Senstančios

Kai augi, kitų žmonių amžių vertini labai abstrakčiai.

Tavo kartos vaikai yra tiesiog „vaikai“. Vyresnės kartos kiemo vaikai yra apibrėžiami kaip „kiemo didžiuliai“. Tavo seneliai ir visi, kas į juos panašūs, yra seni žmonės, nors tu nelabai suvoki ką reiškia senatvė, kai sendami jie ima ir numiršta. O sunkiausia suvokti tėvų amžių – tau artimiausi žmonės praleidžia tiek laiko šalia, jog tu nesugebi pamatyti kaip jie sensta.

Augdamas gyvenau su mama. Mama visada buvo vienoda, nesikeičianti – ir dabar, norėdamas aprašyti jos išvaizdą, supratau, kad vieninteliai dalykai, kurie man iškyla atmintyje galvojant apie mamos išvaizdą yra didelės akys ir tamsūs plaukai. Tai dalykai, kurie niekada nesikeitė; geriau pagalvojęs turėčiau parašyti, jog jos figūra taip pat nesikeitė – ji nei priaugdavo, nei numesdavo svorio.

Niekad nepagalvojau, kad mama sensta. Kad einant laikui, man augant, ji sensta. Ji niekada neatrodė senstanti, ji tiesiog buvo mano mama, ir tiek.

Jos miegamajame, rėmelyje prie veidrodžio yra mūsų nuotrauka, daryta kažkokioje foto studijoje. Joje aš sėdžiu jai ant kelių, o ji įsitaisiusi pintame krėsle. Aš dėviu marškinėlius be rankovių su Tomu ir Džeriu, mama – kažkokią tamsiai raudoną palaidinę. Mano veidą puošia dvi pieninių dantų eilės, o mamos veidas atrodo pavargęs, nuotraukoje mama atrodo senesnė nei tada, kai baigiau mokyklą.

Kartą paklausiau mamos apie tą nuotrauką, kodėl ji tokia pavargusi atrodo. Ji, žinoma, neprisiminė. Vėliau tą patį nuovargį pastebėjau ir kitose nuotraukose, ypač iš laikotarpio, kuomet mano tėvai bandė sugyventi kartu. Tose nuotraukose, kurios apima maždaug 2 metų laikotarpį, mama atrodo dar labiau pavargus, išsekus.

Kartą paklausiau mamos apie vėlesnes nuotraukas, kodėl ji tokia išsekusi atrodo. Ji nesuprato, apie ką aš kalbu, todėl turėjau parodyti tas nuotraukas jai pačiai. Jas apžiūrėjusi linktelėjo galvą, sako tikrai atrodžiau prastai. O tada užvertė nuotrauką ir pasakė, jog gyvenimas kartu su tėvu turėjo savo kainą.

Nuotraukose, kurios seka po išsiskyrimo su tėvu, mama užfiksuota daug gražesnė, o vėliau, maždaug per paskutinius mano metus mokykloje ir po jos baigimo mama atrodo brandi, graži moteris. Sunku, aišku, įvertinti savo motinos grožį, bet aš manau, kad suprantu tuos vyrus, kurie dėl jos vienu ar kitu metu pamesdavo galvą – suprantu ir užjaučiu.

Niekada negalvojau, jog mano motina sensta, ir pirmą kartą tai pastebėjau per jos penkiasdešimties metų jubiliejų. Tai įvyko svečiams renkantis, kuomet jie visi mamai teikė gėles ir dovanas, o ji jas priiminėjo. Filmuodamas viską iš šono, pirmą kartą pagalvojau, jog mano mama senstelėjo. Dabar, kai galvoju, net nežinau, kodėl tada taip pagalvojau, bet nuo to laiko kaskart grįžęs namo vis surandu įrodymų, jog mama tikrai sensta. Pats tvirčiausias įrodymas – vieną kartą išvysta žilų plaukų sruoga. Kai ją išvydau, ilgai įsistebeilijau, nes mamai nuo seno dažant plaukus niekad nebuvau matęs, kad mama turėtų žilų plaukų. Taip pat kartais pagalvoju, kad mama pamažu pilnėja ir tuo visai nesirūpina. O be visų išorinių dalykų, ji tampa vis konservatyvesnė, ir dabar tik su šypsena galiu prisiminti, kai mama, man būnant paaugliu, kartais karštais puldavo ginti rūkančias moteris, nors pati nerūkė ir net smerkė (?) rūkymą.

Kai supratau, kad motina sensta, tada pradėjau ir kitų moterų amžių pastebėti.

Kurį laiką dirbant senajame darbe neatsistebėdavau kolege R. Ji buvo turbūt kiečiausia mano sutikta pardavimų vadybininkė, maždaug mano mamos metų, kuri gyveno neva nesirūpindama ką apie ją galvoja kiti, buvo pakvaišusi dėl batų ir visada atrodydavo gerai. Bet po kurio laiko, važinėjant su ja pas klientus, klausydamas jos kalbų apie jos draugą, supratau, kad ji irgi stengiasi. Stengiasi nesenti, išlikti moteriška, graži, stengiasi žavėti kitus vyrus, norėdama gauti trumpalaikį dėmesį – tiesiog tam, kad pasijustų moterimi, pasijustų turinti galią vyrams.

Vieną dieną mums kartu pietaujant ji paklausė, kiek metų jai duočiau, ir aš pasakiau, kad ji neturėtų rūpintis dėl amžiaus, kad ji atrodo gerai, nors tuo pačiu metu kelis kartus vis žvilgtelėjau į jos rankas, tarsi norėdamas įsitikinti ką pats apie jos amžių manau.

Rankos išduoda moteris.

Tiek ji, tiek aš žinojom, kad ji sensta.

Tą patį vakarą, kai apsistosim nakvynės namuose, ji išsitrauks džinsus, odinę striukę ir gražius batus ir išvyks aplankyti vyro į ligoninę, kurioje jis dirbs. Ten, neradusi jo, sukels tikrą sąmyšį, primygtinai reikalaudama pakviesti jį greičiau. Kai jos paklaus, kas ji tokia ir kodėl jai taip skubu pamatyti būtent tą gydytoją, ji išdidžiai pasakys – nes jis mano vyras.

Kaskart, kai pagalvoju apie šią sceną, nusišypsau.

Svarbiausia nesusitaikyti su senėjimu.

Max Frisch „Montaukas”

Max Frisch
„Montaukas”
Puslapiai: 168
Išleido: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2011 m.
Tiražas: 1500 egz.
Apipavidalinimas: Romas Orantas

„Prisimenu moterį, kuri visus dešimt pirštų kruvinai nusidraskė į tinkuotą tualeto sieną, man prisipažinus apie sulaužytą ištikimybę. Kraują ant tinko pamačiau vakare, žaizdotus jos pirštus – tik kitą rytą. Dar prisimenu moterį, kuri pakyla iš lovos skambinti sutuoktiniui į darbą. Skambinu iš būdelės, sako ji. Aš stengiuosi negirdėti, o po geros valandos trise valgome…“ (p. 99)

Su Max Frisch kūryba man jau yra tekę susipažinti – skaičiau romaną „Homo faber“ ir mačiau pagal jo pjesę pastatytą spektaklį „Damos vizitas“. Nors romanas „Homo faber“ knygos skaitymo metu didelio įspūdžio nepaliko, praėjus kuriam laikui prisimenu jį kaip savitai įdomų romaną; o štai per „Damos vizito“ spektaklį kaip ir pagrindinis veikėjas pasijutau toks dėl visko kaltas, jog norėjosi žliumbti arba skradžiai žemę prasmegti.

Apysakoje „Montaukas“ Max Frisch tikslas – aprašyti savaitgalį tokį, koks jis ir buvo, nieko neprikuriant ir nesistengiant visko pagražinti. Savaitgalio ašis – kelionė į Montauką su daug jaunesne mergina Lina. Veikėjai vaikštinėja, kalbasi, o didžiausią apysakos dalį užima pagrindinio veikėjo aplinkos, žmonių stebėjimas bei grįžimai mintimis į praeitį, praeities dalykų įpinimas į pasakojimą, kuris tarsi yra susikoncentravęs į vieną savaitgalį; vėliau rašytojas išvis atsisako tikslo pasakoti apie vieną savaitgalį, nes jo kelionės po savo gyvenimo prisiminimus taip dažnai vedžioja į tai, kas vyko prieš ir po aprašomo savaitgalio, jog tas savaitgalis nebetenka aktualumo.

Apysaką skaityti nėra lengva – perskaitydavau daugiausiai 20 puslapių ir dėdavau knygą į šalį. Bet nepaisant to, knyga teikė malonumą. Jei skaitant Max Frisch romaną „Homo faber“ jaučiau kažkokį nepasitenkinimą neįprastu autoriaus stiliumi, tai dabar jo pasakojimo stilių įsimylėjau, ir „Montauką“ laikau vienu įsimintinesnių kūrinių, kuriuos skaičiau pastaruoju metu. Įdomu tai, kad Max Frisch savo kalba sukuria nei itin niūrų, nei itin skaudų, bet kažkokį tarsi nerimo šešėlyje skendintį pasaulį, kuriame nėra nei džiaugsmo, nei tikros kančios. Net jo jausmai jaunesnei moteriai Linai aprašomi subtiliai – iš esmės net sunku save įtikinti, jog ji jam patinka.

„IT IS POINTLESS

sako Lina, kai jis vis dėlto ją pabučiuoja. Sėsdamasi ant sofos ji nusispyrė batus ir be šitų kamštinių koturnų ji, žinoma, žemesnė, nedaug, truputį žemesnė. Tai jį nustebino. Lina atsakė į bučinį, bet jo rankas nuo klubų atitraukė, be skubos, tik su švelniu tikrumu; jos atsakymas nėra gėdinantis, nes ji pavadino jį vardu; nėra nemalonus, tik aiškus. Paskui ji atneša albumą. Jis nemėgsta nuotraukų, bet turi elgtis, kaip pridera svečiui. Koledžo studentės vestuvių Floridoje nuotraukos: Lina baltais drabužiais, ne tokia liekna, kaip dabar, rankoje didelis gėlių pėdas, vestuvininkų būrelis po palmėmis. I GOT MARRIED AS A VIRGIN, – sako ji, – THAT SHOULD NOT BE ALLOWED.“ (p. 57)

„Montauke“ gausu užuominų apie baimę pasenti, prarasti blaivų protą, neišvengiamai artėjančią mirtį: atmintyje iškyla Romain Gary prieš gyvenimo pabaigą parašyti kūriniai – tiesa, ten senstantys prancūzų vyrai bijojo ne mirties, bet kad nebegalės patenkinti moterų.

Jei reiktų kaip nors reziumuoti patirtį skaitant „Montauką“, nuoširdžiai turėčiau pasakyti, kad niekam šios knygos nerekomenduočiau skaityti. Bet jei tau patinka minčių srautai, veiksmo nebuvimas, klaidžiojimai praeityje, slogi asmenybės krizės nuotaika – tada pirmyn.

„MY LIFE AS A MAN:

kai atsitiktinai, pavyzdžiui, kokios nors koncertų salės fojė pamatau savo vaikų motiną, jos veidą, drovų, jau nuo seno paženklintą širdgėlos bruoželiu, gerą veidą, vyresniame amžiuje netgi atviresnį, bet visuomet sutrikusios nekaltybės veidą, aš suglumstu. Žvelgiu į ją su didžia pagarba ir stebiuosi, kad esu trijų jos vaikų tėvas.“ (p. 86)

Atmintys

Mano diedukas Vytautas buvo netikras mano diedukas. Kai tai sužinojau (ar supratau), man buvo maždaug 10-11 metų. Tai nieko nepakeitė – diedukas buvo geras, o su metais dar ir kietas pradėjo rodytis. Žinojo labai daug istorijų, kurios vėliau man tapo be galo įdomios. Gal dėl savo pasakojimo būdo jis man ir panašus į Jurgį Kunčiną.

Prieš kelis mėnesius paėmiau iš močiutės visas jų turėtas nuotraukas, nes nerimavau, kad močiutė nuotraukas taip giliai kur nors nukiš, jog po to jų rasti bus neįmanoma. Didžiausią jų dalį sudaro nuotraukos iš laidotuvių, po to seka nuotraukos iš dieduko tarnavimo kariuomenėje laikų. Šiek tiek nuotraukų yra iš jo vaikų Pirmosios komunijos arba mokyklos karnavalų. Ir yra tų tokių mažų kitų žmonių nuotraukėlių, kurių kitoje pusėje tie žmonės kokį nors trumpą tekstuką parašo.

Žiūrėdamas nuotraukas negaliu suvokti, kad jose užfiksuoti žmonės kažkada gyveno, o kai kurie vis dar yra gyvi. Fotografijos kaip meninis filmas apie senus laikus: kaimai, mirę senoliai, miręs naujagimis, jų juodos burnos, karstas leidžiamas į duobę, o čia jau ir krikštynos, Pirmoji komunija, diedukas šoka, kaimo muzikantai, diedukas pajūry, visos tos nuotraukos, kurios skirtos atminimui, tarsi žmonės iš tiesų būtų planavę dar kažką atsiminti: dabar visų jų atmintys guli niekam neaktualios, nereikalingos, pelėsių paveiktos, nieko nereiškiančios.

 

 

Vienas iš pavyzdžių su užrašu, kuris man ganėtinai liūdnai skamba:

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Ferdinandai, kaip tau viskas baigėsi? Ar baigėsi jau?

Pirmą kartą dieduko pirmąją žmoną pamačiau per jo laidotuvės. Atėjusi pareiškė, kad jo pavardė ne Kondratavičius, o Kandratavičius. Mama susinervino. Dieduko pirmoji žmona toliau kalbėjo, kad mes padarėm klaidą, išsitraukė savo pasą ar asmens tapatybės kortelę ir parodė, kad jos pavardė yra kAndratavičienė, o ne kOndratavičienė. Mama dar labiau susinervino. Iš tiesų diedukas buvo kOndratavičius, o jo pirmosios žmonos dokumentuose nuolatos buvo A, o ne O – kažkada įsivėlė klaida, kuri tęsėsi ir tęsėsi.. Radau vieną nuotrauką, kurioje diedukas yra su savo pirmąja žmona:

 

 

 

 

 

 

 

 

Tokia tipinė sovietinių laikų porelė, ar ne? Jos vardas galėtų būti Mašenka, o dieduko – ne, diedukui vis tiek tinka Vytautas.

Šiaip įdomi nuotrauka:

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Man visada buvo įdomu, ar diedukas buvo mergišius jaunystėje. Jo studijų metai (vieneri metai Vilniuje, nes metė studijas) mūsų šeimoje visada buvo įdomi tema, tačiau aš apie tą dieduko laikotarpį spėjau labai mažai sužinoti. Kita vertus, diedukas buvo iš tų žmonių, kurie nekalba apie meilę.

Čia – gražiausia moteris iš tos serijos mažo formato fotografijų, kuriose yra užrašai ar palinkėjimai. Šios nuotraukos kitoje pusėje yra lakoniškas užrašas: Vytautui – Birutė. Moters nosis labai įdomi.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pabaigai – natiurmortas, apie kurio atsiradimą niekas nebegali papasakoti.

Leitenanto Mirtis

kaip ramu
net girdi
kaip mirtis artėja

murzinais langais
dulkėtomis lentynomis
nežymiai sujuda užuolaidos
laikrodžio rodyklėmis
šešėliais ant kambario sienų
ir jau visai šalia tavęs
virpteli oras

pagaliau tu sulaukei to
kas buvo nulemta
pagaliau tu pasiekei
savo finišą

Charles Bukowski Vertimai (2)

Ar jūs geriate?

išplauta ant kranto
geltona užrašų knygelė
vėl čia.

aš rašau lovoje
kaip ir praėjusiais metais.

pirmadienį apsilankysiu
pas gydytoją.

„taip, gydytojau, silpnos kojos, svaigulys,
galvos skausmai, skauda ir nugarą“

„ar jūs geriate?“ jis paklaus.
„ar jūs darote mankštą,
ar vartojate vitaminus?“

aš manau, kad tiesiog
sergu gyvenimu,
tomis pačiomis
pasenusiomis, bet kintančiomis
aplinkybėmis.

net hipodrome
aš žiūriu kaip bėga žirgai,
ir tai atrodo beprasmiška.
aš išeinu anksti,
kai tik nusiperku bilietus
likusiems bėgimams.

„išeinat?“ klausia motelio klerkas.
„taip, tai nuobodu“ atsakau jam.
„jeigu jums pasirodys nuobodu išėjus“,
jis sako man,
„jums derėtų sugrįžti čia“.

taigi štai aš ir čia,
atsirėmęs į pagalves,
vėl
tiesiog senas vyrukas,
tiesiog senas rašytojas
su geltona užrašų knygele.

kažkas ateina
grindimis
link manęs.
o, šįkart
tai tik
mano katė.

– – –

Nesvajojantys

senos pražilusios padavėjos,
dirbančios kavinėse naktį,
pasidavė,
ir kai aš einu šviesiomis gatvėmis
ir žiūriu į ligoninių langus,
matau, jog jiems tos šviesos nėra.
aš matau žmones, sėdinčius parkuose ant suoliukų,
ir pagal tai, kaip jie sėdi ir žiūri,
aš suprantu, jog jie taip pat pasidavė.

aš matau žmones, vairuojančius automobilius,
ir pagal tai, kaip jie vairuoja savo automobilius,
aš suprantu, jog jie nei myli, nei patys yra mylimi,
nei galvoja apie seksą.
viskas užmiršta kaip senas filmas.

aš matau žmones parduotuvėse
ir prekybos centruose,
vaikštančius po skyrius
ir perkančius daiktus,
ir pagal tai, kaip jų drabužiai gula ant jų,
kaip jie eina,
ir pagal jų veidus ir šypsenas,
aš suprantu, kad jiems
niekas nerūpi.

aš matau šimtą žmonių kasdien,
kurie yra visiškai pasidavę.

jeigu aš nueinu į hipodromą
ar sporto varžybas,
aš matau tūkstančius,
kuriems niekas nerūpi,
ir jie patys niekam nerūpi.

visur matau tuos, kurie
trokšta tik maisto, pastogės, drabužių,
ir nieko daugiau;
jie sutelkę dėmesį tik į tai,
daugiau neturi jokių svajonių.

aš nesuprantu, kodėl tie žmonės
nedingsta,
aš nesuprantu, kodėl tie žmonės
neišnyksta,
kodėl debesys
jų neužmuša,
arba kodėl šunys
jų neužmuša,
arba kodėl
gėlės ir vaikai
jų neužmuša,
aš nesuprantu.

man atrodo, kad jie yra nužudyti,
tačiau vis tiek aš negaliu susitaikyti
su faktu, jog tų žmonių yra tiek daug.

kiekvieną dieną,
kiekvieną naktį
jų yra vis daugiau
metro ir pastatuose,
ir parkuose.

jie nejaučia jokios baimės dėl to,
kad nemyli nieko
ir niekas jų nemyli.

tiek daug daug daug
mano bičiulių.

Charles Bukowski Vertimai

Klausimas ir atsakymas

jis sėdėjo nuogas ir girtas kambaryje
vasaros naktį
peilio ašmenimis krapštydamas nagus
šypsodamasis, galvodamas
apie visus laiškus, kuriuos gavo
kurie sakė, kad
tai, kaip jis gyveno ir apie ką rašė –
tai vertė juos eiti pirmyn
kai viskas atrodė beviltiška.

padėjęs peilį ant stalo
jis pasuko jį pirštu
ir šis sukosi mirkčiodamas
nuo apšvietimo.

kas, po velnių, išgelbės mane?
jis galvojo.

kai peilis sustojo sukęsis
paaiškėjo atsakymas:
tu pats turi
išgelbėti save.

vis dar šypsodamasis,
a.) jis prisidegė cigaretę
b.) įsipylė dar išgerti
c.) pasuko peilį dar kartą.

– – –

So now?

žodžiai atėjo ir išėjo,
sėdžiu liguistas.
telefonas skamba, katės miega.
Linda siurbia.
aš laukiu, kada gyvensiu,
laukiu, kada mirsiu.
norėčiau būti šiek tiek drąsesnis.
menka paguoda,
apie kurią nežino medis, augantis lauke:
kasdien stebiu kaip jis juda nuo vėjo
popiečio saulės šviesoje.
nėra ką pasakyti,
tai vien tik laukimas.
visi susiduria su juo vieni.
o, kažkada aš buvau jaunas,
o, kažkada aš buvau neįtikėtinai jaunas!

– – –

Priežastis ir pasekmė

geriausieji dažnai miršta
pakėlę ranką prieš save
vien tik tam, kad pabėgtų,
o tie, kurie lieka,
niekada taip ir nesupranta,
kodėl kažkas galėjo norėti
pabėgti
nuo jų.