Posts Tagged ‘Sigrida Juozapaitytė’

Witold Gombrowicz “Apsėstieji“

2012/02/29

Witold Gombrowicz

“Apsėstieji“

Puslapiai: 384

Išleido: „Baltos lankos“

Metai: 2012 m.

Tiražas: 1500 egz.

Dailininkas: Zigmantas Butautis

Maketavo: Sigrida Juozapaitytė

Witold Gombrowicz atradau netikėtai – į rankas pateko jo romanas „Kosmosas“, ir vos jį pradėjau skaityti, supratau, jog tai yra labai savitas rašytojas, kurio kūrinys yra toks nuostabus, jog net nenupasakojamas. Vėliau skaičiau jo romaną „Transatlantas“, tačiau šis nepaliko tokio gero įspūdžio kaip „Kosmosas“. Žinojau, jog yra dar kelios jo knygos lietuvių kalba, tačiau nutariau padaryti pertrauką.

Vasario pradžioje mane pasiekė žinia, jog pasirodė dar vienas jo romanas – „Apsėstieji“. Ir kaip tikras apsėstasis po darbo iškart užbėgau į „Baltų lankų“ leidyklos knygyną, apžiūrėjau knygas, supanikavau, nes nemačiau niekur „Apsėstųjų“, bet tada mane išgelbėjo pardavėjas, kuris surado tą knygą, aš ją nusipirkau, ir jau kitą dieną palaimingai gulinėjau gimtuose namuose sklaidydamas šios knygos lapus.

Visų pirma – nuostabus viršelis! „Baltų lankų“ leidyklos serijos „Rinktinė proza“ knygos visada pasižymėjo gražiu leidimu, o Witold Gombrowicz „Apsėstieji“ dar aukščiau užkelia kartelę šios serijos leidiniams. Pasidomėjęs plačiau, suradau jau pažįstamą dailininką Zigmantą Butaitį, kuris buvo ir Pawel Huelle knygos „Mercedes-Benz. Iš laiškų Hrabalui“ dailininkas, taigi pliusas jam už gerą skonį. (Palyginimui – kitų leidyklų viršeliai: prancūziškas leidimas, angliškas leidimas, lenkiškas.)

Šiame romane Witold Gombrowicz vėl stebina savo detalumu, sukurtais veikėjų charakteriais, mistiniais elementais. Būtent mistika šioje istorijoje mane labiausiai ir žavėjo, norėjosi kuo greičiau perskaityti romaną ir sužinoti kaip, kas ir kodėl vyksta senoje pilyje Lenkijos kaime. Viena iš tų knygų, kurių nesinori paleisti iš rankų. Puikus vaistas, nutraukęs mano ilgoką neskaitymo laikotarpį.

(Dėka šios knygos planuoju trumpam pereiti ant detektyvų (Henning Mankell), o kitas Gombrowicz knygas pasilikti ateičiai. Gyvenimas ilgas, nesinori visko, kas nuostabu, perskaityti per anksti.)

Pawel Huelle “Mercedes-Benz. Iš laiškų Hrabalui“

2012/02/28

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pawel Huelle

“Mercedes-Benz. Iš laiškų Hrabalui“

Puslapiai: 144

Išleido: “Baltos lankos“

Metai: 2011 m.

Tiražas: 1500 egz.

Dailininkas: Zigmantas Butautis

Maketavo: Sigrida Juozapaitytė

Kas pirmiausia patraukė prie šios knygos – viršelio dizainas. Gražus toks, saldus, primena amerikietišką svajonę. Palyginus su lenkų originalaus pirmojo knygos leidimo viršeliu (2001 m.), tai lietuvių knygos leidimas daug gražesnis; aišku, abu leidimus skiria 9 metai, tendencijos knygų dizaine pasikeitė, todėl gal net negražu lyginti šiuos leidimus.

Kitas dalykas, kuris paskatino susidomėti knyga – pavadinime paminėta rašytojo Bohumil Hrabal pavardė. Hrabalas buvo puikus pasakorius, paauglystėj skaityta jo knyga “Pernelyg triukšminga vienatvė“ paliko didelį įspūdį; vėliau ją dar kartą skaičiau būdamas 20+ metų. Hrabalas man toks pat geras pasakorius kaip Jurgis Kunčinas, nors, aišku, skirtumų jie tikrai turi. Vartydamas rankose Pawel Huelle knygą “Mercedes-Benz. Iš laiškų Hrabalui“ ėmiau ir patikėjau, kad ir šios knygos autorius gali būti geras pasakorius, taigi suteikiau jam progą.

Pagrindinis veikėjas savo vairavimo instruktorei pasakoja savo šeimos istoriją, kuri yra susijusi su automobiliais (daugiausia – Mercedes-Benz). Šeimos istorija neturi nieko bendra su viršelio nuotaika: nors knygos pradžioje pasakotojas seka linksmas istorijas, vėliau jos tampa niūresnės. Rašytojas trumpame kūrinyje apėmė tikrai daug visko – I ir II Pasauliniai karai, lenkų karas su Vakarų Ukraina, Lenkija kaip TSRS valstybė, nepriklausoma Lenkija po komunistinio režimo žlugimo. Skirtingi laikmečiai šiame romane nėra analizuojami, jie kaip fonas, kuriame pagrindinio veikėjo šeimos nariai augo, gyveno ir mirė.

Pasakojamų istorijų nuotaikos nuolatos kinta, primena šį anekdotą:

– Ėmė ir iškrito žmogus iš lėktuvo.

– Oi oi, kaip baisu.

– Bet jis buvo su parašiutu.

– O, tai viskas gerai!

– Bet parašiutas neišsiskleidė.

– Jetus, kaip blogai!

– Bet žmogus krito iš neaukštai.

– Ai, tai nors tiek.

– Ir pataikė į šieno kupetą.

– Tai viskas laimingai baigėsi!

– Ne, nes šieno kupetoj buvo šakės.

Žodžiu, šeimos istorija kaip šeimos istorijos – nėra kuo skųstis, tačiau tai, kaip autorius pasirinko istorijas pasakoti, visai nedžiugina. Pagrindinis pasakotojas beveik viską pasakoja savo instruktorei vairuodamas automobilį, todėl į pasakojamas istorijas nuolatos įsipina tekstas apie tai, ką jis daro su automobiliu (pasuka vairą, perjungia pavarą ir t.t.) + pagrindinis veikėjas karts nuo karto vis kreipiasi į savo numylėtą rašytoją Hrabalą, todėl dažnai sakiniuose pagrindinis veikėjas bendrauja su dviem veikėjais ir dar atiduoda duoklę vairavimo aprašymui. Sakiniai yra labai ilgi (antras knygos sakinys tęsiasi per 3 puslapius, bet nenustebčiau sužinojęs, jog romane yra ir ilgesnių sakinių), todėl perskaitęs sakinio pabaigą jau gali būti pamiršęs, kas buvo parašyta sakinio pradžioje.

Ištrauka, vienas sakinys: “Brangusis pone Bohumilai, taigi būtent tada, kai panelė Civlė ištarė tuo savo nepaprastu, šiek tiek metalinio skambesio balsu – Dieve, kaip jūs pasakojate, – man jau niežėjo liežuvis atsakyti: ką ten aš, verčiau paskaitykite „Vakarines vairavimo pamokas“, ten rasite istorijų, kurias kiekvienam instruktoriui privalu prisiminti prieš miegą ar išvažiuojant su mokiniu į miestą, ten pajusite tą nuostabų mechaninį lyrizmą, būtent ten išdėstyta platoniško instruktoriaus ryšio su mokiniu idėja: juk tai – ne šiaip kokios paprastos pratybos ar kasdienė automobilio priežiūra, įprastas apmokymas, kaip visi kiti, bet vieno kitam pasakojamos nuostabios istorijos, ta žodžio komunija, susiejanti žmones, kad ir kokia būtų jų lytis, politinės pažiūros ir kilmė – tačiau, deja, pone Bohumilai, nepasakiau to, nes man akys iššoko ant kaktos, širdis įstrigo gerklėje, o liežuvis išdžiūvo lyg po tris dienas trukusių kašubų vestuvių, išvydus, kaip panelė Civlė staiga paspaudė greičio pedalą ir ėmė vinguriuoti tarp tų įnirtusių vairuotojų, kaip ji išsklaidė jų minią lygiakraščiu fiatuko snapeliu, o paskui tiesiog paskutinę akimirką peršoko siaurą tarpelį tarp ką tik pajudėjusio iš vietos tramvajaus ir jau lėtai važiuojančio vilkiko; ak, kaip gaila, kad to nematėte, pone Bohumilai, šios jaunutės merginos ir jos mažylio fiato pergalės prieš įsistūgavusių vairuotojų minią ir prieš tuodu baisius macho: tryliktojo tramvajaus mašinistą ir vilkiko vairuotoją, kurie, ką ir kalbėti, tiesiog neteko amo išvydę, kaip mažylis fiatas pravažiuoja jiems pro pat nosį, šio rizikingo šuolio tarp tramvajaus Scilės ir vilkiko charibdės; pone Bohumilai, išties nuostabus dalykas buvo tas proto triumfas prieš masę, tos ironiškos patyčios iš aklo ir kurčio įsiūčio, ak, kaip panelė Civlė ir jos kursantas nušluostė jiems nosis: tralialia, bum čik čik, pabučiuokit mums į subinę, žiopli dėdulės“ (p. 11).

Nesu prieš ilgus sakinius, pats mėgstu rašyti ilgais sakiniais, bet šioje knygoje sakiniai man tikrai per ilgi. Be to tekstas nesuskirstytas į pastraipas, o tai irgi apsunkina skaitymą. Nėra ir jokių skyrių ar dalių – tekstas tiesiog eina, eina nepaliaujamai. Gal dėl visų šių skaitymo nepatogumų knygos paraštės yra padarytos kiek platesnės – galbūt taip bandyta kompensuoti painų tekstą; kita vertus, galbūt taip padaryta tik norint padidinti knygos puslapių skaičių.

Kad ir kokia ta romano forma būtų, knygą perskaičiau greitai (o aš nesu greitai skaitantis žmogus). Pats baisiausias dalykas, nutikęs, kai baigiau skaityti šį romaną, buvo suvokimas, jog galvoje man nieko nebeliko. Perskaičiau knygą, ir tiek. Jokių minčių, jau nekalbu apie tą kartais aplankantį jausmą, kai pasidaro gaila, kad knyga baigėsi. Ir nežinau, ar taip nutiko dėl to, jog Pawel Huelle pasakojo ne itin stiprias istorijas, ar pasirinko man nelabai priimtiną pasakojimo būdą. Mano numylėta lenkų prozininkų porelė Jerzy Pilch ir Witold Gombrowicz lieka draugauti dviese toliau.

P.S. Jeigu kas nors ieškos čia Bohumilo Hrabalo, liks nusivylęs, nes čia jo nėra. Pabaigoje kiek daugiau yra skirta dėmesio jam, tačiau tiek romano pabaiga, tiek visas romanas galėtų būti suvokiamas kaip Pawel Huelle prisipažinimas Hrabalui (ar pasauliui) kaip jis mylėjo ir vertino Hrabalo kūrybą.


%d bloggers like this: