016/10/11

Go. manęs paklausė ar aš jaučiuosi vienišas. Atsakiau, kad ne – kad jau seniai toks nesijaučiu.

Tai įvyko antradienį.

Trečiadienį grįžęs po darbo pasišildžiau maistą, prisėdau kažkodėl kambaryje ant grindų, ir vos pradėjęs valgyti pagalvojau: aš esu vienas. Ne vienišas, bet vienas, t.y. niekam net mintimis neįsipareigojęs; ir nėra jokių projekcijų su kitu žmogumi į ateitį, nėra jokių lūkesčių.

Ruduo yra patogus metas susivokti.

***

Pokalbiai su psichologe kartais tokie, kad mane krečia drebulys – man nepatogu pripažinti tam tikrus dalykus. Kad ir kaip bebūtų, vos iš jos išeinu, pasijuntu geriau ir tada pradedu galvoti apie tai, ką su ja kalbėjomės, ir po dienos-dvejų aš įsileidžiu jos mintis į galvą ir apsvarstau jas nesikarščiuodamas.

Man reikia laiko, kad galėčiau išmokti savęs neapgaudinėti.

***

Dansu.lt rašo apie tai, kas yra bendra tarp atminties ir kūrybiškumo – pirma ir antra dalys (pirmoji įdomesnė).

***

Žiūrint „Lietuvos humoro lygą“ per LRT man kyla klausimas – kodėl jauni žmonės mėgdžioja pasenusias humoro klišes? Kaip mano amžiaus žmonės sugebėjo augdami nematyti kitokio humoro aplink?

Kad laidos komisija liaupsina tokį humorą, man neskauda.

Anyway, žiūrėjau tą laidą dar 20 minučių.

Kai tiki žmogaus galimybėmis tobulėti, tokie dalykai yra puikus antausis už tavo naivumą.

Kita vertus, aš tik pats kaltas, kad turiu iškreiptą suvokimą ir galvoju apie tobulus dalykus.

***

Sekmadienio vakarą pas Go. valgom vegetariškus burgerius. Kai vienu metu pažvelgiu pro langą, už jo matau tik akliną tamsą.

Go. klausia ar aš kada nors galvojau apie savižudybę. Galvojau, bet ne tiek apie savižudybę, kiek kartais man tiesiog atrodydavo, kad tam tikromis akimirkomis mirtis būtų logiškas mano gyvenimo rezultatas.

***

Patrick Phillips, „Heaven“

 

It will be the past
and we’ll live there together.

Not as it was to live
but as it is remembered.

It will be the past.
We’ll all go back together.

Everyone we ever loved,
and lost, and must remember.

It will be the past.
And it will last forever.

***

Kai peržvelgęs savo knygų lentynas nerandu nė vienos knygos, kurią norėčiau paimti paskaityti, pasijuntu nejaukiai.

***

Įdomus interviu su rašytoju Milan Kundera, kurio kūrybos aš vis dar neprisiruošiau paskaityti.

***

Pirmadienį vakare išėjęs iš radijo patalpų apsižvalgau, ir aplink vėl ta pati tamsa. Nieko daugiau, tik tamsa.

Ir tos mintys, kad aš vėl artėju prie gyvenimo pabaigos.

***

Kolegos iš radijo dukra pribėga su baltu lapu ir sako: va čia nupiešiau kai ką, žiūrėk – čia debesėliai, čia žolė, o ant žolės guli kirmėlė, ne kirmėlė, susimaišiau, čia gyvatė, gyvatė guli, nes ilsisi.

Ir tada aš nusišypsau.

Po to mes žaidžiam šilta-šalta, stalo futbolą, ridenam kamuoliuką (šitas nepaėjo), mane pamoko kaip išlankstyti popierinį laivelį (niekad nemokėjau, rimtai), o tada aš du kartus užrišu po batą, ir tada mokau kaip išlankstyti popierinį lėktuvėlį, ir ir ir aš oficialiai tampu dėdė Povilas, nors likusį vakarą mane kažkodėl vadina Kalėdų seneliu.

Ir tada aš šypsausi dar plačiau, ir visos niūrios mintys kuriam laikui kažkur išgaruoja.

Mineralinio vandens butelis

2015/02/22

Sapnavau kad Liu lydėjo savo draugę L. į pasimatymą su mano kolega iš radijo o tas radijas kažkokiam vienkiemy įsikūręs už Vilniaus ten daug medžių laukai žaliuoja ir kai Liu atvažiavo su drauge tai nieko neišėjo tai draugei su mano kolega jie abu juokėsi suprato kad nepavyko pasimatymas o mes su Liu gulėjom ant žolės ir tarp mūsų buvo mineralinio vandens butelis ir kai norėjau paliest jos koją tai paliečiau būtent tą butelį ir jos draugė juokėsi iš manęs o aš apsimečiau kad ne koją norėjau paliesti bet būtent tą butelį.

Radijo laida

2014/10/02

Šįvakar pradedu vesti radijo laidą Hardkoro valandėlė. Laida skirta hardkorui ir kitai sunkesnei muzikai, vyks kiekvieną ketvirtadienį nuo 21 iki 22 val. Jeigu kam aktualu, kviečiu įsijungti radijo imtuvus (94,2 MHz Vilniuje) arba klausytis internetu www.startfm.lt (ten vėliau atsiras ir laidų įrašai). Ir dar galit prenumeruoti laidos naujienas feisbuke.

Šiandien laidoje svečiuosis vilniečių metalkoro grupė Chasing The Rise.

2014 sausis (I)

2014/03/03

Sausio 6, o man jau baigėsi sesija. Buvo tik du egzaminai, liko dar apsiginti magistro darbą, ir bus baigta. Vėl liks tik darbas, turėsiu daugiau laiko radijui.

Parašęs apie radiją susigriebiau, jog šiandien man ten reikia nuvykti. Susidėjau greit daiktus, apsirengiau ir išvažiavau.

Dabar jau čia, ką tik prasidėjo laida. Nesu metalo mėgėjas, bet visgi jau tiek daug metų kiekvieną pirmadienį būnu su metalistų laida „Audronaša“, kad tapau ir pakantesnis metalui, ir kartais kokią vieną kitą gerą dainą nugirstu. Malonu sugrįžti į radiją po daugiau nei mėnesio. Atrodo, niekas nepasikeitę, tačiau kaip malonu paspausti kolegoms rankas ir pakalbėti apie nesvarbius dalykus ;)

Su radiju esu penkerius metus, pačiam irgi buvo kilę idėjų daryti vienokią ar kitokią laidą, tačiau taip niekad ir nedariau nieko, tik kažkada pusmetį antradienio vakarais leisdavau hardcore‘ą ir kitokį roką. Planuoju sugrįžti su tokia nebylia laida, skirta vien tik pasiklausymui. Žinoma, būtų daug geriau, jeigu ką nors ir pakalbėčiau, bet mano bet koks muzikos ar grupės pristatymas būtų tiesiog emocingas ir labai neargumentuotas – vargu ar tai būtų kam nors įdomu.

*

Kartais galvoju apie žmones rateliuose. Žvaigždių rateliai, muzikantų rateliai, rašytojų rateliai. Kiekvienas iš tų ratelių yra apgailėtinas, žvelgiant iš šono, ir aš nežinau, ar taip man natūraliai atrodo, ar taip atrodo todėl, kad gal aš pavydžiu to ratelio nariams? Kodėl man vasarą su jaunaisiais rašytojais buvo taip nuobodu? Buvo keli žmonės, kurie buvo įdomūs ir faini, tačiau labiausiai įsiminė ta dalis, kuri šaukte šaukė „pažiūrėk, aš rašytojas!“. Tikiu, kad jeigu galėčiau bendrauti su kiekvienu jų atskirai, mano nuomonė pasikeistų.

Nenoriu daugiau galvoti apie tai.

Pirmadienis

2013/11/18

Pirmadienį reikėjo tiek daug visko padaryti, kad atsigulęs miegoti ilgai varčiausi, o kai užmigau, tai negalėjau džiaugtis ramiu miegu, nes dažnai nubusdavau, o nubusdavęs vis galvodavau, ką, kaip ir kada darysiu pirmadienį.

Kėliausi anksti, nes turėjau nueiti į darbą kai ką pasiimti, o tada važiuoti link stoties pasidaryti kraujo tyrimą. Darbo kieme sutikau poną R., jis paklausė, ar mane kas nors iš namų išvijo, kad taip anksti atėjau į darbą. Paaiškinau, kad užsukau kai ką paimti, nes šiandien visai kitur dirbsiu. Po to įvyko tai, ko visai nesitikėjau – ponas R. paklausė ar jau baigiau magistrinį. Su ponu R. mes kalbam apie futbolą ir krepšinį, jis yra prisiekęs Vilniaus „Žalgirio“ fanas nuo paauglystės, man įdomu jo klausytis, o tai, kad jis kažkodėl prisiminė, jog buvau minėjęs, kad rašau magistrinį, pasirodė netgi įtartina. Aš vis pagalvoju, kad jis darbo aplinkoj išvis neturi su kuo pakalbėt apie sportą, ir kai pas mus užsuka, tai jam būna visai smagu su manimi paplepėti. Mūsų metų skirtumas toks, kad galėčiau būti jo sūnus, o gal net ir anūkas. Nežinau, ar jis turi šeimą ir vaikų, kažkodėl atrodo, kad ne. (Man įdomu, ar pasenę vieniši vyrai jaučia atžalų trūkumą. Ar įmanoma jausti trūkumą to, ko niekad nesi netekęs?)

Atsakiau, kad vis dar rašau, ir mes atsisveikinom. Pasukau link Kalvarijų gatvės, po to laukiau stotelėje, laukiau.. Kol atvažiavo tinkamas autobusas ir aš įlipau. Buvo pats rytinis pikas, žmonės susigrūdę, visi aplink malasi, negaliu ramiai pastovėti, vis ką nors turiu praleisti, tikra kankynė, o dar po to šalia tos vietos, kurioje stovėjau, įsitaisė senutė – vos ji atsisėdo, iškart pasklido blogas kvapas. Ir man buvo gaila jos – senos, apsiblaususiomis akimis, kyšančiais ūsais; ir man buvo gaila savęs – stumdomo, uodžiančio blogą kvapą, negalinčio leisti sau išlipti iš šito autobuso ir tiesiog nueiti namo.

Arba pasivaikščioti Neries krantine.

Šiaip diena rodėsi graži – nepamenu, kada mačiau tokį giedrą rytą. Buvo šalta, tiesa, bet šaltis manęs niekada nevargina. Svarbu, kad būtų šviesu. Šviesos terapija – reiktų kada nors rimtai tuo pasidomėti.

Autobusui važiuojant pro Šv. Stepono gatvę prisiminiau, jog nubudęs naktį kažkokią eilutę sugalvojau apie Stepono gatvę, bet niekaip negalėjau jos prisiminti. Išlipau Gėlių stotelėje ir nuėjau atlikti kraujo tyrimo.

Registratūroje dirbo tokia nekalto veido mergina – strazdanota, žydrom akim. Ne mano skonio, bet raminanti. Susimokėjau, ir man buvo parodyta, kur eiti toliau. Laborantė (med. sesutė?) liepė pakumščiuoti – pakumščiavau. Tada užveržė tą dirželį virš alkūnės ir įdūrė adatą. Mažas buteliukas greit prisipildė kraujo, net putojo. Ties žaizda prispaudė vatos gabalėlį, o po to užklijavo pleistrą. Liepė eiti pasėdėti, o ranką laikyti sulenktą, pirštu prispaudus dūrio vietą.

Sėdėjau koridoriuje kelias minutes. Kažkur už sienos kita darbuotoja pasakojo įspūdžius apie atostogas. Pasirodo, buvo Egipte, bet ne Kaire, o kažkuriame kitame mieste. Sakė, kad kartu vežėsi ir savo mamą. Sakė, kad mama net nardė; nemačiau, bet puikiai įsivaizdavau jos kolegių nuščiūvimą. Tačiau vėliau jai prasidėjo migrena, ji vėmė kažkokiame muziejuje: gerai, kad spėjau į tualetą nueiti. Mačiau, kad simpatiška registratūroje dirbanti mergina irgi iš toli klausosi tos istorijos ir vis šypsosi. Atsistojęs apsirengiau striukę, atsisveikinau ir išėjau.

Kadangi viską susitvarkiau per anksti, tai sugalvojau grįžti namo. Grįžęs radau kambarioką, ir kol valgiau pavėluotus pusryčius, pasikalbėjom apie jo reikalus. Kai jis išėjo, bandžiau kažkaip prastumti laiką, likusį iki išėjimo. To laiko buvo 14 minučių – užtektinai mažai, kad kažko imtumeisi, ir užtektinai daug, kad jis prailgtų nieko neveikiant. Vaikščiodamas iš kambario į kambarį, vis pažiūrėdamas į veidrodį prisiminiau savo mamą.

Ji irgi taip užmušinėdavo laiką, kai mes kur nors būdavome išsiruošę ir laukdavome, kol kas nors atvažiuos mūsų paimti: vaikščiodavo iš kambario į kambarį, eidama pro veidrodžius vis žiūrėdavo, kaip atrodo, pradėdavo dar kartą dažyti lūpas, o pamačiusi mane ramiai sėdintį liepdavo nesėdėti ir eiti ruoštis, nors aš jau seniausiai būdavau pasiruošęs, todėl aš irgi pradėdavau šmirinėti po namus. Ji ir dabar taip elgiasi, tai toks jos ritualas, neleidžiantis nei jai, nei kitiems ramiai nusėdėti vienoje vietoje. Visi turi būti judesyje, visi turi būti pasirengę.

Kai galiausiai užtektinai išvaikščiojau butą, apsirengiau ir išėjau. Sulaukęs autobuso įsėdau ir nuvažiavau į Žvėryną pas vieną klientą. Žvėrynas man yra neįprasta vieta, nes esu ten mažai lankęsis. Kažkuo primena Birutės/Gardino gatves Alytuje, tačiau mano galvoje Žvėrynas turi tam tikrą legendą ar aurą. Čia gyveno Erlickas ir Kunčinas, čia buitinėmis sąlygomis gimdavo literatūra. Reiktų kada nors čia atvažiuoti pasivaikščioti ilgiau, galėčiau surasti Kunčino namą S. Moniuškos gatvėje.

Pas klientą padariau, ką reikia, ir po pietų grįžau į savo darbo vietą, kur manęs laukė du laiškai nuo direktorės – aukščiausio lygio filosofija apie darbo našumą. Nei juoktis, nei verkt. Norėjau eiti parūkyti, bet susiturėjau. Atidirbau ir išėjau namo, o namuose pavalgiau ir išskubėjau į radiją.

Važiuodamas autobusu mačiau vyruką ir merginą, jie buvo pora. Bandžiau nuspėti, kaip jie susipažino, o gal tiksliau būtų sakyti kodėl jie tapo pora. Žinau, kad kvaila taip galvoti, tačiau man atrodo, kad gražūs žmonės suranda gražius žmones, ir jų abiejų grožis yra užtektinai svari priežastis jiems tapti pora. Tačiau yra ir tie kitokie žmonės, tie ne tai, kad negražūs, bet paprasčiausiai niekuo neišsiskiriantys. Kas juos suveda kartu? Jų neišskirtinumas? Ir ar nebūna taip, jog vieną iš jų kartais aplanko šventvagiškas noras turėti gražesnę antrąją pusę?

Radijuje padariau, ką turėjau padaryti, ir išskubėjau namo. Sėdėdamas autobuse priešais save pastebėjau vyrą, kuris žiūri susimąstęs pro langą ir laiko vieną pirštą prie lūpų – visai kaip aš. Trumpam buvome vienas kito atspindys, tik jis to nepastebėjo. Aš irgi pasisukau į langą ir žiūrėjau kaip Kareivių gatvė lieka praeityje.

Ir aš sugalvojau norą: kad daugiau nė viena man rūpėjusi mergina neišnirtų iš praeities kaip ateities perspektyva.

mind eraser

Slėpynės

2013/03/20

Tai, kas ramina ir apvalo

– – –

Vienas įdomesnių dalykų draugystėse yra nejaukumas, kurį jaučia vyras ir moteris, atlikdami tam tikrus kasdienius dalykus. Pvz. nuėjimas į tualetą ilgesniam reikalui gali tapti neįmanoma misija. Atsiranda baimė, kad mergina išgirs kažką, o dar jeigu, neduok dieve, užuos! Arba tas gėdijimasis pasirodyti abiems nuogiems, arba paprasčiausiai nusirengti matant kitam. O galų gale ir pirmasis seksas tarp poros būna dažnai ne visai toks, kokio abu tikisi.

Daugelis problemų lengviausiai išsisprendžia, jeigu pora pradedi kartu gyventi. Tada per labai greitą laiką ėjimas į tualetą ilgesniam reikalui arba pasirodymas nuogam tampa jeigu ne visiškai paprastais dalykais, tai bent jau nekeliančiais nepatogumo.

– – –

Per dvi savaites aplankiau dvi dideles Lietuvos spaustuves. Buvo keista matyti, kiek daug popieriaus yra sugadinama siekiant parinkti tinkamą spalvų toną, o kur dar šiaip visoks brokas.. Knygos spaustuvės aplinkoje atrodo taip paprastai, neturi jokios paslapties anei traukos. Paprastas produktas.

– – –

Vis retesni susipažinimai su blogeriais/-ėmis vis dar praplečia akiratį. Įdomu, kai žmogus pasakoja istorijas. Mums visiems derėtų pasakoti daugiau istorijų.

– – –

Pavasaris, ir išsiskyrusios poros vėl sueina krūvon, užmiršusios, kad buvo prakeikę vienas kitą, prisiekę nebegrįžti ir visaip kitaip nebe-.

– – –

Įgarsinau matematikos vadovėlį, skirtą pradinių klasių moksleiviams. Įdomus darbas, bet ir sekinantis. Anksčiau įrašinėdavau savo balsą tik skaitydamas eilėraščius, porą kartų įrašiau koncertų reklamas, kurios buvo transliuojamos per Start FM, o kartą esu įgarsinęs ir trumpą rimtą reklamą, kurią rodė per tv arba grojo per radijo stotis, tačiau įgarsinti vadovėlį yra visai kitokio lygio užduotis. Vien ką reiškia taisyklingai kirčiuoti žodžius.. Gerai, kad yra tokie dalykai kaip ši svetainė, palengvina darbą.

– – –

Pamažu didėjantis susirūpinimas semestrinio darbo rašymu priverčia karts nuo karto internete paieškoti informacijos apie recenzijas kaip knygų reklamos būdą. Pradėjau rasti labai įdomių dalykų, atsirado noras gilintis ir jau pradėti rašyti darbą. Planuoju rimtai darbus pradėti jau šį savaitgalį, kai liksiu vienas bute.

Gydo Mane

2013/02/05

Buvo nervinga diena, taigi atsidūręs radijuje padariau, ką reikia, ir priguliau trumpam. Užsimerkiau, sudėjau rankas ant krūtinės, kad būtų šilčiau, ir pamažu pradėjau snūduriuoti.

Galvojau apie vieną merginą, kurios ilgai nemačiau.

Merginos būna gražios, protingos, depresyvios, sužadinančios aistrą, įdomios. Labai gaila, jog dažniausiai gražiai merginai lipdau ir „protingos“ bei „įdomios“ etiketę, nors taip nė velnio nėra. Vyrai myli akimis ir tik vėliau protu. Nesakau, kad niekada nemyli širdimi, greičiau tik leidžiasi kitų širdimi mylimi. Kažkada galvojau, kad myliu, tikrai myliu širdimi – ką ten širdimi! visa siela. Bet po kiek laiko gyvenimas mane supažindino su pačiu savimi, ir palaipsniui man liko vis mažiau naivaus tikėjimo, kad galiu jausti kažkokią tyrą meilę ar pan. Mano tyra meilė baigiasi tada, kai tik pagalvoju apie tai, kad noriu užuosti merginos kvapą arba uždėti ranką ant jos liemens, o tokios mintys dažniausiai yra pačios pirmos, kurios ateina į galvą, kai išvystu mane dominančią merginą.

Ta mergina buvo panaši į mano buvusias merginas ir tuo pačiu nepanaši į jas. Ji buvo graži, depresyvi ir pozityvi tuo pačiu metu, buvo žavi ir traukianti. Tokios retai pasitaiko. Subtilus seksualumas – retas dalykas šių dienų pasaulyje, kuriame merginos kažkodėl stengiasi kuo labiau apsinuoginti, tarsi tai užtikrintų jų seksualumą. Seksuali mergina yra ne ta, kuri tiesiog sužadina mano norą dulkintis; tai ta, kuri mane pirmiausiai priverčia galvoti apie ją, geisti jos ilgam, paslapčia planuoti gyvenimą su ja.

Ta mergina buvo būtent tokia – pats baisiausias mišinys mano širdžiai – mano ilgai laukta moteris. Mergaitiška ir moteriška tuo pačiu metu. Visada dėvinti drabužius, pasiūtus būtent jai: jos džinsai nuostabiai aptempė jos kojas, o jos suknelės fantastiškai plevėsuodavo, kai ji eidavo. Norėjau jos taip, kaip tik labiausiai galima norėti žmogaus: aš išsvajojau gyvenimą su ja.

Mažą, paprastą gyvenimą su ja išsvajojau. Su pusryčiais, ėjimu į darbą, vakariene, filmų žiūrėjimu, knygų skaitymu, tėvų ir senelių aplankymu. Ėjimu į svečius pas jos ir mano draugus, ėjimu į kiną ir teatrą (tai ji mane vestųsi vedėsi į teatrą, nes pats esu apkerpėjęs teatro atžvilgiu), į koncertus (kartais nusivesdavau ją į tokius koncertus, kuriuose ji imdavo burbėti, nes muzika jai labai nepatikdavo). Mes mylėjomės, valgėme ir džiaugėmės buvimu kartu. Plaudavom indus, aš valydavau grindis, o ji lygindavo drabužius. O kažkada vėliau mes susilaukėme dviejų vaikų. Auginome juos, pamažu abu sendami, o metai kuo toliau, tuo labiau mus artino.

Atsikeliu nuo sofos, apsirengiu ir važiuoju namo. Vilnius pamažu ruošiasi miegoti. Kas žino, kiek yra tokių, kurie taip ir neturėjo progos bent trumpam pagyventi savo išsvajotų gyvenimų. Šitie žmonės, kurie važiuoja kartu su manimi – mes nežinom, kas jų galvose. Ir visgi kartais jų veiduose matau nuovargį dėl to neišsipildžiusio gyvenimo. Dėl šimtų tūkstančių neišsipildžiusių mažų paprastų akimirkų, kurių mes visi kažkada taip troškom.

Atrakinęs duris patenku į butą. Nedegu šviesų. Tamsoje nusirengiu paltą, išsiaunu iš batų. Atsisėdęs ant lovos žiūriu pro langą. Visur taip tylu. Kitame name vienas po kito gęsta langai. Aš neliūdžiu, aš jau apsipratęs su viskuo. Puikiai žinau, kad užmigsiu, tačiau neišvengiamai teks pabusti, būti vėl gyvam ir bandyti atitikti lūkesčius. Atitikti lūkesčius nėra labai sudėtinga. Niekam nerūpi, kas dedasi tavo viduje, kol tu atrodai ir elgiesi tam tikrose normų ribose. Niekam nerūpi, ar tu laimingas, kol atrodai normalus. Vieną dieną žmonija apsivems nuo savo normalumo, linkiu jai mirtinai neužspringti.

Labanakt.

Įsivaizduoju kaip tavo rankos užkloja mano veidą ir gydo mane.

Reikalai

2012/10/09

Praėjusią savaitę taip ir nepakalbinau savo susižavėjimo objekto.

Studijos vis dar įdomios, darbas – ne. Sapnuose dažnai turiu problemų darbe ir ieškau naujo darbo. Paskutiniame sapne aš su klasioku stengėmės suspėti į mano darbą laiku, tačiau dėjosi visokie keisti įvykiai, privertę mus vėluoti, o galiausiai aš atsidūriau Baltų lankų leidykloje ir pareikalavau, kad man būtų pravesta ekskursija. Ekskursiją man pravedė, ir dar net vyno įpylė. Ryte prabudau niūrus, nes už 25 minučių kelio pėsčiomis manęs laukė ofisas, kuriame nebėra darbo, todėl man jau antrą savaitę tenka užsiiminėti visokiais dalykais, kurie neturi jokios finansinės vertės. Galėčiau sakyti “bent jau kol kas neturi finansinės vertės”, tačiau man sunku įsivaizduoti, kad mūsų vangi vadyba gali sugebėti tuos dalykus parduoti klientams. Vieną dieną radau įdomų darbo skelbimą – Senukų prekybos centras ieško muzikos redaktoriaus, kuris sudarinėtų grojaraščius. Skambinau skambinau nurodytu telefono numeriu, tačiau niekas taip ir neatsiliepė.

Pirmadienį kolega iš radijo paklausė ar aš negalvoju apie dėstytojo karjerą, ir aš atsakiau ne, nors iš tiesų buvau prieš kelias dienas apie tai galvojęs. Man tik įdomu, ar dėstytojus gali išmesti iš darbo, jeigu jie su studentais, pvz, eina gerti alaus.

Šeštadienį buvau klasiokės gimtadienyje, padauginau alkoholio, grįžau namo baisios būklės, sekmadienis buvo palaidotas. Įdomiausia tai, jog kitą dieną manęs nepykino, galvos neskaudėjo, tačiau būklė buvo tragiška – galėjau tik gulėti. Buvo gėda prieš mamą, o vienintelis guodęs dalykas buvo tai, jog katė porą kartų atėjo, palindo po antklode ir gulėjo prisiglaudusi prie mano krūtinės; aš neturėjau jėgų jos glostyti.

Penktadienį atvažiuos draugas Tadas, eisim į koncertą klube XI20. Kadangi planuoju šeštadienį mokytis, tai sumažina galimybę, jog penktadienį neapskaičiuosiu alkoholio, dėl ko tektų palaidoti šeštadienį. Svarbiausia atrasti linksmybių ir mokymosi pusiausvyrą. O kai mokytis įdomu, tai visai neliūdna, kad linksmybių mažiau. Galų gale, užimtumas man padeda jaustis gerai – jokių nereikalingų minčių apie tai, kaip niekas neturi prasmės.

O šiandien važiuodamas troleibusu girdėjau dviejų vyrukų pokalbį apie traukinius ir nusprendžiau, jog reiktų su kuo nors kur nors pasivažinėti ta nuostabia transporto priemone, juolab, kad dabar turiu tas nuostabias studentiškas nuolaidas.

Dredai, Kojos, Suknelės

2012/03/18

Naktį sapnavau kad kažkas man liepia surasti kodą man nurodoma jog turiu ieškoti dvejose rašytojo Henning Mankell knygose aš einu į knygynus ir ieškau tų knygų ir niekur jų nėra ir nežinau ką daryt pradedu desperatiškai vartyti visas knygas iš eilės prieina pardavėja ir pasako kad čia kodų nėra taip sapnas ir baigiasi.

Kitą dieną man paskambino iš Baltų lankų knygyno ir pasakė, jog rado vieną iš mano ieškotų Henning Mankell knygų ir kad palaikys man ją ;)

– – –

Šeštadienį planavau su kambarioku eiti į futbolo rungtynes, bet jis staiga sužinojo, kad mirė jo močiutė, taigi išvažiavo namo. Taip aš į futbolo rungtynes nenuėjau, bet nuėjau į vienos kolegės iš radijo gimtadienį.

Visi jos ir jos vaikino ankstesni gimtadieniai vykdavo jų bute. Prisirinkdavo daug žmonių, beveik visada tie  patys, pusė jų nelabai pažinodavau ir nežinodavau, kaip su jais bendrauti. Daug kas ten ateidavo poromis, o aš kaip eidavau vienas, taip eidavau. Tie gimtadieniai man dažniausiai baigdavosi taip: sulaukdavau dvyliktos ir po padainavimų išvažiuodavau namo arba su kuo nors susitikt.

Šiais metais gimtadienis vyko Pogo bare. Susirinko vėl beveik visi tie patys žmonės, kurie būna ir kasmet. Trūko kur sėdėti. Pabendravau su vienu, su kitu žmogum, po to ėjau klausyti pank roko grupės Lucky Strike. Klausydamas koncerto užmačiau tokią merginą su dredais, kuri patraukė mano dėmesį, nes tiek dredai, tiek jos veidas buvo gražūs. Turiu silpnybę dredams, bet ne visiems – ploni ir trumpi arba visai neprižiūrėti manęs nežavi. Ta mergina buvo su vaikinu, todėl žiūrėdamas į ją jaučiausi darantis mažytį nusikaltimą. Vėliau jos vaikinas nuėjo kažkur ilgam, o ji stoviniavo tai vienoj, tai kitoj vietoj, kol galiausiai prisėdo ant sofos krašto, prie kurio aš visąlaik stovėjau. Man kilo stiprus noras pauostyti ją (man atrodė, kad ji turi kvepėti), bet, aišku, to nepadariau. Bandžiau sutelkti dėmesį į koncertuojančią grupę, bet galvoje ėmė suktis mintys apie vieną buvusią merginą, kuri turėjo dredus.

Jos galva visada kvepėdavo vienu šampūnu, ir aš vis norėjau to šampūno nusipirkt, bet kažkokiu būdu nerasdavau jo, ir tik po dvejų metų, kai jau buvau išsiskyręs su ja, kartą grįžęs namo į Alytų radau vonioje to šampūno buteliuką. Pamenu apžiūrėjau jį atsargiai, pauosčiau, įsitikinau, jog tikrai toks pats, kartą išsiploviau juo galvą, bet daugiau niekada jo nenaudojau.

Po to Pogo bare sutikau klasioką, ėjom parūkyt ir išgert alaus. Viduje buvo labai labai karšta, todėl lauke praleidom daug laiko. Po kiek laiko lauke užmačiau ir tą merginą su dredais – stovėjo prie pankų būrelio ir rūkė. Jos kojos buvo tokios tiesios, gal net berniukiškos, ir man niekaip nepavyko įsivaizduoti kaip jos kojos atrodytų nuogos.

Tuo tarpu klasiokas labai daug kalbėjo apie kekšes. Jis vis žvalgėsi į panas kaip išbadėjęs ir su nusivylimu sakydavo nėra čia šiandien kekšių arba kur tos visos kekšės dingę? Mano ir jo santykis su merginomis yra labai skirtingas, bet man nesunku klausytis jo kalbų apie dulkinimąsi ir pan. Jam tiesiog tinka būti tokiu, koks jis yra. Kad ir kaip bebūtų, vakaro pabaigoje jis pripažįsta, jog norėtų stipriai įsimylėti ir pasipasakoja, kad vienintelis žmogus, kurį buvo įsimylėjęs, buvo viena mergina iš mano Alytaus draugų kompanijos. Tai buvo seniai, ir jie niekada nedraugavo, bet flirtavo  labai ilgai. Vėliau jis susipažino su kita mergina, kuri iš tiesų buvo panaši į jo meilės objektą, ir jie draugavo su audringais išsiskyrimais ir susitaikymais gal 2-3 metus.

Kartą viena mano simpatija man parodė vaikiną, su kuriuo flirtavo, nors ji pati tuo metu draugavo su kitu vaikinu. Tas, su kuriuo ji flirtavo, matyt buvo stipriai ją įsimylėjęs, nes po kiek laiko pradėjo draugauti su tokia mergaite, kuri buvo mano simpatijos jaunesnė ir negražesnė versija. Keista, kad žmonės taip pasąmoningai ieško panašių variantų.

Dar kai gyvenau studentų bendrabutyje, 2010 metų vasarą vyko Pasaulio futbolo čempionatas. Mes gyvenom antram aukšte, ir mūsų televizorius gerai rodė tik LRT ir dar kažkokį kanalą, o kai kurios futbolo varžybos buvo rodomos ir per LNK. Taigi vieną vakarą mes ėjom žiūrėti Argentina-Graikija rungtynių į penkioliktą aukštą, kur gyveno mano kambariokų du grupiokai. Vos ten nuėjom, aš iškart žado netekau, nes vieno iš tų vaikinų mergina buvo kaip mano buvusios merginos kopija, tik šviesiaplaukė. Ji vilkėjo nuostabią melsvą suknelę. Kol rodė varžybas, viskas buvo gerai – sekiau žaidimą, ir tiek. Bet po varžybų visi užsinorėjo dar išgerti alaus ir pažaistų šaradų, o ta mergina sėdėjo kaip tik prieš mane, visąlaik man buvo prieš akis, ir aš jaučiausi labai nejaukiai, galvojau ar niekas nepastebi KAIP kartais aš į ją žvilgteliu.

Po to nemačiau tos merginos labai ilgai, bet dabar sutinku dažnai, nes mes su kambarioku kiekvieną antradienį važiuojam į vieną barą žaisti protmūšio, o ta mergina visada būna kartu su mumis komandoje. Kartais aš pažiūriu į jos pirštus arba iš tolo stebiu pro langą kaip ji rūko lauke, bet mano žvilgsnis dabar visai kitoks, toks ramus, paprasčiausiai ramus.

Kai iš viso su klasioku buvom išgėrę po penkis alaus, nusprendėm skirstytis. Aš grįžau prie gimtadienio stalo, ten žmonės jau irgi buvo beveik visi iškrikę, taigi su jubiliate ir jos vaikinu kartu išėjom iš baro, išsikvietėm taksi ir išvažiavom.

– – –

Naktį sapnavau kad man reikia sudėti daug visokių vaisių tam tikra tvarka koridoriuje į lentynas kad galėčiau tokiu būdu užburti kambarioką kad jis daugiau negertų tiek daug ir susitvarkytų gyvenimą aš dėliojau tuos vaisius ir dėliojau ir niekaip negalėjau surasti tinkamos kombinacijos burtui man pradėjo drebėti rankos ir aš nuėjau valgyti.

Šįvakar grįždamas namo užsukau į parduotuvę ir nusipirkau kriaušių, obuolių ir kivių ;)


%d bloggers like this: