Sniegas, maistas, detektyvai ir sapnai

Kai skyrėmės pirmą kartą, to nenorėjau, bet žinojau, kad reikia.

Dabar einu susitikti su ja ir žinau, kad noriu skirtis, nors tai nebūtina daryti.

Sninga, šlapia, šąla rankos.

***

„Yra lėkštės, bet nėra apetito.“

Wislawa Szymborska

***

Prieš grįžtant savaitgalį namo mama atsiunčia sms – klausia, ko norėčiau pietums šeštadienį.

Atsakau, kad manų košės.

Mama atrašo: Prajuokinai ;)

Jai daug labiau patiktų, jei aš norėčiau ko nors tokio, kur ji turėtų pasistengti, kur užtruktų, kur gal net šiek tiek nerimautų – pavyks ar nepavyks patiekalas.

Bet aš iš tiesų dažniausiai noriu paprastų dalykų – manų košės, avižų košės, grikių su šiek tiek pieno arba sriubos su pievagrybiais.

Šitiems norams dažniausiai nelemta išsipildyti.

***

Kartais išsiskyrimai nėra liūdni. Kartais išgeri alaus ir vėl bučiuojiesi, o rankos siekia kūno, kurio tu nenori prarasti.

***

Po išsiskyrimo sapnavau G.

Vaikščiojau Alytaus vietoje, kuri vadinama Garadoku. Ten sutikau G. Ji buvo maloniai nusiteikusi, tik mus vis kažkas sekė, todėl mes negalėjom niekaip likti dviese. Vaikštinėjom po kiemą, G. skynė gėles, kartais persimesdavom vienu kitu žodžiu, kai būdavom tikri, kad mūsų persekiotojai negirdi. Atrodė, kad tie žmonės sergsti G., tik nesupratau, nuo ko. Po to mes rasdavom tokių vietų, kur galėjom bučiuotis ir glamonėtis, kad persekiotojai mūsų nematytų, bet niekaip neturėdavom užtektinai laiko mylėtis. Taip mes slapstėmės kurį laiką, kol G. nusivedė mane namo. Užsibarikadavom kambaryje ir ji atsigulė į lovą. Ateik, sako. Ir aš palinkau virš jos kūno. Tik dabar pamačiau, kad jos suknelė su gėlytėmis. Aš artėjau prie jos veido. Ji šypsojosi.

***

Alytuje mamai ir jos draugui gaminau vakarienę – krevetes su ryžiais ir tokia pomidorų tyre. Receptas buvo labai neišsamus ir greitai tapo aišku, kad patiekalas neišeis toks, kokio aš tikėjausi.

Kai viskas buvo pagaminta, sudėjau maistą į lėkštes ir nunešiau į svetainę ant stalo.

Vos pradėjęs valgyti supratau, kad viskas čia negerai, ir nors mama su draugu sakė kitaip, tai niekuo negalėjo man padėti. Sėdėjau ir jaučiausi nusivylęs savimi dėl patiekalo. O tada įvyko dar baisesnis suvokimas – mes gi išsiskyrėm su Agne.

Sėdėjau tarsi šoko ištiktas ir negalėjau nei valgyt, nei kalbėt. Pasukau galvą į televizorių, ten rodė tokią laidą, kurioje visokie dainininkai apsimeta kitais dainininkais ir atlieka jų dainas. Kažkas apsimetė M. Jacksonu, kažkas SIA, kažkas K. Kerbedžiu. Komisija komentavo jų pasirodymus ir panašumą į tikruosius atlikėjus. Visi visais buvo patenkinti. Žmonės dainavo ir šoko, žiūrovai plojo, ir tai tęsėsi ir tęsėsi, ir kai mama paklausė, kas man yra, nes atrodau keistai, atsakiau, kad viskas gerai. Tada šiaip ne taip baigiau valgyti vakarienę, išgėriau likusį alų butelyje ir nuėjau į kambarį. Pasiklojau lovą, paėmiau knygą ir palindau po antklode. Greitai atėjo katė, įsitaisė prie kojų ir man tapo šilčiau. Skaičiau detektyvą, bet galvoj buvo visai kas kita.

Jos žvilgsniai, kaip ji šypsosi, laibi pirštai, lūpų kampučiai, palaidi plaukai, kaip kasau jai nugarą prieš miegą ir pasakoju išgalvotas pasakas, pirmas mūsų pasimatymas ir mano suplyšę konversai, jos bute jaučiuosi kaip namuose, ir du katinukai, naktimis atnešantys mano kojines iš koridoriaus prie lovos, ir malonus ilgesys, kai ji kur nors išvyksta, ir šaldytos picos, ir

Aš baigiau skaityti detektyvą, o naktis nusimato sunki ir ilga.

***

Po to dar kartą sapnavau G.

Sapne aš vaikščiojau kažkokiame užmiestyje su Agne. Mes artėjom prie kažkokio gardo, tvoros ar užtvaros. Kuo arčiau buvom, tuo aiškiau įžiūrėjau, kad už tos tvoros guli kažkoks žmogus. Kai priartėjom dar arčiau, man pasirodė, kad tas žmogus yra G. Tada mes priėjom dar arčiau ir aš pamačiau, kad tai tikrai yra G. Agnė pasakė, kad čia yra dienos stacionaras ir čia laikomi žmonės, kuriems reikalinga skubi psichologinė pagalba, arba kurie galvoja nusižudyti, arba kuriems labai sunki depresija, tai jie čia prižiūrimi ir jiems duodama vaistų. G. atrodė pusiau blaivi, matyt, prikimšta vaistų. Aš pasilenkiau ir kalbinau ją pro tvorą, bet neatrodė, kad ji mane prisimintų. Tada Agnė pasakė, kad mums jau laikas eiti, bet aš pasakiau, kad pasiliksiu čia, kol pasveiks G.

Seksas ’95, Lenonas, Eminemas ir dar apie A.

Iš Start FM laidos „Autsaideriai“ įrašo:

– Tais laikais niekas neturėdavo sekso.
– O kuriais čia metais?
– Nežinau, gal 1994–1995 m.

***

Šiandien skaičiau apie Johną Lennoną, tą iš grupės Beatles. Niekad nesidomėjau nei grupe, nei pačiu Lennonu, o ir šiaip kreivai vertinu faktą, kad kažkam ši grupė yra nr. 1, bet čia ne apie tai.

Pasirodo, kad pacifistas Lennonas, prikūręs dainų apie meilę ir taiką, nebuvo toks jau taikus žmogus – mušė moteris, buvo ūmaus būdo, engė savo sūnų iš pirmos santuokos. Šita istorija primena ir Žaną Žaką Ruso – moralistą, švietėją, kuris visus savo vaikus atidavė į vaikų namus. Turbūt tai neišvengiama – kalbėti/rašyti vienaip, o elgtis nebūtinai taip. Nemanau, kad šiuo paradoksu reiktų labai stebėtis. Čia kaip tie pilietiški žmonės, kurie yra tokie pilietiški, kad net užmiršta žmoniškumą, arba kitas variantas – liberalus jaunimas, pasisakantis už nuomonių įvairovę, tačiau negalintis pakęsti, kad kažkas turi kitokią nuomonę nei jie.

Kas žino, galbūt ta plačiai paviešinta tamsioji žmogaus pusė dažnai yra pagrindinis dalykas, padedantis (pop kultūros) žmonėms tapti ikonomis, kad ir trumpalaikėmis? Nes mums visiems smagu matyti kitą netobulą žmogų šalia, tada juk galime pasijusti geresni.

Dabar suprantu, kodėl mano mama kažkada buvo susidomėjusi Eminemu – tikrai ne dėl jo muzikos.

***

Tęsiant temą apie Eminemą – neseniai žiūrėjau filmą su juo ir apie jį – 8 Mile. Žinoma, buvau jį matęs ir anksčiau, kai buvau paauglys, bet kažkodėl norėjau pažiūrėti jį dar kartą.

Ko tikėjausi iš filmo? Kad pagrindinis veikėjas, wanna-be reperis, gyvena skurdžiai, turi draugų, dalyvauja MC battle‘uose, dirba prastą darbą ir t.t.

Ką pamačiau filme? Kad filmas 8 Mile man yra apie atsakomybę, kurią turi prisiimti žmogus (šiame filme – vyras). Taip, pagrindinis veikėjas yra wanna-be reperis, tačiau visame filme jam už repą ar tūsus su draugais yra svarbiau jo mažytė sesuo, kuria jis visada nori pasirūpinti, ir motina, kuri yra susidėjusi su įtartinu vyru. Didžioji filmo drama man ir buvo jų šeima, o ne nesėkmingi reperio bandymai įsitvirtinti tarp juodaodžių reperių ar jo nepavykusi meilė su nauja mergina. Ir tai, kad filmo pabaigoje po laimėto MC battle‘o pagrindinis veikėjas grįžta į naktinę pamainą, nes jam rūpi galimybė uždirbti daugiau pinigų šeimai, labai gerai parodo jo atsakomybę.

Tiesa, kiek keistai atrodė viena siužeto linija, susijusi su veikėjo buvusia mergina, kurią jis paliko, kai sužinojo, kad ji nėščia – tai labai kontrastuoja su veikėjo demonstruojama atsakomybe savo šeimos atžvilgiu. Kita vertus, gal nereikia tikėtis, kad visi žmonės būna išskirtinai atsakingi arba neatsakingi? Man reiktų suprasti, kad tarp juoda ir balta dar slypi daug pilkos.

***

Tie žmonės, kurie viešai įrodinėja savo laimę, kelia nepasitikėjimą.

***

Ketvirtadienį po darbo vakare su kolega Aurimu ir Gabrielium, ir Gintu nuėjom išgerti alaus.

Atsisėdom Tapo D‘oro, pasidėjau bokalą prieš save ir apsižvalgiau. Draugai kalbėjosi tarpusavyje, man galvoje skambėjo Get Your Gun daina „Open Arms“, aš pamačiau barmenę P. ir kurį laiką ją stebėjau.

Kažkada pavasarį atėjau į šitą barą jau vėlyvą naktį, nes dar nenorėjau namo, prisėdau prie baro ir ji mane užkalbino. Buvo stipriai apgirtusi, bet kalbėjo rišliai, mes apie kažką pasikalbėjom, buvo visai malonu.

Dabar, stebėdamas ją, galvojau apie Agnę. Barmenė visai nepanaši į Agnę – taip, kaip tik gali būti žmogus nepanašus į kitą žmogų, bet man vis tiek ji priminė Agnę.

Po to tas pats pasikartojo po dviejų dienų Alytuje.

Nuėjom į koncertą legendinėje vietoje Zoo Underground. Grojo vietinis vyrukas akustine gitara, po to grupė Wild Arrows iš JAV ir Ette Enaka iš Čekijos. Kai stebėjau Wild Arrows pasirodymą, vis žiūrėjau į klavišininkę. Ji vėl nebuvo panaši į Agnę, bet man priminė Agnę.

Po to tas pats pasikartojo po dviejų dienų Kaune.

Lydėjau mamą į Kauno klinikas. Sėdėjom ir laukėm, kol akių gydytoja ją pakvies į kabinetą. Priešais mus atsisėdo moteris, ji buvo tikrai kažkiek vyresnė už mane, bet nemanau, kad labai daug. Vėlgi – visai nepanaši į Agnę, bet ją pamatęs pradėjau galvoti apie Agnę.

Kaip ji žiūri į mane bare ir keistai šypsosi. Kaip ji eina. Kaip ji dainuoja The National. Kaip ji protingai rašo, ir dar taisyklingai. Kaip ji atrodo su mėlyna suknele. Kaip ji tampa abejinga. Kaip mes kepam pyragą.

***

Toks geras jausmas grįžti į miestą ir pajusti, kad esu arčiau tavęs.

Naktiniai pokalbiai / Knygos pristatymas

Mergina, parvežus ją taksi iki viešbučio, sako: einam pas mane.

Mes abu girti, aš nieko nenoriu, sakau: ne.

Ji įkalbinėja toliau, ima mane už rankos, nori vesti, bet aš vis tiek sakau: ne.

Dabar ji supyksta, sako: kas tau yra, kodėl tu nenori?

Ir tada man tampa aišku – nes nenoriu.

Taip jai ir pasakau.

***

Mergina bare, mes abu išgėrę, kalbamės apie mano iškreiptą suvokimą, kad visi vyrai yra blogi iš esmės.

Ji sako: bet tai netiesa, vyrai nėra blogi, jie reikalingi seksui.

Tada juokiamės abu.

Ji sako: gal norėtum pas mane?

Dabar, kai žinau, kad nereikia bijoti pasakyti, kad nenoriu, neišsisukinėdamas ramia širdimi sakau: ne, nenoriu.

Ji sako: gaila, nes tavo gera liemens apimtis.

Tai keisčiausias komplimentas, kokį esu girdėjęs.

***

fame finally found him:

mirrors became his torturers,

cameras snapped him at every chance

***

Sėdžiu Paviljone, liko kelios valandos iki mano antro romano „Mano tėvas, mano sūnus“ pristatymo. Pasiėmiau alaus, nes visai neturiu ką veikti laukdamas Sandros. Ji jau turėjo būti, bet parašė, kad blogai apskaičiavo laiką ir vėluos virš pusvalandžio. Baras tuščias, tik keli žmonės sėdi lauke, o barmenė daro tvarką už baro. Kai ėjau alaus, net paklausiau – ar jūs jau dirbat? Dirbam, atsakė. Gerai, tada Heinekeno.

Kad ir kaip bebūtų keista, Heineken alus man vis dar skanesnis iš butelio, o ne kranelio ar skardinės. Namuose, virtuvėje, prie šiukšliadėžės kas savaitę išsirikiuoja tai daugiau, tai mažiau Heineken tuščių butelių. Galima būtų pamanyti, kad nieko daugiau negeriu, ir tai būtų arti tiesos. Nežinau, kas man su tuo Heineken atsitiko, bet kol kas nesiskundžiu – užtenka jo vieno. Kaip kažkada buvo Carlsberg, Švyturio „Gintarinis“ ir „Baltas“, 1795 arba Samsono tamsus, taip dabar atėjo eilė Heineken.

Aš labai noriu miegoti. Neseniai pavalgiau, gal todėl dabar jaučiuosi mieguistas. Dar man skaudena galvą, bet ne todėl, kad vakar išgėriau (tai buvo keli alaus).

Ateina Olia, prisėda šalia ir mes kalbamės. Paklausiu gal turi vaistų nuo skausmo, ir ji duoda man tabletę. Užgeriu ją alumi galvodamas, kad kažkada tėkšiuosi žemyn, kažkada mane paves organizmas, panorės suvesti sąskaitas su manimi, ir tada aš turėsiu pripažinti, kad jo netausojau, kad nesaugojau, kad visą laiką įnoringai jį nuodijau, tarsi apsimesdamas pats prieš save, kad tai ne save žudau ir naikinu, o kažką kitą.

Bet kol kas aš dar krutu.

Pamažu renkasi žmonės, atvyksta ir Sandra, trumpai aptariame pristatymo formatą, o aš einu derinti įgarsinimo technikos, nes su Paviljonu kartais taip jau nutinka – susitari, bet po pats turi sukti galvą kaip viską išpildyti; prijungiu savo kompiuterį ir paleidžiu The National – tik jie šįvakar ir skambės.

Kai laiko lieka visai nedaug, kai kas ateina su knyga, kad pasirašyčiau, kai kas tiesiog nori pasikalbėti, o laikas vis senka; dar duodu interviu PenkiTV televizijai. Vienu metu eidamas link scenos sutinku Agnę, kuri buvo priėjusi pasikalbėti po knygos pristatymo knygų mugės metu; susitinkam ir taip džiaugsmingai apsikabinam, tarsi būtume geri bičiuliai, man pačiam net keista.

O tada prasideda knygos pristatymas: aš skaitau ištraukas, tada kalbamės su Sandra apie rašymą ir antrą romaną, po to vėl skaitau ištraukas, vėl kalbamės su Sandra, tada klausytojai užduoda kažkiek klausimų, bet man jau viską norisi greičiau baigti, norisi greičiau pereiti prie slemo tekstų, kad pats atsipalaiduočiau ir kitiems būtų linksmiau. Kai viską galiausiai baigiu skaityti, suprantu, kad užtrukome apie valandą; visiems padėkoju ir bėgu į tualetą, nes labai norisi jau. Grįžęs pasirašinėju knygas ir kalbu su pažįstamais arba visai nematytais žmonėmis. Kol va taip leidau laiką, artimiausi draugai išėjo į kitą barą, o aš vis dairiausi ar niekur nedingo Agnė, nes norėjau su ja pasikalbėt.

Kai galų gale atsilaisvinau, prisėdau prie Agnės ir jos draugių, susipažinom, ir apie kažką kalbėjom. Tuo metu labai miglotai nujaučiau, kas mane laiko prie jų ir kodėl nenoriu eiti prie kitų likusių pažįstamų. Kai jau sutemo ir į barą pradėjo rinktis nauji žmonės, aš pasiėmiau savo daiktus ir visi kartu išėjom į Who Hit John barą. Ir kai iš ten po kurio laiko išvažiavo paskutinė Agnės draugė, ir mums likus dviese ji nužvelgė mane tokiu keistu keistu, bet maloniu žvilgsniu, aš supratau, kad slapta visą šį vakarą to ir norėjau – likti su ja dviese.

Atlantic City

Sapnavau kad esu Atlantic City kad ten atostogauju ir jau yra paskutinė atostogų diena aš esu pavargęs ir prastos nuotaikos nusprendžiu paskutinį vakarą praleisti prie jūros.

Einu tokiu plačiu pėsčiųjų ir dviratininkų keliu jis turi net aštuonias juostas ir visi laikosi juostų ir dviratininkai važiuoja savo juostomis o pėstieji eina savo juostomis aš irgi stengiuosi jų laikytis bet tos juostos tokios spalvotos geltonos violetinės žalios raudonos mėlynos man akyse mirguliuoja tos spalvos ir galva apsisuka netyčia išeinu į dviratininkų juostą dviratininkai man rodo fakus aš ant jų nepykstu čia juk Amerika.

Pasiekęs paplūdimį pereinu kažkokį apsaugos punktą ir užsuku į tualetą ten prisėdu ant klozeto ir galvoju ką aš čia veikiu kodėl aš čia atėjau jūra visur vienoda nieko čia gero nebus o tada kažkas įsilaužia į tualetą tai yra dvi merginos jos žiūri į mane

viena mergina sako: ką tu čia veiki
sakau jai: sėdžiu ir galvoju

Merginos susižvalgo aš joms keliu įtarimą o tada pradeda kalbėtis tarpusavyje viena mergina pasakoja kitai kad čiulpiant jai patinka burnoje turėti mėtinį ledinuką ir ji parodo kad visada nešiojasi džinsų galinėje kišenėje mėtinių ledinukų

ta mergina sako: išvis kaip yra sunku surasti berną kuris pasirašytų tiesiog seksui

Ir staiga mano galvoje kažkas klikteli suvokiu kad kažką esminio supratau ir dėkoju tai merginai už tuos žodžius nors negaliu paaiškinti ką būtent jie man padėjo suprasti ir išeinu iš tualeto tada pamatau jūrą o jūra labai graži bangos tokios didelės nors ir atrodo dirbtinai sukeltos jos nuneša žmones apverčia kai kurie net sąmonę praranda bet ir toliau eina į jūrą maudytis o vanduo toks šiltas šiltas ir tolumoje matosi Šiaurės pašvaistė ir auga palmės visur aplink suprantu kad visa tai netikra bet viskas ok čia juk Amerika.

Matau ateina ta mergina kalbėjusi apie seksą ji dėvi gražų maudymosi kostiumėlį eina užrietusi nosį brenda į jūrą paneria į vandenį ir plaukia toliau aš irgi maudausi po to išlipu į krantą stoviu ir žiūriu kur ta mergina matau ją toli toli nuo kranto ji plūduriuoja po to plaukia link kranto didelė banga ją pasiglemžia ir ji dingsta iš akiračio aš einu į jūrą jos ieškoti surandu ją vėl plūduriuojančią tolumoje tada priplaukiu ir matau kad jos veidas labai pasikeitęs

mergina sako: mes Amerikoj tiek veido pudros ir dažų naudojam kad vėliau viską nusiplovus būna sunku atskirti kur kuris žmogus yra

Aš žiūriu į ją

mergina sako: nežiūrėk į mane taip nes aš spuoguota ir turiu didelį tarpą tarp priekinių dantų ir mano pečiai išberti

sakau jai: tu atrodai gražiai būtent taip kaip dabar esi

O tada abu matom kokia didelė banga artėja link mūsų ir kad banga lūš būtent ant mūsų galvų aš ištiesiu ranką pritraukiu merginą prie savęs ji priglaudžia galvą man prie krūtinės apkabinu jos galvą ir ištiesiu nugarą bandydamas atremti ant mūsų lūžtančią bangą.

Liepa (2)

Baisus dalykas, kuris nutiko festivalyje Devilstone 2016 – vieną naktį buvau blaivus. Pamačiau iš šono visą tą chaosą, girtus žmones, agresijos proveržį. Festivaliai yra legali degradacija, o pats žodis „festivalis“ pateisina viską, kas jame nutinka. Be to, kai kurie dalykai, vykstantys festivaliuose, sveiku protu net negali būti paaiškinti – juos supranta tik tie, kurie buvo festivalio dalimi.

Savęs neteisinu.

***

Sėdint ant lieptelio prie upės draugui sakau: man atrodo, kad jau viskas baigėsi, net nebežinau ar man dar liko kažkokios vertybės, kuriomis galėčiau grįsti savo gyvenimą, ir aš gyvenu visiškai negalvodamas, nejaučiu jokios atsakomybės prieš nieką ir vis dažniau mane aplanko noras nustoti gyventi, pasibaigti, kažkaip imti ir neegzistuoti.

Tada kalbamės.

***

Mums bevalgant prie mūsų prisėda kažkoks aukštas, bet dar jaunas skinhead‘as su „Diktatūra“ marškinėliais. Jis labai girtas ir nori su mumis išgerti, mes – visai nenorime su juo išgerti, bet ir nevejame tolyn.

Pasakoja, kad neranda savo draugų, todėl prisėdo prie mūsų.

Pasakoja, kad prieš kelias dienas išsiskyrė su savo mergina, dabar ji neatsiliepia į jo skambučius. Tada išsitraukia telefoną ir bando skambinti kažkam, bet nesėkmingai.

Pasakoja, kad atvažiavo iš Klaipėdos, ir jau važiuodamas čia prisigėrė.

Pasakoja, kad kai dar gyveno Vilniuje, Pašilaičių rajone vaikščiodavo su kažkokiu draugeliu ant kaklo pasikabinęs svastiką – niekas prie jų nelįsdavo.

Pasakoja, kad geriausias jo matytas serialas yra Sons of Anarchy, žiūri jį jau trečią kartą.

Tada atsistoja ir kažkur nueina, aš lengviau atsidūstu. Bet neilgam – po dešimties minučių grįžta su trimis maisto porcijomis. Sako jūs tokie geri bičai, nupirkau jums valgyt. Ir vėl prisėda prie mūsų, vėl skambina kažkam telefonu, vėl pasakoja, kad išsiskyrė su savo mergina.

Po kelių dešimčių minučių atsistoja ir sako: nuveskit mane į palapinę, nes aš nesuprantu kur aš čia esu. Mes visi tylim, nes tingim ir jis mums nerūpi. Bet po to nugali kažkoks žmogiškumas iš išskaičiavimo, pakylam su draugu ir vedam jį link palapinių. Jis sako, kad jo palapinė kažkur miške. Einam į mišką, įjungiam prožektorių telefone. Jis sako, kad jo palapinė žalia, todėl kaskart, kai išvystam žalią palapinę, rodom jam ir klausiam, ar tai jo, bet jis vis sako, kad ne, tai ne jo palapinė.

Kai jau esam nuėję gilyn į kempingą miške, suprantam, kad nieko čia su juo nebus, todėl pasakom, kad mes grįžtam ir eisim klausyti koncerto. Jis sako, kad dzin ta palapinė, jis irgi nori paklausyti koncerto. Taip parsitempiam jį atgal, ir tik nuėję prie scenos kažkur pametam jį.

Pagaliau.

***

Vėl sukilo libido.

Atsigulu miegoti ir noriu. Nubundu ir noriu. Važiuoju į darbą ir noriu. Einu gatve ir noriu. Dirbu ir noriu, net darbas su Linuxais nenumalšina to noro.

Kažkoks prakeiksmas.

Laukimas

Šitie gegužės pabaigos karščiai, šita tvankuma vėl keistai mane veikia.

Dienomis, kai atsiduriu tarp žmonių, jaučiu pasyvų šleikštulį. Kartais šleikštulys kyla į ką nors ilgiau įsižiūrėjus – mažą vaiką parduotuvėje, neišsirenkantį ledų, senjorę, nešančią didelį kiekį žalios mėsos, benamį su moteriškais džinsais ir uggs‘ais.

Vakarais kitaip, vakarais atsiranda poreikis mylėtis. Sunku jį paaiškinti, bet man taip visada būna per karščius, nepaisant to, kad karščiai = prakaitas, lipnumas, troškulys. Ir dabar, kai guliu lovoje, girdžiu kaip mylisi kaimynai. Kaskart, kai juos išgirstu, žinau, kad dabar yra 23:40 arba 23:50 – jie visada tai daro tokiu metu. Norėčiau ir aš dabar turėti kitą kūną šalia, norėčiau patirti tą kuriam laikui atbukinantį malonumą.

***

Kasryt nubundu valanda iki žadintuvo, gulėdamas lovoje skaitau, tada trumpam apsimigdau, o po to jau nuskamba žadintuvas ir aš keliuosi. Maudausi, ir toliau nepusryčiauju, išeinu į darbą.

Kadangi prasidėjo sesija, studentų ryškiai sumažėjo. Liko pabaigti darbą su vienu skyriumi, užpildyti keistą apklausos anketą ir sulaukti kelių institucijų atsakymų į išsiųstus raštus, kad būtų galima sužinoti jų poziciją vienu svarbiu klausimu. Tris vakarus per savaitę, kaip ir anksčiau, irgi leidžiu darbe, prižiūrėdamas vis dar vykstančias laidas. Dar pradėjau mokytis dirbti programa Adobe InDesign – seniai buvo laikas. Bet iš esmės jaučiu štilį. Šalia manęs, atrodo, nieko nevyksta, ničnieko.

Gyvenu laukimu, tai nėra gerai. Laukiu, kada prasidės parašyto romano redagavimas. Laukiu, kada bus išleista knyga. Laukiu festivalio, laukiu kito festivalio.

Gyventi ramiai sunku, netgi neįprasta, sakyčiau. Nors iš pradžių užplūdusia ramybe džiaugiausi, nes po ilgo laiko buvo malonu jaustis pagaliau suprantančiu kas ir kaip yra, dabar ši ramybė mane veikia kažkaip neigiamai. Tiesa, mano mityba ir miego režimas normalizavosi, tai visai džiugina, nes kai neseniai pasisvėręs pamačiau, kad per mėnesį numečiau 6 kilogramus, sunerimau.

Toks jausmas, kad spėjau priprasti prie tos kurį laiką vyravusios sumaišties ir dabar be jos nežinau kaip orientuotis gyvenime.

Panaudotas paveikslėlis: http://www.mymodernmet.com/profiles/blogs/agnes-cecile-dripping-paint-portraits

Flirtas bendrabutyje / sapnas 2016.01.26

Sapnavau kad darbo reikalais lankausi savo sename studentų bendrabutyje bendrabutis labai pasikeitęs su kažkokiu inžinieriumi ieškome kur galėjo nutrūkti kažkoks kabelis einant pro vieną kambarį jo durys atsidaro pažvelgiu kas iš jo išeina o ten kažkokia mano pažįstama mergina nežinau kas ji tiksliai nepamenu bet žinau kad esam pažįstami kad anksčiau flirtuodavom

ji sako man: tai visgi neiškentei ir atėjai
sakau jai: neiškenčiau ir atėjau
ji sako man: dabar aš ne viena kambary bet galim pasikalbėti koridoriuje

taigi mes susėdam koridoriuje ant grindų ir kalbamės juokaujam suprantu kad vėl flirtuojam tik vis dar nepamenu kas ji tokia ji dėvi chalatą jos kojos blauzdos apnuogintos atrodo įtartinai plonos

priešais mus prasiveria kitos durys ir į koridorių išeina kita mergina

ji sako man: labas Povilai ką čia veiki
sakau jai: labas ėjau pro šalį tai užsukau
ji sako man: malonu kad mane prisimeni

o iš tikrųjų aš jos nepamenu bet suprantu kad esam pažįstami kad kažkada flirtavom ir nežinau ką dabar daryti su jomis abejomis o norisi man flirtuoti ir su viena ir su kita taigi dabar koridoriuje sėdime trise pamažu suprantu kad pirmoji mergina labai primena IL bet tai ne IL nes kojos ne tokios o antroji mergian ima priminti buvusią grupiokę Aureliją

mes toliau sėdime ir kalbamės o merginos bando mane palenkti kiekviena į savo pusę kad bendraučiau daugiau su viena o ne su kita ir man tuo pačiu nesmagu dėl to ir velniškai smagu kad tokia sudėtinga ir juokinga situacija čia susiklostė pirmoji mergina atidengia daugiau nuogų kojų antroji mergina apnuogina pečius kažkodėl norėčiau likti su pirmąja bet nenoriu įskaudinti antrosios taigi atsistoju ir

sakau joms: na man jau laikas eiti namo

ir išeinu o po to grįžtu pasibeldžiu į pirmosios merginos duris pamačiusi mane

ji sako: na bet tu ir melagis

šypsausi ir jaučiuosi gerai

ji sako: užeik

„O kai jau gulėjau nuogas ir žiūrėjau į lubas“

Ištrauka iš Bohumil Hrabal „Aš aptarnavau Anglijos karalių“:

„O kai jau gulėjau nuogas ir žiūrėjau į lubas, blondinė taip pat gulėjo šalia manęs ir taip pat žiūrėjo į lubas, nei iš šio, nei iš to atsikėliau ir ištraukiau iš vazos bijūnų, išpešiau nužydėjusius lapelius ir kelių bijūnų žiedlapiais nuklojau ratu panelės pilvą, tai buvo taip gražu, kad negalėjau atsistebėti, o panelė kilstelėjo ir taip pat žiūrėjo į savo pilvą, tačiau bijūno žiedlapiai krito, ir aš švelniai pastūmiau, kad ji vėl gulėtų, paskui nukabinau veidrodį ir pastačiau taip, kad panelė matytų, koks gražus jos pilvas, nuklotas bijūno žiedlapiais, ir kalbėjau jai, kaip gražu bus: kada tik beateičiau, čia bus gėlių, aš nuklosiu jomis tau pilvuką, o ji pasakė, kad jai šitaip dar niekada nėra buvę, taip pagerbtas jos grožis, ir prisipažino, kad per tas gėles mane pamilusi, aš pasakiau, kaip bus gražu, kai per Kalėdas priskabysiu eglės skujų ir nuklosiu jos pilvuką tomis šakelėmis, o ji atsakė, kad bus dar gražiau, jeigu nuklosiu jai pilvą amalu, bet geriausia būtų, tuo reikia pasirūpinti, kad virš kanapos palubėj kabotų veidrodis ir būtų matyti, kaip gulime, o svarbiausia – kokia ji graži, kai nuoga su vainiku aplinkui kuokštą, vainiku, kuris keisis su metų laikais, ir gėlėmis, būdingomis tam mėnesiui, kaip tada bus gražu, kai paskui ją nuklosiu ramunėmis ir Marijos ašarėlėmis, ir chrizantemomis, ir astrais, ir spalvotais lapais… ir aš atsikėliau ir apkabinau ją, ir jaučiausi didelis, o išeidamas daviau jai du šimtus kronų, bet ji grąžino, tada padėjau jas ant stalo ir išėjau, ir jaučiausi turįs metrą aštuoniasdešimt ūgio, ir poniai Raiskai padaviau per langelį šimtą kronų, ji pasilenkė prie jų ir žiūrėjo į mane per akinius…“ (p. 15-16).

„Ir aš žinau jog ir tu alksti“

Po to kieme įsijungia žibintai, ir pro mano kambario langą kartu su vakaro gaiva pradeda sklisti oranžinė spalva.

Gyvenu taip, kad, atrodo, nėra apie ką rašyti.

Prabundu, atsikeliu, nusiprausiu, dabar dažniausiai nepusryčiauju, apsirengiu marškiniais, užsimetu švarką ir išeinu į darbą. 07:52 jau būnu prie darbo, rūkau stebėdamas kitus žmones, einančius į šalia esančias kitas darbovietes. Po to dirbu: skambinu klientams, skaičiuoju sąmatas, skirstau darbus, skambinu tiekėjams, priimu arba palydžiu krovinius. Jei išeina, pavalgau, jei ne – nesvarbu; užtat rūkau dažniausiai tris kartus darbo metu. Grįžęs namo pavalgau, o po to aš a.) žiūriu kokį nors serialą; b.) važiuoju groti kartu su draugu; c.) galvoju apie darbą. Labiausiai patinka, kai groju su draugu, ir nėra nieko šlykščiau nei grįžus iš darbo galvoti apie darbą.

Dar yra ta mergina, kuri man rodosi prancūziška (pastaruoju metu nebesuprantu kodėl aš taip viską sieju su Prancūzija) – jauna, melancholiška, seksuali kažkokia keista prasme. Kiekvieną kartą, kai pamatau ją, galvoje kažkas klikteli, mintys pasileidžia kurti nevaržomas fantazijas, kuriose viskas tarp manęs ir jos galiausiai baigiasi seksu. Įsivaizduoju mus kartu, turinčius daugiau metų – ji dar tik baigia studijas, o man jau virš trisdešimties; ji negali nuspręsti, kuo nori būti, o aš jau susitaikęs su tuo, koks žmogus esu; ji susidomi budizmu, o aš bandau nuslėpti, kad esu viskuo nusivylęs.

Manau, kad su ja galėtume būti prancūziška porelė.

Kartais tiesiog būna tokios merginos, kurios kažkodėl tave domina tarsi tik dėl vieno dalyko, ir nieko čia turbūt nepadarysi. Bet susitaikyti su tuo nelengva, nes kažkaip, nežinau. Sunku pripažinti, kad ji tave traukia tik vieno. Ir tuo pačiu neišeina apgaudinėti savęs bandant įteigti pačiam sau, kad ji tave domina kaip asmenybė, ir tu turi visokių gilesnių intencijų jos atžvilgiu.

Nors kartais galvoju, kad išvis nėra jokių gilesnių intencijų, tik noras mylėtis, bet ši mintis ilgai neišsilaiko, nes po to būtinai atsiranda mergina, kurią rimtai įsisvajoju.

Vienintelė mintis, neduodanti ramybės šiuo metu – kodėl pastaruoju metu dažniau geidžiu nei įsisvajoju? Galbūt tai susiję su per patirtį išaugusiu savisaugos jausmu – geisti skauda mažiau nei įsisvajoti. Arba galbūt su laiku aš tiesiog pragmatiškesnis tampu. O įdomiausia tai, kad atsiradus galimybėms patenkinti primytyvų poreikį, staiga many viskas ima ir persiverčia. Galiu visą vakarą flirtuoti su bet kuo, tiesiog dėl to, kad man taip norisi, ar kad man tokia nuotaika, ar kad patinka šiek tiek pamanipuliuoti kitu žmogumi, kai matai, kad gali, bet vos tik pamatau, kad kažką galiu daugiau nuveikti, man iškart to nebesinori. Aš žinau, kad tuštybės vakarą mane supančioje aplinkoje nėra nė vienos merginos, su kuria aš iš tiesų norėčiau pasimylėti. Nes pasimylėti man niekada nebuvo tik permiegoti, pasimylėti apima kur kas daugiau, ir visų pirmą – pasitikėjimą kitu žmogumi.

O kuo tu gali pasitikėti šitam nepažįstamųjų bare? Ir kuo tu gali pasitikėti tarp apgirtusių žmonių, kurie pasiliko dar kuriam laikui po koncerto?

1.) Aukšta liesa mergina iš mano gimto miesto, dėvinti suknelę.

2.) Mergina su miela nosimi ir didelėmis akimis.

3.) Gražiai pasidažiusi tamsiaplaukė, kurios klausiu ar ji kartais nedaro tatuiruočių (pasirodo klystu – nedaro).

Nė viena iš jų.

Kažkur yra ta, kurios taip niekad ir nesutinku. Kartais atrodo, jog jaučiu jos paliktą kvapą, matau jos pėdsakus. Iš baro į barą, senamiesčio gatvelėse, kiemuose, kuriuose galima girdėti kaip namų gyventojai miega – mes nuolatos prasilenkiam erdvėj ir laike.

Ne tai, kad aš noriu liūdno ar melancholiško gyvenimo, bet, nuoširdžiai kalbant, perdėtai linksmi ir pozityvūs žmonės man kelia siaubą. Todėl taip, prisipažinsiu – noriu tykaus ar melancholiško gyvenimo ;)

Balandis

Balandis buvo kūrybingas mėnuo, o viską vainikavo idėja su Ei. sukurti grupę ir pradėti kartu groti. Dar geriau, kad gavom tiek patalpas repeticijoms, tiek būgnus, nes patys turim tik elektrinę gitarą ir kubą. Kas iš to išeis – visiškai neaišku, juolab, kad turiu problemą planuoti ir neįgyvendinti savo sumanymų. Bet tai, kad kasdien imu gitarą į rankas ir pradedu daryti pratimus kairės rankos pirštams, yra šiokios tokios disciplinos požymis.

– – –

Kurį laiką nerašau nieko asmeniška, ir tai visai gerai. Pastaruoju metu gyvenu įsijungęs darbo režimą. Dirbu, dirbu, dirbu, galvoju apie darbą, dirbu toliau. Energijos lieka gitarai, draugams savaitgaliais ir šiokių tokių idėjų generavimui. Kai kurios idėjos patį trikdo ir net neaišku ar jos kažkiek vertingos yra, ar ne, bet turbūt laikas parodys kaip ten kas.

Ir dar – kai nerašai apie asmeninius dalykus, tai jie kažkaip lengviau praeina. Nors žinau, jog kai kurie žmonės rašo, nes išrašius viską palengvėja, man visgi yra atvirkščiai – rašau tam, kad tai liktų.

– – –

Šį mėnesį pirkau du moteriškus žurnalus – „Panelė“ ir „Cosmopolitan“; kol kas neaiškinsiu kodėl.

„Panelė“ primena mokyklą, kai klasiokės atsinešdavo naujausią numerį ir mes paprašydavom jų duoti paskaityti ten buvusias rubrikas „Sex failai“, „Raudonasis puslapis“; po to dar kažkoks kunigas turėjo savo rubriką. Būdavo ir juokinga, ir baisu skaityti apie paaugliams kylančias problemas dėl to, kad susikišo bananą ten, kur šiaip jau bananai nėra kišami, ir t.t., ir pan., ir tik dabar pagalvojau, jog tie skaitytojų laiškai galėjo būti visiškai sumeluoti, bet tuo metu niekam nė į galvą nešovė abejoti dėl jų autentiškumo.

Ką radau dabar atsivertęs „Panelę“ buvo nei šis, nei tas. Tiesa, visai neseniai paaiškėjo, jog žurnalo redakcija išeina iš darbo, o žurnalo leidėjai planuoja, kad „Panelė“ visaip kaip atsinaujins.

Paauglystėj „Cosmopolitan“ skaičiau kur kas daugiau nei „Panelę“. Vien ko verti buvo straipsniai apie seksą! O, taip – tuo metu joks kitas leidinys negalėjo pasiūlyti tiek paaugliui berniukui rūpimų straipsnių sekso tema. Apie moterišką orgazmą buvau prisiskaitęs daugiau nei apie Lietuvos istoriją, o kad pora mylėdamasi turi siekti patirti orgazmą kartu buvo toks pat lengvai suprantamas dalykas kaip ir Pitagoro teorema.

Skaitydavau „Cosmopolitan“ slėpdamas tai, nes nenorėjau, kad mama žinotų. O šiaip yra išlikęs keistas prisiminimas, susijęs su mama ir šituo žurnalu. Anksčiau mama skaitė „Laimą“, o kai pradėjo skaityti „Cosmopolitan“, ėmė pamažu keistis, kartais imdavo ir pasakydavo, kad, pvz., nieko čia nenormalaus, jog moteris eidama gatve rūko, bet kai po kažkiek metų mama palaipsniui nustojo skaičiusi „Cosmopolitan“, visas jos konservatyvus požiūris vėl sugrįžo, ir vieną kartą beeinant ji taip piktai pažiūrėjo į rūkančią moterį, kad galvojau tuo žvilgsniu ir užmuš ją.

Koks dabar „Cosmopolitan“ pasirodė po daugiau nei 10 metų pertraukos? Ganėtinai panašus. Čia viskas sukasi apie madą, karjerą, pinigus, sėkmę, seksą. Tie straipsniai, kuriuos nutariau perskaityti, iš esmės buvo įdomūs. Tik truputį juokinga, kai žurnalas prigrūstas šabloniškai gražių moterų paveiksliukų, o kažkuriame straipsnyje rašoma, kad vidinis grožis svarbesnis ;)

– – –

Seksualiniai troškimai yra keistas dalykas. Kodėl juose atsiranda konkreti mergina, kuri šiaip, pagal viską, ką žinai apie save, ten neturėtų atsirasti? Kodėl iš tų fantazijų jos neišstumia kitos merginos, su kuriomis susipažįstu ar kurias pažįstu jau kurį laiką?