Posts Tagged ‘rytinė erekcija’

More News From Nowhere

2011/08/24

Parašiau pusė puslapio apie erekcijas nelaiku ir ne vietoj ir apie aptemptų bei palaidesnių apatinių įtaką, bet viską ištryniau. Nes čia juk vaikino blogas, subalansuotas merginoms, taip kad nereikia kvaršinti merginoms galvų dėl problemų, su kuriomis jos nesusiduria ;)

– – –

Visą šią savaitę dirbu pas klientą, ir šįryt vos įėjau į tą ofisą, išgirdau nuostabią muziką. Direktorius klausėsi LMP dainų! Nežinau, kas dar gali geriau nuteikti darbui ryte, nei smagus lietuviškas regiukas ;)

Šiaip tame ofise visi darbuotojai šiek tiek pačiuožę, ypač direktorius: nesustodamas kalba apie savo motociklą, kitus motociklus, internete skaito daug apie motociklus ir šalmus, ir tada vėl kalba apie savo motociklą, kitus motociklus..

– – –

Ši vasara keista, nes aš nepraleidau Alytuje nė savaitės. Rugpjūčio viduryje turėjau atostogauti dvi savaites, tačiau atostogos nuplaukė, o su jomis nuplaukė ir maloni tinginystė namuose pas mamą. Kita vertus, ši vasara kaip niekad buvo aktyvi: liepos pabaigoje važiavom švęsti Monikos gimtadienio, rugpjūčio pradžioje išlydėjom Eriką, kitą savaitgalį – į miškus prie ežero, o po to iškart ir į Varšuvą.

– – –

Kai buvau savaitgalį Alytuje, susitikau su Asta. Man patinka su ja kalbėti, nes ji yra protinga, ir dar kažkokiu būdu moka mane nuraminti. Jeigu einu su ja susitikti ir esu prislėgtas, grįžtu visada lengvesne galva; jeigu einu su ja susitikti jau ir taip gerai jausdamasis, tai grįžtu dar linksmesnis. Man niekada nebūna nuobodu su ja kalbėti, ji visada moka pažiūrėti į dalykus keliais skirtingais kampais, būtent tuo ji mane ir žavi. Gaila, kad aš pats taip nemoku, mano yda yra ta, jog vertinu dalykus labai vienareikšmiškai, be to dažnai pasikliauju pirmuoju įspūdžiu – tai dažnai pakiša koją gyvenime.

– – –

Klientas, pas kurį dirbu šią savaitę, yra visai prie pat spintų gamyklos, kurioje dirbau 2007 metais. Nemėgau ir nekenčiau to darbo, ir dabar man sunku suprasti, kaip ištvėriau ten du su puse mėnesio, nes fizinis krūvis buvo tikrai didelis, o aš visai buvau nepratęs prie fizinio darbo. Džiaugiausi, kai mečiau tą darbą.Toji spintų gamykla vis dar veikia, kasryt matau nuorodą į ją.

Bet ką aš norėjau papasakot! Kai dirbau spintų gamykloj, važiuodamas į darbą visada skaitydavau troleibuse. Taip važinėdamas perskaičiau gal dvi-tris knygas. Dabar irgi rytais skaitau (tik labai apmigdo tas skaitymas), ir jau liko paskutinė dešimtis puslapių mano skaitomos knygos. Įdomu, kaip kartais tie patys maršrutai iššaukia tuos pačius veiksmus, būsenas, nuotaikas.

– – –

Pastebėjau, jog šiuo metu dažnai pastebėjęs mano dėmesį patraukusį žmogų viešajame transporte ar stotelėje, imu mintyse rašyti apie jį, taip tarsi darau iš žmogaus veikėją. Ypač dažnai mane sudomina žmonės, kurie veikia mažus dalykus, pvz. mergina atidžiai apžiūrinėja savo lakuotus nagus, vaikinas vis tvarkosi megztuką, žiūri/tikrina, kaip megztukas gula ant jo kūno. Mintyse parašau trumpus sakinius, per daug neišsiplečiu, ir kartais tokie sakiniai tampa visai nereikšmingi ir aš išmetu juos iš galvos, o kartais pradeda rodytis, jog jie būtų puiki pradžia naujam apsakymui. Pvz.: Elzė, laukdama stotelėje autobuso, nervingai dirsčiojo į savo atvaizdą spaudos kiosko lange: jai vis atrodė, kad šįryt ji atrodo kažkaip ne taip.

– – –

Aš sutrinku, kai eidamas gatve prasilenkiu su mergina, kuri mane nužiūri nuo galvos iki kojų. Suprantu, kad tai normalu, bet man visada atrodė, jog moterys taip dažniau nužiūrinėja kitas moteris, o ne vaikinus. Pamenu, kai buvau paauglys, mane piktindavo mano mamos nuolatiniai kitų moterų nužiūrinėjimai – tai atrodė taip negražu ir (kažkodėl) pavydu. Dabar mintyse nusišypsau, kai būdamas parduotuvėje su mama pastebiu, jog kokia nors moteris iš toliau nužiūri mano mamą.

Kietumas

2011/02/09

šiandien aš jaučiausi labai kietai, nors dienos pradžioje kietumu visai nekvepėjo.

08.30h mane pažadino skambutis iš darbo. šiandien buvau pasidaręs laisvą dieną, bet po skambučio paaiškėjo, jog be manęs mano darbo vadovė niekaip nesusitvarkys. eilinį kartą užmiršo man pranešti vakar, jog šiandien pervešim bylas, todėl dabar visaip atsiprašinėdama bandė sužinoti, ar aš galiu atvykti į centrą pas vieną klientą. pasakiau, kad galiu atvykti (vis ta mano gera širdis) ir kad viskas gerai, nors iš tiesų buvau susierzinęs. nuėjau į dušą, išsimaudžiau, o supratęs, kad nespėsiu pavalgyti ir atsigerti arbatos susierzinau dar labiau. bet trauktis jau nebuvo kur, taigi pradėjau rengtis. akis kaip tik užkliuvo už mano gražiausių batų (foto čia; mano batų tik spalvos kitokios: pilkas ir juodas viršus, raudonas vidus), kuriuos žiemą buvau apleidęs. pagalvojau, kad reikia jais apsiauti, gal pakels nuotaiką.

ir kaip jie man pakėlė nuotaiką! ir dar važiuojant troleibusu man pakilo kai kas kitas, bet tai šalutinė istorija, nenoriu išsiplėsti, nes ir taip turiu problemų dėl visiškai bereikšmių išsiplėtojimų savo pasakojimuose. na, gerai, bet trumpai: važiavau ir priešais mane prisėdo mergina trumpu sijonu, ir, matyt, tuo metu kaip tik įvyko ta pavėluota rytinė erekcija,

bet tai nesvarbu. centre reikiamoj vietoj buvau anksčiau nei mano kolegė iš darbo, ir tai dar labiau suerzino mane. ji visada vėluoja, kai mes turim kur nors nuvykti atskirai. kliento valdose (nuostabiose, gražiose, šviesiose, su gražiai ir tvarkingai apsirengusiais žmonėmis) buvau sutiktas šaltai ir lakoniškai, kaip ir pridera rimtose vietose. kol laukiau kažkokio žmogaus, kuris nuves mane ten, kur man reikia atsidurti, paėmiau pavaryti naujausią „Verslo klasę“, spėjau perskaityti pusę straipsnio (tiksliai nesupratau, apie ką).

suprantu, kad vėl išsiplėčiau ten, kur nereikėjo, ir prašau atleidimo, maloningoji skaitytoja (-au). pasistengsiu akcentuoti savo šiandienos kietumą, apie kurį ir noriu papasakoti.

galų gale atėjo mano kolegė ir dar toks vyrukas, kuris savo automobiliu turėjo pervežti visas tas bylas. vyruką mačiau pirmą kartą, jis buvo aukštas, batai jo buvo visai random, bet kelnės buvo geros – ne tiek gražios, kiek šiaip fainos. kažkada ir aš norėjau tokių kelnių, bet mama man pasakė, kad nepirks jų, nes jos iš blogos medžiagos; vėliau, kai jau užsidirbdavau pinigų, buvau nusipirkęs panašios medžiagos kelnes, ir tikrai – kelnės dėl jų medžiagos nešiojosi nekaip.

benešiojant bylas (o jų buvo tiek daug, jog daugiau galbūt ir nesam pervežę vienu vežimu) aš pradėjau pavargti, jaučiau, kad marškinėliai man jau išlindo iš kelnių, ir kelnės šiek tiek ėmė smukti. nešiodamas bylas tai vienur, tai kitur stikliniuose paviršiuose matydavau savo atspindį, ir vienu metu pagalvojau, jog mano kelnės kaip tik labai gražiai vos vos nusmukę dabar yra; man nepatinka vaikinai su per daug nusmukusiomis kelnėmis, kelnių nusmukimas turi būti labai subtilus, kietas. pagalvojau, jog turbūt dabar visai neblogai atrodau, o dar mano patys gražiausi batai prideda plius tūkstantį taškų! ;)

išėjęs iš kliento, kai bylas jau nešiojom į automobilį, pradėjau jausti savo šiandienos kietumą. švietė saulė, gatve praėjo graži moteris, prisiminiau šįryt girdėtą paukščių čiulbėjimą prie Karaliaus Mindaugo stotelės. viskas buvo gerai, viskas buvo gražu, o aš – išskirtinai kietas.

nuvežėm bylas į saugyklą, iškrovėm, o kadangi jau buvau kietas, tai darbo vadovei pasakiau, jog negrįšiu į ofisą šiandien (iš pradžių buvau sutikęs atidirbti pusę dienos), nes man juk laisva diena iš tiesų. ji, negalėdama kovoti su mano kietumu, man neprieštaravo. nuėjau link stotelės, ir turbūt dėl to savo kietumo spaudos kioske nusipirkau pilką Winston‘ą. žinojau, kad neturiu su savimi žiebtuvėlio, bet jo nepirkau ir žmonių prisidegti neprašiau, nes kai esi kietas, tai tu gali norėti parūkyti, gali nusipirkti parūkyti, bet iškart nerūkyti, nes tu kietas ir be rūkymo. kai mačiau, kad autobusas jau atvažiuoja, paėjau šiek tiek į priekį nuo likusių žmonių, nes aš šiandien kietas, ir kaip niekad tiksliai nuspėju, kur sustos autobusas. įlipau pirmas, gavau sėdimą vietą, sėdėjau kietai.

grįžęs į bendrabutį įėjau kietai į kambarį, labai šaltai (bet tam tikra prasme kietai) pasisveikinau kambarioką, nusirengiau (kietai, žinoma), praplėšiau cigarečių pakelį ir nuėjau parūkyti. kadangi buvau kietas šiandien, tai nusprendžiau rūkyti virtuvėje, nes kai esi kietas, tai tau galima būti šiek tiek dėjusiam ant likusių žmonių. rūkydamas galvojau apie būsimą koncertą penktadienį, apie būsimą koncertą pirmadienį, apie koncertą pavasarį ir du koncertus vasarą. man taip kietai berūkant ir šauniai begalvojant į virtuvę įėjo mergina. atpažinau kaimynę dar tada, kai ji tik ėjo link virtuvės: jos žingsniai yra sunkūs, aš manau, jog tai susiję su jos kojomis, nes, na, neįsivaizduoju, su kuo dar gali būti susiję tie jos sunkūs žingsniai. šita kaimynė man yra be galo keista, nes kaskart, kai ją pamatau, ji atrodo vis kitaip – taip ir nesuprantu, ar ji patraukli man, ar ne.

kai ji įėjo į virtuvę, aš jos nepasisveikinau pirmas (prisiminkim – šiandien aš kietas), ji ištarė labas, aš labai užtikrintai jai atsakiau labas, ir rūkiau toliau. jaučiausi toks kietas, kad mintys apie merginas man šiandien buvo per daug lievos, nes pripažinkim – kiečiausi bernai atrodo tada, kai šalia jų nėra jų merginų. nesu dar matęs kieto bičo su pana, jų kietumas nublanksta prieš jų merginų grožį, ar moteriškumą, ar kažką. ir išvis – kietiems bičams neverta rodytis su mergina viešumoje, aplinkiniams ir taip aišku, jog jie yra kieti, aplinkiniai žino, kad jie visada turi vieną kitą merginą, bet pamatyti tų tikrai nėra būtina.

ir nors neneigiu, jog šiandien (kaip ir daug dienų iš eilės) aš norėjau apkabinti vieną merginą, bet dėl to kietumo pagalvojau apie tai labai trumpai; tarp kitko, kietumas manyje žadino norą eiti išgerti 12h su tokia kieta mergina, su kuria išgerti yra labai smagu. bet visgi pabijojau eiti išgerti su ta mergina, nes istorija rodo, kad ramūs išgėrimai su ja neįmanomi. aišku, mintis apie išgėrimą vidury baltos dienos vis tiek labai kieta rodėsi: kieti žmonės gali eiti į barą ir bet kada išgerti, ir jiems visiškai dzin, ką koks nors žmogus apie juos pagalvos, nes kieti žmonės negalvoja apie kitus žmones.

parūkęs grįžau į kambarį, kietai klestelėjau (koks žodis!) ant lovos, užkėliau kojas ant kėdės atkaltės, pasiekiau mineralinio vandens butelį. gulėjau ir gėriau mineralinį vandenį, galvojau, ką derėtų šiandien nuveikti, kad jau taip kietai jaučiuosi. galų gale taip begulėdamas apsnūdau ir truputį pagulėjau. atsikėlęs jaučiau, kad kažko trūksta, supratau iškart – kietumas dingo. žiūrėjau ilgai į batus, į tuos savo gražius batus, bet kietumo jausmas negrįžo, jau buvo spėjęs pabėgti nuo manęs.

dabar valgau karštus sumuštinius su neskaniu sūriu (kaip lieva), suprantu savo sunkią finansinę padėtį (kaip lieva) ir stebiu kaip greitai niaukiasi dangus (visiškai lieva).


%d bloggers like this: