Posts Tagged ‘rūpinimasis’

Bridžitos Džouns dienoraštis

2017/02/08

Kartais vyras arba moteris vienas kitą laiko silpnesniu dėl vienų ar kitų priežasčių. Stipresnis nori parodyti savo galią sau ir kitam žmogui, demonstruodamas rūpestį tuo silpnesniuoju. Bet iš tiesų tai nėra rūpestis. Rūpintis mes galim gyvūnėliais, tėvais, vaikais. Bet kai atsiranda vyro ir moters santykis, paremtas viršenybės jausmu, dažniausiai rūpestis yra užslėptas gailestis. Gailestis reiškia, kad vienas žmogus kitą žmogų laiko prastesniu už save.

Aš pats esu laikęs kitą silpnesniu už save, esu matęs kaip tai atrodo iš šono kitų žmonių santykiuose. Noras rūpintis kitu žmogumi yra sveikas, bet nereikia jo painioti su kito žeminimu, nuvertinimu. Žeminimas, gailestis, kito žmogaus nuvertinimas veda prie to, kad „gelbėtojas“ ar „rūpintojėlis“ nenori, jog jo dėmesio objektas pasikeistų. Nes jei objektas, kuriuo jis nori rūpintis, taptų savarankiškas ar laimingesnis, normalesnis ar šiaip susitvarkytų savo bėdas, tada tam objektui nereiktų kito žmogaus pagalbos. Taip „rūpintojėlis“ taptų nereikalingas, negalėtų savęs realizuoti per rūpinimąsi ir kito žmogaus gailėjimą. Taigi vienintelis būdas „rūpintojėliui“ patenkinti save, yra pririšti savo auką prie savęs įtikinant, kad tik būdama su „rūpintojėliu“ auka gali jaustis laiminga ar saugi (saugumas įvairus – finansinis, emocinis). O tai veda prie to, kad „rūpintojėliui“ iš tiesų nerūpi auka, nes jam ji nereikalinga kaip protingas, savarankiškas žmogus; jis ją tik išnaudoja, siekdamas pats geriau pasijusti; tokiuose santykiuose nėra meilės, nebent „rūpintojėlis“ myli tą jausmą, kad yra už kitą pranašesnis.

Dabar aš galvoju apie visa tai ir suprantu, kad turėčiau pakeisti savo elgesį. Kadangi neseniai padariau teisingą pradžią, pažadu sau nemeluoti – vietoj žmonių gailėjimo ar apsimestinio rūpinimosi iš tiesų galvojant kaip patenkinti savo keistus norus, aš nustosiu taip elgtis ir pradėsiu žiūrėti į man artimus žmones kaip į savarankiškas asmenybes. Nes aš visų pirma noriu, kad mes būtume lygūs, nenoriu žiūrėti į tam tikrus žmones kaip į kažkokius gailėjimosi objektus. Net ir dėl <…> – nepaisant visko, visame mano elgesyje yra stiprus noras matyti <…> laimingą – laimingą su pačia savimi.

***

Yra toks žaidimas, kurį kartais mes žaidžiam vieni su kitais – vienas kito laikymas ant pavadėlio. Kartais pavadėlį vienas kitam užmaunam, gražiai ir švelniai uždedam jį kitam žmogui nieko per daug neaiškindami, slapta. Mes laikom vieni kitus šalia, kad galėtume pasinaudoti, kai reikės. Tam, kurį laikai ant pavadėlio, tu nieko neduodi, tik manipuliuoji juo, atimi iš jo laiką, palaikai jo puoselėjamą iliuziją, kad gal kažkada kažkas tarp jūsų bus, ar kad jis yra tau reikalingas. Pavadėlis patogus – galima jį atlaisvinti, galima suveržti, viskas priklauso nuo noro ar kitų tavo nesiklostančių santykių. Tam, kurį mes laikome ant pavadžio, nėra jokių šansų priartėti prie mūsų. Kaskart, kai jis nori mūsų dėmesio ar laiko, mes randam priežasčių su juo negalėti susitikti. Kaskart, kai mums kas nors blogai arba smaugia vienatvė, mes išpučiam situaciją taip, kad ant pavadėlio laikomas asmuo niekaip negali atsispirti mūsų pasiūlymui susitikti.

Tiesa ta, kad tiek viena, tiek kita pavadėlio pusė tik švaisto savo laiką, ir kuo ilgiau visa tai tęsia, tuo labiau auga bendras nepasitenkinimas – kad vienas kitam nėra tokie, kokie norėtų, kad būtų.


%d bloggers like this: