Pavasarių šimtas

Kai ateinu į restoraną, G. jau sėdi už staliuko. Atsiprašau, kad vėluoju, ir iškart einu į tualetą. Kodėl vėluoju – reikėjo nusipirkt kremo veidui, nes kaip tyčia veido oda taip išsausėjo, jog tai akivaizdžiai matosi. Nuėjęs į tualetą tepu kremą ant veido, tepu atsargiai, kad neišsitepčiau per daug. Šitaip stengtis dėl G. truputį kvaila, galvoju tepdamas kremą ant veido, todėl surandu sau pateisinimą – ne dėl G. taip elgiuosi, aš šiaip bandau normaliai atrodyti.

Sugrįžęs į salę prisėdu prie staliuko, ateina padavėja, mes užsisakom picą. Po to gurkšnojam alų ir kalbamės. Aš jaučiuosi nejaukiai, tarsi pavargęs po visos dienos, galvoju apie maistą, žiūriu vis kažkur pro šalį.

Kalbamės apie festivalius, muziką, knygas, studijas ir darbus.

Mintyse nuolatos kartoju sau: ji už mane vyresnė. Graži, gerai rengiasi, turi humoro jausmą, o svarbiausia – ji yra buvusi kažkada man didelę įtaką padariusio vyruko mergina. Mums bekalbant aš vis paminiu jį, tačiau ji visai nelinkusi apie jį kalbėti. Mano problema – suvokiu G. kaip to vyruko dalį, kaip jo nuosavybę. Susipažinau su ja gal 2007 metais, taigi mes pažįstami 10 metų, o aš vis tiek ją priimu tik kaip to vyruko antrą pusę; mano supratimu, G. nėra savarankiška asmenybė.

Galvoju kažin ką galvotų tas vyrukas, jei mus dabar sutiktų kartu.

Dabar man jau nesuprantama, kodėl taip įnirtingai kviečiau ją kartu pavakarieniauti.

***

R. sako: praėjusį pavasarį mes daug dažniau susitikdavom!

Aš galvoju: praėjusį pavasarį buvau tave įsimylėjęs.

Praėjęs pavasaris – stengiuosi apie jį negalvoti.

***

Šis pavasaris – maisto gaminimas, valgymas, X failų ir Eerie Indiana žiūrėjimas, sniegas gegužės mėnesį, neišsivystęs santykis su M., negeriu vienas, gaunami kvietimai į vestuves, bent trumpam stabili finansinė padėtis.

***

Praėjęs pavasaris – tai nebuvo meilė, tai buvo kur kas blogiau – ne savo, o kito žmogaus gyvenimo gyvenimas.

Kai gyveni kito gyvenimą, anksčiau ar vėliau skaudžiai nusivili. Toks pat rezultatas būna, kai nori pažinti žmogų kuo geriau – anksčiau ar vėliau tas pažinimas tave įskaudins.

***

Penktadienis su R. buvo velniškai smagus.

Šeštadienį sėdu į autobusą ir važiuoju į Alytų, sekmadienį – motinos diena.

Po vakar man trūksta miego, autobuse tvanku, akiniai nuo saulės galėtų būti tamsesni, nes man vis tiek viskas per ryšku, bet nepaisant visų šitų nepatogių aplinkybių, aš laikausi tvirtai įsikibęs ką tik įsigytų Šiaurės Atėnų, ir skaitau, kol pavargstu. Po to užsižiūriu priešais save – ten sėdi mergina, ji skaito kažkokią knygą, tik aš nematau, kokią. Man patinka kaip atrodo jos viršugalvis, gražūs šviesūs plaukai, simpatiška nosis, kuri kartais pasirodo pro tarpą tarp sėdynių.

Atsigeriu vandens.

***

Sekmadienį – nerimas nuo pat ryto.

Iš Alytaus grįžtu anksti, nes 18 val. jau turiu dalyvauti skaitymuose (vienas iš „Lietuva skaito“ renginių). Ten sutinku pažįstamas, pasidaro jaukiau, bet vis tiek nesu nusiteikęs skaitymams.

Dar sutinku Mindaugą su drauge Egle. Su Mindaugu susirašinėjom kažkada el. laiškais, tai buvo maždaug 2006–2008 metais. Jis rašė eilėraščius, man jie patiko. Nežinau, kodėl susirašinėjom, gal kažkaip per hardcore.lt forumą susipažinom ir apsikeitėm kontaktais. Niekad negalvojau, kad jį kada nors sutiksiu, o štai dabar stovi su drauge, kalbamės; kažkaip šilčiau viduj pasidaro man.

Skaitau pats pirmas, atsistojęs sakau: laba diena, esu Povilas Šklėrius, prastos literatūros rašytojas; aš jau išgėręs porą alaus, skaitau greitai, suprantu, kad galėčiau padaryti ilgesnius tarpus tarp kai kurių eilučių, bet tiek to, man viso to išvis nesinori, bet pasižadėjau, tai reikia įvykdyti.

Vėliau klausau kitų, geriu alų, juokaujam su L. ir jos drauge, dar vėliau – šokiai pagal rokenrolą, visi žmonės kažkur išėjo, dar vėliau – stoviu vienas prie išjungto mikrofono ir dainuoju kažkokią Junius Meyvant dainą, mes likom trise bare, dar vėliau – su L. ir girtutėle R. einam į kitą barą, ten paimam po vieną alaus, bet aš jau pavargęs, išsikviečiu taksi, kartu paimu R. ir išvažiuoju.

***

Bučiuoju tave, nes man linksma.

***

Mane visada stipriai sutrikdo tas kartais pasireiškiantis stiprus seksualinis potraukis, kurį netikėtai iššaukia kokia nors mergina. Kovodamas prieš jį, aš ignoruoju tą merginą, net jei ją pažįstu ir turėčiau iš mandagumo pasisveikinti. Nepaisant to, mane siutina mintis, kad kažkas mane veikia taip stipriai, kad aš elgiuosi kvailai, kad esu prigautas nepasiruošęs, kad negaliu kontroliuoti situacijos.

Regretter

Apsirengiu senais džinsais ir senais marškinėliais ir išvažiuoju į centrą.

Repetuojam su Sk. Viskas einasi nelabai gerai, bet nuotaika puiki; viduje karšta ir man net mediatorius slysta iš rankų.

Po to užsukam į parduotuvę, dar trumpai į Sk. namus, o tada jau keliaujam link Vilnelės.

Kai ten nueinam, matau vien nepažįstamus žmones, visi jie buvo su Sk. Rainbow Gathering. Iškart į akį krenta viena mergina: tamsi, gražiai apsirengusi, turi apgamą ant veido; tamsoje mūsų žvilgsniai susitinka, tarsi tirtume vienas kitą, ir man trumpam pasirodo, kad aš ją jau esu sutikęs.

Tik po kurio laiko, kai įprantu prie visos kompanijos ir pats galiu daugiau kalbėti, suprantu, į ką ši mergina tokia panaši. Ji primena Mariją, su kuria susipažinau dar 2008 metais. Ir kai ši mergina man vėliau sako ar mes kartais nesam pažįstami?, aš sakau ne, bet tu man primeni tokią merginą, kurią kažkada pažinojau.

Su ja buvo kažkas negerai, pajutau tai iškart, vos užėjęs į jos kambarį. Jaučiausi tarsi vagis, nes apžiūrinėjau jos knygas ir kompaktines plokšteles jai pačiai nesant namuose, nes mus į butą įleido jos pažįstama, su kuria jos kartu nuomojo bendrą butą, ir paliko mus ten, tai aš nuobodžiaudamas taip ir šniukštinėjau visur po butą. Dabar jau nežinau kodėl, bet tiek jos knygos, tiek kompaktinės plokštelės, o ir šiaip visas kambarys spinduliavo keista nuotaika, ir aš pradėjau nekantrauti kada išvysiu šito kambario savininkę.

Kai ją išvydau, man pasidarė dar aiškiau – su ja tikrai kažkas negerai, ir, visa bėda buvo ta, kad tai mane labai traukė. Ji buvo trumpų juodų plaukų, dėvėjo suknelę ir baisiai nutrintus, purvinus konversus, ir rūkė, velniškai daug rūkė ir nė karto nenusišypsojo – ir to man buvo per akis, kad užsinorėčiau jos. Mes labai greit radom bendrą kalbą, o po to likusį vakarą, kai su būriu žmonių nuėjom į koncertą, aš vis stebėjau ją, ir kaip vaikas geidžiau, kad ji nekalbėtų su kitais vyrukais, aš norėjau, kad kalbėtų su manimi, o pats tuo metu viduje kovojau su potraukiu jai ir bandymu sau įteigti, kad aš šiaip jau turiu merginą ir man visai nereikia šito naujo flirto.

Kažkuriuo metu išėjau į lauką parūkyti ant laiptelių, ir ji atsidūrė šalia. Rūkėm sėdėdami greta, žiūrėjom kažkur tolyn, prakalbom kažką apie žmonių santykius, ir aš tada leptelėjau, kad man rodos, du žmonės negali būti pilnai laimingi kartu. Ji paklausė ar mane kankina ši mintis, aš atsakiau, kad kartais neduoda ramybės, pvz. šiandien, ir ji tada pradėjo pasakoti apie kažkokią savo istoriją su vaikinu, ir jos išklausęs pajutau, kad mes dabar kažkaip jau susijungę, suradę ryšį esam. Ir dar, nors ir nesupratau, kaip tai paaiškinti, aš žinojau, kad mes šįvakar galėsim permiegoti.

Bet vėliau, po dar kelių alaus, kai apgirtau, ėmiau daug blaiviau galvoti apie visą šitą situaciją ir nusprendžiau, kad nesąmones galvoju, nes aš turiu draugę ir nenoriu jokios kitos merginos, nors ši ir knygas skaito, ir muziką įdomią klauso, ir šiaip mane neblogai supranta. Taigi kai ji siūlė su kitais dar eiti į kitą barą, aš atsisakiau, neparodžiau jai jokio dėmesio ir su likusia dalimi žmonių patraukiau atgal į butą, kuriame visi buvome apsistoję. Tada nuėjau miegot, o prabudęs pagaminau valgyti, ir viskas.

Bent jau atrodė, kad viskas. Nes po to, kai sutikdavau ją, kaskart pajusdavau vėl visą tą grįžtantį geismą jai, kažkokį nesveiką potraukį. Ir ji būdavo taip apsirengusi, taip kaip tik tarsi man, ir ji visada kažką pasakydavo, kažką tokio, kas mane labai sudomindavo. Ir kai mes prasilenkdavom universitete, palydėdavau tolstančią akimis, arba kai mes atsidurdavome kažkur bare prie vieno stalo su kitais bendrais pažįstamais, aš vis dirsčiodavau į jos pusę.

O po to mano draugas iš Alytaus pradėjo su ja draugaut ir aš jam šiek tiek pavydėjau. Jie ilgai nebuvo kartu, o kai išsiskyrė, mačiau ją dar kartą viename koncerte su kažkokiu gražiai atrodančiu vyruku. Atrodė tokia nurimusi, net kažkiek elegantiška. Kažkas dar minėjo, kad ji ruošėsi išvažiuoti į Kazachstaną (?). Kad ir kaip bebūtų, kartais vis ją prisimenu. Man įdomu, ar tokie žmonės kada nors suranda savo uostą.

– – –

Ji sako leisk padėkoti tau moterų vardu, nes tu tikrai gražiai pasielgei; va mano viena draugė po pirmojo karto išvis pradėjo bijoti vyrų, nes jos pirmas kartas buvo toks, kad jie glamonėjosi glamonėjosi, o kai suprato, kad vyras nori kažko daugiau, pasakė ne, bet jis visai nesiklausė, paguldė ją ant pilvo ir išdulkino.

Ji sako aš suprantu ką tu sakai, man irgi taip buvo, kad po ilgos draugystės išsiskyrusi nemokėjau miegoti viena, tai pakviečiau kelis draugus, bet su vyrais neįmanoma taip imti ir ramiai miegoti, jie pradeda liesti, o man nepatinka, kai mane liečia, tai su draugais daugiau jau nemiegojau kartu, bet pasikviečiau draugę, su ja tai būdavo labai faina miegoti, tik jos vaikinas pradėjo pavydėti, tai nustojom tai daryti.

Jos komiškas istorijas keičia dramos, man patinka jos klausytis. Bet negaliu apsimesti, jog nesuprantu, kad mano draugas Sk. yra nužiūrėjęs ją ir jie vienas kitą vis apkabina, juos kažkas jau sieja, todėl negalvoju apie ją. Man tik įdomu ar ir kitiems žmonės pasitaiko sutikti naujus žmones, kurie yra tokie kažkuo panašūs į seniau pažintus, sutiktus žmones? Ar čia tik man taip, nes aš tai kažkokiu būdu prisišaukiu?

Tiek to.

Išgeriu dar alaus, surūkau cigaretę, ir dar, dar, o kai kažkas duoda viskio, aš neatsisakau.