Posts Tagged ‘ruduo’

Spalis

2016/10/11

Go. manęs paklausė ar aš jaučiuosi vienišas. Atsakiau, kad ne – kad jau seniai toks nesijaučiu.

Tai įvyko antradienį.

Trečiadienį grįžęs po darbo pasišildžiau maistą, prisėdau kažkodėl kambaryje ant grindų, ir vos pradėjęs valgyti pagalvojau: aš esu vienas. Ne vienišas, bet vienas, t.y. niekam net mintimis neįsipareigojęs; ir nėra jokių projekcijų su kitu žmogumi į ateitį, nėra jokių lūkesčių.

Ruduo yra patogus metas susivokti.

***

Pokalbiai su psichologe kartais tokie, kad mane krečia drebulys – man nepatogu pripažinti tam tikrus dalykus. Kad ir kaip bebūtų, vos iš jos išeinu, pasijuntu geriau ir tada pradedu galvoti apie tai, ką su ja kalbėjomės, ir po dienos-dvejų aš įsileidžiu jos mintis į galvą ir apsvarstau jas nesikarščiuodamas.

Man reikia laiko, kad galėčiau išmokti savęs neapgaudinėti.

***

Dansu.lt rašo apie tai, kas yra bendra tarp atminties ir kūrybiškumo – pirma ir antra dalys (pirmoji įdomesnė).

***

Žiūrint „Lietuvos humoro lygą“ per LRT man kyla klausimas – kodėl jauni žmonės mėgdžioja pasenusias humoro klišes? Kaip mano amžiaus žmonės sugebėjo augdami nematyti kitokio humoro aplink?

Kad laidos komisija liaupsina tokį humorą, man neskauda.

Anyway, žiūrėjau tą laidą dar 20 minučių.

Kai tiki žmogaus galimybėmis tobulėti, tokie dalykai yra puikus antausis už tavo naivumą.

Kita vertus, aš tik pats kaltas, kad turiu iškreiptą suvokimą ir galvoju apie tobulus dalykus.

***

Sekmadienio vakarą pas Go. valgom vegetariškus burgerius. Kai vienu metu pažvelgiu pro langą, už jo matau tik akliną tamsą.

Go. klausia ar aš kada nors galvojau apie savižudybę. Galvojau, bet ne tiek apie savižudybę, kiek kartais man tiesiog atrodydavo, kad tam tikromis akimirkomis mirtis būtų logiškas mano gyvenimo rezultatas.

***

Patrick Phillips, „Heaven“

 

It will be the past
and we’ll live there together.

Not as it was to live
but as it is remembered.

It will be the past.
We’ll all go back together.

Everyone we ever loved,
and lost, and must remember.

It will be the past.
And it will last forever.

***

Kai peržvelgęs savo knygų lentynas nerandu nė vienos knygos, kurią norėčiau paimti paskaityti, pasijuntu nejaukiai.

***

Įdomus interviu su rašytoju Milan Kundera, kurio kūrybos aš vis dar neprisiruošiau paskaityti.

***

Pirmadienį vakare išėjęs iš radijo patalpų apsižvalgau, ir aplink vėl ta pati tamsa. Nieko daugiau, tik tamsa.

Ir tos mintys, kad aš vėl artėju prie gyvenimo pabaigos.

***

Kolegos iš radijo dukra pribėga su baltu lapu ir sako: va čia nupiešiau kai ką, žiūrėk – čia debesėliai, čia žolė, o ant žolės guli kirmėlė, ne kirmėlė, susimaišiau, čia gyvatė, gyvatė guli, nes ilsisi.

Ir tada aš nusišypsau.

Po to mes žaidžiam šilta-šalta, stalo futbolą, ridenam kamuoliuką (šitas nepaėjo), mane pamoko kaip išlankstyti popierinį laivelį (niekad nemokėjau, rimtai), o tada aš du kartus užrišu po batą, ir tada mokau kaip išlankstyti popierinį lėktuvėlį, ir ir ir aš oficialiai tampu dėdė Povilas, nors likusį vakarą mane kažkodėl vadina Kalėdų seneliu.

Ir tada aš šypsausi dar plačiau, ir visos niūrios mintys kuriam laikui kažkur išgaruoja.

Rugsėjis (3)

2016/10/02

Nepamenu kito tokio žvarbaus rugsėjo.

***

Bekalbant su Christofer: jis klausia manęs kas gi iš literatūros pasaulio mane privertė praregėti, patikėti literatūra.

Atsakau, kad literatūra aš netikiu, tiesiog turiu mėgstamų rašytojų arba atskirų tekstų.

Man atrodo, kad tikėti literatūra yra savaime labai kvaila ir naivu.

***

„Meilė prasideda nuo gebėjimo pasirinkti netobulumą, o ne tobulybę.“ (Rein Raud, „Brolis“)

***

Su leidykla pavyko surasti kompromisą dėl romano viršelio. Kad ir kaip bebūtų, viršelis man ilgam išliks skaudi tema.

***

Skunk Anansie – Tracy‘s Flow

I make you believe that I‘m a changed girl
that I‘m honest, good and pure
then I‘ll drag you through my shit again
because I know you‘ll love me more

Kaip gaila, kad aš puikiai suprantu šitą ištrauką.

***

Kai vokietis buvo apsistojęs pas mane, stebėjau kaip jis gamina. Tiksliau ne kaip, o kiek ilgai jis kuičiasi virtuvėje ir kaip viską neskubėdamas daro. Man rodos, užsikrėčiau tuo neskubėjimu iš jo, nes dabar kasdien bent kartą gaminu pats kažką, ir gaminu neskubėdamas, atidžiai, kuisdamasis virtuvėje kur kas ilgiau, nei esu įpratęs. Ir pusryčiauju ar vakarieniauju atsisėdęs virtuvėje už stalo, o ne prie kompiuterio.

Visa tai sukelia kažkokį tvarkos, ramybės jausmą.

***

Nieko man nėra skausmingiau nei matyti jaunąjį dydžėjų/elektronščiką, sukiojantį pulto rankenėles ir kalbantį tokia sudėtinga tarptautine dydžėjų kalba, kurią tik jis pats ir supranta.

Man atrodo, kad mes visi esam per daug veikiami to populiaraus, aplinkos suformuoto poreikio būti kažkuo special. Niekas dabar nenori būti picų kepėjas, taksi vairuotojas ar statybininkas. Todėl mes ir turim tiek daug muzikantų (vadybininkų, fotografų, rašytojų ir t.t.) ir tiek mažai gerų jų veiklos rezultatų.

***

„Myli tada, kai nebenori bėgti nuo kito žmogaus, nors nujauti, kad jis kels neįmanomų reikalavimų.“ (Wilhelm Genazino, „Skėtis šiai dienai“)

***

Kilo didelis noras kur nors trumpam išvažiuoti.

***

Netyčia parašiau tokį buitišką, niekingą, emociškai gražų, bet liūdną eilėraštį, kad net pačiam užgniaužė kvapą jį skaitant.

Aš vis dar per daug idealizuoju trapumą. Bet ar ne gražaus santykio su kitu žmogumi trapumas leidžia pajusti to santykio tikrąją reikšmę?

***

Vis dar daug vaikštau – iš namų į centrą, iš centro – namo arba iki pat Saulėtekio.

Vaikščiojimas, kaip ir maisto gaminimas, sukuria kažkokią ramybę.

***

Tomas Venclova, ištrauka iš eilėraščio „Užupis“:

Vasarą dažnai nubundu prieš aušrą
ir be baimės juntu, kad artėja laikas,
kai naujoms gentims pasiliks žodynas,
debesis, griuvėsiai, druska ir duona,
o man jau nieko, išskyrus laisvę.

***

Norisi juodų džinsų, ir čia kaipmat prisimenu vieną rudenį, kai susipažinau su V. Buvau tada visas juodai apsirengęs, ir ji vėliau man pasakys, kad mūsų pažinties vakarą jai atrodžiau seksualus.

Niekas man dar taip nebuvo pasakęs.

Bet tą rudenį aš laksčiau paskui visai kitą merginą – ir dabar man atrodo, kad man yra daug lengviau siekti to, ko nėra (siekti idėjos), negu išmokti vertinti įvairias progas.

Reikia išvengti siekti tobulų idėjų, neužkrauti lūkesčių žmonėms, su kuriais yra gera būti – tai vienintelis būdas iš tiesų juos mylėti. Iš forsuojamos ir kankinančios „meilės“ nieko gražaus negali atsirasti.

***

O po to man pavyko pagaminti spagečius su pievagrybiais ir specialiu padažu taip, kaip maždaug ir norėjau. Pajutau iki šiol nepatirtą malonumą ir pasitenkinimo jausmą, o įdomiausia, kad gaminau maistą tik pats sau.

Rugpjūtis (3)

2016/09/02

Nėra kito tokio mėnesio metuose kaip rugpjūtis.

Su kiekviena diena jauti kaip vasara persijungia į rudenį. Anksčiau temsta, oras atvėsta, artėja gimtadienis.

Išlipęs Nemenčinės stotelėje, galvoju apie visus savo gimtadienius, kuriuos tik prisimenu: šeima, artimieji, tetos, dėdės, dovanos (jas pamenu prasčiausiai), draugai, arba kas nutiko bloga; galvoju ir stebiu koks tamsus debesų masyvas dabar pakibo ties Žirmūnais ir Šnipiškėmis.

***

Šiais metais manęs neaplankė priešgimtadieninė krizė. Turbūt todėl, kad vartoju lengvus antidepresantus. Patikslinimas – vartojau. Kai pastebėjau, kad (greičiausiai dėl jų) tapau užmaršus ir jaučiu ne tiek ramybę, kiek abejingumą viskam, nustojau vartoti.

Gera nejausti spaudimo artėjant gimtadieniui, bet dar geriau blaiviai mąstyti ir jausti visokius jausmus, o ne tik abejingumą.

***

Tiek finansinių problemų užgriuvo per dviejų dienų laikotarpį, kad blet.

***

Psichoterapeutė telefonu klausia: o kaip jūs manot, ar jūsų atvejis dabar ūmus, ar čia labiau įsisenėjusios problemos?

Prieš mėnesį būčiau atsakęs, kad tai labai ūmu ir kad man reikia kuo greičiau pas ją patekti. Bet kadangi dabar jaučiuosi stabilus, atsakau, kad skubos tvarka manęs priimti nebūtina, kad tai įsisenėjusių problemų atvejis.

Sutariame rugsėjo 13 d.

Įdomu kaip ten bus, nors kartu ir numanau, kad beveik viskas susieis į mano šeimą.

***

Kęsto bernvakaris praėjo su daug nenumatytų problemų. Likau nesupratęs ar buvo smagu, ar ne.

***

Priešpaskutinę rugpjūčio savaitę mano kambaryje apsigyveno vokietis. Taip jau išėjo, kad jis yra mano gero draugo draugas, o kadangi aš pats daug kartų esu nakvojęs pas savo gerą draugą, tai jaučiau turintis atsilyginti tuo pačiu gero draugo draugui.

Pirmas įspūdis apie vokietį buvo nemalonus – vos sutikęs jį autobusų stotyje pastebėjau, kad jo panagės juodos.

Vėliau kalbėjom apie knygas ir rašymą, nes, pasirodo, kad jis studijuoja istoriją ir vokiečių literatūrą. Į Vilnių atvyko mėnesiui gyventi, pažinti Vilnių ir atsidėti kūrybai.

Nežinau, ar esu svetingas žmogus, bet kol jis gyveno, užleidau jam sofą, o pats miegojau miegmaišyje ant žemės. Buvo visai įdomu, nors vokiečiui paklausus ar aš taip elgiuosi dėl jo, atsakiau, kad tikrai ne dėl jo čia taip miegu, atsakiau, kad man kartais dėl nugaros skausmų gerai miegoti kietai.

Absurdas, visiška nesąmonė. Kaip ir tas patiekalas, kurį jis pagamino iš moliūgo.

Nepaisant istorijos su moliūgu, valgyti jis gamino skaniai. Ir visgi labai apsidžiaugiau, kai jis rado kur išsinuomoto kambarį ir išsikraustė. Pakeičiau patalynę, susitvarkiau kambarį, išvėdinau patalpas, o kitą dieną vėl sukūriau man priimtiną netvarką.

Mano kambarys yra vėl mano kambarys.

***

Toks teigiamas gimtadienio vakaras su Rūta, prisivalgius japoniškos sriubos.

***

Užsisakiau naują išmanųjį telefoną. Sunkiausia buvo išsirinkti ne patį modelį, bet to modelio spalvą – juoda, balta ar šviesiai mėlyna. Galiausiai nutariau rinktis šviesiai mėlyną, nes labai priminė gražią tokios pat spalvos Deftones gitaristo Stephen Carpenter gitarą, naudotą maždaug 2000–2003 metais.

Dabar laukiu, kada gausiu, vildamasis, kad ta šviesiai mėlyna gražiai atrodo ne tik mano galvoje, bet bus graži ir paėmus į rankas.

Ir nieko čia nepadarysi

2015/09/24

Kaip išprovokuoti patį liūdniausią žmogaus pyktį? Parodyk, kad jis tau nereikalingas. Nėra nieko blogiau nei suprasti, kad esi nereikalingas.

– – –

Rytais dabar nubundu ir atrodo, kad negaliu atsikelti. Ranka pasiekiu telefoną, išjungiu žadintuvą ir guliu toliau. Užmigti neįmanoma (kartais nubundu 04h ar 05h ir nuo tada nebeužmiegu), persiverčiu ant kito šono, guliu užsimerkęs.

Aš nenoriu šito rudens. Ruduo vienam, visiška nykuma. Anksčiau, kai buvo studijos, po to – kitos studijos, rudenys visai įdomūs būdavo, netgi laukiami. Bet dabar – dabar mane tai slegia, vien mintis apie tą vėsą, kuri pasiekia tavo kūną vos tik tau išlipus iš lovos man yra nepakeliama. Todėl ir guliu, ir guliau toliau, kol žadintuvas po 20 minučių nuskamba dar kartą. Žinau tada, kad nebėra kitos išeities – man reikia keltis.

Ir aš keliuosi, ir vėsa pačiumpa mane.

– – –

Vis noriu susitikti su V., bet V. visai nenori susitikti su manimi. Ir tai yra visai teisinga, kai pagalvoji, ir aš ją suprantu, nes ir aš neičiau susitikti su manimi.

Kartais mane stebina kokie šaunūs žmonės vis dar nori su manimi bendrauti. Kodėl jie taip daro? Ar jie nemato koks aš nykus, „mažytis ir pilkas kaip bulvė“?

– – –

Po to vieną iš pirmųjų rugsėjo penktadienių viskas susiklostė taip, kad išvažiavau iš Vilniaus į Alytų su sena sena pažįstama Shvsn. Mes pažįstami gal nuo 2003 metų, epizodiškai bendravom iki 2008 metų, o tada visai nustojom matęsi. Nepaisant to, mus visada siejo bendri draugai, todėl aš vis išgirsdavau kažką apie ją.

Sėdint jos automobilyje ir važiuojant namo po 20 minučių apėmė keistas jausmas, nes supratau, kad mes tarsi jau ir iškalbėjome visus žodžius, kuriuos tik galėjome vienas kitam pasakyti. Nesimačius daugiau nei penkerius metus tikėčiausi šiek tiek daugiau, kita vertus – negali norėti kažko daugiau, nes nebendravus tiek laiko natūraliai atsiveria praraja tarp kito žmogaus ir tavęs. Jūs abu jau seniai nežinot kuo kiekvienas iš jūsų gyvena, ką veikia, kuo užsiima, apie ką mąsto.

Tai taip ir parvažiavom į Alytų.

– – –

Kai kurie dalykai nutinka taip pavėluotai, jog net nebežinai kaip į juos reaguoti.

Kažkada, gal 2008 metais, kai daug klausiausi downtempo muzikos, net nesvajojau apie Nightmares on Wax koncertą, o štai dabar jis ima ir atvažiuoja į Vilnių šį rudenį.

Kažkada svajojau gauti tikrą etatą ar dalį jo Start FM‘e, ir štai dabar atsirado galimybė, bet tai kelia daugiau rūpesčių nei džiaugsmo.

Tu visada gauni tai, ko troškai, tik kartais per vėlai, kai tau jau visai nebereikia to – meilės, dėmesio, daiktų, patyrimų, žmonių, kurių kompanijos troškai.

Švelniai melsva

2015/08/21

rugpjūčio naktys švelniai
glosto mano plaukus,
kai einu naktinėmis gatvėmis
su tavo veidu mintyse,

ir viskas atrodo švelnu,
ir viskas atrodo prarasta:
nesugrąžinamas jausmas
apie tai kaip mylėjom
ir buvom mylimi,
dylantis prisiminimas
dienų, pilnų šviesos
ir tylėjimo nuogiems,
kai mūsų kūnai lovoje
atviresni vienas kitam,
nei visi tie žodžiai,
kuriais bandom susikalbėti.

rugpjūčio naktys švelniai
veda mane į rytus,
kur jau brėkšta ruduo,

ir aš jaučiu tavo išsprūstančią ranką
iš savo delno.
aš nenoriu šito košmaro,
aš nenoriu dar kartą patirti
ką reiškia pasiligojusios gatvės,
užklotos pageltusiais lapais,
aš nenoriu dar kartą patirti
kaip tavo nebuvimas gelia,
ir mano akys apsipila
šlapiais žiedais iš mūsų
niekada kartu nepraleisto gyvenimo.

– ar jums viskas gerai?
– taip, tik kažkas įkrito į akį.

Tas lapkritis

2014/11/05

Tas lapkritis

ji pasakė, kad viskas baigta
ir nuėjo į virtuvę.

kai praėjo kažkiek laiko,
ir aš atgavau sąmonę,
susipratau, kad man metas išeiti.

pro langą virtuvės duryse mačiau
ją sėdinčią ir lupančią bulves.

kai koridoriuje vilkausi striukę,
pasirodė jos jaunėlis brolis.
mes niekada nebendravom,
bet tąkart jis pasakė
tai jau daugiau neateisi?

daugiau aš neatėjau.

Be miražų

2014/09/29

Sugrįžęs į Alytų pajuntu tą vėsą bute. Tai lemiamas signalas, kad vasara baigėsi. Išsitraukiu šiltesnes kelnes.

– – –

Vieną dieną po darbo Konarskio gatvėj pajutau, kad noriu šiek tiek pasivaikščioti. Eidamas Konarskio gatve išvydau kažkokią visai jaukią gatvę ir pasukau ten – pasirodo, tai buvo Raseinių g. Paėjęs kelis žingsnius pakėliau galvą ir išvydau, kad artėju link bobutės su pirkinių krepšiu. O šiek tiek priekyje jos ėjo dar viena bobutė su maišu, o prieš ją – dar viena bobutė. Ir visos jos ėjo viena paskui kitą tiesia, nematoma linija, mane toks didelis nuostabos jausmas aplankė. Žiūrėjau į jas susižavėjęs.

– – –

O kitą dieną viename socialiniame tinkle išvydau gražią merginos nuotrauką. Žiūrėjau žiūrėjau, žiūrėjau žiūrėjau ir tik po to pamačiau, kad ties lytimi yra nurodyta „male“. Sutrikau šiek tiek. Tada pagalvojau, kad galbūt čia įsivėlusi klaida, todėl paskaitinėjau ką jai rašo kiti ir ką ji rašo kitiems. Deja, tie susirašinėjimai tik patvirtino faktą, jog tai yra vyras, o ne mergina. Pasijutau keistai.

– – –

Penktadienį, grįždamas į darbą, netikėtai sutikau G.

Ji įlipo Kalvarijų turgaus stotelėj, ir vos ją pastebėjau, iškart nusisukau. Bet tada pagalvojau, kad taip negalima, ir atsisukau. Ji kaip tik pakėlė galvą, ir mes pasisveikinom. Paklausiau, kaip jai sekasi, o čia pat supratęs klausimo neveiksmingumą, paklausiau ar jau baigė studijas. Atsakė, kad baigė – žinojau tai ir šiaip. Tada pradėjom kalbėtis apie magistrantūros studijas, pasirodo ji dabar pirmame magistrantūros kurse; trumpai papasakojau kaip man sekėsi studijuoti magistrantūrą. Po to ji pasakė, kad jai reikia išlipti, ir mes atsisveikinom palinkėję vienas kitam sėkmės.

Ji visąlaik šypsosi, žiūri į akis, o jos akys tokios didelės, tokios gražios. Pamenu kaip ji kadaise įsileisdavo mane: atidarydavo duris, pažiūrėdavo į mane šypsodamasi, ir visi  mano vargai ir problemos kaip mat kažkur pradingdavo.

Kitoje stotelėje išlipau ir aš. Ėjau sau, jaudulys jau buvo praėjęs, o kol laukiau prie perėjos užsidegančios žalios, net pagyriau save: tai buvo pirmas kartas po mūsų išsiskyrimo, kai aš prie jos neprišnekėjau kažkokių nereikalingų dalykų.

Kuo labiau esu apsikrovęs idėjomis ir rūpinuosi jų realizavimu, tuo mažiau laiko lieka vienatvei.

Vakarui

2014/08/28

Tu turėjai baltus sparnus

2014/08/20

Atėjo metas dirbti pas vieną klientą, taip atsidūriau Liepkalnio gatvėje. Toloka, bet kad jau nauja aplinka, tai visai įdomu.

Ofisas didelis, labai daug vyrų. Jie dažnai keikiasi, matyt, kitaip negali, matyt, to reikalauja vyriškumas. Man neįprasta dirbti tokioje aplinkoje, kai aplink visi zuja ir zuja, bet ką padarysi. Užtat leisdamasis laiptine prilėtinu žingsnį ir žiūriu į į oro uostą. Anksčiau nesu jo matęs iš vidinės pusės, iki šiol jis man asocijuodavosi tik su paradiniu įėjimu, nieko daugiau. Dabar gi matau nusileidimo taką, pievas.

Kai kažkuriuo metu išeinu į lauką, atrodo, kad užuodžiu cukrinę vatą. Tai apgaulė, žinoma, bet aš nieko prieš.  Einu į stotelę, laukiu 19 autobuso, dar niekad nesu juo važiavęs. Sulaukęs įsėdu ir atsiverčiu James Joyce apsakymų rinkinį „Dubliniečiai“. Pasiekęs stotį išlipu. Oras atrodo neblogas, laiko irgi į valias, taigi nusprendžiu eiti pėsčias iki poliklinikos. Ten susitvarkau reikalus ir einu link stotelės, nors nesu apsisprendęs, ar tikrai noriu važiuoti namo. Kol einu, pravažiuoja man tinkantis troleibusas, ir tada tvirtai nusprendžiu, kad prasieisiu gatvėmis.

Sutik mane mieste, kur gatvės jungiasi į jūrą, ir jei aš netyčia panerčiau, palauk manęs ant kranto.

Naugarduko gatvėje užeinu į alkoholinių gėrimų ir maisto parduotuvę, kurią esu daug kartu pastebėjęs. Apsidžiaugiu, kai pamatau, kad joje yra latviškų ledų „Pols“. Susimoku ir išeinu, šviečia saulė, oras geras, leidžiuosi žemyn Naugarduko gatve. Dvi mergaitės, einančios priešais mane, žiūri į mano ledų porciją – pažįstų tą žvilgsnį ;)

Priėjęs Trakų stotelę nusprendžiu dar paeiti, netgi sugalvoju, kad pagaliau reikia nusipirkti naują vilniečio kortelę. Žmonių gatvėse nedaug, dabar 16.40h. Prie Salomėjos Nėries gimnazijos kažkoks vyrukas groja gitara ir smagiai dainuoja ispaniškai, matau kaip per kelis metrus nuo jo prisėda mergina su kavos puodeliu. Dabar ji išsitraukia cigaretę; šilumos ieškanti širdis.

Sutik mane mieste, kur stogai dega amžina ugnimi, ir jei aš netyčia nusileisčiau ant žemės, pašauk iš viršaus.

Artėdamas link Vilniaus gatvės galvoju, kad jau ruduo, kad jau viskas, po vasaros, nors, atrodo, dar taip neseniai visi leipo nuo karščių. Bet ruduo visada pasirodo netikėtai, vieną dieną tiesiog imi ir pajunti jį – išėjęs šlapias iš vonios pajunti kažkokią vėsą bute, arba išėjęs ryte į darbą supranti, kad derėjo apsirengti šilčiau, o ir saulės spinduliai jau krenta kitaip. Ruduo ne metų laikas, tai žmogaus būsena.

Užeinu į kioską, kuriame galima įsigyti vilniečio kortelę. Priešais mane eilėje būsimos pirmakursės, bent jau taip iš šono atrodo. Jos perka korteles ir daug klausinėja kaip čia kas. Po to ateina mano eilė, aš irgi perku kortelę, tuo pačiu papildau ją mėnesiniu bilietu. Mano pirmasis mėnesis, įsigytas be studentiškos nuolaidos. Išėjęs iš kiosko sustoju ir bandau ištraukti kortelę iš pakuotės, pastebiu, kad kažkokia mergina žiūri į mane. Kažkodėl pasijuntu nejaukiai – tarsi vėl būčiau pirmakursis, atvykęs ir bandantis surasti savo erdvę ir žmones šiame mieste.

Tik kai įsėdu į autobusą, nemalonus jausmas praeina. Važiuoju sau su krūva nepažįstamų, kurie yra beveik prigludę vienas prie kito, ir čia nėra jokio intymumo. Tik drabužiai, prakaitas ir akys, bandančios nepagauti kitų žvilgsnių. Nes visgi nieko nėra intymesnio už žiūrėjimą vienas kitam į akis.

Apsiginkluoju šypsena, tikėdamasis, kad greitai mus skirs tik širdies dūžis.

Trys diplomų įteikimai

2014/03/05

Penktadienį dirbau viename lopšelyje-darželyje. Tame koridoriuje, kuriame man buvo paskirtas kabinetas darbui atlikti, buvo salė. Visą dieną vaikai ten dainavo ir šoko, viską girdėjau labai aiškiai. Pasirodė keista, kad vaikus moko nemažai dainų apie tėvynę; aš net nelabai pamenu, kad mes būtume dainavę patriotines dainas pradinėje mokykloje. Buvo keista, kai išgirdau vaikus dainuojančius tėvyne, tu mano tėvyne, su kuo ir prieš ką tu eini, kodėl tu draskai man krūtinę ir ko tu taip ieškai many? Kai buvau mažas, labai mėgau šitą dainą.

Po to atėjo pietų pertrauka, aš susikroviau daiktus ir išvažiavau namo. Šiandien buvau sutaręs dirbti tik pusę dienos, nes 14h turėjau dalyvauti diplomų įteikimo ceremonijoje. Grįžęs persirengiau, užkandau ir išvažiavau į universitetą. Ten susitikau su grupiokėmis ir suradome Mažąją aulą. Išties graži vieta: raudonos sienos, baltos kolonos, tokie aukšti skliautai, antrame aukšte vargonai stovi. Kažkas jais dar ir grojo ceremonijos pradžioje.

Gyvenime iki šiol dalyvavau dviejuose diplomų įteikimuose – kai baigiau mokyklą ir kai baigiau bakalauro studijų programą. Mokykloje tie įteikimai buvo kažkiek juokingi. Pamenu, kad kai buvau kviečiamas atsiimti diplomo, direktorius jį man duodamas kažką kalbėjo. Ką jis kalbėjo, tai nesupratau: žiūrėjau į jo vapančią burną, ir atrodė, kad jo lūpos juda, ir tiek, nieko nekalba. Paspaudėm vienas kitam ranką, pasakiau ačiū ir nuėjau. Tada mane sveikino mama su močiute ir dieduku. Visi labai džiaugėsi manimi, gavau gėlių. Nusifotografavom lauke prie eglės. Tose nuotraukose esu su labai kvaila šukuosena. Tuo metu jau auginau ilgesnius plaukus, bet mama privertė nueiti pas kirpėją prieš įteikimų ceremoniją. Mane taip keistai apkirpo, plaukai atrodė tokie išsipūtę, sunku net paaiškinti. Užtat diedukas visose nuotraukose išėjo labai patenkintas, gražu pažiūrėt.

Po to sekė ta vakarinė dalis, kur visi jau gali išgerti, nebijodami tėvų ;) Su klasiokais gėrėm sidrą, o po kiek laiko pastebėjau, kad buvęs klasiokas Mantelis sėdi tarsi žemes pardavęs, o jo merginos, su kuria kartu atėjo, visai nematyti. Bandžiau jį prakalbinti, tai jis ir papasakojo: kad tu žinotum.. Pradėjau gyventi su drauge, ir viskas dabar blogai. Grįžtu iš darbo, ji irgi grįžta, ir sėdim abu namie. Nemoku paaiškint. Tokia įtampa. Kartais verkiam abu..  Kadangi neįsivaizdavau kaip jam padėti, tai tiesiog pabuvau su juo, kol kažkas visus pradėjo kviesti torto ir šampano. Valgant tortą priėjo etikos mokytoja ir paklausė kaip man sekėsi išlaikyti egzaminus. Pasakiau visus rezultatus, o ji man sako: tau tik pasisekė; buvo labai keista išgirsti tokį priešiškumą. Pasirodo, kad išlaikiau viską geriau nei jos vyriausioji dukra, kuri baigė mokyklą metais anksčiau nei aš. Jos dukra tada neįstojo ten, kur norėjo, o norėjo į švedų ar norvegų filologiją, kaip ir aš, ir mokytoja nujautė, kad aš būtent ten ir įstosiu.

O dar kai valgėm tortą, priėjo girtas kiemo draugas E. Tą vakarą jis baigs tualete, kur būrys žmonių bandys jį atgaivinti, nes jis bus toks girtas, kad visai nesiorientuos; o dar vėliau jis, atsipotrinęs, užsipuls vieną vyruką iš mūsų laidos, kuomet išgirs kaip jis slapčia kitam vyrukui pasakys, kad nemėgsta to ir ano bičo. Bet tuo metu nei aš, nei E. nenutuokė koks vakaras jo laukia.

Jis pasilenkė prie manęs, apkabino viena ranka per sprandą ir tris kartus pasakojo kokį pasiūlymą gavo iš savo klasioko tėvo, kuris buvo biškį mafijozas. Esmė buvo tokia: klasioko tėvas galėjo įkišti mano kiemo draugą į kokią tik nori specialybę kokiame tik nori universitete, apmokėti studijas, o šis jam įsipareigotų gerai studijuoti ir gauti diplomą. Baigęs universitetą gautų darbą vienoje iš to klasioko tėvo įmonių, bet jeigu nutiktų taip, kad jis pasišiktų, prisirinktų skolų ir būtų išmestas iš universiteto, tai jis liktų paskutinis šūdas savo draugo tėvo akyse. Va taip va. Kiemo draugas atrodė tikrai sutrikęs dėl tokio pasiūlymo, visgi buvo tinginys ir puikiai suvokė, kad nors jis ir nėra durnas, bet trintis universitete neturi jokio noro.

Visą vakarą koncertavo kažkokie muzikantai, o vienas iš jų buvo mano klasiokės tėvas. Jie dainavo visokias balių dainas, ir mano mama kartą pakvietė mane pašokti kartu, nes ji jautėsi nekaip, kuomet kiti vaikinai kvietė savo mamas šokti. O ką tu? klausė ji. Sėdi su tuo savo Tautvydu ir Edžiu, juokiatės iš visko kaip nenormalūs. Vėliau tą vakarą mano mamą šokti pakvies mano lietuvių mokytoja, kuri išgėrusi pasakys jai, jog labai nusivylė pamačiusi, kad mano tėvas neatėjo į mano mokyklos baigimo šventę, ir dar prisipažins, kad buvo įsimylėjusi mano tėvą, kuomet mokėsi vienoje mokykloje. Tą man mama papasakos tik kitą dieną, kuomet bus nustojus pykti dėl to, jog aš slapčia išėjau iš viso to cirko ir nuėjau pas savo tuometinę draugę, ten išsimiegojau ant grindų, o atsikėlęs anksti ryte grįžau ir net išsijuosęs melavau, kad visą naktį praleidau tose išleistuvėse. Aš gi nežinojau, kad mama, su kitais tėvais pasišalinusi iš tos vakaronės, vėliau grįžo atgal ir kartu su kitais absolventais ėjo ant kalnelio pasitikti saulės, ir oi kaip ji supyko manęs nepamačiusi tarp kitų žmonių!..

Kai vyko bakalauro diplomų įteikimai, tai viskas buvo nyku ir be galo erzino, juokais visai nekvepėjo. Apsirengiau kostiumu ir kartu su grupioke, jos tėvais ir jos vaikinu-kambarioku nuvažiavom į Šv. Jonų bažnyčią. Ten pasitikau savo mamą, krikštų tėvą ir mamos draugę, kuri kažkodėl buvo pasišovusi sudalyvauti mano diplomų įteikime. Mama iškart pastebėjo, kad aš be nuotaikos, ir visą laiką aiškino, kad daugiau šypsočiausi, šiandien juk tavo diena. O mamos draugė pasakė dar geriau: žinau, kad labai jaudiniesi, bet viskas bus gerai. Aš visai nesijaudinau, tiesiog norėjau, kad viskas greičiau praeitų. Nepamenu, kiek tada žmonių gavo diplomus, bet visi ėjo atsiimti diplomų tarsi būtų sustatyti ant konvejerio. Man buvo liūdna, kad dieduko nėra, jis jau buvo miręs. Žinau, tikrai džiaugtųsi, kad jo anūkas baigė universitetą. Kitiems šeimos nariams baigimas tebuvo faktas, tuo tarpu diedukas buvo vienintelis šeimoje, kuris didžiavosi tuo, kad aš studijuoju ne kur kitur, o būtent VU. Pats savo laikais buvo įstojęs į VU, studijavo ekonomiką, bet, kaip močiutė sakė, per alų ir mergas prašikai mokslą.

Po to teko fotografuotis.. Mačiau gražiai apsirengusias grupiokes, bet iš tiesų akių atitraukti negalėjau nuo vienos merginos, kuri studijavo leidybą. Ji buvo mano vienos įkyrios grupiokės kambariokė, gyvenom tame pačiame bendrabutyje.

Aš ir ta grupiokė gynėmės bakalaurinį tą pačią dieną, ir ta leidybos studentė atėjo palaikyti savo kambariokės. Nepastebėjau jos tol, kol atėjo mano eilė eiti gintis darbo. Kol klausiau kaip komisijos pirmininkė skaitė mano bakalaurinio darbo recenziją, pastebėjau ją: sėdėjo užkėlusi koją ant kojos, vilkėjo trumpą suknelę didele iškirpte, žiūrėjo tiesiai į mane. Išmušė iš vėžių. Vėliau, po gynimų, kai visi išėjom parūkyti, pasakiau jai, kad taip negalima eiti į kitų žmonių gynimus, labai blaško dėmesį ir trukdo. Ji tik šypsojosi, o vėliau tą vakarą, kai jau antrą kartą atėjęs apsauginis liepė ramintis, mes išlydėjom kitus svečius iš bendrabučio ir su keliais kitais žmonėmis nuėjome pas ją į kambarį. Prigulėm su ja ant lovos, kalbėjom apie knygas, išsiskyrimus ir dar kažin ką. Tada pakviečiau ją į pasimatymą, o kai jis galiausiai įvyko (ant suoliuko prie bendrabučio ;)), iškart buvo aišku, kad nieko daugiau tarp mūsų nebus. Širdies dėl to neskaudėjo, nes svarbiausia tuo metu buvo naujas gyvenimo etapas: baigtas universitetas, tuoj išsikraustysiu iš bendrabučio į butą, kur turėsiu atskirą kambarį, pradėsiu dirbti pilnu etatu ir t.t.

Kaskart, kai ta mergina įkelia naują nuotrauką feisbuke, įdėmiai ją apžiūriu, tarsi pasitikrinu, ar ji atrodo taip, kaip ją prisimenu. Ir ji visada atrodo tokia graži moteris. Taip žiūrėdamas kartais galvoju o kaip su ja būtų lovoje, bet tiek to, tai visai kita tema, reikia grįžti į tai, kas vyksta dabar.

O dabar kažkoks svarbus asmuo sako kalbą. Po to kalbą sako mūsų fakulteto dekanas. Tada kalba kita moteris, kažkokių ten reikalų direktorė. Mažojoje auloje labai vėsu, aš vilkiu marškinius ir švarką, ir man labai gaila tų merginų, kurios vilki dar plonesnius drabužius. Negalėčiau pasakyti, kad man labai viskas neįdomu. Tikrai įdomiau nei bakalauro diplomų įteikimai, nes čia bent jau gavom vietą atsisėsti, viską matom ir viską girdim. Aš netgi girdžiu ką kalba už mūsų kitoje eilėje sėdinčios merginos, baigusios kažkurią kitą magistro studijų programą. Viena iš jų alytiškė, buvau pametęs dėl jos galvą, kai man buvo maždaug 15 metų.

Buvo tokia neformalė, rengėsi gražiais drabužiais, turėjo tokį švelnų švelnų veidą. Nežinau, kiek metų jai tada buvo, gal 13? Kartą mano klasiokė, kuri buvo jos draugė, mus supažindino viename koncerte. Tai po to koncerto ramybės neradau, laukdavau kada ji užsuks į mIRC‘ą, vis susirašinėdavom, kasdien žiūrinėjau jos nuotraukas svetainėje ieškok.lt, bet nedrįsau jos kviesti į pasimatymą – „gali mylėti tyliai, vaike“. Buvo toks sunkus spalis, o dar mama dirbo popietinėje pamainoje, todėl aš grįžęs iš mokyklos labai daug laiko praleisdavau vienas. Kankino slogi nuotaika, namie buvo labai labai šalta, močiutė nupirko tokias įdomias šlepetes dengtu priekiu, o vienoje pornografinėje nuotraukoje moteris buvo labai panaši į vieno klasioko motiną.

Tą merginą aš užmiršau greitai, bet kas kažkiek laiko vis ką nors išgirsdavau apie ją. Kad būdama nepilnametė nuvažiavo prie jūros ir paplūdimyje šoko be liemenuko, o ją nufilmavo kažkuri televizija ir kai jos vaikinas pamatė tą reportažą, metė ją, bet vargu ar jai kada nors kildavo problemų dėl vaikinų, nes tą vasarą, kai baigiau mokyklą, vieno vakaro metu mačiau ją susikibusią rankomis su dviem skirtingais vaikinais dvejose skirtingose vietose. Greita, matyt, buvo.

Dabar ta mergina kalbėjo kažkokiu tarsi prarūkytu balsu, mane erzino, kad ji su kitomis kolegėmis komentuoja viską, kas vyksta. Norėjau negirdėti, ką jos kalba, bet niekaip negalėjau to išvengti.

Po to kalbas sakė visokie socialiniai partneriai, kurie visi kaip užsikirtę akcentavo, kad ši diena šalta, bet labai šviesi. Kai kalbos buvo pasakytos, absolventai abėcėlės tvarka buvo kviečiami atsiimti diplomų. Taip pamažu kėdės laisvėjo, visi su diplomais būriavosi salės priekyje. Kol laukiau savo eilės, prie manęs iš kažkur išdygo grupiokė iš archyvistikos studijų laikų. Pasirodo, kad buvo atsidėjusi savo magistrinio darbo gynimą šiems metams, todėl kartu su mumis atsiima diplomą.

Galiausiai atėjo ir mano eilė, nuėjau ir gavau diplomą. Atsistojęs kartu su visais mačiau daug fotografuojančių žmonių. Kadangi nieko iš mano šeimos nebuvo, tai nejaučiau jokio noro stovėti ten ilgai. Žengtelėjau atgal ir pasislėpiau už kolonos, pradėjau vartyti gautą diplomą. Čia vėl pasirodė ta buvusi grupiokė. Ji visada mėgo pasigirti, todėl nenustebau išgirdęs ją pradėjus kalbėti kaip jai gerai sekasi darbe ir kad ji dabar pakils pareigose, todėl ieškosis sau asistento. Klausė gal aš noriu. Atsakiau, kad ne, ir net nenorėjau aiškinti, kad man netinka visi tie viešieji ryšiai ir t.t. Ji kiek sutriko, tada pasakė ai taip, tu ne viešuosius ryšius baigei, o leidybą. Nieko jai neatsakiau, o tada išgirdau kaip tokia žavi mergina V., su kuria lankėm bendrą dalyką, mane pašaukė ir liepė atsistoti kartu su visais, o ne stovėti pasislėpus už kolonos. Aš trumpam vėl išlindau ir kurį laiką stovėjau šypsodamasis neaišku kam. Turbūt šypsojausi mistiniam kadrui; bent jau tikėjausi, kad į kokį nors vieną kuriame nors fotoaparate vis tiek papulsiu.

Greit visi pradėjo skirstytis ir fotografuotis mažomis grupelėmis. Prie mūsų priėjo dvi dėstytojos ir paprašė kartu nusifotografuoti. Visą tą laiką mačiau kaip ta mano buvusi simpatija fotografuojasi su diplomu. Kaip ji šlykščiai tamposi, dieve mano, džiaugiuosi, kad su ja nieko nepavyko! Kai dėstytojos nuėjo, dar nusifotografavome su grupiokėmis, atsisveikinau su dviem, jos nuėjo. Tada likau stovėti tik su viena, su kuria geriausiai ir sutariau visus šiuos pusantrų metų. Žiūrėjom vienas į kitą, jaučiau, kad noriu jai kažką pasakyti, gal tiesiog padėkoti, kad buvo maloni ir pakanti man, su manimi juk nelengva, bet tik pasakiau, kad jau eisiu, tada apsikabinom ir atsisveikinom. Mačiau kaip ji eina link savo artimųjų – vaikino, tėvų, brolio ir dieduko.

Išėjau iš salės, nusileidau iki rūbinės, pasiėmiau paltą, apsirengiau ir išėjau nešinas diplomu. Jaučiau sunkiai paaiškinamą liūdesį ar apmaudą. Norėjau, kad diedukas būtų šalia ir matytų mane. Norėjau nueiti su juo išgerti alaus, norėjau išgirsti kaip jis atsirūgsta, nusišypso ir papasakoja linksmą savo jaunystės istoriją.

Įlipau į dešimtą autobusą ir nuvažiavau namo.


%d bloggers like this: