„Pėdkelnės yra labai delikatus rūbas, norint teisingai jas užsimauti reikia turėti šiek tiek kantrybės ir skirti tam laiko. Ypač, jei puošiatės figūra formuojančiomis arba su raštuota siūle nugaroje.“
Tik neseniai supratau kaip mane veikia merginos su juodomis pėdkelnėmis. O veikia va taip – lieku pritrenktas ir prarandu gebėjimą kalbėti. Todėl nenuostabu, kad sutinkant naujuosius metus taip ir deramai nepakalbėjau su mergina, kuri mūvėjo juodas juodas pėdkelnes, nors vis apie ją tryniausi kažkur netoliese. Po to kitą dieną, kai prabudau ir gulėjau jausdamasis prastai po vakar, galvojau apie jos kojas, ir man atrodė, kad tas kojų prisiminimas gydo mane.
„Pirmiausia, prieš apsimaunant pėdkelnes, reikia apžiūrėti savo rankų nagus, ar nėra kuris nuskilęs arba įtrūkęs. Jei tokiu nagu užkabinsite – suplėšysite, net ir pačias atspariausas pažeidimams pėdkelnes. Taip pat apžiūrėkite kojų nagus, netvarkingi nagai yra viena iš priežasčių, kodėl plyšta teisingai apsimautos pėdkelnės.“
Būta ir anksčiau keblių situacijų su merginomis dėl jų juodų pėdkelnių. Štai kažkada netyčia pamačiau K. pėdkelnių silikoninę juostelę, ir kažkaip keistokai pasijutau, nes tai ganėtinai intymu. Ir dar buvo tas kartas, kai buvau teatre su L., ir ji buvo gražiai apsirengusi, o aš buvau pagiriotas, o kai esu pagiriotas, esu itin jautrus merginų grožiui, ir ir ir ji buvo su juodomis pėdkelnėmis: man, dievaži, norėjosi ne spektaklį žiūrėt, o apkabint ją ir būti apgaubtam to viso gražumo jausmo, kurį ji skleidė.
„Maunantis pėdkelnes, patogiai atsisėskite ant kėdės. Surinkite pėdkelnes tarp nykščių ir pirštų iki pėdkelnių galų. Įkiškite į pėdkelnes vieną koją, po to ir kitą, švelniai truktelėkite pėdkelnių apačias, kad galai priglustų prie pirštų galų. Švelniai apsimaukite iki kelių ir apžiūrėkite ar nėra raštas persisukęs arba susiraukšlėjusios. Tuomet atsistokite, švelniai užtraukite iki sėdmenų vienos kojos pėdkelnių dalį, po to kitos. Vėliau apsimaukite iki pabaigos. Palyginkite persisukusias dalis, prispausdamos pėdkelnes visa delno plokštuma iš abiejų pusių.“
Ir truputį nejauku, kai būnant namuose šventiniu laikotarpiu ateina mama ir sako šiandien pėdkelnes nusipirkau, ar gražios? Ir aš sakau, kad nežinau, aš juk nenešioju pėdkelnių, o ji sako bet vis tiek supranti, kas gražu, o kas ne, ir tada aš sakau gražios, ir net kažkaip susigėstu.
„Dar katrą apžiūrėkite, ar pėdkelnių raštas nėra persisukęs, ar patogiai ir gražiai prigludusios prie pirštų ir kulno. Kai įsitikinate, jog pėdkelnes apsimovėte tinkamai, rekomenduojame nupurkšti antistatiku – dėvimi rūbai nelips prie pėdkelnių.“
Beje prie Kalėdinio stalo juokingas, o gal ir ne, pokalbis apie grožį įvyko. Gavau tokią repliką, kad esu išrankus, ir kad būtent dėl to esu vienišas (dabar mūsų šeimoje didžiausia problema yra tai, kad neturiu antros pusės – visos kalbos vien apie tai). Dėl to aš niekada nesiginčijau ir nepykau, nes nuo vaikystės man kalte kalė į galvą, kad esu išrankus, kad tokiu būti nereikia, iš esmės – kad reikia imti tai, ką gauni, ir tuo džiaugtis (manau, kad šis požiūris būdingas paprastoms darbininkų šeimoms). Bet aš niekada nesupratau tokio požiūrio, nes jis veda prie to, jog moterys išteka už bet kokių vyrų, vyrai veda netinkamas moteris, o tada ir moterys daužo gėlių vazonus į sienas, ir vyrai geria per daug, kaip rašė Charles Bukowski. Jau seniai pastebėjau, kad esu tarsi mintyse nusipiešęs tą „idealios“ moters paveikslą, ir jeigu susipažįstu su mergina, kuri tą paveikslą daugmaž atitinka, tada būna bam! ir aš pametu galvą ;) Tik blogai, kad aplinkybės kartais būna nepalankios stebuklams, nes a.) jos turi vaikiną, b.) tu turi merginą, c.) jos šiuo metu nenori su niekuo draugauti, d.) tu esi durnas ir nesiimi laiku veiksmų, ir pan. Bet svarbiausia ne tai, kad nieko nepavyksta, svarbiausia – kad tokių merginų yra. Tai įrodo, kad daugmaž žinau, ko ieškau ar ko noriu, kas man patinka, kas traukia. Ar žinoti tai ir to norėti reiškia būti išrankiu? Tikrai ne.
Bet dabar grįžkime prie to pokalbio, įvykusio prie Kalėdinio stalo. Mums bekalbant apie mano tariamą išrankumą, mama prisiminė kaip mano tėvas pirmą kartą ją nusivedė namo ir supažindino su savo šeimyna. Viskas vyko taip: jie įėjo į namą, visi susėdo už stalo, tada tėvo motina įdėmiai žiūrėjo į mano mamą, o po to pasakė sūnau, gražią marčią parvedei. Esmė buvo grožis, nieko daugiau. Todėl kai kažkada pas mane atvyko mergina ir ją supažindinau su mama, mama elgėsi taip pat kaip kadaise elgėsi mano tėvo mama jos atžvilgiu – ji įdėmiai nužiūrėjo mano draugę nuo galvos iki kojų, o tada pasakė tai čia tavo draugė.
Tai nebuvo klausimas, tai buvo sielvarto kupinas teiginys, kuriame tilpo neišpasakytas mamos nusivylimas, jog jos sūnus, giriamas pagyvenusių kaimynių dėl grožio ir mandagumo, draugauja su mergina, kuri pagal bendrą nedidelio miesto gyventojų supratimą netelpa į normalumo rėmus, nes yra su dredais ir turi tatuiruotę.
Mama nenorėjo kalbėti apie mano draugę kelias dienas. Vėliau pasakė, kad yra šokiruota. Kai po kažkiek laiko su ja išsiskyriau, mama, atrodo, net atsigavo. Ir kai man labiausiai reikėjo pasikalbėti su artimu žmogumi, ji norėjo kalbėti tik apie baldų perstatymą mano kambaryje, nieko daugiau. Baldus mes galų gale perstatėm, bet kuriam laikui tarp mūsų buvo atsivėręs gilus savitarpio supratimo plyšys.
Turbūt nėra nieko baisiau motinai už tai, kad jos sūnus parveda nesimpatišką marčią.
Dar kažką norėjau parašyti, bet pro langą užsižiūrėjau į pūgą.
Ir taip ramu, ir taip kažkodėl gera, nors ta pati vienatvė, tas pats neišsipildymo jausmas. Aš net nežinau, ar iš tiesų sugebu jaustis vienišas, tai tokia natūrali būsena, atrodo. Ir jeigu manęs kas nors paklaustų, ar jaučiuosi vienišas, aš greičiausiai nusišypsočiau ir pasakyčiau baik tu, juokauji?
(informacija apie pėdkelnes, panaudota aukščiau, paimta iš http://anita.lt/kaip-teisingai-apsimauti-pedkelnes)
arsonist's prayers 