Spalis (2)

elope – pabėgti iš namų (įsimylėjus, norint slapta susituokti).

Aš niekada nenorėjau pabėgti iš namų, bet daug kartų norėjau atsiriboti nuo šeimos – kad nebegalėtume vieni kitų daugiau skaudinti.

***

Dienos dabar žvarbios, bet saulėtos. Išsitraukiau žieminę striukę, su ja nebijau jokio šalčio. Tiesa, kažkurią savaitės dieną vardan geros nuotaikos apsiaviau konversus, tai grįžau sustiręs.

***

„Yra tokių moterų ir vyrų, kuriems nepatinka „paprasti ir geri žmonės“, jie siekia sudėtingų ir pastangų reikalaujančių santykių. Svarbu suvokti tai, kad toks iššūkis dažniausiai susijęs su savęs nuvertinimu.“

Interviu apie Lenos Andersson romaną „Estera: romanas apie meilę“.

***

Vėl repetuojam su Eimantu, ir tai džiugina. Nors po ilgo laiko negrojimo regresas labai didelis, viskas kažkaip juda į priekį.

***

Man atrodo, kad mane kurti skatina tik įtemptos situacijos ir nepatogios padėtys, kuriose atsiduriu. Tuomet rašymas tampa priebėga, užuovėja nuo visko, kas tuo metu mane žeidžia. Todėl kaskart, kai man trūksta pinigų, aš imu daugiau rašyti.

Pradėjau ieškoti naujo darbo.

***

„Kai vokiečių leidykla „Claasen“ leido mano romaną, susirašinėjau su knygą prižiūrinčia redaktore. Ji atsiuntė viršelio maketą su paveikslėliu ir su didžiausiu džiaugsmu parašė, kad, jos nuomone, sumanymas labai vykęs. Kadangi mačiau tiktai naktines kelnes, taip ir atsakiau – į parašiutą nepanašu, labiau į kelnes. Naktines. Klouno apdarą. Nupiešta karikatūriniu stiliumi, o ir apskritai idėja piešti parašiutą man atrodanti visai neoriginali. Ilgai susirašinėjom, kol galiausiai ji neiškentusi leptelėjo – kultūrų skirtumai. Dėl pastarųjų skirtumų aš negalįs tinkamai įvertinti nuostabaus viršelio sumanymo, kuris man vis tiek atrodė visiškai nevykęs. Tad neiškenčiau ir nelikau skolingas: atsakiau, kad skonio neturėjimą galima teisinti įvairiomis kvailystėmis, tačiau dėl to niekas nesikeičia. Kadangi leidėjai rašytojų nuomonę dažniausiai laiko tik kaip nebūtinų konsultantų veblenimą, taip buvo ir su vokiečiais – išleido knygą su šlykščiu viršeliu. Kultūrų skirtumai.“ (Sigitas Parulskis, „Mano tikėjimo iltys“)

***

Archyvaro sindromas: kai darbo reikalais užsisėdžiu kokiame nors kabinete laukdamas parašo, kyla didelis noras paimti tuos dokumentų segtuvus ir pažiūrėti ar juose dokumentai yra sudėti tvarkingai.

***

Vangus apsilankymas pas psichologę – nesu nei kalbus, nei žinau apie ką noriu kalbėti. Po dviejų savaičių – paskutinis vizitas. Nežinau, ar lankysiuosi toliau, nes dabar jaučiuosi kur kas geriau, kai kuriu ateities planus, išsikeliu naujus tikslus ir rūpinuosi kas bus toliau.

Naktinės

Penktadienį važiuoju su nepažįstamais pirmakursiais namo į Alytų. Jie kalba, o aš klausausi. Pasirodo, kad dar daug vietų Vilniuje nežino. Aš irgi kažkada buvau kaip jie, Vilnius atrodė neprijaukinta erdvė, kurioje planavau patogiai įsikurti, tačiau ganėtinai greitai Vilnius mane ėmė erzinti. Ką čia slėpsi – buvau provincialas, reikėjo laiko priprasti prie miesto, pakeisti tam tikrus įpročius, o gal požiūrį į kasdienius dalykus. Dabar jau septynis metus esu Vilniuje praleidęs, ir jeigu manęs paklaustų, kaip mano gyvenimas pasikeitė per tuos metus, atsakyčiau, kad turiu tas pačias dvi kojas, dvi rankas, galvą, bet trūksta širdies, ir tai, kas man labiausiai neduoda ramybės, yra

Aš grįžtu namo ir einu miegoti.

Užmiegu,

sapne einu į universitetą, kažkokiame mažame niūriame kiemelyje matau stalą ir žmones prie jo, prieinu, suprantu, kad čia mano grupiokės, nė vienos nepažįstu, apsidairęs pastebiu Gražiną, galvoju kaip čia yra, kad ji studijuoja leidybą, o gal aš studijuoju psichologiją? Pasisuku į dėstytoją, matau – Sigitas Parulskis, toks paniuręs, sklaido lapus, klausia ar mes visi užpildėm lentelę, o aš nesuprantu, apie kokią lentelę jis kalba, pradedu ieškoti kažko sąsiuvinyje, kažkokia grupiokė atsakinėja į Parulskio klausimus apie literatūros kritiką, Gražina nieko nekalba, tik kartais atsidūsta, jos gražūs batai.

Pabundu,

pro užuolaidas į kambarį sklinda saulės šviesa, primena pačias geriausias vasaras, praleistas Alytuje. Prausiuosi, pusryčiauju, važiuojam su mama ir jos draugu į kapines, ten tvarkom dieduko kapą. Tada važiuojam atgal, užsukam į parduotuvę. Kažkada ir su tėvu taip važinėdavom, tik tie važiavimai į parduotuves labai prailgdavo, nes mama norėdavo užsukti ir į Maximą, ir į Iki, ir į Pigiau grybo. Nežinau, iš kur tėvas tiek kantrybės turėdavo, šiaip buvo labai nekantrus ir po parduotuves vaikštinėti nemėgo. Norėčiau mamos paklausti, ar dabar viskas jai geriau, tiksliau – ar su laiku su kitu žmogumi gyventi tampa paprasčiau. Bet neklausiu, vis tiek nepasakys tiesos. Per tiek metų mes su mama išmokom vienas kitam nekelti rūpesčio nepasakodami svarbių dalykų. Turim savitą kalbos kodą, savitą melo sistemą. Abu matom vienas kito nerimą, tačiau sakom, jog viskas gerai, viskas gerai. O tais kartais, kai sulaužom kodą, įvyksta siaubingi dalykai: kai man reikia išklausymo, ji pradeda aiškinti kaip turiu gyventi, o kai jai reikia patarimo, patarinėti jai yra beprasmiška, nes ji dar prieš prašydama patarimo jau žino, kad nesiims nieko keisti.

Vakare išeinu su Tadu į kiną, žiūrim Metallica 3D, po to susitinkam su draugais bare. Išgeriam, plepam, grįžtu namo ir atsigulu.

Užmiegu,

sapne stoviu prie Pedagoginio žiedo, man reikia namo, bet nežinau, kur visi šitie autobusai važiuoja, jaučiuosi pasimetęs, matau Parulskis lipa į kažkokį autobusą, autobusas pajuda, jis išvažiuoja, aš stoviu, kur mano namai? Pasuku atgal link universiteto ir einu, nesuprantu, kodėl aš studijuoju ne VU, o Pedagoginiam, aš čia niekada nenorėjau, įsuku į kažkokį niūrų kiemą, matau stalą, prieinu prie jo, matau savo sąsiuvinį, prisėdu, vartau lapus, ieškau lentelės, bet nerandu, girdžiu šurmulį, vėl susirenka grupiokės, kurių nepažįstu, aš pasimetęs šitam mieste, ateina ir Sigitas Parulskis, vėl niūrus, jis klausia ar mes visi užpildėm lentelę, žiūriu į Gražiną, ji manęs nepastebi, aš užsidengiu veidą, aš

Pabundu,

girdžiu lietų. Kurį laiką guliu ir klausausi, kas vyksta bute. Girdžiu, kad mama jau vaikšto, jos draugas turbūt dar miega. Guliu toliau, po to girdžiu kaip katė trinasi prie mano kambario durų, įeina. Kviečiu ją pas save, bet ji, užšokusi ant lovos, peršoka ant palangės ir ten įsitaiso.

Diena ištempta, stumiu laiką. Mama švelniai aiškina, koks turėčiau būti. Stengiuosi nesiklausyti, apsimetu, kad skaitau knygą. Vakare žiūrim televiziją. Pats geriausias vaistas nuo mąstymo – įvairūs vienadieniai šou. Tiesiog žiūri, mąstymas atšimpa, mintys tampa švelnios, tampi nepriešiškas sau.

Po to atvažiuoja kambariokas ir važiuojam į Vilnių. Jau seniai sutemę, laukuose tirštas rūkas. Važiuodami klausom Metallica „Load“ albumą, kalbam apie šį bei tą. Užsimerkiu, ir trumpam užsinoriu, kad mes nulėktume nuo kelio.

Ne, tokios pabaigos yra nesąžiningos. Tai per daug paprasta, o ir kambariokas niekuo dėtas.

Grįžęs iškraunu daiktus ir atsigulu.

Užmiegu,

sapne einu kažkur iš Turniškių ar Antavilių, su draugu buvom hardkoro koncerte, buvo atvažiavusi seniai jau iširusi grupė iš JAV, draugas vis dainuoja kažkokią tos grupės dainą, jau sutemę, vėsu, išeinam iš miško, sustojam prie autobusų stotelės, laukiam autobuso, tada pasirodo Kiras, sako gyvena čia netoliese, galim užsukti pas jį ir išsikviesti taksi, mes sutinkam ir nusekam paskui jį, kažkur toli toli matau Saulėtekio bendrabučius, nuėję pas Kirą prisėdam, pastebiu, kad jau po antros valandos nakties, galvoju vėl eisiu į darbą neišsimiegojęs, tada bandom išsikviesti taksi, man reikia įvesti vilniustransport.lt į jo kompiuterio interneto naršyklę, bet vos tik pradedu vesti vilnius, naršyklė išmeta visokių pasiūlymų su žodžiu vilnius ir man trukdo, niekaip negaliu įvesti pilno svetainės adreso, susinervinu ir išeinu su draugu, lauke tamsu ir dar šalčiau,

Pabundu,

guliu ir klausausi, ar neskamba žadintuvas. Neskamba. Dažnai nubundu taip – likus minutei, dviem, o kartais dešimčiai iki žadintuvo. Kambarys tamsus, net nekvepia rytu. Mintis apie darbą sukelia šleikštulį. Guliu toliau, nenoriu dar vienos dienos.

Bet keliuosi, prausiuosi, pusryčiauju. Už lango vis dar tamsu. Apsirengiu, išsivalau dantis. Apsimuturiavęs skara išeinu iš namų, atidarau laiptinės duris ir paskęstu tamsoje.

Ir tai, kas man labiausiai neduoda ramybės, yra nežinojimas ar aš ieškau žmogaus, kurį galėčiau mylėti, ar žmogaus, kuris pribaigtų to amžino jausmo poreikį manyje.

Giedra Radvilavičiūtė „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“

Giedra Radvilavičiūtė

„Šiąnakt aš miegosiu prie sienos”

Puslapiai: 227

Išleido: „Baltos lankos”

Metai: 2010 m. (pirmasis leidimas – 2007 m.)

Tiražas: 2000 egz.

Meninis apipavidalinimas: Zigmantas Butautis

Kaskart, kai susimąstau apie lietuvių literatūrą, tenka nemaloniai pripažinti, kad aš bėgu nuo jos kuo tolyn, nes tai, ką esu perskaitęs, atbaido (išimtis – Kunčinas, bet yra ir jo romanų, kurie visai nepatinka). Kartais atsiranda vienas kitas autorius, kuris iššauna ir sužavi (S. T. Kondroto „Žalčio žvilgsnis“, Sigito Parulskio pirmasis eilėraščių rinkinys „Iš ilgesio visa tai“), tačiau tik trumpam. O kai susimąstau apie lietuvių moterų literatūrą, situacija tampa dar labiau komplikuota, nes jeigu manęs kas nors paklaustų, koks lietuvių rašytojos kūrinys man labiausiai patinka, aš ilgai stenėčiau, bandydamas prisiminti kokį nors kūrinį, kuris manęs neerzino, tačiau taip ir neprisiminčiau nieko.

Kai į rankas pateko Giedros Radvilavičiūtės „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“, nieko per daug nesitikėjau, nors ir žinojau, kad autorė už šį esė rinkinį buvo apdovanota Europos sąjungos literatūros premija. Knygą sudaro 12 esė, kuriuos tarpusavyje jungia ta pati pasakotoja. Tekstuose gausu istorijų apie paprastus žmones, vaizduojamus buitiškoje aplinkoje, kurioje gyvena ir miršta. Būtent paprastų žmonių ir mirties motyvas man iškart priminė Kunčino kūrybą – ten taip pat buvo gausu istorijų apie laiką ir žmones.

Tačiau labiausiai šis esė rinkinys mane sužavėjo ne tais kitų žmonių aprašytais gyvenimais, bet pasakotojos portretu, kurį galima pamažu suvokti skaitant šią knygą. Pasakotoja – pagyvenusi vieniša moteris, gyvenanti su paaugle dukra. Atrodo, kad nieko čia įspūdingo, bet! Buvo be galo įdomu skaityti kaip autorė rašo apie savo kūno stebėjimą ir tą senėjimo suvokimą. Man kartais būna sunku įsijausti į senstančio vyro problemas, tačiau kažkokiu stebuklingu būdu G. Radvilavičiūtės senstanti pasakotoja man pasirodė labai artima.

Reikia pagirti autorę, kad jos sukurta pasakotoja su savo problemomis nepabosta ir neužgožia pasakojamų istorijų, t.y. istorijos ir senstančios moters problemos tekstuose labai gražiai sugyvena, viena kitą papildo. Kiekvienoje esė yra gražūs perėjimai nuo pagrindinės istorijos prie šalutinės, viskas skaitosi lengvai ir sklandžiai. Tekstuose taip pat yra ir nerealių, mistinių detalių, kurias pastebi pasakotoja, ir tai tekstui suteikia šarmo, o pasakotojai – šiek tiek kvankštelėjusios moters įvaizdį; ir vėlgi tai primena Kunčiną – jo veikėjai taip pat balansuodavo ant ribos.

Vienintelė šios knygos problema yra tai, kad skaitant tekstus vieną po kito, atsiranda kažkoks pasikartojimo jausmas. Galima sakyti, kad taip neturėtų būti su gerais tekstais, tačiau juk galima skaityti šias esė saikingai, ir problemos neliks.

P.S.

Autorė mini mano numylėtą lenkų rašytoją Jerzy Pilch – esu papirktas ;) Ir dar galima pasidžiaugti, jog 2013 metų vasarą JAV buvo išleistas autorės apsakymų/esė rinkinys „Those Whom I Would Like To Meet Again“ („Tie, kuriuos norėčiau sutikti dar kartą“).

Rekomendacijos

Trys geri įrašai:

mažiausioji kaip visada taškosi nuostabiais sakiniais;

senas, bet labai aktualus momo įrašas apie seksualumą;

Andriaus Jakučiūno garso įrašas apie žiauras moters pagirias.

– – –

Kaupiau vieną tekstą apie dvejus metus. Redaguodavau jį kas pusmetį. Įjungdavau word‘inį failą ir vis skaitydavau, ir skaitydavau, pakeisdavau vieną kitą žodį. Ir visą laiką man rodėsi, jog jis netinkamas jokiai publikacijai, nes yra per daug jausmingas, o juk niekam nesinori skaityti meilių-seilių, nors tekstas ir nėra meilė-seilė. Kuo daugiau laiko praėjo nuo teksto parašymo, tuo labiau jo reikšmė man tapo mažiau aktuali, ėmė asocijuotis su visais kitais dalykais. Įsijungęs tą tekstą sekmadienį pagalvojau, jog jeigu dabar neišsiųsiu jo jokiam kultūriniam leidiniui, tai neišsiųsiu jo daugiau niekada, ir niekada jo nerealizuosiu.

Tai išsiunčiau, ir, kas keisčiausia, gavau teigiamą atsakymą. Dabar galvoju, jog daug geriau būtų buvę gauti neigiamą atsakymą – tai visada paskatina rimčiau apgalvoti tai, ką rašai.

Į tą pačią temą: šią savaitę išgirdau klausimą “kokį lietuvių rašytojo romaną galėtume eksportuoti į užsienio rinkas?“. Pagalvojau apie Kunčino “Tūlą“ ir Parulskio “Tris sekundes dangaus“, bet po to pamąsčiau, jog tai nėra geri pasirinkimai. Ir tada prisiminiau, ką sakė vienas dėstytojas, kai dar buvau antrame archyvistikos kurse: nėra Lietuvoje rašytojų, yra tik grafomanai, tiesa, kai kurie jų – talentingi.

Ir yra maži rateliai, į kuriuos patekę žmonės tampa perdėm korektiški vieni kitų atžvilgiu. Taip ir atsiranda visokios Andriaus Jakučiūno “Lalagės“ ir Valentino Klimašausko “Alfavilnius“, o kur dar Kristupo Saboliaus “Bloga knyga“ ir tik knygoms autoriams suprantamas nesusipratimas “Visi laiškai – žirafos“.. Nenuostabu, jog kuo toliau, tuo dažniau lankydamasis knygyne net nesižvalgau lietuvių literatūros skyriuje.

Na va, pirmą kartą pabumbėjau apie mūsų literatūrą.

Sigitas Parulskis “Pagyvenusio vyro pagundos“

Sigitas Parulskis

“Pagyvenusio vyro pagundos”

Puslapiai: 72

Išleido: “Baltos lankos”

Metai: 2009 m.

Tiražas: 2000 egz.

Dizainas: Zigmantas Butautis

Šiuo metu Lietuvoje reto poeto eilėraščių rinkinys išleidžiamas 2000 egzempliorių tiražu. Aišku, Parulskis turi užsitarnavęs vietą knygų skaitovų širdyse, todėl nenuostabu, jog jo naujausio eilėraščių rinkinio tiražas pralenkia net kai kurių romanų tiražus. Kitas mane nustebinęs faktas – šis rinkinys pasirodė po 11 ar 12 metų pertraukos nuo paskutinio rašytojo eilėraščių rinkinio. Aš niekada per daug nesidomėjau Parulskiu (man patiko jo pirmieji eilėraščiai rinkinyje „Iš ilgesio visa tai“ ir kažkiek patiko romanas „Trys sekundės dangaus“), todėl nustebau sužinojęs, jog tokį ilgą laiko tarpą rašytojas nebuvo išleidęs poezijos rinkinio.

Knyga patraukia dėmesį savo išskirtiniu dizainu. Tarp visos begalės leidinių knygynuose, mano akys visada ją pastebėdavo. Juodos raidės baltame viršelyje atrodo gražiai, viršelio paviršius truputį grublėtas, knygelė turi raištelį-skirtuką (kuris iškart nutrūko; skaičiau, jog tai nutinka daugumai šią knygą įsigijusių žmonių). Be to, viršelis yra tarsi vokas su raudonu vidumi – nežinau, kodėl buvo taip sumanyta, bet tiek to. Neįprasta ir tai, jog knygoje lapai nenumeruoti, tačiau tai nėra problema.

Keisčiausias dalykas šioje knygoje yra šriftas, kuriuo eilėraščiai yra spausdinti. Tai toks suapvalintas ir „storas“, mano nuomone poezijai visai netinkamas šriftas. Žiūrint į raides atrodo, kad skaitai kažkokį tekstą, skirtą vaikams ar paaugliams. Kiek esu skaitęs poezijos leidinių, dažniausiai jie visi turėdavo labai panašų šriftą – laibas, vertikaliai tarsi ištemptas raides. Žinoma, galbūt man kaip skaitovui, nemačiusiam daug užsienio poezijos leidinių, tik atrodo, jog Parulskio eilėraščių rinkiniui parinktas šriftas yra netinkamas, ir aš klystu. Tikiu, kad užsienyje daug daugiau eksperimentuojama knygų leidyboje nei mūsų krašte, ir net pripažįstant tai, jog man visada norisi kažko neįprasto, šis „Baltų lankų“ leidinys man tapo pavyzdžiu kaip knygos dizainas gali trukdyti mėgautis jos turiniu. Kita vertus, knygos išskirtinis leidimas lėmė tai, jog ji man visur šmėžuodavo akyse ir visą laiką norėjau ją įsigyti iš esmės dėl jos patrauklios išvaizdos, todėl leidėjai visgi pasiekė tikslą – aš įsigijau knygą.

O dabar apie poeziją. Bet kad nežinau, ką apie ją pasakyti. Man atrodo Parulskis yra iš tų rašytojų, kuriuos jeigu žmonės mėgsta, tai mėgsta iki galo – skaito viską, ką jie išleidžia. Man netgi gaila, jog aš nesu iš tų žmonių, kurie myli Parulskį, nes skaitydamas dažnai pagavau save galvojantį, jog vietomis yra neblogai parašyta, netgi gudriai, tačiau galiausiai vis tiek trūko kažkokio lemiamo kirčio, ir jeigu tik Parulskis būtų tarp mano mėgstamiausiųjų, aš jam viską o viską atleisčiau ir džiaugčiausi jo kūryba.

O dabar apie iliustracijas. Knygoje yra 11 nespalvotų Sigito Parulskio fotografijų, kurios yra vienas riebus minusas. Suprantu, jog rašytojui, kuris gyvena Šiaurės miestelyje, ir kuris neva jį įkvėpė parašyti rinkinyje esančius eilėraščius, gali būti labai svarbu knygoje įdėti nuotraukas iš erdvės, kurioje jis gyvena ir kuria, tačiau tos nuotraukos tokios pilkos ir niekuo nedominančios, kad siaubas. Vienoje pavaizduoti debesys, kitoje – prekybos centro aikštelė arba pirkinių vežimėlis toje aikštelėje; daugiabučių kiemai, medis, ir vėl – prekybos centro aikštelė, prekybos centro aikštelė, prekybos centro aikštelė. Pizė pizė. Jeigu rašytojas naudojo šias fotografijas tam, kad geriau perteiktų senstančio vyro pilką kasdienybę, tada suprantu jį. Tačiau jeigu jam šiaip užėjo narciziškumo priepuolis ir jis užsišiko būtinai įdėti savo užfiksuotus gyvenimo vaizdus, tai tada man belieka melstis už jo sielą, kad ateityje jam tokie sumanymai nekiltų, o geriausia – kad jis visai nustotų fotografuoti.

„šluotelė“

prie ritualinių paslaugų rūmų stovi automobilis
pravirom durim, vyras, galbūt apie
keturiasdešimt, su šluotele rankoje
šluoja iš krovininio salono nubyrėjusius
vainikų lapus, eglių spyglius
gėlių žiedlapius, mosuoja energingai, stengdamasis
užgriebti ir tas
atmosferos daleles, kurios prisisunkę paskutinį
sykį pasivažinėjusio
lavono kvapo

paskui jis važiuos namo, veš vaikus į zoologijos sodą
arba prisikraus vaisių ir daržovių didmeninėje parduotuvėje
už miesto, susidės darbo įrankius, tuščius
į supirktuvę vežamus
alaus butelius, o paskui vėl šlavinės, prasidaręs duris

lipau į kalną, galvodamas apie šluotą
ir šiukšles, – juk visuomet egzistuos
ir viena, ir kita, būsime šluota, ir būsime
šiukšlės, net jeigu gyventume nepiktindami
Viešpaties gailestingumo, –
prisiminiau amerikiečio Randallo Jarrelo eilėraštį
patikusį Radauskui:
iš bombonešio bokštelio vandens žarna
išplaunami šaulio likučiai

12:57

Šeštadienį – darbas, sekmadienį – darbas, pirmadienį darbas nuo 08h iki 21.30h. Svajoju apie apmokamas atostogas, kurių negaliu gauti, arba apie laisvą dieną savaitės viduryje. Esu pavargęs, kartais susierzinęs dėl nesibaigiančio darbo, bet savęs negailiu ir vis tiek stengiuosi išlikti pozityviai nusiteikęs.

Sunkiausia atsikelti ryte: prabundu tamsiam tamsiam kambary, priverstinai nusišypsau (tai kažkiek padeda) ir tada einu daryti rytinių dalykų. Kai dienos metu ateina sunkios minutės ir mano dirbamas darbas atrodo visiškai beprasmiškas, galvoju apie jos rankas:

kaip surandu jas – pirmasis palytėjimas – mano pirštai subyra į jos delną – leidžiuosi aukštyn jos švelniomis rankomis – ji apkloja mano rankas savosiomis – mano galva jos rankose;

ir tada dirbu toliau.

– – –

Šiandien eidamas į darbą prasilenkiau su pagyvenusiu susikūprinusiu vyriškiu. Vos prasilenkėm, pajutau jo kvepalų aromatą ir supratau, jog jis man kažką labai primena, tik niekaip negalėjau prisiminti, ką – ar kokią nors merginą, ar grupiokę, o gal mano mama kažkada naudojo tokius kvepalus? Įdomiausia, jog prasilenkiau su vyru, bet jo kvepalai vertė galvot vien tik apie moteris, po to net susimąsčiau, kodėl atmetu galimybę, jog tokius kvepalus galėjo naudoti koks nors mano draugas ar pažįstamas žmogus.

Po minutės atrakinau saugyklą ir užmiršau tą kvapą.

– – –

“Tą akimirką, kai rašau, žinau viską, bet tai visiškai nereiškia, kad man, Sigitui Parulskiui, labai svarbu, apie ką rašau.“ (iš interviu su Sigitu Parulskiu)

Būtent! Kai rašai, žinai viską.