Sausio 6, o man jau baigėsi sesija. Buvo tik du egzaminai, liko dar apsiginti magistro darbą, ir bus baigta. Vėl liks tik darbas, turėsiu daugiau laiko radijui.
Parašęs apie radiją susigriebiau, jog šiandien man ten reikia nuvykti. Susidėjau greit daiktus, apsirengiau ir išvažiavau.
Dabar jau čia, ką tik prasidėjo laida. Nesu metalo mėgėjas, bet visgi jau tiek daug metų kiekvieną pirmadienį būnu su metalistų laida „Audronaša“, kad tapau ir pakantesnis metalui, ir kartais kokią vieną kitą gerą dainą nugirstu. Malonu sugrįžti į radiją po daugiau nei mėnesio. Atrodo, niekas nepasikeitę, tačiau kaip malonu paspausti kolegoms rankas ir pakalbėti apie nesvarbius dalykus ;)
Su radiju esu penkerius metus, pačiam irgi buvo kilę idėjų daryti vienokią ar kitokią laidą, tačiau taip niekad ir nedariau nieko, tik kažkada pusmetį antradienio vakarais leisdavau hardcore‘ą ir kitokį roką. Planuoju sugrįžti su tokia nebylia laida, skirta vien tik pasiklausymui. Žinoma, būtų daug geriau, jeigu ką nors ir pakalbėčiau, bet mano bet koks muzikos ar grupės pristatymas būtų tiesiog emocingas ir labai neargumentuotas – vargu ar tai būtų kam nors įdomu.
*
Kartais galvoju apie žmones rateliuose. Žvaigždių rateliai, muzikantų rateliai, rašytojų rateliai. Kiekvienas iš tų ratelių yra apgailėtinas, žvelgiant iš šono, ir aš nežinau, ar taip man natūraliai atrodo, ar taip atrodo todėl, kad gal aš pavydžiu to ratelio nariams? Kodėl man vasarą su jaunaisiais rašytojais buvo taip nuobodu? Buvo keli žmonės, kurie buvo įdomūs ir faini, tačiau labiausiai įsiminė ta dalis, kuri šaukte šaukė „pažiūrėk, aš rašytojas!“. Tikiu, kad jeigu galėčiau bendrauti su kiekvienu jų atskirai, mano nuomonė pasikeistų.
Nenoriu daugiau galvoti apie tai.
arsonist's prayers 