Matau savo skonio merginą kitame baro gale. Jos plaukai juodi, šiek tiek garbanoti, lūpos primena širdelės formą, veido bruožai švelnūs, ji vidutinio sudėjimo.
Vėliau ji prieina ir atsisėda ant kėdės šalia manęs.
Ji nesikiša į pokalbį, tik klausosi kaip kalbuosi su dviem pažįstamais.
Po kiek laiko ji palinksta į mane, jos plaukai paliečia mano skruostą, o tada, jau atsitraukusi, ji sako man tu skaniai kvepi.
Aš padėkoju, mes pradedam kalbėtis, bet nepraėjus dešimčiai minučių galvoju kaip mandagiai užbaigti pokalbį, nes man neįdomu, ji tiesiog dar labai jauna. Sakau buvo malonu pasikalbėti, bet man jau reikia eiti, ji paliečia mano ranką, ir aš išeinu.
Kai tau dvidešimt aštuoneri, yra sunku save apgauti, kad ta ar ana mergina tau yra įdomi. Net seksualiniai impulsai, staiga atsiradęs geismas negali tau padėti savęs apgauti, kad tau įdomu leisti laiką su mergina, kuomet iš tiesų tau yra tiesiog nuobodu. Ji nėra kalta, kad tau nuobodu su ja, tiesiog jūs neturit bendrų sąlyčio taškų, abu kalbat, atrodo, skirtingomis kalbomis. Tik jos kartais to visai nesupranta, o kartais tu esi tas, kuris nesupranta, jog bendravimas absoliučiai niekur neveda.
Kai tau dvidešimt aštuoneri, įdomu stebėti ir suprasti kaip tavyje atsiranda tie seksualiniai impulsai, kas sužadina tavyje geismą. Nekalbu apie merginų krūtinę, užpakalį, liemenį, kojas ir pan. – tai savaime suprantami dalykai. Mane kur kas labiau intriguoja maži dalykai: kaip ji pasisuka, kaip ji į kažką žiūri, kaip paglosto sau kaklą, kaip atrodo, kuomet juokiasi, kaip ji kalba ir ką ji kalba.
Jei anksčiau, ypač būdamas paauglys, žavėdavausi visada tik gražiomis merginomis ir jų išorės pilnai užtekdavo susižavėjimui, įsimylėjimui ir draugystės pradžiai, tai dabar galiu ramia širdimi pasakyti, kad išvaizdžios merginos anksčiau ar vėliau užmirštamos, jos išdyla iš atminties. Tai, kas lieka, yra svarbiausia, o atminty lieka tos, kurios buvo įdomios, su kuriomis man patiko kalbėtis.
Vis dar nėra nieko seksualiau už merginas, kurios savo kalbomis leidžia tau užsukti į jų (vidinį) pasaulį, kurios parodo ką, kaip ir kodėl jos mato – būtent tai sužadina mano dėmesį, iššaukia alkį.
Jis išsitraukia tabletę iš maišelio, padeda į lėkštę, o tada kruopščiai, iš lėto ją peiliu dalija į tris dalis. Padalijęs vieną paduoda merginai, kitą – savo draugui, o likusią dalį, skirtą jam pačiam, pradeda atsargiai trinti šaukštu į lėkštę. Sutrynęs kažko ieško piniginėje, matyt neradęs, atsikelia, vaikšto po kambarį, kilnoja daiktus, o po to sako: gal kas nors turit kupiūrą? Atsiranda ne kupiūra, o žalias lipnus popierėlis. Jis jį susuka, tada prisėda atgal ir susikaupęs įtraukia nosin visus miltelius.
Šiaip tai mes prieš narkotikus, sako man.
Linkteliu galva.
O tu tikrai nenorėjai?
Ne.
– – –
Mergina juodomis pėdkelnėmis, ilga nosimi, filologė. Pasakoja, kad studijos nepatinka, nedomina, ji žada perstoti į kažką su muzika. Kai ji nueina ir kurį laiką stovi prie baro laukdama gėrimo, žiūriu į jos plokščią krūtinę, tai mane ramina. Po to kalbam apie literatūrą, pasakoju jai apie Max Frisch, bet ji jo nežino.
Jai išėjus parūkyti nužvelgiu visą barą.
Ką aš čia veikiu su šiais žmonėmis?
Kitame bare sutinku kolegą A., kalbam apie savižudybę. Jis sako, kad tai visiškai normalu, kad tai nieko nebestebina ir kad net tai, jog tai nieko nebestebina, jau nebestebina jo. Nenoriu sutikti su juo, bet šįkart jo cinizmas neatremiamas.
– – –
Garbanota mergina, šiek tiek siauros akys, man patinka jos kvepalai.
Kai ji išeina, jos kvapas lieka kabinete.
Užverčiu knygą ir žiūriu pro langą. Ant visų langų žaliuzės nuleistos iki pusės. Diena apniukusi, bet nelyja. Galvoju, ką veiksiu toliau. Reiktų ilgo pasivaikščiojimo, po to – išsimiegoti.
Važiuodamas namo iš darbo sugalvoju išlipti Kalvarijų turgaus stotelėje. Nežinau, ko man ten reikia, bet užsuku vidun.
Nustembu kiek daug žmonių pardavinėja riešutus ir džiovintas uogas – nepamenu, kad Alytaus turguje kas nors tokius dalykus pardavinėtų. Kai išvystu pomidorus ir agurkus, galvoju nusipirksiu pomidorų. Kainos vienodos, todėl einu link arčiausios pardavėjos. Paprašau maišelio, tada pats renkuosi pomidorus – būtent taip, kaip tai daro mano mama.
Susimokėjęs einu, rankoje maišelis su pomidorais. Niekad nemėgstu nešti daiktų va taip va rankoje, bet šiandien man tai patinka. Galvoju, ką apie mane sako pomidorai rankoje. Visiškai nieko: žmogus, nešantis pomidorus rankoje, yra tik žmogus, nešantis pomidorus, ir nieko daugiau. Šitas žmogus kažkur tuos pomidorus panaudos, būdų yra įvairių: supjaustys salotoms, valgys kartu su karbonadu, panaudos spagečių padažui, valgys vienus.
Manau, kad valgysiu vienus, man patinka juos valgyti vienus.
Lėtai vaikščiodamas apsuku ratą turguje, tada išnyru pro kažkokį siaurą praėjimą ir einu namo. Maišelis vis dar rankoje, taip ir grįžtu iki pat namų.
Po 16 valandų kelionės autobusu iš Berlyno atsisveikinam su draugu Vilniaus autobusų stotyje, ir aš pasuku link darbo, kur turiu pasiimti raktus.
Apsiniaukę, drėgna, šiek tiek šalčiau nei Berlyne. Prasilenkdamas su žmonėmis suprantu, kad jie kalba man nesuprantama kalba, ir tik kai nueinu į darbą ir kalbuosi su apsaugos darbuotoju, pamažu priprantu prie lietuvių kalbos.
Tada laukiu 10 autobuso, bet jis atvažiuoja pilnut pilnutėlis, taigi nelipu į jį, einu iki Kudirkos stotelės, ten laukiu, laukiu, laukiu… Iškart mintyse iškyla greitas ir patogus Berlyno metro. Kai galiausiai įsėdu į troleibusą, pavažiuoju iki Žaliojo tilto, išlipu, nes viskas erzina: per daug žmonių, per karšta, aš visas suprakaitavęs, plaukai riebaluoti, noriu valgyt.
Nusprendžiu eiti namo pėsčias, ir kiek paėjęs suprantu, kad tai turbūt geriausias sprendimas.
Berlynas patiko. Nepasakyčiau, kad Branderburgo vartai ar Potsdamo aikštė buvo kažkas ypatinga, tačiau Reichstagas paliko įspūdį, taip pat nuostabus jausmas buvo eiti iš už kažkokio pastato ir matyti kaip pamažu atsiveria vaizdas į Katedrą. Bet labiausiai įstrigo Pergamo muziejus – visiškai nurovė stogą. Patiko ir pats Kreuzbergo rajonas: kebabai ir rytiečių virtuvės, ir hostelis, kuriame buvome apsistoję, ir hostelyje esantis baras su didele didele knygų spinta.
Keisčiausia buvo matyti, kad žmonės geria alų viešose vietose, net ir prekybos centre: sėdi du vyrukai ant laiptų, geria alų, šalia vaikščioja policininkai, bet nieko tiems vyrukams nesako. Taip pat buvo keista, kai nuėjom į barą, kurio viduje buvo rūkoma. Ir dar per pirmą pusdienį mačiau du žmones, kurie šlapinosi tiesiog gatvėje. Bet šiaip Berlynas paliko tvarkos jausmą.
Pavalgęs ir nusiprausęs jaučiuosi gerai, nejuntu didelio nuovargio, todėl išsiruošiu į koncertą.
Viduje pilna žmonių, ryškiai per daug, todėl išeinu į lauką. Ten sutinku kolegą iš radijo, ateina kiti pažįstami, sutinku ilgai nematytą buvusią simpatiją K. Kalbam, geriam alų, rūkom. Kai kojoms jau per šalta, einam į vidų, ten užeinam į repeticijų kambarį – tokia ramesnė erdvė visam tam šurmuly. Kažkoks girtas bičas ateina ir prašo, kad leistume jam čia numigti; mandagiai išprašau jį lauk, aiškindamas, kad tuoj čia viską užrakinsim ir jis po to negalės išeiti.
The Stubs sugroja šauniai, klausausi jų stovėdamas ant laiptelių, nuo kurių gerai matosi scena. Jiems baigus, vėl išeinu į lauką, ten randu girtą GJ, jis kalbina dvi pažįstamas kurti verslą, bet viskas baigiasi tuo, kad pasakoja man apie savo problemas su mergina ir kodėl šiandien taip jis pasigėrė. Po kiek laiko atėjusi K. atima iš jo Becherovkos butelį, aš noriu iškviesti jam taksi, kad saugiai grįžtų namo (nesutiko; taip ir nežinau kaip jis grįžo namo). Tada kalbu su Ga., sakau mes tiek ir tiek metų pažįstami, bet kartais galvoju, kad visai tavęs nepažįstu, ar tu laimingas žmogus?
Sugrįžęs į vidų randu grojantį Chris Imler‘į, nelabai įdomu, tai nueinu vėl į repeticijų patalpą, ten kalbu su tokia chemike, ji dėvi raudoną suknelę, ji visada būna gražiai apsirengusi, kiek ją pamenu, o už durų vis dar toliau geria jaunimas, ir kai išeinu iš repeticijų patalpos, mane už rankos suima tokia mergina, ji sako koks tavo vardas?, sakau Povilas, ji sako aš tave pamenu, tu man patikai, sakau svarbu neužmiršk, kad reikia mokytis.
Istorija su ja labai paprasta: kartą sėdėjom ant sofos su Gyrtu, kalbėjom, buvom seniai nesimatę. Ir tada priėjo ta mergina ir prisėdo prie mūsų, sako sveiki, kiek man metų duotumėt? Aš norėjau juoktis, bet susilaikiau; Gyrtas jai davė 18, aš daviau 16, o jai lyg ir 17 buvo. Tada pasakojo, kad neturi draugų ir tik čia atėjusi jaučiasi gerai, kad gyvena tik su tėvu ir mažesniu broliu, ir kad tėvas ja nesirūpina, tik duoda vis pinigų, ir kad ji beveik pati augina brolį, ir kad jai nesiseka mokykloje, nes jai ten neįdomu, ir tada paklausė ką jai daryti – stengtis mokytis ar nesistengti, ir Gyrtas pasakė, kad jam jokio skirtumo, o aš pasakiau, kad stengtųsi, tai ji padėkojo ir nuėjo kažkur.
O kitą kartą aš sėdėjau fotelyje užsimerkęs, nes skaudėjo galvą, laukiau koncerto, ir išgirdau, kad ant šalia manęs esančios sofos kažkas prisėdo – vaikinas ir mergina. Jie kalbėjo, po to girdžiu mergina klausia: o kas šitas čiuvas? Vaikinas atsakė Povilas, jis tokią radijo laidą anksčiau vedė. Mergina sako: jis kietas, jis man liepė mokytis; ir aš mintyse nusišypsojau, supratęs, kokia tai mergina.
Dar kažkiek laiko praleidęs lauke grįžau į salę, ten jau grojo breakcore/rave, stebėjau kaip ant scenos lipa vietinės jaunos merginos, o viena iš jų tokia pasipuošusi: juodos pėdkelnės, trumpa juoda suknelė su keista iškirpte; ir kaip ji ten šoka, ir raivosi. Atrodė kaip nesubrendusi mergaitė, siekianti sulaukti vyrų pripažinimo. Liūdna, tik tiek. Priminė Berlyną:
– Are you alone? – klausia mergina.
– No, I‘m with my friend.
– Where is he?
– He‘s already sleeping in our room.
– Ok then, so we can go to my room.
Bet tada įsikalbėjom su I., man patinka su ja kalbėtis, po to šiek tiek šokom, ėjom parūkyti, vėl grįžom, bare baigėsi alus (ir gerai, kad baigėsi), šokom dar, man patinka kaip ji kartais suima už rankos, o tada viskas baigėsi: DJ baigė groti, mergaitės nulipo nuo scenos, tuoj penkios ryto, atsisveikinu su I. ir einu nakvoti pas Sk.
Tik kitą dieną prabudęs vėl kažkaip prisimenu tas merginas, desperatiškai bandančias gauti vyrų pripažinimą, vėl atminty iškyla hostelis Berlyne.
Neapibūdinamo amžiaus moteris pavargusiu veidu ir susitaršiusiais plaukais sako:
– I‘m just trying to love and accept myself the way I am, you know? I live a happy life now.
Kai ją kalbinęs vaikinas nueina, ji greit išsitraukia mažytį veidrodėlį ir gražinasi, taisosi plaukus, kurie visai jos neklauso. Vaikinui grįžus, jie toliau tęsia pokalbį.
– Where will you travel next? – klausia vaikinas.
– Anywhere where I can I pay with my pussy.
Išsitraukiau juos iš spintos – mėlyna jau nublukus šiek tiek, keliose vietose visai nutrinti, bet tiek to, galvoju, reikia pasimatuot ar dar tinka, o kai pasimatavau, pažiūrėjau kaip atrodau – ir, dievaži, kažkaip labai gerai pasijutau, toks jaunesnis, neužsiparinęs.
Vaikščiojau su jais visą dieną namie, o kai nutarėm nuvažiuot su mama ir jos draugu į kapines, tai irgi nepersirengiau, nes taip su jais gerai jaučiausi kaip jau seniai su jokiom kitom kelnėm nesijaučiau, o aplankę ir sutvarkę kapus, užsukom papietauti į restoraną (?), jame sėdėjo įvairūs žmonės: marozai, paprasti žmonės, jaunos šeimos, pagyvenę žmonės, jaunimas.
Kol laukėm maisto, man prieš akis prie buvusio stalelio įsitaisė du jaunuoliai ir mergina, mergina buvo graži – tamsi, ilgus juodus plaukus susirišusi į kuodą, ant jos skruosto, kaklo ir rankos buvo po apgamą, galvojau kažin kur dar ji turi apgamų, ir ji dėvėjo tokią ilgą tuniką, bet ne, man atrodo ne tuniką; ir ji dėvėjo tokią suknelę, tamsiai mėlyną suknelę, kuri taip gerai jai tiko, ir kol aš ją nužiūrinėjau, tiesiog paprasčiausiai nužiūrinėjau, ji pastebėjo mane ir mūsų žvilgsniai susitiko, aš jai nusišypsojau, taip natūraliai nusišypsojau, iš to viso gero jausmo, ir tiek, ir ji irgi nusišypsojo man, ir mes dar kurį laiką taip vienas į kitą žiūrėjom, bet, matyt, tai užsitęsė, nes du vaikinai, su kuriais ji buvo, iškart pradėjo žiūrėti į mane, ir jie nebuvo patenkinti, tie vaikinai, kas žino kokie jų santykiai su ta mergina, gal abu stengiasi jai įrodyti, kad yra tinkami jai, nežinau, bet jie žiūrėjo į mane tokiais juodais žvilgsniais, o aš pažiūrėjau jiems abiems į akis vis dar šypsodamasis, ir jie susiraukė, ne, susiraukė ne tik jie patys, bet susiraukė net jų tie super stilingi balti marškinėliai su palmėmis, susiraukė jų bicepsai, susiraukė jų trumpi melsvi šortukai, susiraukė jų laikrodžiai ant rankų ir susiraukė jų smegenys.
Dar kartą pažiūrėjau į merginą, ji šiek tiek lingavo ir kažką bandė kalbėti vaikinams, kurie jos, matėsi, visai nesiklausė šią akimirką. Galėčiau už tokį savo įžūlumą būti ir sumuštas, pagalvojau. Bet tik ne šį sekmadienį, tik ne su šitais nutrintais džinsais.
Kartais net nesinori suvokti, kad nesutarimai tarp vyro ir moters kyla dėl tokių menkniekių, kurie man pačiam niekada nekėlė problemų. Dažnai pagaunu save galvojantį, kad jeigu aš būčiau to vyro vietoje, tai tikrai neieškočiau problemų be reikalo. Įdomu tai, jog tiems kitiems jų problemų priežastis atrodo labai suprantama, visiškai natūrali, ir jiems keistai atrodo, kad man jų problemų priežastis kelia šypseną; ir atvirkščiai – jiems nesuprantamos mano problemos.
*
Savaitgalį sėdėjom virtuvėj su mamos draugu ir valgėm. Aš valgydamas žiūrėjau pro langą, o jis vartė žurnalą, kažką skaitė. Tada sako: žiūrėk, klausia kokia moters figūra yra geriausia. Yra kriaušė, obuolys, gitara… Jis išvardino visus figūrų tipus ir tada paskaitė jų aprašymus. Kaip čia dabar pasakyt, kuri geriausia? Aš nusišypsojau, o jis išties suko galvą. Bet po to ir jis nusijuokė, paėmė šakutę ir toliau valgė.
Yra du moterų tipai, kurie mane itin žavi, bet aš ne apie figūrų tipus šįkart.
Pirmojo tipo moteris sutikau tik kelias, jos retai pasitaiko. Tai kažkiek fatališkos moterys, kurias iš pradžių stebiu iš tolo, man jos netgi nepatinka, bet pamažu pats pradedu artėti prie jų. Su jomis visada viskas keblu: imi jaustis kvailas, susigėsti be reikalo, atsargiai renki žodžius, prie jų visada nori gražiai atrodyti, ir tik daug vėliau supranti, kad joms nesvarbu kaip tu atrodai, kai jos nusprendė, kad nori tavęs. Kvailiausia, kad man norisi jas išgelbėti, nes jos atrodo paklydusios.
Jos myli be saiko, savęs negailėdamos, bet ir dingsta greitai, tavęs negailėdamos. Dažniausiai jos net ne tavo skonio, bet tai nė kiek nepalengvina kančios, kai jų nebelieka. Tu netgi blaiviai suvoki, kad su jomis ar taip, ar taip būtų nieko neišėję, kad su jomis neįmanoma buvo galvoti apie ilgą draugystę, bet vis tiek širdį gelia, ir dar kaip gelia. Ir dar tokios moterys kažkiek destrukciškos, ir tu niekad negali žinoti, ar kartais jos artimai bendrauja su tavimi ne todėl, kad bando desperatiškai patirti meilę su bet kuo, o gal tu esi jų pasirinktas įrankis savęs žalojimui.
Kitam moterų tipui priklauso moterys, kurios rūpinasi pasauliu, nors jis jas dažnai ir nuvilia. Tai tokios moterys, kurios nori viską išgelbėti, visiems padėti, jos dažnai myli visus ir viską, netramdo savęs, kai nori verkti, ir verkia jos dažnai – dėl to, kad balandis be kojos, dėl to, kad kažkaip ilgu pasidarė žiemos vakarą, dėl to, kad išgirdo kaip ją apkalba draugės. Jų jautrumas galiausiai persiduoda ir man, pats imu į viską jautriau reaguoti, siekiu tobulybės ir kankinuosi jos nepasiekdamas, kankinuosi nematydamas tobulų dalykų aplink save, ir tai yra pagrindinė problema, kai gyvenimas mane suveda su tokiomis moterimis.
Jos yra švelnios moterys, ir jų meilė švelni. Jos nėra isterikės, viską daro ramiai, priima tave tokį, koks esi, ir myli tave būtent tokį. Ir tikrai myli, ne taip, kaip tos fatališkos, kurių meile visada kažkiek nepasitiki. Jautrios moterys yra namai, į kuriuos malonu sugrįžti ne tik po savaitės, mėnesio ar ilgesnio laiko – į juos norisi sugrįžti ir po darbo dienos.
*
Kodėl aš karts nuo karto susižaviu labai sudėtingomis, chaotiškomis moterimis – klausimas nelengvas. Galbūt tai dėl mano iškreipto suvokimo apie meilę, kuris atsirado stebint aplinkoje gyvenusias poras ir skaitant knygas, kurios pamažu suponuoja tam tikrą suvokimą apie tai, kokia meilė būna, bet ne apie tai, kokia ji turėtų būti.
Mano mama buvo išsiskyrusi, nes tėvas buvo blogas, mano močiutė irgi buvo išsiskyrusi, nes vyras buvęs blogas, o mano prosenelės vyras buvo geras, bet miręs, tačiau ji vis tiek visada keikė vyrus, surasdavo už ką juos niekinti. Augau matydamas, kad vyrai yra blogi: jie geria, rūko, kartais yra netvarkingi, visada nedėmesingi moterims ir nelinkę klausytis jų kalbų. Ir nors aplink nuolat tuokėsi tetos ir dėdės, kaimynai ir tolimi giminaičiai, tie patys žmonės, dar neseniai buvę tokie laimingi, imdavo svaidytis žaibais ir skubėdavo skirtis. Skirdavosi, vėlgi, dėl vyrų kaltės. Niekada negirdėjau istorijų, jog dėl visko buvo kaltas moteris.
Augau, ir buvo baisu, kas iš manęs išaugs. Stengdamasis būti kuo mažiau blogu vyru, nesusidomėjau rūkymu, gėrimu, įkalbėjau save, jog būsiu ištikimas vyras. Kai man buvo penkiolika metų ir psichologas paklausė, ar turiu kokių nors baimių, aš atsakiau, kad bijau nesukurti normalios šeimos (tada dar tikėjau normalumu). Jis atsakė, kad man dar per anksti apie tai galvoti ir lape įrašė, kad esu „pozityviai mąstantis“. Po to tik dar labiau sunerimau, bet niekam apie tai nepasakojau. Juolab, kad pastebėjau, jos vis dažniau imu atsikalbinėti mamai, be to, nors ilgą laiką buvau įsimylėjęs vieną klasiokę, mintys, nelabai gražios, krypdavo ir prie kitų klasiokių, ir ne tik klasiokių, bet ir visai nepažįstamų merginų iš mokyklos ar gretimo kiemo. Bijojau pripažinti, kad jau tampu blogas; o būdamas šešiolikos metų surūkiau pirmą cigaretę ir išgėriau su kiemo draugais degtinės; blogiausia, jog man patiko ir gerti, ir rūkyti.
Ir, kaip minėjau, dar buvo knygos. Kažką juk reikia truputį apkaltinti, o knygos tam puikiai tinka, nes negali apsiginti. Būdamas vaikas skaičiau fantastines knygas, vaikiškus detektyvus apie Kalį Bliumkvistą, bet galiausiai pradėjau dairytis į dėdės poeto knygų spintą. Nežinau kodėl, bet vieną dieną pasičiupau Fransuaza Sagan knygelę „Sveikas, liūdesy/Truputis saulės šaltam vandeny“ ir skaičiau nelaimingas meilės istorijas. Tragiškas meilės istorijas. Skaičiau, ir man patiko. Patiko tų aprašytų meilių problematiškumas, trapūs žmonių likimai. Po to dar skaičiau ir kažkokią Hermano Hesse knygą, kurioje man labiausiai įstrigo meilės siužeto linija, nors knyga turbūt buvo visai ne apie tai; ir dar nemažai knygų skaičiau, ieškodamas jose netobulos meilės, o kai ieškai, tai ir randi. Niekur neperskaičiau apie tobulą ar bent jau normalią meilę, visur meilė buvo trumpalaikė, gniuždanti, nepaliekanti vilčių išsigelbėti. Todėl karts nuo karto pametu galvą, kai suprantu sutikęs bent kažkiek fatališką moterį – man norisi, kad ji pribaigtų mane.
Bet aš, gyvatė, šiek tiek stipresnis, nei galvojau.
Buvo nervinga diena, taigi atsidūręs radijuje padariau, ką reikia, ir priguliau trumpam. Užsimerkiau, sudėjau rankas ant krūtinės, kad būtų šilčiau, ir pamažu pradėjau snūduriuoti.
Galvojau apie vieną merginą, kurios ilgai nemačiau.
Merginos būna gražios, protingos, depresyvios, sužadinančios aistrą, įdomios. Labai gaila, jog dažniausiai gražiai merginai lipdau ir „protingos“ bei „įdomios“ etiketę, nors taip nė velnio nėra. Vyrai myli akimis ir tik vėliau protu. Nesakau, kad niekada nemyli širdimi, greičiau tik leidžiasi kitų širdimi mylimi. Kažkada galvojau, kad myliu, tikrai myliu širdimi – ką ten širdimi! visa siela. Bet po kiek laiko gyvenimas mane supažindino su pačiu savimi, ir palaipsniui man liko vis mažiau naivaus tikėjimo, kad galiu jausti kažkokią tyrą meilę ar pan. Mano tyra meilė baigiasi tada, kai tik pagalvoju apie tai, kad noriu užuosti merginos kvapą arba uždėti ranką ant jos liemens, o tokios mintys dažniausiai yra pačios pirmos, kurios ateina į galvą, kai išvystu mane dominančią merginą.
Ta mergina buvo panaši į mano buvusias merginas ir tuo pačiu nepanaši į jas. Ji buvo graži, depresyvi ir pozityvi tuo pačiu metu, buvo žavi ir traukianti. Tokios retai pasitaiko. Subtilus seksualumas – retas dalykas šių dienų pasaulyje, kuriame merginos kažkodėl stengiasi kuo labiau apsinuoginti, tarsi tai užtikrintų jų seksualumą. Seksuali mergina yra ne ta, kuri tiesiog sužadina mano norą dulkintis; tai ta, kuri mane pirmiausiai priverčia galvoti apie ją, geisti jos ilgam, paslapčia planuoti gyvenimą su ja.
Ta mergina buvo būtent tokia – pats baisiausias mišinys mano širdžiai – mano ilgai laukta moteris. Mergaitiška ir moteriška tuo pačiu metu. Visada dėvinti drabužius, pasiūtus būtent jai: jos džinsai nuostabiai aptempė jos kojas, o jos suknelės fantastiškai plevėsuodavo, kai ji eidavo. Norėjau jos taip, kaip tik labiausiai galima norėti žmogaus: aš išsvajojau gyvenimą su ja.
Mažą, paprastą gyvenimą su ja išsvajojau. Su pusryčiais, ėjimu į darbą, vakariene, filmų žiūrėjimu, knygų skaitymu, tėvų ir senelių aplankymu. Ėjimu į svečius pas jos ir mano draugus, ėjimu į kiną ir teatrą (tai ji mane vestųsi vedėsi į teatrą, nes pats esu apkerpėjęs teatro atžvilgiu), į koncertus (kartais nusivesdavau ją į tokius koncertus, kuriuose ji imdavo burbėti, nes muzika jai labai nepatikdavo). Mes mylėjomės, valgėme ir džiaugėmės buvimu kartu. Plaudavom indus, aš valydavau grindis, o ji lygindavo drabužius. O kažkada vėliau mes susilaukėme dviejų vaikų. Auginome juos, pamažu abu sendami, o metai kuo toliau, tuo labiau mus artino.
Atsikeliu nuo sofos, apsirengiu ir važiuoju namo. Vilnius pamažu ruošiasi miegoti. Kas žino, kiek yra tokių, kurie taip ir neturėjo progos bent trumpam pagyventi savo išsvajotų gyvenimų. Šitie žmonės, kurie važiuoja kartu su manimi – mes nežinom, kas jų galvose. Ir visgi kartais jų veiduose matau nuovargį dėl to neišsipildžiusio gyvenimo. Dėl šimtų tūkstančių neišsipildžiusių mažų paprastų akimirkų, kurių mes visi kažkada taip troškom.
Atrakinęs duris patenku į butą. Nedegu šviesų. Tamsoje nusirengiu paltą, išsiaunu iš batų. Atsisėdęs ant lovos žiūriu pro langą. Visur taip tylu. Kitame name vienas po kito gęsta langai. Aš neliūdžiu, aš jau apsipratęs su viskuo. Puikiai žinau, kad užmigsiu, tačiau neišvengiamai teks pabusti, būti vėl gyvam ir bandyti atitikti lūkesčius. Atitikti lūkesčius nėra labai sudėtinga. Niekam nerūpi, kas dedasi tavo viduje, kol tu atrodai ir elgiesi tam tikrose normų ribose. Niekam nerūpi, ar tu laimingas, kol atrodai normalus. Vieną dieną žmonija apsivems nuo savo normalumo, linkiu jai mirtinai neužspringti.
Labanakt.
Įsivaizduoju kaip tavo rankos užkloja mano veidą ir gydo mane.
Dvi smagios literatūrinės naujienos: Kitos Knygos greitai išleis dar vieną Charles Bukowski eilėraščių rinktinę ir mano mylimo mylimo mylimo Jerzy Pilch knygą „Mano pirmoji savižudybė ir kiti devyni apsakymai“. Nepamenu, kada taip laukiau naujų knygų, juolab iš Kitų Knygų, kurių leidiniai kažkada man teikė daug džiaugsmo, tačiau pastaruosius 2-3 metus buvau visiškai apatiškas jų leidiniams.
– – –
Teorija, susijusi su tuo, ką aš turėčiau daryti ir ko nedaryti, kartais labai stipriai nesutampa su praktika. Anksčiau per daug apie tai negalvojau, man visada atrodė, kad aš elgiuosi taip, kaip mąstau. Tačiau šį rudenį viena mergina, kalbėdama apie save, pasakė, jog viena yra tai, ką ji nusprendžia, o visai kita – tai, ką ji daro. Ir tada man atsivėrė akys – aš irgi taip elgiausi, ir vis dar elgiuosi karts nuo karto. Geriausias pavyzdys buvo IL: eidamas su draugais į kurį nors Alytaus barą galvodavau, kad jeigu jau ją sutiksiu, tai tik pasisveikinsiu, ir viskas, bet vos išvydęs ją nuspręsdavau eiti truputį pakalbėti su ja, tiesiog šiaip, žinot, kaip sekasi ir pan., o po to viskas vis tiek būdavo kaip visada: mes flirtuodavom, aš trumpam būdavau laimingas, kelias kitas dienas daug apie ją galvodavau, kol galiausiai vėl turėdavu susitaikyti su man nepalankia realybe – ji myli tą savo vyruką, nieko čia nepadarysi. Būta ir kitų pavyzdžių, sudėtingesnių ir niekšiškesnių, susijusių su kitomis merginomis, net nesinori galvoti apie tai.
Kodėl mes elgiamės neprotingai? Ar širdies troškimai yra nesuderinami su blaiviu protu? Kažkur girdėjau frazę, kad žmogus visada gauna tai, ko trokšta jo širdis. Tai baugina, nes aš dažniausiai geidžiu visai ne to, ko man reikia. Kita vertus, tai net nežinau, ar aš esu tvirtai įsitikinęs dėl to, ko man reikia gyvenime.
– – –
Yra du dalykai, apie kuriuos žmogus būna linkęs pasakoti vos ne visiems iš eilės: kai suranda antrą pusę ir kai su ja išsiskiria.
– – –
Paskutiniu metu labai daug visko prisimenu apie vieną buvusią merginą. Kai perku maisto produktus, kai plaunu indus, kai klausausi seno hardkoro, kai žvilgteliu pro langą. Atrodo, kad tik po daug metų mano prisiminimai apie ją tapo lengvi, nevarginantys. Aišku, gali būti, jog jie dabar jau per daug idiliški, iškreiptai teigiami, bet tiek to. Dabar aš suprantu, jog gyvenime tam tikru metu buvau tikrai laimingas su kitu žmogumi. Gera žinot, kad pilnatvė yra įmanomas dalykas. Viskas, kas sekė po to, buvo mano klaidos, nes aš norėjau patirti laimę su kitu žmogumi, tačiau vengiau atsiverti ir įsipareigoti, todėl viskas ir ėjo perniek.
– – –
Nesuprantu atvejų, kai moteris yra apnuoginama ir žmonės pradeda kalbėti, jog ji yra seksualumo bomba. Apnuoginta moteris yra apnuoginta moteris, su jos seksualumu tai neturi nieko bendra. Moters seksualumas, aišku, priklauso ir nuo jos išorinio grožio, tačiau svarbu yra ir tai, kaip ir ką moteris kalba, kokie yra jos įprasti judesiai (seksuali moteris paprastus dalykus atlieka kažkaip neįprastai, stebuklingai). Aišku, įvyksta dar ir cheminės reakcijos tarp tavęs ir moters, bet į tai nesigilinsiu.
Kad seksualumas daug reiškia muzikos rinkoje, visiems aišku. Tačiau aš pats niekada negalvojau apie seksualumą būtent roko muzikoje. Aišku, yra seksualūs bičai, kurie groja gitarom ir rėkia į mikrofoną, jie patenka ant žurnalų viršelių, merginos dėl jų svaigsta ir nori su jais permiegoti. O kaip yra su moterimis, grojančiomis roko grupėse? Ar jos naudoja savo seksualumą, kad padidintų susidomėjimą grupe, kurioje groja/dainuoja? Ir ar jos turi bent kažkiek to seksualumo?
Pirmiausiai pradėjau galvoti apie tai, kiek gi moterų žinau, kurios groja roko grupėse. Yra Skin iš Skunk Anansie, Guano Apesvokalistė, Alison Mosshart iš The Kills/The Dead Weather. Aišku, yra dar ir Courtney Love, bet šitą iškart reikia atmesti, nes ji man tiesiog yra atgrasi. O Cranberriesvokalistė kažkaip per daug primena mažą berniuką.. Lietuvoje – Jurga Šeduikytė, kai dainavo grupėje Muscat ir Giedrė iš grupės Empti. Bet Šeduikytė tiesiog simpatiška, o Giedrė man nė per kur neatrodo seksuali. Dar yra Analenos, Best Coast ir Kylesa moterys, bet čia iš esmės undergroundas. O kur daugiau moterų? The White Stripes keistuolė būgnininkė.. Galų gale priėjau prie Avril Lavigne. Tik neaišku, ar kas nors darė/daro iš jos seksualumo simbolį, ar ne. Gal ir daro, bet turbūt neva neformaliai seksualiai ją pateikia.
Anksčiau neturėjau išsirinkęs jokios seksualios vokalistės ar muzikantės iš roko grupės, bet dabar, kai prisižiūrėjau daug gyvų pasirodymų, supratau, jog visgi Alison Mosshart iš The Kills/The Dead Weatherišjudina mano mintis. Ir vėlgi – moteris visiškai ne mano skonio, jos drabužiai irgi kažkokie ne tokie, kartais net neišdainuoja, bet ;)
(O jei jau dėl gražių bičų roko muzikoje, tai man, aišku, gražiausias vyrukas yra Deftonesvokalistas (atmetus tą laikotarpį, kai buvo žiauriai sustambėjęs), Pearl Jamvokalistas, Frusciante ir Dave Grohl. Dar man įdomu, ar Radioheadvokalistas kam nors atrodo seksualus.)
Paskutinę dieną prieš bakalauro darbo gynimą nuo 17h pradėjau jausti didelį stresą, beveik negalėjau prisiverst pavalgyt. Ryte prabudau anksčiau, nei planavau, ėjau į dušą, nusiskutau (sąlyginai), dar kartą peržiūrėjau skaidres, bandžiau pavalgyt, bet dėl streso sugebėjau suvalgyti tk vieną sumuštinį su sūriu. Nuėjom likus pusvalandžiui iki gynimų. Ėjau gintis antras. Pats keisčiausias dalykas buvo tai, kad ta komisijos narė, kurios labiausiai bijojau (nes ji turėjo suprasti mano darbo lievumą) net akių į mane nepakėlė ir visai nieko nekomentavo, nes visą laiką skaitė kitos grupiokės darbą. Nesulaukiau jokių per daug rimtų klausimų, nors šiaip išlindo kelios pastabos.
O įdomiausia buvo tai, kad kai nuėjau gintis, tai negalėjau nepastebėt tokios leidybininkės, kuri atėjo palaikyt vienos mano grupiokės. Ji dėvėjo trumpą suknelę su gana gilia iškirpte, ir tiek jos suknelės trumpumas, tiek ta iškirptė mane labai neramino ;)
Gavau 9. Rašydamas bakalaurinį darbą planavau gauti 6 ;)
Po to ėjom valgyt super skanių kebabų iš kioskelio prie Saulėtekio pirmųjų bendrabučių. Grįžęs į kambarį numigau, nes skaudėjo galvą, o vėliau maždaug aštuoniese-dešimt išėjom išgert prie bendrabučių; buvo ir ta leidybininkė ;) Kai pradėjo lyti, susirinkom pas vieną grupiokę į bendrabučio kambarį, kur viskas tęsėsi ir tęsėsi, kol 04h atėjo apsauginis. Bet nieko baisaus nenutiko, perėjom į kitą kambarį, o 05h visi išsiskirstėm.
Prieš išeidamas leidybininkei pasakiau, kad mums reiktų eit į pasimatymą. Manau, jog iš pradžių ji nežinojo kaip į tai reaguot, paklausė ar aš rimtai, atsakiau, kad tikrai taip, tada sutiko. Taip gavau jos telefono numerį, ir šįryt prabudęs pagalvojau, kad gerai čia viskas išėjo ;) Juolab, kad vakar šauniai pakalbėjom apie savo mėgstamą literatūrą, ir šiaip.
Autobuse sėdžiu už jos, pastebėjau ją dar prieš įlipant – buvo su labai gražia suknute.
Ankstyvas saulėtas rytas, daugelis keleivių snaudžia. Lango atvaizde matau gražiai krentančius plaukus ant jos veido, jos gražias rankas, laikančias knygą. Stebėdamas ją jaučiuosi labai ramus. Norėčiau, kad tos miegančios rankos suimtų mano veidą.
Išlipęs Vilniaus autobusų stotyje žvilgsniu palydžiu ją stebėdamasis jos kojų tiesumu.
– – –
-įtariamasis-
Mergina, stovinti autobusų stotelėje, netikėtai pagauna mano skubantį žvilgsnį – viskas tik dėl jos ryžų garbanotų plaukų –, todėl aš suku akis į šalį, bet čia pat ir vėl grįžtu į ją: ji vis dar mane stebi.
– – –
-kaltinamasis-
Paskutinioji nežino, ką aš apie ją galvojau, kai buvau pirmakursis ir antrakursis. Tą patį galvojau ir trečiame kurse – kad noriu praskėst jos šlaunis virtuvėj ant stalo. Negražiai galvojau, bet taip jau būna, ypač su tomis, kurių seksualumas yra labai sunkiai paaiškinamas: ji visai ne mano skonio, o iš šono žiūrint į ją ji primena berniuką – trumpi plaukai, sportbačiai, bet vis tiek jaučiu jai tą keistą seksualinę trauką.
Dabar mes dalijamės patirtimi apie bakalaurinio darbo rašymą. Jos balsas malonus ir nosis labai graži (tokia beveik tiesi tiesi, bet atidžiau pažiūrėjus pamatai, kad ne visai tiesi), man net darosi nemalonu dėl savo ankstesnių minčių apie ją, jaučiuosi jai prasikaltęs.
Vėliau ji pavaišina mane cigarete, taip ir nežinodama, ką aš galvodavau trejus metus, kai tik išvysdavau ją. Atsisveikindami palinkim vienas kitam sėkmės. Eidamas namo galvoju, ar ji dar draugauja su tuo vaikinu, su kuriuo ją kartais matydavau. Greičiausiai jau nebe.
Sutiko moterų protingų ir sutiko moterų kvailų. Sutiko moterų pasileidusių ir sutiko moterų dorybingų. Sutiko moterų, kurios lovoje krizendavo lyg pašėlusios. Sutiko moterų, kurios lemiamą akimirką tiesiog leipdavo iš juoko. Sutiko labai orių moterų, kurios, susierzinusios dėl savo pačių neišvengiamo tokiose situacijose bejėgiškumo, laikydavosi agresyvia. Sutiko moterų, kurios visą laiką tylėdavo it kapas, ir sutiko moterų, kurių plepumas audgavo tiesiog proporcingai kūniškų potyrių intensyvumui. Sutiko moterų, kurios kalbėdavo vien apie seksą, taip pat ir tokių, kurios, priešingai, būdavo pasirengusios viskam, tačiau bet kokį mėginimą prabilti apie seksą laikydavo neperžengiamu tabu.
Sutiko moterį, kur mėgo vograuti lovoje lyg naujagimis. Ciu, ciu, niu, niu, – sakydavo Kohoutekui viena liepsninga trisdešimtmetė. Ką dalai? Bu, bu, lankytė, noliu, noliu, pipi, niu, niu, – kartodavo vis tą patį, o dezorientuotas Kohoutekas toliau darydavo savo, nors negalėdavo atsikratyti absurdiško įspūdžio, kad pirmąkart daro tai milžiniškame naujagimio vežimėlyje kokiu pavirsdavo senmergiškas brunetės butukas.
Kohoutekas sutiko moterį, kurią į pasimatymus atveždavo vyras. Sutiko vieną abiturientę, kuri po svaigaus vakaro, nusiplūkusiam Kohoutekui besirengiant palydėti ją ligi taksi stotelės, staiga pareiškė turinti dar porą valandų pasėdėti ir išgerti degtinės, nes jeigu grįš namo pernelyg anksti ir pernelyg blaivi, tėvai kaipmat susitokės, jog kažkas netvarkoj. Kohoutekas sutiko moterų, kurios eidavo su juo, nes daugybę metų būdavo nelaimingai įsimylėjusios ir dėl to daugybę metų eidavo su kiekvienu.
– – –
– Bet esmė ta, Kohoutekai, jog tu apskritai jauti fatališką potraukį, – kalbėjo toliau daktaras, – gražioms ir išsilavinusioms moterims. Imkim, pavyzdžiui, personą, kuri yra mūsų disputo objektas, toji, su kuria nežinia ką daryti, toji, kuri aplankė tave neįspėjusi, – Ojermahas juokėsi, savo paties minčių pralinksmintas <…> Norėjau tik pasakyti, kad ji be proto graži arba, veikiau, neapsakomai žavi. Tie vos vos asimetriški bruožai, dieviška galva, neregėta šukuosena… Atkreipk dėmesį, Kohoutekai, kad tavo aktuali moteris iš, galima sakyti, paprasčiausių tipiškos šatenės plaukų sugebėjo padaryti dekadanso požiūriu pribloškiančią šukuoseną. Ak, – negalėjo atsižavėti Ojermahas, – tas jos nežymus žvairumas, tos jos šiek tiek iksiškos kojos…
– Iš kur, sakykite, jūs žinote, kad jos kojos šiek tiek iksiškos? – Kohoutekas staiga atsitiesė, pakuroje pagaliau ėmė blėsčioti pirmosios leisgyvės liepsnelės.
– Moteris, turinti tokią nepakartojamą išvaizdą, privalo turėti šiek tiek iksiškas kojas, – tvirtai atkirto Ojermahas.
– – –
lengvai skaitomas, tragikomiškas romanas apie tai, kaip vyro meilužė ima ir atvažiuoja pas jį į namus gyventi, nors ir žino, jog jis turi žmoną, vaikų ir t.t. Jerzy Pilch ir toliau lieka mano lenkų rašytojas nr.1. o dar tai, jog jis parašė „iksiškos kojos“, yra visai nuostabu, nes po tiek daug laiko aš pagaliau sužinojau, kaip galima pavadinti tą seksualų kojų tipą ;)
whichever tyrant lost his head, promise me that you will be careful. careful to not fall in love with your enemies, for when you fight monsters it's at the risk of becoming one yourself.
arsonist's prayers 