Posts Tagged ‘šeima’

Apie sapnus, psichologes ir kamuoliuką

2017/10/17

Šiąnakt sapnavau, kad sėdim Alytuj svetainėj su mama ir kalbam apie tėvą. Aš sakau jai: jis mumis niekada nesirūpino. O ji tada sako man: tu neteisus, jis iš tiesų visada rūpinosi tavimi, slapta žiūrėdavo tavo pažymių knygeles ir už tavo gerus pažymius man duodavo pinigų, o kai baigei mokyklą, slapta siųsdavo pinigus, kurių reikdavo tavo išlaikymui.

***

Šeimos tema vėl aktuali tapo šią vasarą, kuomet pradėjau lankytis pas psichologę. Įdomūs dalykai su tomis psichologėmis. Kai lankiausi pas pirmąją, ji man paaiškino, kad šeimoje ir namų aplinkoje gavau tiek meilės, kad esu pasmerktas tokios meilės daugiau neberasti. Antroji psichologė, pas kurią lankiausi dienos stacionare, privedė mane iki abejojimo, ar patyriau daug meilės ir ar kartais nebuvau apleistas vaikas namuose. O trečioji tą apleistumo/meilės trūkumo faktą man padėjo patvirtinti.

Kas iš to? Šiaip jau nieko – man 30 metų, ir aš turiu prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, o ne ieškoti kas ten mane kada apleido ar per mažai mylėjo. Aišku, neneigiu, kad psichologė padeda suprasti kaip ten kas veikia mano galvoje, ir kuo tai susiję su vaikyste, šeimos aplinka ir pan. Tačiau viena yra suprasti dalykus, o kita – imtis veiksmų.

Kol kas nežinau kaip man sekasi. Aš vis dar iš tų vaikų, kurie nesiima veiksmo, kol neperpranta viso plano.

***

Likus dešimčiai sekundžių iki naujos laidos Autsaideriai debiutinės laidos pradžios, įkišu galvą į studiją.

– Prakaituojat? – klausiu.
– Aš tai visas šlapias jau, – sako Rimas.
– Aš jau apsišikęs, – sako Laurynas.

Taip ir turi būt, galvoju. Iškart jaučiasi, kad bus pavykus laida.

***

Paskutiniu metu jaučiu, kad pavargstu nuo feisbuko. Vis dažniau jį išjungiu, kad nesimaišytų tarp kitų atvertų puslapių. Darbui jis man netrukdo, juolab, kad visa komunikacija su studentais ir laidų vedėjais vyksta per feisbuką, nes greitesnio būdo šiuo metu nėra. Tačiau visas tas mane pasiekiantis srautas kažkaip pradeda užknisti. Visokie video apie paukščius, roplius, keistas vietoves, neįprastus žmonių užsiėmimus – jo jo, viskas iškart atrodo įdomiai, bet jau seniai nebeįdomu. Po to atsiranda tie reklaminiai video, ypač daug gaunu visokių vaizdo klipų su pradedančiųjų atlikėjų ar naujų grupių dainomis, ir aš net tingiu paspausti, kad jų daugiau neberodytų. Be to dar turiu matyti tuos retus, bet vis dar gajus žmones, kurie dalijasi visokiomis nuotraukomis apie tai, kad prekės užsienyje pigesnės nei Lietuvoje, ir t.t. Aš vis dažniau unlike‘inu seniau pamėgtus puslapius arba unfollow‘inu sektus žmones.

Gal būtų išvis idealu, jei vieną dieną įsijungęs feisbuką pamatyčiau baltą foną ir daugiau nieko?

***

Jei darbe aplanko nerimas, paimu baltą kamuoliuką ir mėtau į sieną. Galiu taip praleisti nuo kelių minučių iki pusvalandžio. Kartais pas mane ateina kas nors į radiją, ir aš taip ir bendrauju su tais žmonėmis – stovim, kalbam, o aš mėtau kamuoliuką. Dar niekas neklausė, ką aš čia darau ar kodėl taip darau. Man atrodo, kad jei žmogus nori mėtyti kamuoliuką į sieną, tai visiems akivaizdu, kad tas žmogus žino, ką jis daro ir dėl jo veiklos klausimų niekam kilti neturėtų.

Ankstyvoje paauglystėje aš irgi turėjau kamuoliuką. Tiksliau, ne kamuoliuką, o tokį iš popieriaus suglamžytą gumulą, kurį apvyniojau lipnia juosta, kad būtų tvirtesnis. Tada bėgiodavau po butą ir mėtydavau tą kamuoliuką į durų staktas, ant kurių įsivaizduodavau, kad yra krepšinio lankas – pats nuspręsdavau, ar pataikiau, ar ne. Kamuoliuką ne tik mėčiau, bet ir spardžiau – visos durų staktos lengvai virsdavo įsivaizduojamais futbolo vartais. Be to kamuoliukas greitai galėdavo transformuotis į ledo ritulio šaibą, kurią mušinėdavau turima vaikiška ledo ritulio lazda. Žodžiu, toks paprastas dalykas tas kamuoliukas, tačiau veiksmų – kiek tik nori. O svarbiausia, kad kai tėvai rimtai pykdavosi, užsidarydavau savo kambaryje ir mėtydavau kamuoliuką į sieną, ir kai susikoncentruodavau tik į kamuoliuko mėtymą, nustodavau girdėti tėvų barnius.

Nenumaniau, kad kamuoliukas atliks terapinę funkciją net ir man sulaukus trisdešimties.

Birželis

2017/06/02

Po darbo turėjau kelias valandas iki repeticijos su Eimantu, tai nuėjau su kolege ir nematyta mergina išgerti poros alaus į barą. Neturėjau žiebtuvėlio, ir kai jo paprašiau, nematyta mergina man jį davė. Tada ir pamačiau jos panages – juodas, purvinas panages. O žiebtuvėlis rožinis.

Kartais viskas labai nedera.

Panašiai būna, kai stoviu eilėje parduotuvėje ir matau, kad žmonės perka tarpusavyje nederančius daiktus, pvz. langų valiklį ir saliamį. Man daug ramiau, kai jie perka tai, kieno ryšį galima išgalvoti – alų ir rūkytą dešrą, limonadą ir bulvių traškučius, silkę ir duoną. Tada iškart aiškiau būna, ką žmogus veiks su tais daiktais. Bet kai perka langų valiklį ir saliamį, tai viskas kažkaip mistiška būna, sunku racionaliai išmąstyti ką žmogus veiks su jais – pirmiausiai valgys saliamį, o tada plaus langus? Panaudos saliamį picai ar sumuštiniams?

Man patinka, kai dalykai dera tarpusavyje.

***

Kita vertus, <…> atvejis buvo išskirtinis – joje dažnai dalykai nederėjo tarpusavyje, aš matydavau tai vieną, tai kitą kraštutinumą, kurie prieštaraudavo vienas kitam. 2016.09.08 aš rašiau:

„Dabar aš suprantu, kad ji turi tiek visokių flaws (trūkumų) ir net neestetiškų dalykų, kurie mane, pastebėti kitose merginose, stipriai atbaidytų ar paliktų nepasitenkinimo jausmą, tačiau jos atveju – jos atveju jie tik prideda šarmo.

Aš nerašysiu apie šiuos dalykus, kad lengviau ją užmirščiau.

Aš ją dievinu. Bet ar moku (galiu) ją mylėti?“

***

Man visiškai nesuprantama, kodėl tiek daug žmonių taip piktinasi prasidėjusios vasaros oru. Tai taip kvaila, kaip kad kvaila tai, ką darau dabar – piktinuosi, kad kažkas kitas piktinasi.

Vasaras, joms praėjus, visada pamenu kaip karštas. Užtenka vienos ar kelių karštų savaičių, kad įsiminčiau vasarą kaip karštą. Ir nesvarbu, kad be tų kelių karštų savaičių būta daug lietaus ar vėsaus oro – kiekviena vasara man yra karšta.

***

Vaikystės vasaros man visada asocijuojasi pirmiausiai su lietumi. Tingios dienos, kai nėra ką veikti, todėl namie klausaisi radijo (visada tik radijo stoties M-1), vėliau skaitai fantastinę knygą ar nueini į svečius pas draugą, jei tas neišvežtas į kaimą ar sodybą. Buvau vienintelis vaikas be kaimo ir sodybos, todėl kartais būdavo liūdną, kai visus kiemo draugus tėvai ištremdavo atostogauti pas senelius, o aš likdavau vienas kieme. Tačiau manau, kad nuobodulys yra labai svarbus dalykas vaikui augant, nes būtent vaduojantis iš nuobodulio galima susigalvoti visokiausių dalykų. Aš, pvz., skaitydavau knygas ir kurdavau sau žurnalus, aprašinėdavau įsivaizduojamų kompiuterinių žaidimų scenarijus ir kaip ten viskas turėtų atrodyti, užrašinėdavau angliškus dainų tekstus iš klausos ir pan. Net kai mes su mama ir tėvu ar krikšto tėvu išvažiuodavome kelioms dienoms ar savaitei prie jūros ar ežero, man labiausiai įsimindavo tos dienos, kuomet lydavo ir mes būdavome savo namelyje ar kambarėlyje, visi ką nors skaitydavome, klausydavomės radijo ar žaisdavome kortomis. Turbūt aš visada buvau namisėda.

***

Paauglystės vasaros visada asocijuojasi su karščiu ir hormonų audromis, ypač būnant prie jūros. Taip pat paauglystės vasarose būta daug muzikos, tuomet dar gaunamos piratinių CD pavidalu. Kažkurią vasarą, prisiklausęs muzikos, net ir pats dainų tekstus ėmiau kurti, kartais ne tik lietuviškai, bet ir anglų kalba. Žinau, kad kažkur Alytuje yra likę du stori sąsiuviniai su tais tekstais – kai kažkada užmečiau akį į juos, pajutau didelę gėdą ;)

***

Blogeris pivonija daro labai pagaulų video blogą. Puikus video: https://www.youtube.com/watch?v=jAMapLuD1xY

***

O kuosa kamine įdomiai rašo apie vyrus: „Akimirka, kai GJŽKA kariūnas rodė, kaip taisyklingai iššauti, buvo itin intymi: tas gyvybės ir mirties šiurpas, vyras, stovintis taip arti, kad užuodžiu jo kvapą, kai kūnas įsitempa, neaišku, nuo baimės, nesmagumo ar dar ko, kai žiūri į tai, kas nerealu, ir labai realiai šauni.“

https://kuosakamine.wordpress.com/2017/05/30/karys/

***

Taip pat rekomenduoju poezijos slemo atstovo Mariaus Povilo Elijo Martynenko tinklaraštį – https://praeis.wordpress.com/

Sapnas / 2016.12.06

2016/12/06

Sapnavau, kad mūsų šeima darni ir mes visi laimingi. Buvo labai gražus sapnas.

Mano tėvas, mano sūnus

2016/10/30

Ištrauka iš būsimo romano.

***

BET BŪDAVO IR GRAŽIŲ EPIZODŲ:

idiliškas šeštadienis su mama ir tėvu. Viskas kaip visada – pusryčiai prie rytinio laikraščio, kurį mums kiekvieną šeštadienį atneša jauna mergina. Tėvas skaito apie politiką, mama varto gyvenimo būdo priedą, o aš skaitau apie sportą. Vėliau mes apsikeičiame laikraščio dalimis, o dar vėliau važiuojame apsipirkti į turgų ir prekybos centrą, aplankome senelius. Mama turguje išsirenka naują suknelę, net tėvas ją pagiria, nors jis šiaip dažniausiai susilaiko nuo komentarų apie mamos drabužius. Mama patenkinta. Grįžę sėdame valgyti pietų. Mama pagamino skanius kepsnius, padarė ridikėlių salotas su grietine.

BET IR JIE BAIGDAVOSI

Mums bevalgant mama sako tėvui ar tu žinojai, kad kai kurie žmonės valgo ridikėlius su jų lapais? Tėvas sako nesąmonė, niekas taip nevalgo. Mama jam prieštarauja, sako pati mačiau. Staiga šeštadienio idilė pradeda pamažu griūti – niekas jiems taip nesvarbu kaip šitas klausimas ar žmonės valgo ridikėlius su lapais, ar be jų. Tarsi nujausdamas kažką bloga, pasišalinu į savo kambarį, sakydamas, kad einu pasimokyti. Bet mokytis man nepavyksta, nes iš virtuvės girdžiu garsėjantį tėvų konfliktą. Užsidarau duris, tačiau tai nepadeda. Iš jų padrikų žodžių girdžiu, kad jie nuo ridikėlių temos jau perėjo prie savo amžinųjų kaltinimų vienas kitam. Mama kaltina tėvą, kad šis nemoka išklausyti, suprasti kito nuomonės, yra karštakošis. Tėvas iškart pereina prie to, kad ji nusišneka, nes yra neišsilavinusi ir pati nesupranta, ką kalba. Pamažu jie kaltina vienas kitą vis rimtesniais dalykais. Viskas baigiasi tuo, kad mama pasako, jog tėvas traumuoja vaiką, o tėvas kaltina mamą vaiko nuteikinėjimu prieš tėvą.

Norėdamas išvengti šito konflikto, kuris vis dar tik įsibėgėja, atsidarau langą, norėdamas, kad kiemo garsai užlietų mano kambarį ir aš galėčiau negirdėti besiriejančių tėvų. Tačiau kiemas kaip niekad tuščias ir tylus, atrodo, kad visi žmonės sėdi namuose ir nenori lįsti lauk. Tada ir susimąstau apie pabėgimą, o mintį pakiša šalia mano kambario lango auganti alyva. Jos kamienas pakankamai storas, o šakos užtektinai arti mano lango, kad galėčiau nuo palangės įlipti į tą alyvą ir taip išsinešdinti iš buto. Vienintelė problema ta, kad esu be batų. Nusprendžiu rizikuoti ir nerti į kivirčo sūkurį, kad pasiimčiau batus. Man sekasi geriau, nei tikiuosi, nes kai nueinu iki koridoriaus, besivaidijantys tėvai net nepastebi manęs. Pasiėmęs batus grįžtu į kambarį, ten jais apsiaunu ir įsikariu į tą alyvą. Nulipęs ja žemyn galvoju kur man dabar eiti. Prisėdu ant laiptinės suolelio pamąstyti. Čia gera ir ramu, tėvų nesigirdi. Taip sėdžiu kurį laiką. Suprantu, kad galėčiau nueiti pas savo senelius, bet mes jau juos aplankėme šiandien – jie kažką iškart įtars, o ir niekuo padėti negalės.

Man taip besėdint ateina kiemo draugas Edgaras. Kažką kalbamės, kai staiga išgirstu savo tėvų balsus – jie dabar vaidijasi mano kambaryje prie atverto lango. Edgaras klausia kas vyksta mūsų namuose. Aš atsakau, kad tai tik garsiai įjungtas televizorius. Turbūt rodo kokią nors melodramą, sakau jam. Edgaras dabar tyli, tyliu ir aš. Po to abu stebim kaip mano tėvas išlekia pro laiptinės duris, nueina prie savo automobilio, įsėda į jį ir greitai išvažiuoja.

Rugpjūtis (2)

2016/08/22

„Those who are sapiosexual are those who are stimulated or challenged by the way another person thinks. They are basically in love with the mind.“

Įdomus straipsnis apie tai, kad yra žmonių, kuriems seksualiausias dalykas kitame žmoguje yra jo protas/mąstymas.

Kita vertus, ar tai yra kažkas labai nauja ir negirdėta? Ne, tik dar viena etiketė, dar vienas trendas.

***

Geras, galima net sakyti, kad idiliškas savaitgalis Alytuje.

Esu geros nuotaikos, ramus, namuose niekas neerzina, mama irgi džiaugiasi, jog pagaliau galima su manimi susikalbėti.

Penktadienį ir šeštadienį susitinku su draugais, geriu nealkoholinį alų, bet jaučiuosi tarsi švelniai apgirtęs. Daug vaikštinėjam, pasitinkam vakarus lauke; malonu, kad atšilo. Baruose keista negerti; stebiu aplinką, žmones. Vienu metu Tado bendradarbis bando provokuoti mane kalbėti apie imigrantus ir kaip čia viskas bus blogai, kai jie užplūs Lietuvą, bet aš toks ramus, kad nesileidžiu į kalbas, tik nusišypsau ir palieku jį vieną rūkyti.

***

Žmonės keistai reaguoja, kai negeri, žmonės keistai reaguoja, kai kalbi ką galvoji. Ar neturėtų būti atvirkščiai? Idealiame pasaulyje galbūt, o šiame –

Šiame mes juokiamės iš artimų žmonių, kurie turi problemų, nes jų problemos prieštarauja mūsų problemoms; mes galvojam, kad esam geresni vieni už kitus, nors iš tiesų esam vienodai apgailėtini, tik negalim to pastebėti; ir pasiklydusi mergina visada tampa kurva, o pasiklydę bernai yra tiesiog bičai, ir nieko čia nepadarysi; mes laidojam artimuosius, kurie dar galėjo gyventi, jei tik mes būtume mokėję klausytis, o jie būtų mokėję kalbėti; katė po sterilizacijos susilaukia daugiau dėmesio nei giminaitis, kuriam reikia pagalbos; ir kai negali suprasti ar pateisinti, paprasčiausia yra nusisukti, apsimesti, kad nematai.

***

Kad ir kokia gera nuotaika gali tvyroti Alytuje, dvi dienos, praleistos ten, trenkia gerą antausį, aš pametu rožinius akinius ir po to jau negaliu sulaukti, kada išvažiuosiu atgal į Vilnių.

Kai prieš 9 metus vienas pažįstamas pasakė, kad jam, pragyvenus Vilniuje 7 metus nėra nieko geriau nei grįžti iš Vilniaus į Alytų, ir nėra nieko geriau nei išvažiuoti iš Alytaus į Vilnių, tada aš tik miglotai numaniau, ką jis bando man pasakyti. Dabar puikiai suprantu, ką jis sakė. Niekas man daugiau nėra taip taikliai apibūdinęs santykio tarp gyvenimo ir jausenos Alytuje ir Vilniuje.

Svarbiausia yra per ilgai neužsibūti Alytuje, visada laiku išvažiuoti, kad vėliau nekiltų priešiškas nusistatymas prieš sugrįžimą ten.

Berašant tai, manęs kaip tik atvažiavo paimti.

Ačiū die.

Rugpjūtis

2016/08/10

Kaip nejauku sakyti laba diena, norėčiau užsiregistruoti pas psichiatrą.

***

Tikiuosi apsieisim be psichiatrinės, tu juk protingas žmogus, sako mama.

Žinau, kad jai gėdą kelia vien mintis, kad kažkas gali sužinoti, jog aš kreipsiuosi į psichiatrą. Žinau, ir nepykstu.

***

Įtampa nuo ryto. Vaikštinėju iš kambario į kambarį, nežinodamas, ko imtis, kaip galėčiau padėti. Atrodo, kad padariau viską. Ar aš padariau viską?

Neiškentęs įtampos einu pasivaikščioti prie Nemuno.

Prisėdęs ant suoliuko perskaitau gautą žinutę.

Akimirką atrodo, kad plyštu.

Pirmą kartą matau taip drebančias savo rankas.

 

Vakare ilgai meldžiuosi.

***

– Jūsų požiūriu, „vyras neturi nei savo jėgos, nei savo ašarų, nei švelnumo. Jis viską skolinasi. Net vienos nakties nuotykis pavartėje yra tik begalinis troškulys pasisemti iš svetimo šulinio.“ Tai ko moteris prie jo šliejasi?

– Moteriai reikia vaikų, bet nesupraskite manęs klaidingai: yra laikas šlietis prie vyro, yra laikas šlietis prie žmogaus. Mano galvoje šios būsenos jau aiškiai atskirtos. Poreikis šlietis prie vyro išnyksta su metais. Poreikis šlietis prie žmogaus neišnyksta niekada.

Įdomus interviu su rašytoja Ugne Barauskaite.

***

Bandymas pasikalbėti su mama apie tai, kaip jaučiuosi ir kas su manimi darosi, baigiasi mamos ašaromis. Man atrodo, kad faktą, jog eisiu pas psichiatrą, ji priima kaip įžeidimą ar priekaištą, ji sako ar aš tave blogai užauginau, kad tu dabar toks? Mama, sakau, tai nėra tavo kaltė. Tai kas tada kaltas? klausia ji.

Mes visi ieškom kaltų ir visi norim surasti kuo paprastesnį atsakymą, kad galėtume manyti, jog žinome tam tikrų problemų priežastis.

***

Ilgas pokalbis telefonu su L. apie jos ir mano savijautą. Ji sako, kad norėtų susitikti su manimi, kai grįšiu į Vilnių. Aš sakau ok, bet jei siūlysiu tau likti nakvoti, tu nesutik, nes aš dabar nejaučiu atsakomybės už savo veiksmus.

L. juokiasi. Gerai, kad ji yra.

***

Važiuodami į pajūrį su mama ir jos draugu užsukome į Šiaulius aplankyti kryžių kalno.

Kartą mes jau čia lankėmės su mama ir tėvu. Tada mama pirko kryžių, ant lentelės užrašė „Ramybės Šklėrių šeimai“ ir tų metų datą. Tada įsmeigėm kryžių, nufotografavom jį, kad matytųsi ir užrašas.

Šįkart darėme tą patį.

Mamos atsigręžimas į dievą man visada kelia liūdesį. Aukščiausias desperacijos lygis, kokį tik esu matęs.

***

Simonas Bernotas. Šeimyninė fotografija

 

Graži šeima ką ir bepasakysi susikibę už rankučių šypsosi
Negalvoja apie karą negalvoja apie torpedas negalvoja apie
Mirtį negalvoja kokia juokinga tėti tavo kepurė ir veidas koks
Smėlėtas kur buvai iš kur ištrauktas šis tavo atvaizdas kiek
Metų jau praėjo graži šeima išsirikiavę pozuojantys pasitaiso
Apykaklę užsiriša batą šypsosi laukia ar jau ar dar ne stengias
Nesimuistyti nejudėti sustingti atrodyt tvarkingai pašukuosiu
Tau plaukus kažkas ten įkritę ir švyti kiaurai per visą tavo mažą
Kūnelį dabar jau galima pradėti visi grįžta į pradinę poziciją visi
Stengiasi šypsotis na ko toks paniuręs šypsokis ir nesimuistyk
Uždeda ranką ant peties galbūt net apkabina arba sako sėskis
Ant kelių jei visi sėdi kažkas kažką dar nori pasakyti ir pasako
Tada blyksteli

Birželis

2016/06/28

Namiškiai sako: paprasti žmonės nebūna gėjais, pvz., statybininkai nebūna gėjais, jie sunkiai dirba ir pavargsta, neturi laiko, visi tie gėjai tik iš dykinėjimo ir lengvo gyvenimo tokiais tampa.

Nepaisant to, savaitgalis Alytuje buvo nuostabus. Tik vairuodamas užgesau vienoje sankryžoje, užsižiūrėjęs į šalia vairavusią klasiokę. Ji buvo mano trečios ar ketvirtos klasės meilė. Jaudinausi, kai ją ilgesniam laikui paguldė į ligoninę ar sanatoriją. Jaudinausi, kai vienas klasiokas pavadino ją mis užpakaliu ’97; susipykau su juo, net neidavau pas jį į svečius, nors mūsų tėvai artimai bendravo. Jaudinausi, kai ji mano kitam klasiokui padovanojo didelę pasakų knygą, kai keitėmės dovanomis per Kalėdas: knygos dovanojimas man anuomet atrodė šventas reikalas – buvau tikras, jog ji yra jį įsimylėjusi.

Pirmą kartą papasakojau jai, kad buvau ją įsižiūrėjęs, kai po mokyklos baigimo buvo praėję gal 4 ar 5 metai. Juokėmės abu.

***

Vartau Bibliją, paskaitinėju tai šen, tai ten.

***

Kai būdami gamtoje žmonės pradeda skųstis dėl uodų, man tai skamba kiek absurdiškai. Kartais, kai visi aplink pradeda masiškai purkšti ant savęs priemonę nuo uodų atbaidymo ir man taip pat siūlo pasipurkšti, aš imu ir atsakau ne, aš nenoriu. Ir net kai po savaitgalio grįžtu tikrai sukandžiotas ir kartais tie įkandimai niežti, manęs tai neerzina.

***

Uodai priminė Kęstą – ilgametį kambarioką, barų riterį, nusidėjėlį ir mano nuodėmklausį. Kai jį sukandžiodavo uodai, jis eidavo po karštu dušu, leisdavo ant įkandimų karščiausią vandenį, kad net degintų – sakydavo, kad tai padeda sumažinti niežėjimą. Pats to niekada nebandžiau. Aš daug ko niekada nebandžiau, ką darydavo Kęstas, nors jis savo daromus dalykus dažniausiai logiškai pagrįsdavo.

Dabar aš suprantu, kad visada žavėjausi juo, nors esu ir labai pykęs ant jo dėl tam tikrų dalykų. Mylėjau jį, jei taip galima pasakyti. Jis buvo paskutinis vyras, į kurį žiūrėjau kaip į tam tikrą pavyzdį, iš kurio norėjau kažką išmokti.

Tik po šitiek metų suprantu, kad iš jo perėmiau tam tikrus dalykus, pvz., vyno butelio nešimąsi einant pas ką nors į svečius. Hm, ką čia dar? Taigi, iš esmės – nėjimą tuščiomis į svečius. Kitų dalykų greičiausiai nepamenu.

***

O vieną dieną butokė parašė sms, klausdama kada aš būsiu šiandien namie. Mes mažai bendraujam ir mažai rašom vienas kitam, taigi tai atrodė mažų mažiausiai neįprasta. Atrašiau į jos sms ir pagalvojau, kad greičiausiai ji norės su manimi dėl ko nors pasikalbėti.

Kai grįžau namo ir įžengiau į kambarį, išgirdau jos kambario atidaromas duris. Galvoju: dabar ji pasakys, kad išsikrausto.

Ir ji pasakė, kad ketina išsikraustyti.

Kitą dieną sužinojau, kad draugo buvusi mergina, kuri man visada patiko, ieško kur gyventi.

***

Pamenu, ką dar perėmiau iš Kęsto – arbūzo pirkimą, kai grįžtu vasarą į Alytų pas mamą.

***

Savaitgalis su draugais tradicinėje vietoje netoli Druskininkų.

Pirmą kartą ten buvau 2011 metų rugpjūtį, tą savaitgalį iki šiol prisimenu labai šviesiai ir aiškiai. Tuomet maždaug 80% visų žmonių buvo be porų. Dabar, praėjus šešeriems metams, 80% žmonių yra poromis. Įdomu matyti tuos žmones, kurių niekad nemačiau turint antrą pusę – tarp jų dar nėra buitiškumo prieskonio, pripratimo/rutinos jausmo sukeliamo žavaus paprastumo ir atbaidančio abejingumo, demonstruojamų vienas kitam.

Dar kartą apie šeimą

2016/03/29

Sėdint su šeima už stalo, fone skambant pageidavimų koncertui per televiziją, močiutei nenustojant kalbėti apie Livetą Kazlauskienę ir kad dainininkas Aleksas Lemanas išsiskyrė su žmona, eilinį kartą pajutau tą nepasitenkinimą – šleikštulys savo artimųjų aplinkai, ir kartu šleikštulys sau pačiam, kad, va, sėdi sau pavalgęs ir šitaip negražiai galvoji.

Aš suprantu, kad nėra idealių šeimų, bet dar geriau suprantu tai, jog šis supratimas nieko neišsprendžia. Man sunkiausia suprasti kaip ir kodėl pradėjau gėdytis savo šeimos. Paauglystėj visi kažkiek gėdijamės savo tėvų, bet tai, ką aš kažkada pradėjau jausti šeimai paauglystėje, negali būti nusakyta žodžiu „gėdytis“. Man atrodydavo, kad aš tarsi ir laimingas šeimoje, bet kai tik reikėdavo su šeima praleisti daugiau laiko, man pradėdavo važiuoti stogas. Visi gimtadieniai, šventės  ir pan. veikla, kuri įsprausdavo mane už stalo, būdavo tikra kančia. Sėdėdamas aš stebėdavausi, kodėl žmonės taip neįdomiai kalba, atrodydavo, jog niekas niekam neturi ką pasakyti, todėl kalba bet ką, ir visi tie pokalbiai tokie banalūs, tokie vemti verčiantys.

Galbūt mano idealizavimas visada kaišiojo man pagalį į ratus ir aš taip ir nesugebėjau įvertinti savo tėvų ar kitų šeimos narių tokių, kokie jie buvo. Vietoje to aš nuolat kankinausi, jog jie nėra tokie, kokie, kaip man atrodydavo, turėtų būti tėvai; gal net ne tiek tėvai, kiek suaugę, protingi žmonės. Vienintelis žmogus iš artimųjų rato, kuriam jaučiau simpatiją netgi sėdint amžių amžius už stalo buvo diedukas.

Diedukas buvo tiesiog kitoks, ir nors turėjo tik tekintojo (suvirintojo analogas?) specialybę, jis atrodydavo didžiausias inteligentas mūsų artimųjų aplinkoje. Kartais stebėdamas jį aš pagalvodavau, kad jam turbūt irgi ne viskas patinka – nei šitos kalbos, nei šitie žmonės, – bet jis kažkaip mokėjo neišsiduoti, išlikti taktiškas. Man gi, paaugliui, viskas būdavo atvirkščiai – neapsikentęs visos tos banalybės, pradėdavau garsiai kalbėti, laidyti tik pačiam suprantamus juokelius, ginčytis su kitais. Kodėl man neleisdavo tiesiog eiti sau į kambarį – nežinau, greičiausiai mamos noras suburti šeimą ir išlaikyti ją kartu bent kelias dienas per metus prie vieno stalo neleido jai pasiduoti.

Ji irgi nuolat kovojo – kovojo, kad mūsų šeima būtų normali. Bet mes negalėjom visi būti normali šeima, ir ne todėl, kad šiaip nėra tokio dalyko kaip „normali šeima“, o todėl, jog absoliučiai niekas iš viso artimųjų rato nebuvo gyvenęs normalioje šeimoje – visų tėvai buvo išsiskyrę, kažkas nuolat būdavo prasigėręs, ir pan., ir t.t. Dabar galiu suprasti, kad mamos siekis sulipdyti normalią šeimą ir mano troškimas, kad kažkokiu būdu šeimyniškiai taptų idealesni, yra vienodai bergždi troškimai, kuriems nelemta išsipildyti.

*

Šių Velykų metu sėdėdamas už stalo ir galvodamas kuo gi čia užimti savo mintis, kad lengviau viską pakelčiau, pats sau netikėtai suvokiau kuo yra pagrįsta mano baimė sukurti šeimą. Viskas labai paprasta: mano dar paauglystėje psichologui įvardyta baimė nesukurti normalios (vėl tas normalumas!) šeimos visą laiką buvo paremta kažkokia asociatyvia baime dėl nuobodulio. Juk man tikrai atrodė, kad buvimas šeimoje atbukina žmones ir jie rūpinasi tik buitiniais dalykais, ar ne? Taip, taip ir buvo, ir tik šių Velykų metu tai supratau.

Augant baisiausia buvo suvokti, kad mano tėvai iš tiesų beveik nieko neveikia, tik eina į darbą ir kažką daro namuose. Man tai buvo siaubinga – jie stagnavo. Aš suprantu, kad ne visiems reikia domėtis molekuline biologija ar kartais ieškoti sau ligų vartant medicinos enciklopedijos tomus, bet na kažką veikti visgi reikia. Taip kalbėdamas nesakau, jog dar ir dabar taip galvoju. Suvokiu, kad buitiniai dalykai atima daug laiko ir energijos, ir kartais po to nebekyla noras kažkaip save tobulinti, tačiau tai negali tęstis amžinai. Tas kontrastas tarp stagnuojančių tėvų ir augančio manęs buvo juolab ryškus dėl paaugliui būdingo smalsumo ir noro daug ką sužinoti, kai tuo tarpu tėvai tiesiog varto laikraščius arba mirtinai susipyksta dėl beveik egzistencinio klausimo – ar galima ridikėlius valgyti su lapais, ar ne?

Taip sau įdomiai galvodamas priėjau išvadą, jog: 1.) šeima nėra lygu nuobodus gyvenimas, nes viskas priklauso nuo žmonių; 2.) aš neturiu bijoti sukurti šeimos; 3.) man nereikia norėti normalios šeimos. Paskutinį dalyką paaiškinsiu plačiau.

Turbūt tas siekis būti normaliu, kad ir ką tai reikštų, atėjo iš motinos. Jai visada atrodė, kad blogiausia, kas gali nutikti – būti palaikytu nenormaliu, kai atrodai kažkaip ne taip ar elgiesi ne taip, ar net mąstai ne taip, kad blogiausia – ką žmonės pagalvos? Esu begalę kartų privertęs ją pakraupti iš baimės vien dėl savo dėstomų minčių – su siaubu žvelgdama į mane ji kartais sakydavo, jog šitaip galvoti negalima, ir išvis kaip tau šovė tokia mintis? Nežinau, visokios mintys šauna į galvą, ir gerai, nes realizuodamas mintis praktiškai suvoki kas tau patinka, kas nepatinka, o galų gale – kas tu toks.

Nepaisant mano pastangų kovoti prieš normalumo skiepijimą, aš vis tiek buvau užkrėstas normalumo liga. Aš žinau, ką reiškia baimė ką žmonės apie mane pagalvos, žinau, ką reiškia jaudintis, kai nežinai ar tu tikrai tinkamai apsirengei tai vietai, į kurią esi pakviestas. Aišku, yra ir baisesnių dalykų – eiti į pasimatymą ir galvoti tokius baisius dalykus kaip „bet aš neturiu automobilio“, „bet aš neturiu perspektyvaus darbo“, „bet ji daug protingesnė“, bet bet bet.

Bet aš žinau, kad viskas, kas nutiko man geriausia gyvenime ir kas tebevyksta iki šiol, yra dėl to, jog kai tam tikru metu aš elgiuosi nenormaliai kitų akimis, t.y. kai elgiuosi labai sau natūraliai, visada atsiranda žmonių, kuriems mano elgesys atrodo priimtinas, ir mes su jais turime kažką bendra, ir mes tampame draugais. Todėl neverta savęs apgaudinėti, kad esu normalus, ar stengtis būti normaliu, kuomet tai verčia vemti, nes apsimestinis normalumas anksčiau ar vėliau iššauks daug rimtesnių problemų tau pačiam. (Normalumo nereikia painioti su atsakingumu, atsakomybe.) Ir nereikia galvoti, kad man reikia normalios merginos, ir išvis – reikia pirmiau pačiam su savim sutarti, kad galėtum su kitu žmogumi būti pora, nes nors kitas žmogus kartais gali užglaistyti tavo nesantaiką su savimi, tu vis tiek ar anksčiau ar vėliau turėsi atsakyti į klausimą – o kas aš toks?

Kai gali įvardyti problemą, viskas tampa paprasčiau, ir stebėdamas televizoriaus ekrane dainininką Edmundą Kučinską lengviau atsikvėpiu – aš myliu savo šeimą, nes ji yra neišsemiamas lobis tobulėjimui.

…And What Hurts The Most Is That I Can’t Do Or Say A Damn Thing About It

2016/02/22

Naktį nubundu tai 03, tai 04 val., vartausi, ima graudulys, kankinuosi suprasdamas, kad negaliu nieko pakeisti, o tai ir yra skaudžiausia ir labiausiai neteisinga – kad negali nieko padaryti. Tada sukalbu visas katalikiškas maldas, kurių išmokė dar prosenelė, ir bandau save įtikinti, kad turiu nurimti, turiu negalvoti apie tai, man reikia išsimiegoti.

Užmigti pavyksta, skirtumas tik ar po valandos, ar daugiau. Nepaisant to rytais dabar keliuosi anksčiau, darbe būnu nuo 08 val. Bandau perkrimsti Linux’us – darau tai, ko visiškai neišmanau. Per paskutines tris savaites problemos neišsprendžiau, tačiau šį tą supratau apie tai, kaip veikia garsas Linux’uose, bet svarbiausia – kad visos tos pastangos leidžia bent kažkiek užsimiršti. O užsimirštu tiek, kad jau nepamenu kada paskutinį kartą valgiau pietus. Po darbo centre grįžtu trumpam namo arba važiuoju tiesiai į Saulėtekį, ten pabūnu su vakarinėmis laidomis ir grįžtu namo.

Dar prieš kurį laiką vakarais prieš miegą skaičiau Raganių, bet dabar įsijungiu Gelbėtojų seriją, pažiūriu ir einu miegoti. Kai šį savaitgalį pasakiau draugams, kad žiūriu Gelbėtojus, jie pagalvojo, kad juokauju, bet anoks čia juokas – žiūriu jį, nes jis suteikia viltį, kad žmonės gali būti teisingi. (Apie Gelbėtojus daugiau parašysiu vėliau.)

Tada naktį nubundu tai 03, tai 04 val., ir kankynė vėl kartojasi.

Blogiausia, kai patenku tarp žmonių – jie mato, kad aš pavargęs, be nuotaikos. Ir tada jie klausia kaip aš gyvenu, kodėl aš pavargęs, kas ne taip. Ką aš jiems galiu pasakyti? Tiksliau – kaip aš jiems galiu tai pasakyti? Galiu ilgiausiai pasakoti savo tragikomiškas istorijas arba kaip aš mylėjau ir nebuvau mylimas (arba atvirkščiai), tačiau pasakyti, jog jaudinuosi dėl mamos sveikatos, neturiu drąsos. Pastaruoju metu rašiau laiškus ranka (todėl čia rašiau tik sapnus), bet dabar jau ir jų nerašau – esu užsikirtęs, matau tik šitą įtampą, nerimą ir nieko daugiau; ir viso to aš nenoriu niekam perduoti, o šis įrašas yra desperatiškas bandymas išrašyti viską tikintis, kad nuo to galbūt bus lengviau.

Svetimas

2016/02/09

Pražudytas gobšumo. Sapnai ir toliau nesiliauja, ir visi tarsi pagal trilerių scenarijus būtų parašyti. O vienas sapnas labai priminė Debesų atlasą – sapnavau, kad esu ir blogietis, ir gerietis, ir kad gyvenu skirtingose aplinkose (JAV pilietinis karas, carinė Rusija, britų saugumo būstinė, Lietuvos nepriklausomybės laikų mafija), o gyvendamas tai kenkiu, tai padedu. Finalinė scena – bandydamas išgelbėti per gyvenimą neteisėtai sukauptus turtus, žūvu ant manęs užvirtus vagonui su visu mano auksu.

Nepamenu, kad kada nors anksčiau gyvenime būčiau tiek daug sapnavęs. Gerai, kad sapnai dabar vis dažniau nelieka atmintyje, nes artėjant rytui dažnai nubundu, praėjusio sapno motyvą pamenu, bet detalių – nebe. Tada pakeičiu kūno padėtį ir vėl pradedu regėti kitą sapną – ir taip tris-keturis kartus paryčiais, kol suskamba žadintuvas.

Įtampa Kaune. Prieš kelias savaites operavo mamą, dabar laukiam tyrimo rezultatų. Nors mamą kartą jau operavo, bet šįkart viskas kažkaip niūriau, net nenoriu prisiminti likusių paskutinių dienų iki operacijos. Jaučiausi kaip niekad pažeidžiamas, nors galbūt taip pat jaučiausi ir kai mamą operavo pirmąjį kartą, tik dabar tie prisiminimai nublankę. Visas nerimas dėl mamos išvirto į tai, kad ėmiausi visokių dalykų, kurių šiaip nemoku ir turbūt nesiimčiau, o tai išėjo visai į gera. Ir dabar, net praėjus kelioms savaitėms po operacijos, aš vis dar esu darbingas, nors iš to kartais nieko ir neišeina (pvz. vakar praleidau gal 7 valandas prie Linuxų, o rezultatas atvirkščias tikslui – ne tai, kad viena programa neveikia, bet ir išvis garsas dingo).

Skyrybos. Po to išsikraustė Kęstas, su kuriuo šiame bute gyvenau maždaug 5 metus. Vietoj jo atsikraustė mergina, alytiškė, mes šiek tiek buvom pažįstami. Pirmomis dienomis be Kęsto jaučiausi tarsi pats butas būtų visiškai pasikeitęs – toks jausmas, kad turėjau iš naujo prie jo prirasti. Bet pripratau. Ir tapau tvarkingesnis. Išmokau netgi gaminti naują patiekalą.

O mergina turi šuniuką, tiksliau – kalytę. Daviau šuniui du kartus dešros ir kartą koldūną, bet vis tiek kaskart, kai įžengiu pro duris bute esant merginai, šuo suloja, taip parodydamas, kad saugo savo šeimininkę. Dėl to man nė kiek neskauda, aš irgi mėgstu saugoti ar rūpintis, jei tik turiu kuo.

Iš tiesų Kęsto išsikraustyme nėra tragedijos, nes su jo išsikraustymu turėjau užtektinai laiko susitaikyti, o ir šiaip jau gerus metus ar pusantrų buvo aišku, kad tai yra neišvengiama, ir net pats jo vis klausdavau ar jam jau ne laikas būtų išsikraustyti ir pradėti gyventi kartu su mergina.

Drakonai, elfai ir kiti nesusipratimai. Pradėjęs skaityti A. Sapkowski „Raganiaus“ seriją pats ėmiau kurti fantasy istoriją. Dabar vis grįžtu prie jos, redaguoju to fantasy pasaulio mitą, veikėjų vardus, miestų pavadinimus, vietoves, parašau vieną-kitą etiudą, sukūriau visą žemėlapį. Kartais pasakoju apie savo fantasy sumanymą draugams ar pažįstamiems: pasakojant lengviau išgirsti prastas istorijos vietas, o ir žmonės pasako savo nuomonę. Sunkiausia buvo išrinkti pagrindinio veikėjo vardą: po ilgų svarstymų apsistojau ties Garetu (Gareth), bet Rū. sakė, kad ne, blogai tas Garetas, tai po kiek laiko radau kitą – Kenetas (Kenneth), ir Rū. sakė ok, šitas gerai. Vardai man svarbūs, o pagrindinio veikėjo vardas – dar svarbesnis; o kad jau man neišeina negalvoti apie ateitį, tai pamažu galvoju ir kaip galėtų vadintis pati istorija.


%d bloggers like this: