Birželis

Namiškiai sako: paprasti žmonės nebūna gėjais, pvz., statybininkai nebūna gėjais, jie sunkiai dirba ir pavargsta, neturi laiko, visi tie gėjai tik iš dykinėjimo ir lengvo gyvenimo tokiais tampa.

Nepaisant to, savaitgalis Alytuje buvo nuostabus. Tik vairuodamas užgesau vienoje sankryžoje, užsižiūrėjęs į šalia vairavusią klasiokę. Ji buvo mano trečios ar ketvirtos klasės meilė. Jaudinausi, kai ją ilgesniam laikui paguldė į ligoninę ar sanatoriją. Jaudinausi, kai vienas klasiokas pavadino ją mis užpakaliu ’97; susipykau su juo, net neidavau pas jį į svečius, nors mūsų tėvai artimai bendravo. Jaudinausi, kai ji mano kitam klasiokui padovanojo didelę pasakų knygą, kai keitėmės dovanomis per Kalėdas: knygos dovanojimas man anuomet atrodė šventas reikalas – buvau tikras, jog ji yra jį įsimylėjusi.

Pirmą kartą papasakojau jai, kad buvau ją įsižiūrėjęs, kai po mokyklos baigimo buvo praėję gal 4 ar 5 metai. Juokėmės abu.

***

Vartau Bibliją, paskaitinėju tai šen, tai ten.

***

Kai būdami gamtoje žmonės pradeda skųstis dėl uodų, man tai skamba kiek absurdiškai. Kartais, kai visi aplink pradeda masiškai purkšti ant savęs priemonę nuo uodų atbaidymo ir man taip pat siūlo pasipurkšti, aš imu ir atsakau ne, aš nenoriu. Ir net kai po savaitgalio grįžtu tikrai sukandžiotas ir kartais tie įkandimai niežti, manęs tai neerzina.

***

Uodai priminė Kęstą – ilgametį kambarioką, barų riterį, nusidėjėlį ir mano nuodėmklausį. Kai jį sukandžiodavo uodai, jis eidavo po karštu dušu, leisdavo ant įkandimų karščiausią vandenį, kad net degintų – sakydavo, kad tai padeda sumažinti niežėjimą. Pats to niekada nebandžiau. Aš daug ko niekada nebandžiau, ką darydavo Kęstas, nors jis savo daromus dalykus dažniausiai logiškai pagrįsdavo.

Dabar aš suprantu, kad visada žavėjausi juo, nors esu ir labai pykęs ant jo dėl tam tikrų dalykų. Mylėjau jį, jei taip galima pasakyti. Jis buvo paskutinis vyras, į kurį žiūrėjau kaip į tam tikrą pavyzdį, iš kurio norėjau kažką išmokti.

Tik po šitiek metų suprantu, kad iš jo perėmiau tam tikrus dalykus, pvz., vyno butelio nešimąsi einant pas ką nors į svečius. Hm, ką čia dar? Taigi, iš esmės – nėjimą tuščiomis į svečius. Kitų dalykų greičiausiai nepamenu.

***

O vieną dieną butokė parašė sms, klausdama kada aš būsiu šiandien namie. Mes mažai bendraujam ir mažai rašom vienas kitam, taigi tai atrodė mažų mažiausiai neįprasta. Atrašiau į jos sms ir pagalvojau, kad greičiausiai ji norės su manimi dėl ko nors pasikalbėti.

Kai grįžau namo ir įžengiau į kambarį, išgirdau jos kambario atidaromas duris. Galvoju: dabar ji pasakys, kad išsikrausto.

Ir ji pasakė, kad ketina išsikraustyti.

Kitą dieną sužinojau, kad draugo buvusi mergina, kuri man visada patiko, ieško kur gyventi.

***

Pamenu, ką dar perėmiau iš Kęsto – arbūzo pirkimą, kai grįžtu vasarą į Alytų pas mamą.

***

Savaitgalis su draugais tradicinėje vietoje netoli Druskininkų.

Pirmą kartą ten buvau 2011 metų rugpjūtį, tą savaitgalį iki šiol prisimenu labai šviesiai ir aiškiai. Tuomet maždaug 80% visų žmonių buvo be porų. Dabar, praėjus šešeriems metams, 80% žmonių yra poromis. Įdomu matyti tuos žmones, kurių niekad nemačiau turint antrą pusę – tarp jų dar nėra buitiškumo prieskonio, pripratimo/rutinos jausmo sukeliamo žavaus paprastumo ir atbaidančio abejingumo, demonstruojamų vienas kitam.

Nuolankios moterys

Po to tas žemai kabantis šviestuvas, grįždamas atgal, pylė man į kaktą ir aš pradėjau juoktis, ir visi juokėsi, ir sakė tau bėga kraujas, aš buvau visiškai excited, gyvenime nebuvau prasiskėlęs kaktos, toks pavėluotas pasiekimas, ir nuėjau į vonią paėmęs piniginę, apžiūrėjau kaktą, bet nieko baisaus nebuvo, tiesiog toks ilgas įbrėžimas, netgi gražus, sakyčiau; iš piniginės ištraukiau pleistrą, jis gal kiek ir per trumpas žaizdai, bet geriau nei nieko, ir nuplovęs žaizdą ir ją nusausinęs užklijavau jį, damn it, pagalvojau, būčiau panašesnis į reperį 50 Cent, jei žaizda būtų ten kažkur ant skruosto, bet gal nereikia varyti dievo į medį, nes geriau žaizda ant kaktos nei išmušti priekiniai dantys.

Nepaisant to įvykio, vakarėlis buvo ramus ir be mano dainavimų užsilipus ant stalo. Ir visa diena buvo tokia ganėtinai rami: pažadino butokės šuo, laižė rankas ir visaip bandė įtikinti, kad lipčiau iš lovos, tai galų gale ir atsikėliau 07 val. ryte, bet jis vis dar bėga nuo manęs, kai noriu jį išvesti į lauką, tai tiesiog pakeičiau jam vandenį, įbėriau maisto, pats iškepiau kelis kiaušinius, bet kažkaip negražiai išėjo, pavalgiau, įmečiau skalbinius į skalbimo mašiną, paskaičiau naujienas, perskaičiau naujienas Deftones fanų forume, tada išsimaudžiau, ir kai buvo 08:22, buvau beveik nuveikęs viską, ką įprastai veikiu savaitgalio dieną.

Nusprendžiau perstumti baldus, pažiūrėti ar įmanoma ir stalą, ir lovą sutalpinti prie lango – jau kurį laiką kirbėjo šita mintis. Iš tiesų paskutiniu metu daug idėjų kirba galvoje, Velykų savaitgalio metu net su krikšto tėvu tariausi dėl tapetų skutimo ir sienų perdažymo baltai, bet jis mane atkalbėjo tai daryti. Nežinau, kas man yra, bet atsirado stiprus noras kažką pakeisti savo aplinkoje. Manyje lėtai vyksta mąstymo pakitimai, kartais imuosi dalykų tik todėl, kad išeičiau iš komforto zonos, kurioje per ilgai jau gyvenu, bet dabar atėjo noras pabandyti pakoreguoti ne tik savo mąstymą, bet ir aplinką.

Savo nuostabai sutalpinau ir stalą, ir lovą prie lango, nors atrodė, kad tikrai netilps. Ką gi, smagu, ir gerai nusiteikęs pagrojau gitara. Po to gerą pusvalandį jaukinausi šunį, kad galėčiau užsegti jam pavadėlį ir išvesti į lauką. Kai tai pavyko, trumpai jį pavedžiojau ir grįžau atgal. Man atrodo, jog jam (tiksliau – jai; patelė) pati geriausia išėjimo į lauką su manimi dalis yra sugrįžimas į butą, nes tik sugrįžęs į butą šuo vėl pastato uodegą. Šiaip jis bailus šuo, per porą mėnesių nepriprato prie manęs, jį reikia nunešti iki buto durų, kad jis eitų į lauką. Vienintelė jo silpnybė – maisto kaulijimas: kaskart, kai nueinu į virtuvę ir kažką išimu iš spintelės ar šaldytuvo, jis pasirodo tarpduryje ir stebi mane, o po to ilgai ir kantriai stovi šalia kėdės virtuvėje ar kambaryje, kai valgau. Kartais, kai valgau kažką, ko gal jam nederėtų duoti, nueinu į jo kambarį ir atsinešu jo maisto, ir tada, kad jam būtų ramiau, dalijuosi su juo maistu, bet ne tuo, kurį valgau pats, o jo. Ir jis valgo, visada valgo, ir kiek jam beduočiau, neatsisako. Aš nežinau, ar jis jaučiasi apgautas, ar jis supranta, kad duodu jam ne tai, ko jis nori.

Labai dažnai jis primena man nuolankią moterį.

Vėliau užvirstu ant lovos ir skaitau A. Nykos-Niliūno dienoraščius. Žaviuosi kaip jis, naudodamas tiek mažai žodžių, gali pasakyti tiek daug. Tai, žinoma, yra tik mano įvaizdžio apie jį dalykas, nes kitam žmogui jo užrašai gali būti visai neaktualūs ir nieko nepasakyti, bet man tai kažkas tokio. Vienas iš esminių dalykų rašyme, bent mano supratimu, yra gebėti naudojant kuo mažiau žodžių pasakyti kuo daugiau. Daugžodžiavimo nelaikau blogybe, pačiam man tai yra būdinga, bet iš tiesų žaviuosi rašytojais, kurie moka rašyti labai koncentruotai ir taikliai.

Lygiai 16 val., kaip ir sutarta, pasirodo Justinas. Užėjęs į mano kambarį sako, kad dabar gyvenu tvarkingai. Jis niekad nėra pasakęs jokio komentaro apie mano gyvenamą erdvę, ir man truputį keista, jog jis, štai, ėmė ir pasakė, kad gyvenu tvarkingai. Nepaisant to, man malonu tai girdėti; po pirmųjų dvejų metų gyvenimo kartu su Kęstu pradėjau nujausti, kad tą dieną, kai mano ir Kęsto keliai išsiskirs, aš tapsiu savarankiškesnis, o kai vietoj Kęsto apsigyveno Indrė, tapau ne tik savarankiškesnis, bet ir tvarkingesnis.

Važiuojam su Justinu autobusu pas Sk., diena saulėta, vėjas žvarbus, autobuse labai karšta. Kai atsiduriam kieme, kuriame turi vykti piknikas, matom tik kelis vaikus žaidimų aikštelėj ir kažkieno šunį voljere. Nuėję pas Sk. į butą, randam ten jau daugiau žmonių, bet niekas net nekalba apie šašlykinės užkūrimą ir dešrelių kepimą. Aiškindamas, kad be to neapsieisime, pasiekiu savo, ir gausėjant svečių būriui mes galiausiai išsiruošiame į lauką. Kieme, kuris yra ant kalnelio, labai vėjuota, malkos dega, bet ugnis mažai tegali sušildyti, todėl išsikepę dešreles grįžtam į butą. Vieni draugai jau vyksta namo, kiti dar tik ateina.

Bute pokalbį sukoncentruoju ties vienu vyruku, turiu kažkokių nesimpatijų jam, nemoku net to paaiškinti, bet šįvakar man visi žmonės atrodo geri ir aš esu geras jiems; mes kalbam ir kalbam, ir einam parūkyti, ir kalbam toliau. Vienu metu kažkas klausia, kodėl aš stoviu, nes visi kiti sėdi, ir aš atsakau nes aš narcizas; po to aiškinu, kad nebijau to pripažinti ir kad geriau žinoti koks esi nei neigti tai ar pykti, jei kas nors garsiai įvardys neigiamą atspalvį turinčias tavo būdo savybes. Savo tam tikrų savybių ir silpnybių įvardijimas man yra vienas sunkiausių dalykų, bet kai tai karts nuo karto padarau, tai duoda naudos: kai geriau save pažįsti, žinai kodėl elgiesi vienaip ar kitaip.

Kažkas išvažiuoja, aš dar lieku, o grįždamas iš tualeto girdžių grojant Nick Cave & The Bad Seeds dainą „Jubilee Street“, dainuoju į šviestuvą I am alone now / I am beyond recriminations / Curtains are shut / Furniture has gone, bet po to tas žemai kabantis šviestuvas, grįždamas atgal, pila man į kaktą ir aš pradedu juoktis, ir visi juokiasi, ir sako tau bėga kraujas.

Ryte nubudęs nuėjau į tualetą, tada nusiprausiau veidą, nuklijavau pleistrą, žaizda nekraujavo, susirinkau daiktus ir išėjau, palikdamas kitus pikniko-vakarėlio dalyvius miegančius. Grįžęs namo bandžiau įkalbinti šunį eiti pasivaikščioti, bet jis bėgo nuo manęs, kai bandydavau jį paimti į rankas ir nunešti iki buto durų. Galiausiai, netekęs vilties jį išvesti, pavalgiau ir nuėjau miegoti. Pabudau 13 val., prisijaukinau šunį, jis leidosi, kad uždėčiau jam pavadėlį, tada apsirengiau pats, nuėjau vedinas šunimi į virtuvę, kad pažiūrėčiau ar nėra kieme piktų šunų ar kačių (kai kurie žmonės mūsų kieme vedžioja kates), o tada jau norėjau jį vesti, bet jis keistai kažkaip stovėjo virtuvėje, ir aš pavėluotai suvokiau, ką visai tai reiškia – jis pradėjo šikti.

Laukiau, kol baigs.

Gelsvi šūdai iš lėto biro ant virtuvės grindų. Nieko jam nesakiau. Kai jis baigė, imitavo apkapstymą, o tada nubėgo į savo kambarį. Surinkau šūdus į maišelį ir išmečiau, ir iškart išnešiau visą šiukšlių maišą į konteinerį. Grįžęs išvaliau virtuvės grindis. Tada nuėjau į jo kambarį, gulėjo ant lovos nuleidęs ausis, daviau jam skanėsto, jis suvalgė ir žiūrėjo į mane savo rudomis akimis.

Mūsų bendravimas tik pusiau nuoširdus. Mes nepasitikim vienas kitu, nes bijom likti įskaudinti. Mes negalim vienas kitam padėti, nors mūsų šeimininkai jau seniai kažkur toli toli. Bet mes vis dar jų laukiam.

Nuolankios moterys.

Vidinis Kraujavimas

Kai tik prasideda nesėkmių periodas, tampu paranojiškas. Tada desperatiškai griebiuosi visko, kad tik nesijausčiau blogai. Nesėkmes norisi paskandinti sėkmingais vakarais, pokalbiais, pažintimis.

Penktadienį sunku surasti su kuo eiti išgerti. Galiausiai sutariam su grupioke. Pradžioje kalbu viską, kas neduoda ramybės, o po to abu kalbam šiaip apie reikalus. Pats stebiuosi savimi: atrodė, kad labai ilgai kalbėsiu kaip viskas ne taip, kaip turi būti, tačiau nepraėjus valandai jau šypsausi ir nepamenu visų tų nesėkmių. Tačiau kai nubundu kitą rytą, šią savaitę mane kankinusi bloga nuotaika vėl mane slegia. Kambarioko nėra, iš esmės neturiu užduočių universitetui, taigi nežinau, ką veikti. Siunčiuosi visokių grupių bootleg‘us ir stebiu kaip pamažu didėja mano reitingas; būtent tik tai ir veikiu iki 17h, kol išvažiuoju pas draugus.

Su T. ir M. darom picas ir renkamės filmą vakarui. Picų tešla kažkokia ne tokia, nes paplotėliai, palikti iškilti, visai nekyla, o tai mane erzina. Kai pradedu iš paplotėlių sukti picų padus, susiduriu su dar didesnėmis problemos. Tai nėra tokia savaitė, kai galėčiau lengvai nuleisti tokias nesėkmes, o ir šiaip nesėkmės su maistu man primena vieną labai simboliškai nemalonų nutikimą, kai sugebėjau sudeginti spragėsius, nors puikiai žinojau, kiek laiko reikia juos palikti mikrobangėje.

Galiausiai, kai picos iškepa, reikalai nepasitaiso. Trūksta sūrumo, ir šiaip mano nuotaika subjurus. Žiūrim filmą „Disturbia“. Po to važiuoju taksi namo. Labai norisi, kad taksistas pakalbintų, bet jis labai mandagiai tyli. Grįžęs pažiūriu, kiek visokių torrentų jau baigė siųstis, pasidarau arbatos ir žiūriu filmą „Take Shelter“. Filmas labai pagaulus, persiimu filmo nuotaika, labai išgyvenu dėl pagrindinio veikėjo. Kai filmas baigiasi, aš pažiūriu, koks gi mano reitingas toje bootleg‘ų torrentų svetainėje. Yra 03:30h, sugrįžtu į lovą ir bandau užmigti, bet man per karšta, taigi iškišu rankas ir kojas iš po koldros. Siekdamas surasti tinkamą pozą sujaukiu patalynę. Noriu kuo greičiau užmigti, bet visos savaitės nesėkmės ir maži įkyrūs dalykai neduoda ramybės. Esu piktas ant savęs, kad taip jautriai į viską reaguoju.

Kai ateina sekmadienio popietė, suprantu, jog šeštadienis, palyginus su sekmadieniu, buvo visai nebloga diena. Nes jeigu šeštadienį kankino neveiksnumas, tai sekmadienį esu ir neveiksnus, ir neramus. Nepamenu, kada jaučiau tą neramumo jausmą, toks šlykštus dalykas.

Slankioju be tikslo iš kampo į kampą, viskas, ko imuosi, iškart pabosta. Ilgai guliu vonioje ir skaitau knygą, deja, knyga, nors ir prasideda tragikomiškai, visgi nėra lengvo turinio. Po to bandau žiūrėti serialą „Trečias luitas už saulės“, tačiau jis manęs visai neprablaško. Vakare, kai kalbu telefonu su mama, ji sako pasakyk, kas yra ne taip, o aš atsakau manęs niekas netenkina, ir tai yra tiksliausias šios savaitės nuotaikos apibūdinimas. Negaliu paaiškinti to plačiau, tiesiog viskas stipriai ne taip.

Savaitė Po

Kai sirgau, buvau užsidaręs namuose. Išeidavau nebent į parduotuvę. Pinigų beveik nebuvo, todėl parduotuvėj pirkdavau tik tai, ko labiausiai reikėjo. Namuose daug skaičiau ir šiek tiek žaidžiau kompiuteriu. Kai vakare grįždavo kambariokas, pavalgydavom ir sėsdavom žaisti stalo žaidimo Dominion. Per visą savaitę sužaidėm turbūt 10 partijų, laimėjau vos kartą.

Ketvirtadienį grįžo kambarioko ir buvusio kambarioko grupiokė Vika, kuri dar prieš pusantrų metų gyveno mūsų kaimynystėj ir dažnai užsukdavo tiesiog šiaip. Buvo smagu ją pamatyti po turbūt metų pertraukos. Sėdėjom bare Akivarai, po to ji nakvojo pas mus. Kitą dieną važiavom pas kitą jos grupiokę, kur valgėm skanią sriubą ir po to žaidėm visokius žaidimus, tik šįkart aš nelabai buvau nusiteikęs žaidimams, daugiausia klausiausi ką kas kalba.

O šeštadienį pasveikinom Tadą su gimtadieniu, o sekmadienį labai ilgai skaudėjo galvą. Kai išėjau pirmadienį į darbą, jaučiausi labai nelaimingas ir piktas. Visą dieną niekas nesisekė, jaučiausi suvargęs. Tačiau jau antradienį viskas ėjosi kur kas geriau, o ir universitete pagaliau apsilankiau. Likusios savaitės dienos praėjo maloniai, o trečiadienį dar susitikau su V. ir grįžau namo pakilios nuotaikos.

Penktadienį vėlai vakare grįžau į Alytų. Šeštadienį praleidau su mama tvarkydamas namus, eidamas apsipirkti, dar močiutę aplankėm. Mama stebėjosi, kad vakare niekur nesiruošiu eiti, o man tiesiog norėjosi pabūti ramiai namuose. Sekmadienį norėjosi to paties, taigi visą dieną leidau skaitydamas knygas arba maketuodamas vieną leidinį ir jo reklamas. Kartais žmogui reikia pabūti vienam ir paveikti ką nors nesudėtingo, ką nors, kas užpildo dieną ir atitraukia nuo sunkių minčių.

Pastaruoju metu tokių minčių apstu. Įvairūs galvojimai apie darbą, karjerą, pinigus, vaikus, draugystę, šeimą man neduoda ramybės. Nežinau, ko noriu, nežinau, ką man reikėtų veikti. Ir kaip tyčia aplinkoje matau žmones, kurie, atrodo, dirba būtent tai, kam yra sutverti, ir man tampa visai neaišku, nes neįsivaizduoju, ką aš norėčiau dirbti. Ilgi galvojimai galiausiai atveda prie minties, kad aš per tiek metų savęs nepažinau, ir kad labai daug laiko praleidau būtent stengdamasis nepažinti savęs, atitolinti tą akistatą. Kartais man taip nejauku su savimi; kartais stebiuosi, kaip sugalvoju tam tikrus dalykus, kodėl reaguoju vienaip, o ne kitaip, o kai pagalvoju apie praeitį, tada tampa viskas dar painiau: dalykai, kurie kažkada atrodė suprasti ir išanalizuoti, dabar vėl atrodo nebesuprantami ir reikalaujantys naujų analizių. Keista, kad būdamas 17-19 metų žinojau, koks turiu būti ir kaip turiu gyventi, nes kuo toliau, tuo labiau jaučiu nerimą dėl to, jog nebežinau, kas aš esu ir kaip turėčiau gyventi.

Tikiuosi, kad tai yra eilinė krizė, kuri greitai praeis. O gal čia ir yra problema – kad aš ne sprendžiu problemas, o paprasčiausiai laukiu, kada jas pakeis kitos aktualijos?

Klaidinanti Ramybė

Penktadienį, kai paverkęs šnirpščiojau nosimi, kolegė manęs paklausė, ar aš peršalau. Papurčiau galvą, ir toliau sėdėjau laikydamas popieriaus lapą; taip tuos popierius dėliojau iš vienos vietos į kitą, kad nusiraminčiau. Darbo pabaigoje man jau sekėsi normaliai susitvardyti, todėl pasakiau, jog išsiskyriau su drauge (todėl ir šnirpščiojau nosimi) ir atsiprašiau dėl savo emocijų.

Pirmadienį vos kolegė įžengė į kabinetą, iškart pajutau, kad jai kažkas negerai – veidas visada viską išduoda. Mes pasisveikinom, o daugiau nieko nekalbėjom iki 11h. Lygiai 11h ji atsistojo ir pasakė labai rimtu tonu, kad eina parūkyt, o kadangi ji nerūko, tai supratau, jog greičiausiai bus su vaikinu išsiskyrus. Besivilkdama striukę ji vėlgi sau neįprastu tonu pasakė keistas savaitgalis, visi aplinkui skiriasi: mano draugė išsiskyrė su vaikinu po ilgos draugystės, o mane vaikinas irgi metė šeštadienį.

Tada aš nuleidau galvą, o ji išėjo parūkyt. Grįžusi pradėjo pasakotis, aš neprieštaravau. Galų gale, aš jau esu įpratęs klausytis žmonių nelaimingų santykių istorijų (laimingų niekas nepasakoja), tai dar viena jau tikrai nepakenks. Jai kalbant kartais aš šį tą pasakydavau, bet kadangi vienu metu buvau pagarsėjęs kaip neblogas demotyvatorius, tai jau kurį laiką atsargiai renku žodžius, kai kalbu su žmonėmis apie santykius – maža kas.

Po to mes nustojom kalbėtis, ir kurį laiką aš mąsčiau apie gyvenimo absurdiškumą (pamąstymai teikė šiokios tokios vilties, nes absurdiškumas dar niekada man neatnešė tiek daug žalos, kiek griežta logika). Keista savaitė laukia, galvojau dirbdamas: penktadienį savo iniciatyva išsiskyriau su drauge, o štai mano kolegę paliko jos vaikinas, tai taip išeina, kad tam tikra (keista) prasme aš dirbsiu kasdien kolegėje matydamas įskaudintą savo buvusią merginą, o mano kolegė kasdien manyje regės ją palikusį vaikiną; dirbsim net keturiese, taip išeina.

– – –

Penktadienį po darbo nuvažiavau namo ir miegojau. Po to susiruošiau į koncertą Supuvusioje skylėje, bet prieš tai užsukau pas Aistę į svečius. Kai man reikia išsikalbėt, visada yra dvi merginos, su kuriomis noriu išsikalbėti, bet dažniausiai tai visada būna Aistė. Kalbant ir geriant alų su ja aš bent trumpam nusimetu naštą. Pakalbėję nuėjom į koncertą, bet ten visą laiką aš niekaip negalėjau susikoncentruoti į muziką, ir net kai grojo Tesa, mano ausys nepriėmė garsų kaip muzikos; buvo kažkoks triukšmas, ir tiek. Grįžau namo 01h  ir nuėjau miegot.

Šeštadienį skaičiau, žaidžiau kompu, žiūrėjau filmą, buvau susitikęs su Migle pasivaikščiot ir dar kartą pasikalbėt, o vakare dar ilgiau skaičiau, kol taip ir užmigau su knyga rankose.

Kadangi šeštadienį daug laiko praleidau vienas, tai prabudęs sekmadienį ruošiausi į iškylą į Akropolį. Norėjosi papulti kažkur tarp žmonių, nes buvimas namuose ir kaltės jausmas varė iš proto. Išsiskyrus (nesvarbu, kurioje barikadų pusėje esi) taip jau būna, jog aš atbunku, taigi važiuodamas autobusu labai ilgai žiūrėjau į priešais mane sėdėjusio vyro striukės priekinę kišenę arba į jo batus. Net nejutau, jog žiūriu per ilgai, galiu žmogų priversti nejaukiai pasijusti. Viskas aplink, atrodė, neturi jokio svorio, ir viskas tėra dekoracijos. Išlipęs iš autobuso neskubėjau eiti (aš visada skubu eiti, o kai neskubu, tai reiškia, kad kažkas su manimi yra negerai), ėjau su visais žmonėmis link didžiosios Vilniaus bažnyčios.

Patekęs į Akropolį pradėjau eiti per drabužių ir batų parduotuves. Neskubėjau, ilgai apžiūrinėjau megztukus ir visokius batus. Nepasimatavau nė vienų batų, tik du megztukus įdomumo dėlei, bet nieko nepirkau – aš čia ne pirkti atvažiavau, tiesiog šiaip pabūti. Aš, kaip ir visi, turiu teisę apsimetinėti. Galiausiai, apėjęs viską, ką galėjau, nuėjau į Maximą, nusipirkau batono (sau), batono (kambariokui, nes, mačiau, kad neturi), forminės duonos, pieno, kolos, padažo makaronams, raudoną papriką, morkų, kryžiažodžių žurnalą ir užsienietišką žurnalą apie futbolą, kurio kaina sudarė didesnę dalį bendros pirkinių sumos (vėliau tai privertė mane nustebti). Išėjus iš Akropolio, reikėjo ilgai laukti tinkamo autobuso, todėl sėdau į nelabai tinkantį autobusą. Vėliau supratau, jog tai nebuvo bloga idėja, nes išlipau ir ėjau dar dvi stoteles, o eiti man visai patiko, nes buvo pradėję jau sniguriuoti, pūga vėluodama artėjo link Vilniaus. Eidamas namo galvoje staiga pradėjau dėlioti istoriją apie vyrą, kuris neišeina iš savo buto (dėl tam tikrų jam pačiam suprantamų aplinkybių), taigi grįžęs namo paplėtojau istoriją; greitu metu sėsiu rašyti apie tą vyrą.

Po to nežinojau, ką daryti (nes troškinio daryti dar negalėjau, kadangi mėsa buvo neatšilus dar), bet čia, mano nuostabai, grįžo kambariokas. Sakė grįžo kuo anksčiau, kad man vienam depresuot neleistų. Jis pasakė tai juokaudamas, bet aš supratau, jog jis iš tiesų grįžo anksčiau dėl manęs. Tada mes kalbėjomės apie menkniekius, jis manęs nieko per daug neklausinėjo, o aš nieko per daug ir nepasakojau. (Keista, bet tik ketvirto kurso pabaigoje mano grupiokių kompanija mane išmokė kartais nekalbėti, nes tai yra visai gera išeitis.) Vakare nuvažiavom išgerti po vieną alaus į barą, po to paėmėm nuo stoties jo tetą ir parvežėm ją iki jos namų, o tada apsipirkom ir grįžę žiūrėjom futbolo rungtynes. Ruošdamasis miegot pajutau, jog esu peršalęs, todėl išgėriau paracetamolio, bet ryte prabudęs vis tiek jaučiausi blogai, todėl dar kartą išgėriau paracetamolio. Deja, vaistai nepadėjo, nes dar ir dabar sloguoju, jaučiuosi nekaip, bet sirgti iš tiesų nenoriu, nes laukia įtempta savaitė – reiks kovoti sąžiningumu prieš kaltės jausmą (nes trumpa ramybė praeis ir ateis vidinių audrų sezonas), ir, žinoma, archyvuoti bylas.

Visą gyvenimą archyvuoti.