Posts Tagged ‘Šiaurės Atėnai’

Pavasarių šimtas

2017/05/09

Kai ateinu į restoraną, G. jau sėdi už staliuko. Atsiprašau, kad vėluoju, ir iškart einu į tualetą. Kodėl vėluoju – reikėjo nusipirkt kremo veidui, nes kaip tyčia veido oda taip išsausėjo, jog tai akivaizdžiai matosi. Nuėjęs į tualetą tepu kremą ant veido, tepu atsargiai, kad neišsitepčiau per daug. Šitaip stengtis dėl G. truputį kvaila, galvoju tepdamas kremą ant veido, todėl surandu sau pateisinimą – ne dėl G. taip elgiuosi, aš šiaip bandau normaliai atrodyti.

Sugrįžęs į salę prisėdu prie staliuko, ateina padavėja, mes užsisakom picą. Po to gurkšnojam alų ir kalbamės. Aš jaučiuosi nejaukiai, tarsi pavargęs po visos dienos, galvoju apie maistą, žiūriu vis kažkur pro šalį.

Kalbamės apie festivalius, muziką, knygas, studijas ir darbus.

Mintyse nuolatos kartoju sau: ji už mane vyresnė. Graži, gerai rengiasi, turi humoro jausmą, o svarbiausia – ji yra buvusi kažkada man didelę įtaką padariusio vyruko mergina. Mums bekalbant aš vis paminiu jį, tačiau ji visai nelinkusi apie jį kalbėti. Mano problema – suvokiu G. kaip to vyruko dalį, kaip jo nuosavybę. Susipažinau su ja gal 2007 metais, taigi mes pažįstami 10 metų, o aš vis tiek ją priimu tik kaip to vyruko antrą pusę; mano supratimu, G. nėra savarankiška asmenybė.

Galvoju kažin ką galvotų tas vyrukas, jei mus dabar sutiktų kartu.

Dabar man jau nesuprantama, kodėl taip įnirtingai kviečiau ją kartu pavakarieniauti.

***

R. sako: praėjusį pavasarį mes daug dažniau susitikdavom!

Aš galvoju: praėjusį pavasarį buvau tave įsimylėjęs.

Praėjęs pavasaris – stengiuosi apie jį negalvoti.

***

Šis pavasaris – maisto gaminimas, valgymas, X failų ir Eerie Indiana žiūrėjimas, sniegas gegužės mėnesį, neišsivystęs santykis su M., negeriu vienas, gaunami kvietimai į vestuves, bent trumpam stabili finansinė padėtis.

***

Praėjęs pavasaris – tai nebuvo meilė, tai buvo kur kas blogiau – ne savo, o kito žmogaus gyvenimo gyvenimas.

Kai gyveni kito gyvenimą, anksčiau ar vėliau skaudžiai nusivili. Toks pat rezultatas būna, kai nori pažinti žmogų kuo geriau – anksčiau ar vėliau tas pažinimas tave įskaudins.

***

Penktadienis su R. buvo velniškai smagus.

Šeštadienį sėdu į autobusą ir važiuoju į Alytų, sekmadienį – motinos diena.

Po vakar man trūksta miego, autobuse tvanku, akiniai nuo saulės galėtų būti tamsesni, nes man vis tiek viskas per ryšku, bet nepaisant visų šitų nepatogių aplinkybių, aš laikausi tvirtai įsikibęs ką tik įsigytų Šiaurės Atėnų, ir skaitau, kol pavargstu. Po to užsižiūriu priešais save – ten sėdi mergina, ji skaito kažkokią knygą, tik aš nematau, kokią. Man patinka kaip atrodo jos viršugalvis, gražūs šviesūs plaukai, simpatiška nosis, kuri kartais pasirodo pro tarpą tarp sėdynių.

Atsigeriu vandens.

***

Sekmadienį – nerimas nuo pat ryto.

Iš Alytaus grįžtu anksti, nes 18 val. jau turiu dalyvauti skaitymuose (vienas iš „Lietuva skaito“ renginių). Ten sutinku pažįstamas, pasidaro jaukiau, bet vis tiek nesu nusiteikęs skaitymams.

Dar sutinku Mindaugą su drauge Egle. Su Mindaugu susirašinėjom kažkada el. laiškais, tai buvo maždaug 2006–2008 metais. Jis rašė eilėraščius, man jie patiko. Nežinau, kodėl susirašinėjom, gal kažkaip per hardcore.lt forumą susipažinom ir apsikeitėm kontaktais. Niekad negalvojau, kad jį kada nors sutiksiu, o štai dabar stovi su drauge, kalbamės; kažkaip šilčiau viduj pasidaro man.

Skaitau pats pirmas, atsistojęs sakau: laba diena, esu Povilas Šklėrius, prastos literatūros rašytojas; aš jau išgėręs porą alaus, skaitau greitai, suprantu, kad galėčiau padaryti ilgesnius tarpus tarp kai kurių eilučių, bet tiek to, man viso to išvis nesinori, bet pasižadėjau, tai reikia įvykdyti.

Vėliau klausau kitų, geriu alų, juokaujam su L. ir jos drauge, dar vėliau – šokiai pagal rokenrolą, visi žmonės kažkur išėjo, dar vėliau – stoviu vienas prie išjungto mikrofono ir dainuoju kažkokią Junius Meyvant dainą, mes likom trise bare, dar vėliau – su L. ir girtutėle R. einam į kitą barą, ten paimam po vieną alaus, bet aš jau pavargęs, išsikviečiu taksi, kartu paimu R. ir išvažiuoju.

***

Bučiuoju tave, nes man linksma.

***

Mane visada stipriai sutrikdo tas kartais pasireiškiantis stiprus seksualinis potraukis, kurį netikėtai iššaukia kokia nors mergina. Kovodamas prieš jį, aš ignoruoju tą merginą, net jei ją pažįstu ir turėčiau iš mandagumo pasisveikinti. Nepaisant to, mane siutina mintis, kad kažkas mane veikia taip stipriai, kad aš elgiuosi kvailai, kad esu prigautas nepasiruošęs, kad negaliu kontroliuoti situacijos.

Lapkritis

2016/11/18

„Rašytojas nuolat klausia savęs, kokia forma aš galiu sąžiningai aprašyti savojo „aš“ patiriamą pasaulį. Tai yra kiekvieno rašytojo kompromiso su savuoju „aš“ paieškos išeities taškas, o tai drauge yra neišvengiamas kompromisas su tiesa – tiek, kiek jos atsiskleidžia manajam „aš“. Štai kodėl skaitant savo paties kūrinį dažniausiai apima ir Prufrokui būdingas jausmas: „Tai visai ne tai… tai visiškai ne tai, ką turėjau omenyje…“ Rašymas tampa saviapgaule, savotiška nesėkme.“ (Zadie Smith)

http://www.satenai.lt/2016/10/07/klysti-geriau/

http://www.satenai.lt/2016/10/21/klysti-geriau-2/

***

Iškentėta diena.

vėl pamečiau sielą, vėl

Košmarų pilna naktis.

***

Nubudau 8 val., atsikėliau ir kurį laiką sėdėjau ant sofos. Apžvelgiau savo kambarį, viskas atrodė kaip visada. Tada atsistojau ir nuėjau prie lango. Rytas buvo šlapias, už lango tirpo sniegas, ant palangės buvo prikritę cigarečių pelenų iš šeštadienio nakties. Nuėjęs į virtuvę pasidariau kavos, tada išsiploviau galvą, grįžęs į virtuvę pasidariau du sumuštinius. Prisėdau prie stalo, valgiau, po to skaičiau naujienas, tikrinau paštą ir t.t. Galiausiai išėjau į darbą, bet dar prieš tai užsukau į biblioteką. Ir visur, kur ėjau ir kur buvau, jaučiau keistą ramybę. Rami, beveik tuščia Kalvarijų gatvė; snaudžianti biblioteka; nedaug žmonių 10 maršruto autobuse. Ir tas jausmas – tarsi būtų viskas po Kalėdų, tokia keista ramybė.

Tarsi manęs jau nebūtų.

***

Nerimastingas interviu su Marijum G.

Keista kalbėti apie šviesų romaną, kai žinau, kas iš tiesų sekė po jame aprašomų įvykių.

***

Kartais man atrodo, kad Vakarų žmonės su nekantrumu laukia kažkokios baisios tragedijos.

***

Po to ta keista ramybė mane aplankė vėl.

Išlipu T. Ševčenkos stotelėje, einu gatve. Nors aplink yra žmonių ir važinėja automobiliai, man vėl viskas taip tylu atrodo. Pasuku į Naugarduko gatvę, artėju link picerijos, kurioje kažkada dirbau. Tai buvo melo ir įtampos kupina žiema. Kartu tai buvo jauki žiema su mylimu žmogumi.

Pradeda snigti. Vytenio gatvėj visai nėra žmonių.

Tą žiemą aš mylėjau. Dabar – jokių vertybių, jokio tikslo, jokios saugios minties ar idėjos, už kurios galėčiau dar užsikabinti. Tik šita keista tyla, stovint vienam prie pėsčiųjų perėjos. Laikas, kurį galėčiau pavadinti „po visko“. Tas vis dažniau aplankantis supratimas, kad aš pasibaigiau – lėta mirtis.

***

Pats sau nepažįstamas.

Elfų Porno

2012/01/25

Pasnigo, ir man pasidarė ramiau.

Žiemą visada taip, aišku, jei tik yra sniego. Praėjusi žiema dėl to buvo itin rami, jei viską gerai pamenu. Nežinau, kas man nutinka žiemą, bet pasirodęs sniegas tarsi užglaisto mano neramų protą. Žiemą puikiai galiu pailsėti nuo savęs, nesibaiminu dėl savo charakterio ydų. Dažnai tai būna ir pats darbingiausias laikotarpis, praėjusi savaitė buvo puikus to įrodymas: dirbau daug su visokiais trukdžiais, tačiau penktadienį nė kiek nejaučiau nuovargio, ir paskutinę darbo valandą darbavausi net su ugnele. Aišku, kartais sunku suprasti ir paaiškinti, iš kur tas užsidegimas atsiranda dirbant archyvaro darbą, bet manau, jog tai visada yra susiję su mano keista (stipria) motyvacija dirbti gerai.

– – –

Šiandien perskaičiau Pauliaus Norvilos tekstuką Šiaurės Atėnuose, patiko. Visada įdomu skaityti, kai parašo pažįstami žmonės.

– – –

Miglė parodė dainuojančius arkliukus, trumpas malonus užsiėmimas ;)

– – –

Jau dvi savaites mintyse dėstau tekstą (ypač per pietų metu darbe), tikiuosi užrašytas jis bus toks pats neblogas, kaip kad jį įsivaizduoju.

– – –

Vieną vakarą su draugais juokavom juokavom apie elfų porno (elfų porno; vienaragių porno; tarprūšinis porno – elfai su vienaragiais), o pasirodo, kad, va, iš tiesų nėra tai iš piršto laužta ;) Bulvarinis skaitalas 5braškės patalpino straipsnį apie moterų seksualines fantazijas, kuriose ir elfai paminėti ;)

Kiti Žmonės

2011/11/25

Metų muzikinis atradimas – grupė The Dead Weather. Pasiklausymui:

– – –

Gražūs žmonės rašo: “Su ta moterimi, kuri artėja šaligatviu link manęs, aš noriu nueiti į artimiausią madingų drabužių parduotuvę. Ji rinktųsi megztukus, džinsus, o aš visas laimingas bėgiočiau ieškoti jai reikiamų dydžių. Ji kikentų kabinoje. Sakytų oi, jei pro liemenuko kraštą jai išslystų nedidelė krūtis. Apsipirkę atsisveikintume iki kito karto.”

Rašo puikiai, įrašas apie moteris primena man mano rašymą/ilgus pagalvojimus, o įrašas apie stiuardeses irgi gražus. Šis blogas – tikras atradimas man.

– – –

mariekė vis dar rašo gerai: “<…> kai jis nurenginėjo mane, aš galvojau, kaip tu juokdavaisi, kad aš visada nusirengiu pirma ir jau nuoga lovoje laukiu tavęs, o kai pradėjome mylėtis, aš, toji, kuri tikėjo, kad penio dydis nesvarbu, svarbu jausmai, prikandau lūpas pamačiusi, kad tavo buvo daug didesnis. man buvo taip šalta. o tu, o tu ar jau mylėjaisi ne su manimi?”

– – –

O Šiaurės Atėnuose lapkritį buvo išspausdintos ištraukos nuostabaus Elizabeth Fischer teksto. Štai kelios jų:

ji pasitikinti savimi. aukštai iškelta galva, žvilgsnis nukreiptas į priekį, pirmyn, visada pirmyn, ji sako. pro duris, žemyn gatve, aukštyn keliu, sudie, puiku, tuomet aš iškeliauju, iškeliauju. tada ji pagalvoja, aš kalbu su savimi. ji pagauna save kalbančią su savimi. atsargiai, tyliau dabar, galvoja ji eidama. nes žmonės pamanys, kad aš pamišusi. ar aš pamišusi. tada ji nusijuokia iš savęs, aš to neturiu omenyje.

ji dažnai svarsto, gal pasikeisti vardą, gimimo datą, mirties datą. šis pilkas egzistavimas tampa našta, jis neturi jokios prasmės, aš esu nesąmonė. tai, kas aš esu ar kuo tapau, neturi jokios prasmės. jai atrodo, kad tai, ką ji daro, yra pastangos, kad tai neišnyktų, mano silpnas ryšys su genetine maišatimi, kuri supa mane, sako ji. graudu, ar ne taip, sako ji. bet tada ji sako, galbūt man nelabai tai rūpi, tik kartais, kai aš noriu, kad tai būtų kaip nors kitaip. kažkas, kas mane nustebintų, kažkas, kas mane užmigdytų. aš taip mėgstu staigmenas. vaistus, sako ji, nuo varginančios ligos.

Kaifavau skaitydamas. Netrukdė net tai, kad iš tiesų nepilnai supratau, apie ką yra rašoma, bet pats tekstas – pats tekstas užburiantis ir įtraukiantis, sukeliantis daug trumpų vaizdinių mano galvoje.

– – –

Aistė parašė gražų eilėraštį:

kartais laimė guli šalia ir yra su barzda

tom naktim
sumišusiom su alaus kvapu
ir cigarečių dūmais įsiskverbusiais
mums į plaukus
tom naktim
kai visa suskęsdavau jame
tarp pūkinių antklodžių
ir tankaus kvėpavimo
tom naktim
kai jis šnibždėdavo man
kad mane myli
kad mane saugos
tom naktim
kai taip ir neužmigus
ateidavo rytas
ir jis atnešdavo atsigerti
tom naktim
kai norėdavau tikėti viskuo
kas vyksta
kas vyko
kas galbūt įvyks rytoj
tom naktim
jis buvo mano laimė
mano pilnatvė
mano nuodėmė ir
mano poreikis
mano kūno dalis
tom naktim
būčiau atleidus jam viską
būčiau atidavus jam viską
būčiau patikėjus bet kuo
tom naktim
jis buvo viskas
dėl ko pynėsi
mano paauglystės klystkeliai
dėl ko anksčiau nesugebėjau
užvert barų durų sau už nugaros
jis buvo viskas
ko aš jau nebetikėjau kada nors
turėt.

Juoda

2011/08/19

Vakar Kasia parašė, kad ką tik grįžo iš gydytojo ir kad there’s a possibility that I have cancer.

Perskaitęs pasijutau taip, lyg staiga būčiau dideliu greičiu pradėjęs kristi žemyn į bedugnę. Po kelių minučių paskambinau buvusiai kaimynei-grupiokei, norėjau paklausti, ką man tokiu atveju reiktų parašyti, nes nesu susidūręs su tokiais dalykais anksčiau. Ji davė patarimų, aš išklausiau. Trumpą akimirką jaučiausi žinantis, ką parašyti, kaip paguosti, bet vos parašiau “I’m really sorry to hear that”, viskas tapo beprasmiška.

Šiaip ne taip parašiau paguodžiančią, bet optimistinę žinutę ir išsiunčiau ją. Eidamas namo gavau žinutę iš skvo, siūlė susitikt pakalbėt/alaus. Pagalvojau, kad bus gera mintis prablaškyti savo ilgesį/nerimą dėl Kasios sveikatos, tai sutikau susitikt. Kalbėdamas šypsojausi, nenorėjau pasakoti visko visko, kas dienos metu dėjosi mano galvoje, kas taip spaudė man krūtinę.

Kai ji išėjo, nuėjau miegoti. Prieš užmigdamas pasimeldžiau, paprašiau dievo saugot Kasią.

Šįryt prabudau vėl be nuotaikos. Važiuodamas į darbą nusipirkau Šiaurės Atėnus. Skaičiau sėdėdamas stotelėje, skaičiau važiuodamas. Per pietų pertrauką nusipirkau Julio Cortazar knygą “Žaidimas baigtas”. Tiek nupirktas laikraštis, tiek knyga reiškia, jog man visiškai šūdinai ir kad tuoj reiks dar daugiau knygų pirkt – ne tam, kad jas skaityčiau, o kad atitolinčiau niūrumą. (Iš tiesų aš nežinau ar kada nors knygų pirkimas tikrai atitolino liūdesį, bet kol kas tai yra vienintelis dalykas, kurį noriu daryti, kai man būna blogi periodai.)

Tylus Kalbėjimas

2010/12/04

anksčiau filmuose aktorių dantys buvo natūralūs, o dabar tokie įtartinai balti ir gražūs, kad visą filmą galima nieko kito nematyti, tik tuos jų dantis. gražių paveikslėlių garbintojų kultūra/karta.

– – –

išsiunčiau vieną tekstą „Šiaurės Atėnams”, po kelių dienų gavau atsakymą: nespausdins. nuliūdau, aišku, nors supratau, kodėl. buvo labai gražiai paaiškinta.

tą pačią dieną gavau laišką iš „Nemuno”. buvau jau net pamiršęs, jog jiems siunčiau apsakymą pavasarį. net keista, kad atrašė po tiek laiko, ir dar teigiamai – spausdins.

– – –

atėjo šalčiai, ir mano veido oda pasidarė kažkokia ne tokia. turbūt reiktų ją kaip drėkinti kremu ar pan., bet kad ai.

arba: atėjo šalčiai, mes pradėjom šildyti kambarį šildytuvu, kuris pučia šiltą orą, ir oras kambaryje pasidarė koks nors blogas, todėl mano veido oda pasidarė kažkokia ne tokia.

– – –

kiekvieną mėnesį man pritrūksta maždaug 70lt. įdomu, jeigu man pakeltų atlyginimą ir aš gaučiau pvz. 70lt daugiau, ar nebūtų taip, jog man vis tiek kiekvieną mėnesį pritrūktų kiek nors pinigų? ;)

ir šiaip ateičiai: jeigu turėsiu žmoną, duok dieve, kad ji mokėtų elgtis su pinigais, nes man tai labai sunkiai pavyksta.

– – –

darbe šiek tiek lengviau dabar, nes baigėm didelį užsakymą. apsimetinėjam, kad dirbam šį bei tą, nors iš tiesų nėra ką dirbti. trečiadienį susirgo viena kolegė, o ketvirtadienį – kita, taigi penktadienį dirbau vienas kabinete. buvo taip malonu, tylu, nebuvo blogo kvapo, kartais pasileisdavau kokią nors mėgstamą dainą per youtube‘ą.

– – –

penktadienį buvo du gimtadieniai. dar niekad man taip nėra buvę, jog vieną dieną turėčiau eiti į du gimtadienius. įdomiausia tai, jog nė vieno negalima praleisti, nes jubiliatai labai svarbūs: draugė iš Alytaus ir (jau buvęs) kambariokas.

iš pradžių ėjau į draugės gimtadienį. buvom suplanavę daryti jai staigmeną, ir padarėm. ji liko labai patenkinta, ir tą vakarą man labai gera buvo, kad va taip žmonės gali susitarti ir padaryti kitą žmogų laimingą.

šiek tiek po dvyliktos atsidūriau kitame gimtadienyje. ten jau visi buvo šiek tiek išgėrę, taigi mano lengvas girtumas derėjo prie aplinkos. žaidėm žaidimą Mafija (pirmąkart žaidžiau, ir buvau kekšė), bet po maždaug valandos ar šiek tiek daugiau aš pradėjau gerti vandenį, nes jaučiau, kad esu per girtas; o po to nuėjau į laisvą kambarį pasėdėti vienas, nes pasidarė visai sunku. prabuvęs ramiai valandą, atsikėliau, bet mes tada greit ir namo išvažiavom. įdomiausia tai, jog važiuojant namo jaučiausi labai gerai, buvau energingas, pasakojau (kitam buvusiam) kambariokui ir kaimynei-grupiokei apie labai malonią spaudos kiosko darbuotoją, su kuria bendravau tądien.

– – –

pažiūrėjau naują Woody Allen filmą „You Will Meet A Tall Dark Stranger”. per daug nieko nauja: žmonės, jų pasirinkimai, atsitiktinumai, nepasitenkinimas gyvenimu, kvailystės. veikėjai tam tikrose situacijose atrodė super beviltiški, tai visai smagu ;)

– – –

gyvenu taip ramiai ir tik tarp studijų ir darbo, kad jau net mamai keista viskas, ir ji sako telefonu: gal jau eik su kokia nors mergina susitikt, ką?

iš tiesų šiuo metu esu apsileidęs dėl tų vsų merginų, pažinčių ir susitikimų. net paprastai eiti išgerti alaus jau niekam nesiūlau. (net į blogą rašau rečiau – tai visai sveikintina.)

Ir Dar Vis Mylinčios Jų Moterys

2010/09/27

rašiau vienai merginai žinutę ir pagalvojau: kažkur kosmose įsivėlė klaida, nes mes nesam kartu.

o galbūt aš tiesiog pasistengiau, pats to nesuprasdamas, gal net nenorėdamas – netyčia.

– – –

kur aš perskaičiau frazę apie tai, kad moterys vyrus myli visą gyvenimą, net kai vyrai miršta, o vyrai myli moteris tol, kol jų geidžia?

ir nežinau, kodėl man taip strigo šita mintis. juk kvailam aišku, jog tai nėra savaime teisinga mintis, bet tai kodėl kodėl kodėl man pagailo tų moterų? iš įpročio, dėl auklėjimo? šiaip gražiai niūri fakin romantiška mintis?

– – –

eidamas kur nors pagaunu save mąstantį apie lūpas ir ausis. šiaip daugiausia dėmesio esu atkreipęs (skyręs?) į nosis, bet šiuo metu man galvoje būtent lūpos ir ausys. iš jų – daugiau esu pastebėjęs visokių ausų. į lūpas tik neseniai pradėjau kreipti dėmesį.

ir kam visa tai?

– – –

(kaskart, kai galvoju apie Torgny Lindgren, aš maišau jo pavardę su Par Lagerkvist.)

Torgny Lindgren yra nuostabus rašytojas! skaitau dabar „Gyvatės pėdsakas ant uolos” ir negaliu nustoti žavėtis rašytojo kalba. kol kas dar nepriėjau knygoje romano, vis novelės dar, bet jos tokios nuostabios! prieš maždaug dvejus metus buvau skaitęs šio rašytojo romaną „Kamanių medus”, jis buvo visai neblogas, bet per daug neužsiliko galvoje. o štai šitos novelės tokios panašios vienos į kitas (dėl tų švediškų vietovardžių, veikėjų vardų ir pavardžių), kad skaitant atrodo, jog skaitai kažkokį epą ar kažką, kas tęsiasi per labai ilgą laiką ir erdvę. įdomu tai, jog čia beveik visose novelėse įpainiojamas tikėjimas, žodžių svarba ir kaltės jausmas: tai kas nors netyčia ką nors nužudo, tai pavagia kito moterį, tai nusikalsta dievui, moralei ir pan. labai įdomios novelės, skaitau ir galvoju: kad tik ilgiau nesibaigtų ši knyga! be to, rašytojo sakinių struktūra man labai prie širdies: „Štai kaip pas mus buvo su tuo vandeniu, šaltinis geras, vanduo nei sūrus, nei kartus, neturi nei kalnų, nei polaidžio skonio, aš sukaliau rentinį, kaip pridera šuliniui, vasarą galutinai viską sutvarkysiu, padarysiu stogelį, kad žiemą neužšaltų, taigi dabar apskrities valdybai galiu atsakyti: taip, mes turime vandens, užteks jo mūsų amžiui, ir dar kitiems paliks, jis bus vadinamas Teresės šaltiniu”. lygindamas autoriaus romaną „Kamanių medus” su šiomis novelėmis, galvoju, jog jo trumpieji prozos kūriniai turi daugiau užtaiso, nei tas minėtas romanas. et, norėčiau ir aš taip mokėt gerai žodžius valdyt ;)

– – –

blogerių susitikimas įvyko! ;)

– – –

penktadienį per pietų pertrauką darbe nutariau eiti link spaudos kiosko ir nusipirkti Šiaurės Atėnus (galbūt tai taps maloniu ritualu), tai ir išėjau. nusipirkęs laikraštį apsisukau eiti atgal link darbo, ir mane kaip tik tuo metu pralenkė kažkokia mergina. eidamas jai iš paskos bandžiau įvertinti jos drabužius, bet greit supratau, kad tai ne mano jėgoms: jos timpos buvo taip keistai negražiai melsvos, kad aš net nesugebėjau pats sau apibūdint tos spalvos, tai ką jau ir kalbėti apie tai, kad galiu gebėti įvertinti visą jos apsirengimą.

vėjas buvo į veidą, kai ėjau, ir vėjas atnešdavo man tos merginos kvepalų kvapą. jis buvo malonus, aš pamažu nustojau galvoti apie tos merginos timpų spalvą. vėliau kažkaip išėjo, jog tą merginą pralenkiau, ir pralenkdamas prasilenkiau su kažkokia moterimi – jos kvepalus irgi pajutau. tuo metu pagalvojau, kad gal jos (ar bent jau viena iš jų) pajautė ir mano kvepalus, bet tada prisiminiau, jog skubėdamas ryte išeiti į darbą užmiršau pasikvėpinti. pagalvojau: va kiek prisivogiau kvapų gatvėje, o pats nieko negalėjau duoti mainais.

– – –

šeštadienį, jaukiai ir patogiai drybsodamas ant sofos, Šiaurės Atėnuose perskaičiau kažkokį straipsnį apie nežinau ką, bet jau taip nežinau-apie-ką, kad siaubas! padėjau laikraštį į šalį ir susimąsčiau apie tai, kiek žmonių tą straipsnį suprato. po to pasiėmiau laikraštį ir nuėjau į tualetą, ten perskaičiau laikraštyje spausdintus eilėraščius. palengvėjo.

– – –

vėl atsirado mergina, su kuria susirašinėjom (labai gražiais) e-mail‘ais ilgą laiką, maždaug nuo antro kurso pavasario iki trečio kurso rudens. per tą laiką, kai ji beveik metus buvo visiškai dingusi, galvodavau, kad gal ji mirė. gerai, kad nemirė, džiaugiuosi.

tik keista sugrįžti į bendravimą po metų. yra atstumas, kurį reikia įveikti. būtent dėl to, jog nesugebu įveikti atstumo, kurį sudaro tuščias laikas ir erdvė, aš jau maždaug septintus metus vėluoju išsiųsti vieną laišką į Marijampolę. laišką šiuo metu sudaro trys dalys: viena rašyta tada, kai buvau dešimtokas, kita – kai buvau baigęs 12 klasių, trečia – 2007 metais. neseniai jį perskaičiau ir dar kartą įsitikinau, jog jis nėra normalus laiškas. siųsti laišką-atsakymą po septynerių metų pertraukos yra beprasmiška, nes jis jau nereikš nei gavėjui, nei tau pačiam to, ką galėjo reikšti, jei būtum jį išsiuntęs laiku.

ir šiaip, kai pagalvoju: yra laikas ir erdvė, ir jeigu tuo metu ir ten atsitinka tai, ko tu nori, tada gerai. jeigu tai atsitinka vėliau, tai jau būna visai kas kita, kita istorija, nes laikas, kada tu tikėjaisi ir norėjai, jau būna pradingęs. tai paaiškina, kodėl žmonės, kai gali draugauti su kažkuo, ko taip norėjo anksčiau, ima ir nedraugauja.

– – –

pamažu mintyse dėlioju romano (o, varge..) epizodus. galvoju: ilgas darbas laukia. bet gerai, matyt, atėjo laikas išrašyti tam tikrą gyvenimo tarpsnį, atėjo laikas, kai žinau, kaip kalbėti apie tai, apie ką visiškai nemokėjau kalbėti paskutinius dvejus metus. be to, man atrodo, jog žinau, kaip rašydamas galiu savo patirtį nuasmeninti.


%d bloggers like this: