Posts Tagged ‘saulėtekis’

Audronaša / sapnas 2016.02.26

2016/02/28

Sapnavau kad turiu kažkur nueiti man reikėjo perbristi jūrą ar kažkokį sąsiaurį surasti stovėjau lyg ir pažįstamoje vietoje tai buvo Saulėtekio galas bet viskas buvo pasikeitę apžėlę žolėmis ir apsitraukę ledu supratau kad tai ir yra ta perėja per jūrą kurią turėjau surasti bet nematau aš čia jūros čia viskas užšalę ir pradėjau eiti ledu ledas buvo labai skaidrus mačiau po juo žoles ir užšalusį vandenį viskas atrodė labai gražiai negalėjau atsižiūrėti.

Stotelėje sutikau kelis žmones jie laukė autobuso nutariau ir aš palaukti ir pavažiuoti į priekį kad nereikėtų eiti pėsčiam autobusai čia važinėjo tiesiog užšalusiu ledu ir labai greitai niekas nepaisė greičio ribojimų nebuvo likusių kelio ženklų ar linijų ant ledo visi važinėjo kaip kas prisiminė o svarbiausia buvo nepataikyti ant plonesnio ledo nes tada autobusas gali prasmegti po ledu.

Mes važiavom labai greitai vaizdai greitai keitėsi nebuvo jokių stotelių autobusas sustodavo ten kur keleiviai paprašydavo žiūrėjau iškišęs galvą pro langą mes dabar važiavome kažkokiu mišku buvo daug medžių pamačiau gražų juodą paukščiuką lizde visai virš ledo kuriuo važiavome paukščiukas buvo susivėlęs ir labai čirškė jo akys buvo juodos

autobuso vairuotojas man pasakė: tai audronaša gražus paukštelis ar ne

Sapnas 2013.12.12

2014/03/02

Sapne aš ėjau į dar nenugriautą Lietuvos kino studiją kur turėjo vykti magistro darbų gynimai ten sutikau savo draugus jie sėdėjo apsirengę oficialiai sėdėjo pasitempę aš prisėdau ant specialiai magistrantams skirto suolo šalia buvo mano grupiokės o toliau mačiau savo katedros profesorius ir profesores ir jie visi vartė mūsų darbus tada kažkas iš jų pakilo ir pasakė kad iki pietų bus ginami du darbai o po to pietų dar du tada kažkas kitas atsistojo ir

sako: o čia yra nepriklausomas ekspertas kuris bus visų magistro darbų recenzentas ir oponentas

žiūrėjau į tą vyrą ir galvojau kas jis toks per vienas kaip jis čia atsirado kadangi mano darbas turėjo būti gintas po pietų tai aš išėjau su draugu Tadu parūkyti į lauką kepino saulė kažkur toliau matėm vorele einančius juodai apsirengusius žmones po to mes grįžom į salę darbų gynimo komisija toliau skaitė mūsų darbus o tada aš išėjau nes man reikėjo spėti į paskutinį troleibusą namo ir kai sulaukiau jo įsėdau ir važiavau namo galvodamas kažin kaip dabar bus su mano darbo gynimu bet kaip tik grupiokė parašė kad gavau dešimt aš nusišypsojau ir važiavau toliau.

Kitame sapne buvau pas kažką svečiuose mačiau merginą J. kalbėjau su ja o po to

ji sako: pala aš pakviesiu ir G.

galvoju kodėl ji taip daro aš nenoriu matyti G. bet štai ir G. ji graži ir šypsosi klausia kaip man sekasi aš pradedu pasakoti kad apsigyniau magistro darbą kad gavau dešimt kad gerai laikausi o

ji sako: koks skirtumas tas magistrinis atsipūsk galima gyventi ir be mokslo diplomas tau nepadės

galvoju šneka nesąmones pati juk neseniai džiaugėsi kad studijuoja psichologiją mes bandom toliau kalbėtis bet aš matau kad ji labai išsiblaškius kalba neįprastai greitai juokiasi o gal net ir šaiposi iš manęs sunku suprasti taigi aš nueinu į kitą kambarį kur vėl sutinku J. jos plaukai tokie tamsūs ilgi ir šiek tiek garbanoti žiūriu į ją ir nusprendžiu kad nieko nebus man tikrai neverta prasidėti su ja.

K.

2013/11/14

2013.11.09

Sapne važiavau su K. į Saulėtekį ten turėjo vykti paskaitos greitasis autobusas kažkodėl pasuko į Antakalnio žiedą jis vis važiavo ratu važiavo ir važiavo mes nieko nesupratom o po to autobusas ėmė ir nuvažiavo link centro mes išlipom ir norėjom pereiti Žaliąjį tiltą bet praėjimas buvo apgriuvęs reikėjo įbristi į upę kad pasiektum tokią betoninę pakylą ant kurios žmonės užlipdavo ir tada jau pereidavo upę mes įbridom į upę srovė ėmė nešti K. sugavau jos ranką ir ištraukiau tada prisėdom abu ant kranto.

Po to mes ėjom iki Mindaugo tilto ten įsėdom į troleibusą ir vėl važiavom į Saulėtekį supratom kad vėluojam į kažkokį svarbų seminarą troleibusas sugedo ties Antakalnio žiedu jo durys neatsidarė visi buvom įkalinti troleibuse ir K. pradėjo juoktis

ji sako: aš tiek daug ruošiausi šiam seminarui o dabar va kaip viskas išėjo

*

2013.11.12

Sapne ėjau kažkokiu senu ilgu koridoriumi jo gale matėsi šviesa prie jos artėdamas supratau kad einu centrinių VU rūmų koridoriumi kai pasiekiau duris ir jas atidariau pamačiau kiemą lauke lijo kažkur toliau stovėjo žmonės priėjau prie jų ir pamačiau kad jie perka girą atsistojau į eilę o tada išvydau klasioką pasisveikinom paklausėm kaip sekasi o tada išvydau K. ji irgi atsistojo į eilę prie giros ir aš pamačiau kaip klasiokas į ją žiūri ir man sukilo nerimas žinau aš tą klasioką greitas prie mergų.

Kai nusipirkau giros palaukiau K. ir mes nuėjom atgal į koridorių aš jai rodžiau paveikslus mane kažkas pašaukė aš nusisukau į kitą pusę o kai atsisukau K. jau nebebuvo tik maža raina katytė prie mano kojų aš pakėliau ją ir pridėjau prie krūtinės tada pradėjau eiti į šviesą koridoriaus gale o kol ėjau katė bandė visaip įsitaisyti ant mano krūtinės ji vis sukosi ir sukosi krapštė letenėlėmis kartais įdrėksdavo odą ir niekaip atrodė negalėjo surasti sau tinkamos pozos ir vis žiūrėjo man į akis o aš žiūrėjau jai į akis ir man darėsi vis šilčiau ir šilčiau nuo to jos malimosi ir taip ramu buvo norėjau kad tai tęstųsi kuo ilgiau o kai mes priėjom duris koridoriaus gale iš kur sklido šviesa aš pastebėjau kad katytė nurimo jau gulėjo susirangiusi užmerkusi akis ir tyliai murkė aš žiūrėjau į ją ir buvau laimingas.

(Niekad nesu sapnavęs, kad žmogus persikūnytų į gyvūną.)

Vasario Moterys

2011/02/19

Važiavau iš stoties troleibusu. Vienoje stotelėje įlipo mergina su rankine ir kažkokia permatoma dėžute. Ji sėdėjo priešais mane, mus skyrė maždaug 2-3 metrai. Tarp mūsų stovėjo kita mergina su didelio formato diplomatu (?), ir tasai didelio formato kažkas man užstojo priešais mane sėdėjusios merginos veidą. Mačiau jos rankas: prisėdusi ji išsitraukė ausinuką, pradėjo klausyti muziką, tada bandė sukišti permatomą dėžutę į savo rankinę, tačiau jai tai niekaip nepavyko, todėl galiausiai ji iš palto kišenių išsitraukė pirštines ir jomis apsimovė. Kartais matydavau jos juodus ilgus plaukus, kartais nematydavau net ir jų, bet po to vienoje stotelėje mergina su didelio formato kažkuo išlipo ir aš pagaliau išvydau merginą, kurios veidą taip norėjau pamatyti. Ji sėdėjo visu gražumu dabar: rankose laikė permatomą sausainių dėžutę, nuleidusi akis žiūrėjo į ją ir šypsojosi. Atrodė nuostabiai. Net mačiau kaip ji grįžta namo ir gardžiai valgo tuos sausainius. Pagalvojau koks būtų nuostabus gyvenimas su ja: jeigu užeina bloga nuotaika, mes nusiperkam sausainių ir va taip gražiai žiūrim į juos, šypsomės. Nejučia ir pats pradėjau šypsotis.

Išlipau su ja toje pačioje stotelėje, supratau, kad ji studentė. Ėjau lėčiau, kad matyčiau, į kurį bendrabutį ji pasuks. Pasuko link filologių bendrabučio. Aha – filologės Tokios ;)

– – –

Šeštadienį su darbo kolegėm važiavom čiuožinėti ant ledo. Pačiuožinėję nuėjom į šalia esančią kavinę. Valgėm salotas ir po to (truputį) picas, gėrėm arbatą. Ir visą laiką, vos tik ten įėjom, aš negalėjau atitraukti akių nuo padavėjos. Man gaila padavėjų, žinau, kad jos sunkiai dirba, o dar kai pamatau gražias padavėjas, tai man visai širdis apmiršta, nutirpsta ir aš susileidžiu. Ši padavėja buvo labai maloni, ir aš pagalvojau, kad jau labai seniai buvau kažkur, kur padavėja būtų tokio malonumo, kokio man ir norisi. Ir ji buvo tamsių plaukų, ir jos figūra buvo tiesiog tobula: nei liesa, nei stambi, tiesiog pats tas – atrodė labai sveikai. Ir dar jos nosis buvo įdomi, ir jos eisena labai graži buvo, jos užpakalis (ar liemuo?) taip fainai judėjo. Ok, ok, suprantu, kad esu bernas ir nemoku įvertinti merginų grožio nepakomentavęs jų užpakalio, krūtinės ar kojų, bet kas čia tokio blogo?

Mąsčiau apie bendrą gyvenimą su ja ;), o už lango vis stipriau snigo.

– – –

Ir ta mergaitė, apie kurią galvodamas šypsausi, o kolegei paklausus „apie ką taip galvoji?“, aš susigėstu ir sakau „ai“.

Šiaurė, Mano Šiaurė

2010/11/27

ketvirtadienį pradėjo snigti ir aš nurimau. po darbo ėjau į „Baltų lankų“ leidyklos sandėlį, kur knygos pigiau kainuoja, ir buvo be galo džiugu širdy. dangus drėbė šlapią sniegą, nukritęs jis iškart tirpdavo, mano batai pamažu drėko. P. Lukšio gatvėj mane neblogai aptaškė pravažiuojantis automobilis, bet net ir tai negalėjo nugalėti mano ramios taikios nuotaikos.

sandėlis buvo keistas. jame vaikščiojo vienas žmogus ir kažką darė, visąlaik kosėjo, o sandėlis toks didelis, kad jeigu norėtum ten pavogti knygų, galėtum drąsiai jas dėti į kuprinę, kai tas žmogus dingdavo iš akiračio. tiesa, vėliau atsirado ir antras žmogus, kuris, matyt, ir buvo atsakingas už žmonių aptarnavimą, tai jam ir susimokėjau už knygeles. (o šiaip sandėly nėra viskas taip pigu, kaip tikėjausi. didžiausią naudą galėtų ten rasti tie, kas mėgsta Haruki Murakami arba detektyvus, nes toms knygoms bene didžiausios nuolaidos taikomos.)

važiuodamas namo didelio gerumo jausmo paskatintas parašiau net mamai žinutę, pranešiau, kad sninga pas mums. mama atrašė, kad nesušalčiau. vargu ar įmanoma sušalti, kai viduj tokia ramybės šiluma. grįžęs namie klausausi visokių seniai klausytų hardcore‘o grupių, malonu vėl girdėti tą muziką, sukaupusią savyje kažkiek mano gyvenimo.

vakare bendrabuty pas kaimynę ir kaimyną pasistatėm palapinę. vaikystėj palapines statydavom iš visokių patalų/adialų už namo ant žolytės. kas nors vyresnis suveikdavo virvę, pririšdavo ją nuo vieno medžio kamieno prie kito. ant virvės tada dėdavom kas kokį adialą turi, naudodavom dar šiek tiek skalbinių segtukų, kad adialai vienas prie kito laikytųsi, o ant prie žemės adialus prispausdavo plytos arba didesni akmenys, kad adialai būtų išsitempę ir nesukristų. panašiu principu pasidarėm palapinę ir kambaryje, sulindom vidun, uždegėm žvakę, gėrėm alų ir kalbėjom. o vėliau žaidėm tokį žaidimą. yra keturi maži popierėliai su raidėmis. du žmonės sugalvoja raides ir nusprendžia, kur bendrabučio aukšte jas slėps. kiekvienai paslėptai vietai sugalvojama ir užuomina. ieškantysis gauna pirmąją užuominą ir ieško pirmosios raidės. ją radęs gauna antrą užuominą ir ieško kitos raidės, ir t.t. buvo smagu, ypač užuomina „rudos gyvatės raitosi baltame inde“ ;)

– – –

penktadienį nuėjau į Japonijos etnologiją, pasakojo apie pasakas ir japonų tradicines metines šventes, ir dar aš noriu pasakyti, kad niekad nelankiau tokio laisvojo dalyko, kuriame būtų tiek daug gražių merginų!

po paskaitos nuvažiavau į darbą. kadangi darbo vadovės nebuvo, tai leidau sau patinginiauti. pirmą darbo valandą prakalbėjau su vos dvejais metais už mane vyresne kolege, pasakojau jai kaip vakar palapinę statėm ir ką žaidėm, ji juokėsi ir sakė, jog šiandien aš labai laimingas atrodau. kitas dvi darbo valandas bandžiau šį tą dirbti, bet kadangi kilo neaiškumų, tai leidau sau panaršyti internete ir paskaitinėti šį bei tą. rezultatas – atradau visai smagų poetą, pasirodo, vienam fakultete su juo mokausi.

Arnas Aleksandravičius Nesutrumpinta gyvenimo istorija“

 

buvome sunkūs vaikai kaišiodavome nuorūkas į kaimynų durų spynas
jie pyko ir skundėsi mūsų tėvams bet pastarieji nemušė mylėjome savo tėvus
iki pat netekties galvojome kad nusižudysime vos jiems mirus todėl jautėmės ramūs
nors laikini kiekvienas augintas šliužas ar vėdarėlis buvo gražus ir kvepėjo skaniai

 

kiek paaugę užsinorėjome išgerti ir parūkyti gal per greitai į tai įnikome
bet niekas nebūtų įstengęs nuvesti mūsų į pražūtį pats dievas greičiausiai
nedrįso o gal mėgo tuos jaunus išdidžius protus žavėjosi jais ir norėjo pamatyti
kas bus toliau

 

toliau buvo šaltis ir karštis ir tyla ir muzika greičiausiai kartais
nebūdavo nieko bet kiekviena duobė kelyje mus jaudino ir piktino
užpildavome visas verdančia lava kartais nusiplikindami delnus o kai
kliūčių radosi siaubingai daug kai trūko kantrybė mes ėmėme maištauti
kas paskui peraugo į revoliuciją žygiavome didžiulės kolonos priekyje
skanduodami drąsias ir ne pagal metus brandžias frazes kol visos
problemos išsisprendė ir staiga pajutome kad senstame

 

viską metę puolėme džiaugtis paaukota jaunyste nusidažėme žilus plaukus
mėlynai tada vieni kitiems buvome gražūs ir šaunūs taip bėgo dienos o
mūsų pasitikėjimas savimi ir tauta neblėso kol vieną gražų pavasario
tokio šilto ir gyvo metų laiko rytą prie manęs žaisdamas pribėgo
ūgtelėjęs sūnus pasižiūrėjo keistai didelėmis drėgnomis akimis lyg
jose lytų ir tarė tėti man nepatinka čia gyventi

– – –

šeštadienis – Šiaurė jau atėjo į Saulėtekį, aš patenku į savo Skandinaviją. aš vienas kambaryje, saulė šviečia, dangus giedras po tiek daug laiko, sniegas laikosi ant žemės, plikledis ant šaligatvių. atsitraukiu žaliuzes (ar roletus, ar ką ten), sėdžiu prie stalo, ir taip ramu. visi savaitės viršvalandžiai, stresai ir kitos nemalonios smulkmenos dingsta, atrodo, kad jų net nebuvo šią savaitę, kad aš visai jų nepatyriau.

tokiomis dienomis kaip ši galima pradėti naują gyvenimą, prižadėti pasikeisti, būti geresniu, susitaikyti, atleisti skriaudas. o aš esu paprastai, kaip tik galiu būti, ir man nieko netrūksta.


%d bloggers like this: