Posts Tagged ‘sapnai’

Sausis

2017/01/17

Man atrodo, kad visus žmones traukia panašūs dalykai, tik mums reikia skirtingų jų pateikimo formų. Todėl vieni skaito Vytautą Stankų, kiti – Mantvydą Leknicką.

***

M. Leknicką prisiminiau ne šiaip sau. Šiandien teko skaityti ilgą diskusiją feisbuke apie tai, kiek įmanoma uždirbti už knygą. Leknickas ten buvo iškeltas kaip pavyzdys – žmogus, sugebėjęs geromis sąlygomis parduoti 7000 savo pirmosios knygos (antroji kaip tik neseniai pasirodė knygynuose) egzempliorių. Kiti pavyzdžiai – Dailius Dargis, Ilzė Butkutė ir kt. Tačiau yra vienas dalykas, kurio neįvertina žmonės, mąstantys apie knygos leidybą – knyga neatsiranda per trumpą laiką, dažniausiai tai yra ilgą laiką trukusio rašymo proceso rezultatas. Todėl jei nesi parašęs nė vieno sakinio, geriau eik rašyti, o tik po to galvok apie tai, kiek tave gali praturtinti pasirodžiusi knyga.

Antras dalykas, kurio žmonės linkę nematyti – Lietuvos knygų rinkos dydis. Būtent dėl mažos rinkos honorarai už kūrybą yra tokie, kokie yra. Jei Rūta Vanagaitė skundžiasi, kad apsipirkinėja padėvėtų drabužių parduotuvėse, reiškia kiti laikosi ne ką geriau. Visada yra pavyzdžių, kuriems sekasi gerai, bet jei kam nors kyla klausimas ar galima iš savo parašytų knygų pragyventi – vargu bau, bičiuli, vargu bau. Net visame pasaulyje vos keli procentai rašytojų gali pragyventi vien tik iš savo kūrybos.

Manęs neslegia nei noras užsidirbti, nei parašyti KAŽKĄ TOKIO. Dabar, kai artėju prie antro romano/apysakos baigimo, apie pinigus negalvoju. Tikslas – išleisti tris knygas, o tada jau pažiūrėti, ar sudėjus visą gautą naudą (tiek materialią, tiek nematerialią) už rašymo pastangas verta daryti tai toliau.

***

Tris naktis iš eilės sapnuoju Liu. Visi sapnai panašūs – mes gulime apsirengę lovoje, Liu mūvi labai storas kojines, jos kutena mano kojas. Gulime ant nugarų, virš mūsų ant lubų yra pakabintas paveikslas, jame pavaizduota žuvėdra. Liu glaudžiasi man į petį; jaučiu kaip ji giliai įkvepia, suprantu, kad nori mane užuosti.

Po to dvi naktis iš eilės sapnuoju, kad einu iš kambario į virtuvę, o ant šaldytuvo stovi dribsnių pakelis. Sapnas toks tikroviškas, jog jį prisiminęs net nuėjau pažiūrėti ar tikrai ten kartais nėra dribsnių; bet nėra.

***

Kai namai tampa nemiela vieta, išvažiuoju pas L.

Pas ją drybsom ant lovos, valgom Skittles, Pringles, guminukus ir žiūrim televiziją.

Paprastas, nuostabus vakaras.

***

Einam su V. į koncertą nArauti klube, gurkšnojam alų iš skardinės. Visur prisnigta, dabar įsukam į tas tamsias nuosavų namų gatveles Šnipiškėse, nesiliauja snigę, skambina Tadas, jis jau laukia mūsų vietoje, mes kalbam ir juokiamės, visos Viktorijos yra šaunios merginos, galvoju, ir einam toliau.

O po koncerto tuo pačiu keliu grįžtame kebabų.

Koks paprastas gyvenimas.

Eilėraštis su degtukais

2015/03/15

Evelina Bondar
„Eilėraštis su degtukais“

aš ta, kur degina tiltus
vaikystėje vis niurkdoma į neapykantą –
tik pažiūrėk,
kas iš manęs
išaugo.

mergaitė su degtukais
ant Bražuolės kranto.

aš ta, kur degina tiltus
iš nuobodulio
arba kai nesimiega

vis žybčioju sutemus
kaip Aleksandrijos stebuklas

nors danguje vargu ar rasčiau giminių

sapnams apie tave nurodau
teisingą trajektoriją

ne, ne

aš tavęs visai nesapnuoju
tik nubudus
stebiuosi
kad tavęs čia
nė kvapo.

Naktinės

2013/10/21

Penktadienį važiuoju su nepažįstamais pirmakursiais namo į Alytų. Jie kalba, o aš klausausi. Pasirodo, kad dar daug vietų Vilniuje nežino. Aš irgi kažkada buvau kaip jie, Vilnius atrodė neprijaukinta erdvė, kurioje planavau patogiai įsikurti, tačiau ganėtinai greitai Vilnius mane ėmė erzinti. Ką čia slėpsi – buvau provincialas, reikėjo laiko priprasti prie miesto, pakeisti tam tikrus įpročius, o gal požiūrį į kasdienius dalykus. Dabar jau septynis metus esu Vilniuje praleidęs, ir jeigu manęs paklaustų, kaip mano gyvenimas pasikeitė per tuos metus, atsakyčiau, kad turiu tas pačias dvi kojas, dvi rankas, galvą, bet trūksta širdies, ir tai, kas man labiausiai neduoda ramybės, yra

Aš grįžtu namo ir einu miegoti.

Užmiegu,

sapne einu į universitetą, kažkokiame mažame niūriame kiemelyje matau stalą ir žmones prie jo, prieinu, suprantu, kad čia mano grupiokės, nė vienos nepažįstu, apsidairęs pastebiu Gražiną, galvoju kaip čia yra, kad ji studijuoja leidybą, o gal aš studijuoju psichologiją? Pasisuku į dėstytoją, matau – Sigitas Parulskis, toks paniuręs, sklaido lapus, klausia ar mes visi užpildėm lentelę, o aš nesuprantu, apie kokią lentelę jis kalba, pradedu ieškoti kažko sąsiuvinyje, kažkokia grupiokė atsakinėja į Parulskio klausimus apie literatūros kritiką, Gražina nieko nekalba, tik kartais atsidūsta, jos gražūs batai.

Pabundu,

pro užuolaidas į kambarį sklinda saulės šviesa, primena pačias geriausias vasaras, praleistas Alytuje. Prausiuosi, pusryčiauju, važiuojam su mama ir jos draugu į kapines, ten tvarkom dieduko kapą. Tada važiuojam atgal, užsukam į parduotuvę. Kažkada ir su tėvu taip važinėdavom, tik tie važiavimai į parduotuves labai prailgdavo, nes mama norėdavo užsukti ir į Maximą, ir į Iki, ir į Pigiau grybo. Nežinau, iš kur tėvas tiek kantrybės turėdavo, šiaip buvo labai nekantrus ir po parduotuves vaikštinėti nemėgo. Norėčiau mamos paklausti, ar dabar viskas jai geriau, tiksliau – ar su laiku su kitu žmogumi gyventi tampa paprasčiau. Bet neklausiu, vis tiek nepasakys tiesos. Per tiek metų mes su mama išmokom vienas kitam nekelti rūpesčio nepasakodami svarbių dalykų. Turim savitą kalbos kodą, savitą melo sistemą. Abu matom vienas kito nerimą, tačiau sakom, jog viskas gerai, viskas gerai. O tais kartais, kai sulaužom kodą, įvyksta siaubingi dalykai: kai man reikia išklausymo, ji pradeda aiškinti kaip turiu gyventi, o kai jai reikia patarimo, patarinėti jai yra beprasmiška, nes ji dar prieš prašydama patarimo jau žino, kad nesiims nieko keisti.

Vakare išeinu su Tadu į kiną, žiūrim Metallica 3D, po to susitinkam su draugais bare. Išgeriam, plepam, grįžtu namo ir atsigulu.

Užmiegu,

sapne stoviu prie Pedagoginio žiedo, man reikia namo, bet nežinau, kur visi šitie autobusai važiuoja, jaučiuosi pasimetęs, matau Parulskis lipa į kažkokį autobusą, autobusas pajuda, jis išvažiuoja, aš stoviu, kur mano namai? Pasuku atgal link universiteto ir einu, nesuprantu, kodėl aš studijuoju ne VU, o Pedagoginiam, aš čia niekada nenorėjau, įsuku į kažkokį niūrų kiemą, matau stalą, prieinu prie jo, matau savo sąsiuvinį, prisėdu, vartau lapus, ieškau lentelės, bet nerandu, girdžiu šurmulį, vėl susirenka grupiokės, kurių nepažįstu, aš pasimetęs šitam mieste, ateina ir Sigitas Parulskis, vėl niūrus, jis klausia ar mes visi užpildėm lentelę, žiūriu į Gražiną, ji manęs nepastebi, aš užsidengiu veidą, aš

Pabundu,

girdžiu lietų. Kurį laiką guliu ir klausausi, kas vyksta bute. Girdžiu, kad mama jau vaikšto, jos draugas turbūt dar miega. Guliu toliau, po to girdžiu kaip katė trinasi prie mano kambario durų, įeina. Kviečiu ją pas save, bet ji, užšokusi ant lovos, peršoka ant palangės ir ten įsitaiso.

Diena ištempta, stumiu laiką. Mama švelniai aiškina, koks turėčiau būti. Stengiuosi nesiklausyti, apsimetu, kad skaitau knygą. Vakare žiūrim televiziją. Pats geriausias vaistas nuo mąstymo – įvairūs vienadieniai šou. Tiesiog žiūri, mąstymas atšimpa, mintys tampa švelnios, tampi nepriešiškas sau.

Po to atvažiuoja kambariokas ir važiuojam į Vilnių. Jau seniai sutemę, laukuose tirštas rūkas. Važiuodami klausom Metallica „Load“ albumą, kalbam apie šį bei tą. Užsimerkiu, ir trumpam užsinoriu, kad mes nulėktume nuo kelio.

Ne, tokios pabaigos yra nesąžiningos. Tai per daug paprasta, o ir kambariokas niekuo dėtas.

Grįžęs iškraunu daiktus ir atsigulu.

Užmiegu,

sapne einu kažkur iš Turniškių ar Antavilių, su draugu buvom hardkoro koncerte, buvo atvažiavusi seniai jau iširusi grupė iš JAV, draugas vis dainuoja kažkokią tos grupės dainą, jau sutemę, vėsu, išeinam iš miško, sustojam prie autobusų stotelės, laukiam autobuso, tada pasirodo Kiras, sako gyvena čia netoliese, galim užsukti pas jį ir išsikviesti taksi, mes sutinkam ir nusekam paskui jį, kažkur toli toli matau Saulėtekio bendrabučius, nuėję pas Kirą prisėdam, pastebiu, kad jau po antros valandos nakties, galvoju vėl eisiu į darbą neišsimiegojęs, tada bandom išsikviesti taksi, man reikia įvesti vilniustransport.lt į jo kompiuterio interneto naršyklę, bet vos tik pradedu vesti vilnius, naršyklė išmeta visokių pasiūlymų su žodžiu vilnius ir man trukdo, niekaip negaliu įvesti pilno svetainės adreso, susinervinu ir išeinu su draugu, lauke tamsu ir dar šalčiau,

Pabundu,

guliu ir klausausi, ar neskamba žadintuvas. Neskamba. Dažnai nubundu taip – likus minutei, dviem, o kartais dešimčiai iki žadintuvo. Kambarys tamsus, net nekvepia rytu. Mintis apie darbą sukelia šleikštulį. Guliu toliau, nenoriu dar vienos dienos.

Bet keliuosi, prausiuosi, pusryčiauju. Už lango vis dar tamsu. Apsirengiu, išsivalau dantis. Apsimuturiavęs skara išeinu iš namų, atidarau laiptinės duris ir paskęstu tamsoje.

Ir tai, kas man labiausiai neduoda ramybės, yra nežinojimas ar aš ieškau žmogaus, kurį galėčiau mylėti, ar žmogaus, kuris pribaigtų to amžino jausmo poreikį manyje.

domantas razauskas

Miroslavo Tėvo Pyktis

2012/04/19

Vis dar skaitau detektyvus, todėl vėl beveik kasnakt sapnuoju. Dažniausiai, kad nuo ko nors bėgu arba bandau išsiaiškinti rimtus reikalus. Vienas iš tokių sapnų buvo įspūdingas: mane vaikėsi du bičai su šaldytu faršu maišeliuose ir bandė tuo faršu mane sumušti.

Keista, kad vos tik išsikrausčiau iš bendrabučio, nustojau prisiminti sapnas. Dabar vėl smagu ryte prisimint ;)

– – –

Kambariokas išvažiavo savaitei atostogauti į gimtinę, tai štai aš jau 3 dieną visiškai vienas namuose. Keista būti vienam; štai dvi dienas iš eilės dariau picas ir kepiau orkaitėje. Na, o po to vienas žiūrėdavau futbolo rungtynes – ir taip neįdomu žiūrėti, kai neturi su kuo pakomentuoti rungtynių eigos.

– – –

Šį vakarą vėlai susitiksiu su grupiokėm + buvusiu kambarioku, važiuosim į Taliną aplankyti kitos grupiokės, kurios magistrantūros studijos per tris valstybes išsibarstę. Laiką, likusį iki kelionės, užmušinėju klausydamas savo kiemo draugų grupės MTp įrašų. Iš visų tų kvailų dainų mane vis dar labai žavi dainos “Masinis Badas XX“ eilutės:

išeinu į parduotuvę / nors ir pinigų nėra / gal kažką pavogsiu / bet kažkas nupirko visą maistą / kad man nebeliktų.

Grupę iš kvailumo įkūrėm 2003 metais, o 2006 metais su draugu Tadu užlipom ant didžiausios muzikinės scenos mūsų grupės karjeroje. Nežinau, ką tame koncerte galvojo žmonės, kurie nežinojo, kad mes net groti nemokam, bet svarbiausia, jog linksma buvo tiek mums, tiek mūsų draugams ir draugėms ;)

Dredai, Kojos, Suknelės

2012/03/18

Naktį sapnavau kad kažkas man liepia surasti kodą man nurodoma jog turiu ieškoti dvejose rašytojo Henning Mankell knygose aš einu į knygynus ir ieškau tų knygų ir niekur jų nėra ir nežinau ką daryt pradedu desperatiškai vartyti visas knygas iš eilės prieina pardavėja ir pasako kad čia kodų nėra taip sapnas ir baigiasi.

Kitą dieną man paskambino iš Baltų lankų knygyno ir pasakė, jog rado vieną iš mano ieškotų Henning Mankell knygų ir kad palaikys man ją ;)

– – –

Šeštadienį planavau su kambarioku eiti į futbolo rungtynes, bet jis staiga sužinojo, kad mirė jo močiutė, taigi išvažiavo namo. Taip aš į futbolo rungtynes nenuėjau, bet nuėjau į vienos kolegės iš radijo gimtadienį.

Visi jos ir jos vaikino ankstesni gimtadieniai vykdavo jų bute. Prisirinkdavo daug žmonių, beveik visada tie  patys, pusė jų nelabai pažinodavau ir nežinodavau, kaip su jais bendrauti. Daug kas ten ateidavo poromis, o aš kaip eidavau vienas, taip eidavau. Tie gimtadieniai man dažniausiai baigdavosi taip: sulaukdavau dvyliktos ir po padainavimų išvažiuodavau namo arba su kuo nors susitikt.

Šiais metais gimtadienis vyko Pogo bare. Susirinko vėl beveik visi tie patys žmonės, kurie būna ir kasmet. Trūko kur sėdėti. Pabendravau su vienu, su kitu žmogum, po to ėjau klausyti pank roko grupės Lucky Strike. Klausydamas koncerto užmačiau tokią merginą su dredais, kuri patraukė mano dėmesį, nes tiek dredai, tiek jos veidas buvo gražūs. Turiu silpnybę dredams, bet ne visiems – ploni ir trumpi arba visai neprižiūrėti manęs nežavi. Ta mergina buvo su vaikinu, todėl žiūrėdamas į ją jaučiausi darantis mažytį nusikaltimą. Vėliau jos vaikinas nuėjo kažkur ilgam, o ji stoviniavo tai vienoj, tai kitoj vietoj, kol galiausiai prisėdo ant sofos krašto, prie kurio aš visąlaik stovėjau. Man kilo stiprus noras pauostyti ją (man atrodė, kad ji turi kvepėti), bet, aišku, to nepadariau. Bandžiau sutelkti dėmesį į koncertuojančią grupę, bet galvoje ėmė suktis mintys apie vieną buvusią merginą, kuri turėjo dredus.

Jos galva visada kvepėdavo vienu šampūnu, ir aš vis norėjau to šampūno nusipirkt, bet kažkokiu būdu nerasdavau jo, ir tik po dvejų metų, kai jau buvau išsiskyręs su ja, kartą grįžęs namo į Alytų radau vonioje to šampūno buteliuką. Pamenu apžiūrėjau jį atsargiai, pauosčiau, įsitikinau, jog tikrai toks pats, kartą išsiploviau juo galvą, bet daugiau niekada jo nenaudojau.

Po to Pogo bare sutikau klasioką, ėjom parūkyt ir išgert alaus. Viduje buvo labai labai karšta, todėl lauke praleidom daug laiko. Po kiek laiko lauke užmačiau ir tą merginą su dredais – stovėjo prie pankų būrelio ir rūkė. Jos kojos buvo tokios tiesios, gal net berniukiškos, ir man niekaip nepavyko įsivaizduoti kaip jos kojos atrodytų nuogos.

Tuo tarpu klasiokas labai daug kalbėjo apie kekšes. Jis vis žvalgėsi į panas kaip išbadėjęs ir su nusivylimu sakydavo nėra čia šiandien kekšių arba kur tos visos kekšės dingę? Mano ir jo santykis su merginomis yra labai skirtingas, bet man nesunku klausytis jo kalbų apie dulkinimąsi ir pan. Jam tiesiog tinka būti tokiu, koks jis yra. Kad ir kaip bebūtų, vakaro pabaigoje jis pripažįsta, jog norėtų stipriai įsimylėti ir pasipasakoja, kad vienintelis žmogus, kurį buvo įsimylėjęs, buvo viena mergina iš mano Alytaus draugų kompanijos. Tai buvo seniai, ir jie niekada nedraugavo, bet flirtavo  labai ilgai. Vėliau jis susipažino su kita mergina, kuri iš tiesų buvo panaši į jo meilės objektą, ir jie draugavo su audringais išsiskyrimais ir susitaikymais gal 2-3 metus.

Kartą viena mano simpatija man parodė vaikiną, su kuriuo flirtavo, nors ji pati tuo metu draugavo su kitu vaikinu. Tas, su kuriuo ji flirtavo, matyt buvo stipriai ją įsimylėjęs, nes po kiek laiko pradėjo draugauti su tokia mergaite, kuri buvo mano simpatijos jaunesnė ir negražesnė versija. Keista, kad žmonės taip pasąmoningai ieško panašių variantų.

Dar kai gyvenau studentų bendrabutyje, 2010 metų vasarą vyko Pasaulio futbolo čempionatas. Mes gyvenom antram aukšte, ir mūsų televizorius gerai rodė tik LRT ir dar kažkokį kanalą, o kai kurios futbolo varžybos buvo rodomos ir per LNK. Taigi vieną vakarą mes ėjom žiūrėti Argentina-Graikija rungtynių į penkioliktą aukštą, kur gyveno mano kambariokų du grupiokai. Vos ten nuėjom, aš iškart žado netekau, nes vieno iš tų vaikinų mergina buvo kaip mano buvusios merginos kopija, tik šviesiaplaukė. Ji vilkėjo nuostabią melsvą suknelę. Kol rodė varžybas, viskas buvo gerai – sekiau žaidimą, ir tiek. Bet po varžybų visi užsinorėjo dar išgerti alaus ir pažaistų šaradų, o ta mergina sėdėjo kaip tik prieš mane, visąlaik man buvo prieš akis, ir aš jaučiausi labai nejaukiai, galvojau ar niekas nepastebi KAIP kartais aš į ją žvilgteliu.

Po to nemačiau tos merginos labai ilgai, bet dabar sutinku dažnai, nes mes su kambarioku kiekvieną antradienį važiuojam į vieną barą žaisti protmūšio, o ta mergina visada būna kartu su mumis komandoje. Kartais aš pažiūriu į jos pirštus arba iš tolo stebiu pro langą kaip ji rūko lauke, bet mano žvilgsnis dabar visai kitoks, toks ramus, paprasčiausiai ramus.

Kai iš viso su klasioku buvom išgėrę po penkis alaus, nusprendėm skirstytis. Aš grįžau prie gimtadienio stalo, ten žmonės jau irgi buvo beveik visi iškrikę, taigi su jubiliate ir jos vaikinu kartu išėjom iš baro, išsikvietėm taksi ir išvažiavom.

– – –

Naktį sapnavau kad man reikia sudėti daug visokių vaisių tam tikra tvarka koridoriuje į lentynas kad galėčiau tokiu būdu užburti kambarioką kad jis daugiau negertų tiek daug ir susitvarkytų gyvenimą aš dėliojau tuos vaisius ir dėliojau ir niekaip negalėjau surasti tinkamos kombinacijos burtui man pradėjo drebėti rankos ir aš nuėjau valgyti.

Šįvakar grįždamas namo užsukau į parduotuvę ir nusipirkau kriaušių, obuolių ir kivių ;)

“Untouchable Is Something To Be“

2011/12/23

5,5 mėnesio miegojau ant žemės patiesęs čiužinį. Kalėdinės vakarienės su bendrabučio šeimyna proga čiužinį užkėliau atgal ant “lovos“, kad kambaryje tilptų stalas. Po to taip ir palikau čiužinį ten, ir pradėjau miegot ant “lovos“. Ir ką – kasnakt įdomiai sapnuoju. O kaip tik vis skundžiausi, jog labai labai retai pamenu, ką sapnuoju. Va tik pakeičiau miegojimo vietą, ir še kad nori – kasnakt po ilgą įdomaus siužeto sapną ;)

– – –

Nuo paauglystės, kai pradėjau domėtis muzika, kiekvieną žiemą surasdavau kokią nors įdomią grupę, kuria labai stipriai susižavėdavau. Maždaug 2002 metais pirmą kartą man į rankas papuolė Metallica albumas (“Reload“), ir staiga Metallica tapo grupė nr. 2 (nes nr. 1 iš įpročio buvo Limp Bizkit ;)). Klausiau Metallica visą žiemą, aprimau tik pavasarį, kai surinkau jų visą diskografiją.

O kažkurią kitą žiemą išgirdau Nirvana, ir buvau visiškai blown away! Tuo metu net nesuvokiau, ar gali būti pasaulyje kita tokia gera roko daina kaip Smells Like Teen Spirit. O dėl visko kaltas krikšto tėvas, kuris kuisdamasis savo daiktuose rado į kasetę įrašytą Nirvana albuma “Nevermind“ ir man pasiūlė pasiklausyt ;) Dar jis pasakojo, kad Nirvana turi sukūrę klipą, kuriame groja groja studijoj, o po to išeina ir lieka tyla, o po kiek laiko jie vėl grįžta ir groja toliau – klipas, kurį visada norėjau pamatyt, bet taip ir nepamačiau, nes toks neegzistuoja. Matyt, krikšto tėvas kažką supainiojo ;)

Jau vėliau, vėlyvoj paauglystėj vieną žiemą atradau Queens Of The Stone Age ir The Go! Team; pastaroji grupė visada pakeldavo nuotaiką, tai buvo ypač aktualu tamsiuoju metų laikotarpiu.

Baigus mokyklą visi žiemos muzikiniai atradimai aprimo arba jų nepamenu. Gaila, jog augant muzikos sukeliama euforija retėja ir silpnėja, vis mažiau kas stebina.

– – –

Aš tiek metų laukdavau gražių Kalėdų su šeima, ir tik dabar supratau, jog neverta tikėtis stebuklų iš savo artimųjų. Mes visi esam žmonės su trūkumais, todėl naivu tikėtis, jog trūkumai dings ar asmeniniai nesutarimai pasimirš bent Kalėdų metu. Nes trūkumai nedingsta, o nesutarimai kaip tik paaštrėja tomis dienomis.

Kartais svarbu žinot, ko neverta tikėtis – tada stebuklai tampa įmanomi.


%d bloggers like this: