Gražus liūdesys

Vieną rytą nubudęs iškart pagalvojau, kad norėčiau pažaisti tą įsimylėjimo žaidimą su ja. Ir staiga sutrikau, nes nesupratau, kodėl būtent su ja, o ne su savo simpatija.

Nuo to ryto praėjo geri du mėnesiai, bet aš vis dar prisimenu tą keistą norą, nesuprantamą pasirinkimą. Juk ji net ne mano skonio, ir aš jai tarsi nieko nejaučiu, gal tik keistą rūpestį ja, tad kodėl norėčiau būtent ją įsimylėti ir būti įsimylėtas jos? Ar tai susiję su jos melancholišku būdu, ar ji turi kažkokį moteriškumą, kurio aš ir ieškau? Kuo daugiau apie ją mąsčiau, tuo aiškiau ėmiau suvokti, kad ji man primena vieną buvusią merginą ir patį mane.

Aš ieškau to, ką jau kažkada turėjau ir praganiau.

– – –

Nenoriu nuskambėti keistai, bet man ne visai patinka labai dideli optimistai. Nežinau, galbūt taip yra todėl, kad pavydžiu jiems sugebėjimo žiūrėti į viską lengvai ir supaprastintai, neieškoti problemų, kur jų nėra. Nesakau, kad nesižaviu tokiais žmonėmis, dar ir kaip galiu žavėtis, bet kai sutinku tokią merginą, mane kažkas stumia nuo jos. Ji gali būti protinga, mano skonio, turėti gerą humoro jausmą, tačiau vos pamatau, kad ji yra super optimistė, mano galvoje prasideda visokie errorai. Manau taip įvyksta dėl to, jog slapta bijau, kad būdamas su tokia mergina pats tapčiau optimistu, prarasčiau savitumą. Tai paaiškintų, kodėl niekada nemylėjau optimistės, bet stipriai pamesdavau galvą dėl gražiai liūdnų merginų.

Nes liūdesys, ta melancholija kartais yra tikrasis grožis, o aš, nepaisant visko, esu užkietėjęs estetas?

– – –

Prieš kelis metus su vyresniu kolega iš radijo kalbėjom apie nelabai įdomų pasimatymą, kuriame neseniai buvau. Jis paklausė, ar man patiko mergina, aš atsakiau, kad ne, o tada jis paklausė kodėl būtent, ir kai negalėjau atsakyti, kolega pasakė tiesiai šviesiai: nes tu esi supistas estetas.

Man sunku paaiškinti kaip aš tą estetiką suprantu, pats būdamas nelabai estetiškas, bet jei gerai suprantu, viskas prasidėjo dar vaikystėje, kai mama man sakydavo, kad štai viena ar kita moteris yra graži. Tai galėdavo būti aktorė, laidų vedėja arba praeivė gatvėje – nesvarbu, mama visur pastebėdavo grožį. Tiesa, pastebėdavo ir negrožį, bjaurumą ar stiliaus nebuvimą, ir tada komentuodavo tai net su didesniu įkarščiu nei kad komentuodavo pamatytą grožį. Pažiūrėk, kokios kreivos kojos, o jau nosies ilgumas! sakydavo ji, ir kai jau paaugau, man būdavo gėda dėl tokių jos žodžių, nes žmonės gimdami nesirenka kokios formos kojas turės, o ir mes patys nesam idealiai gražūs.

Tai aš taip ir augau – mokomas atpažinti gražią moterį, mokomas, kad Catherine Zeta Jones, Selma Hayek ir teta Rasa yra gražios moterys, ir nors dėl tetos Rasos ir Catherine Zeta Jones niekada neabejojau, Selmai Hayek taip ir neatsirado vietos mano širdyje. Nežinau, gal aš blogai išmokau šias pamokas, nes mama nė apie vieną mano merginą nepasakė, kad ji graži, o vieną dar ir visiškai sudirbo, bet vieno dalyko šios pamokos visgi išmokė – sutelkti dėmesį į atskiras detales, stebėti atidžiai. Taip aš išmokau per daug dėmesio skirti merginų kojoms, pirštams, nosims, ausims ir t.t., ir kartais tai privesdavo iki tokio lygio, jog, kai dabar pagalvoju, man atrodo pusė mano susižavėjimų (ir nesusižavėjimų) buvo būtent dėl atskirų mažų dalykų, o ne dėl bendro vaizdo. Žavėjausi merginomis dėl jų pirštų, iksiškos formos kojų, žavėjausi, nes turėjo kokį nors dailų drabužį, žavėjausi tarpu tarp jų krūtų, žavėjausi jų tiesiomis nosimis, bet tuo pačiu žavėjausi ir nosimis su kumpelėmis – ir taip be galo. Aišku, tokie žavėjimaisi niekur nenuvesdavo.

Tiesa, kartais viskas būdavo ir kitaip – itin retais atvejais sutikdavau merginas, kurios turėdavo kažkokią ypatingą aurą. Jose visos detalės buvo tvarkingai sudėliotos ir derėdavo vienos su kitomis, ir tada aš pajusdavau, kad štai šios merginos yra subalansuotos, kad jų išorė dera su vidumi, kad aš klausau, ką jos kalba, o ne apsimetu klausantis, kai tuo metu iš tiesų nužiūrinėju ir vertinu jas. O vienintelis dalykas, bendras šioms retai sutiktoms merginoms, buvo tas gražus liūdesys.

– – –

Sakydamas gražus liūdesys neturiu galvoje liūdesio tiesiogine žodžio prasme. Tai reiktų suprasti greičiau kaip melancholišką būdą, ar kažkaip pan. Melancholiškos merginos būna iš esmės ramaus charakterio, turi kažkokį santūrumą, ir visa tai paryškina jų moteriškumą (tai nereiškia, jog mano nuomone moterys turi būti ramios tykios pelytės ir nesireikšti – jokiu būdu). Nors visa ta melancholija gali skambėti net juokingai, bet aš neieškau melancholiškos merginos tam, kad turėčiau su kuo kartu nugyventi gyvenimą visiškame liūdesyje ;) Anaiptol – du tokio tipo žmonės gali puikiai suprasti ko jiems reikia ir tinkamai papildyti vienas kito gyvenimą.

– – –

Kartais toks noras užeina pasakyti jai, kad ji baigtų su tuo liūdesiu, kad imtų ir kažkaip sustotų būti tokia, galvoti taip, kaip ji galvoja. Nes kai esi toks, su metais situacija pati nepasitaiso, o nuolatinis buvimas vienam prie gero nepriveda. Man gaila jaunų, gražių žmonių, kurie užuot mylėdami ir būdami mylimi, skaito visokias knygas ir žiūri filmus, be kurių visiškai gali apsieiti, jie mėgsta liūdnas dainas ir tokiu būdu įsidainuoja sau liūdesį, ir jie moka padaryti fainus selfius, kuriuose atrodo linksmi ir gražūs. Bet tai, ką iš tiesų tokie žmonės kasdien veikia, tai nesėkmingai bando surasti ir būti surasti patys: princesės vaikštinėja po bokštą, kuriame pačios save užrakino, o princai stovi pilies apačioje, žiūri į tą bokštą ir negali nuspręsti ar verta bandyti išlaisvinti princesę, nes juk gali ir nepasisekti.

Akli Pasimatymai

Jaučiu, kad po ilgo laiko vėl noriu eiti su kuo nors į beveik aklą pasimatymą. Taip kartą ėjau susitikti su L., mes buvom susirašinėję vos tris dienas, bet buvo pavasaris – na, Jūs suprantat pavasarius ;)

Sutarėm susitikti prie VDA. Kai ėjau pro Bernardinų bažnyčią, širdis pradėjo stipriau plakti. Netikėtai sutikau tokią merginą, su kuria rudenį kartu lankėm šiuolaikinių skandinavų prozos tendencijų dalyką. Pasisveikinau ją ir puoliau klausinėti kaip sekasi, ką veikia ir pan., nors man visai tai nerūpėjo. Labai bijojau, kad netoli tiltelio manęs laukianti L. gali būti kita mano mergina, ir kad santykiai su ja pakeis mano tam tikra prasme nusistovėjusį gyvenimą.

L. netapo mano mergina. Per trumpą laiką tapom gerais draugais. Jausdavau, jog kartais mes flirtuojam, tačiau rūpestis vienas kitu kaip draugu paėmė viršų. Dabar mes draugai, žinoma, jeigu tik Jums atrodo, kad vyras ir moteris gali būti draugai; jeigu man pačiam vis dar taip atrodo.

– – –

Būta ir kitų tokių neva aklų pasimatymų, tačiau iš jų tik vienas įstrigo kaip nevykęs.

Buvo tokia mergina, filologė (žinau, filologės yra mano klaida, ir visgi – esu bejėgis prieš savo silpnybę). Man ne tiek buvo įdomus jos blogas, kiek jos avataras. Štai čia Jūs visi galite suabejoti mano sveiku protu, tačiau taip, prisipažįstu – norėjau susipažinti su ta mergina, nes ji avatarui naudojo savo nuotrauką, kurioje atrodė nuostabiai. Jūs visi suprantat, kad jos išvaizda realybėj ir jos avataro man sukeltas įspūdis yra pasmerkti prasilenkti. Bet esmė ne tame.

Sutarėm susitikti Katedros aikštėje, laukiau jos prie papuoštos eglutės. Kadangi mano žieminiai batai tuo metu buvo man labai negražūs, tai aš apsiaviau tokiais žiemai visai netinkančiais, bet kuriuos mūvėdamas jaučiausi, sakykim, šaunesnis. Bėda ta, kad su tokiais batais einant nuo bendrabučio iki universiteto, nejunti šalčio, tačiau prireikus praleisti lauke daugiau laiko, imi visas šalti.

Ji vėlavo 15 minučių. Pirmą kartą mane erzino laukti pasirodančios merginos. Kai pamačiau ją iš toliau artėjančią, suvokiau, kad mano problemos nesibaigia – ji buvo aukštesnė už mane. Čia jau jokie batai nepadės, net ir Conversai.. Mes nuėjom „Pas Erlicką“, atsisėdom ir gėrėm arbatą, tačiau ten buvo kažkodėl klaikiai šalta. Mergina labai daug manęs visko klausinėjo, pati mažai ką kalbėjo apie save. Jaučiausi tarsi eksperimentuojamas. Vėliau nuėjom dar kakavos išgert kažkur prie Pilies gatvės.

Grįžęs namo parašiau buvusiai grupiokei, kuri gyveno tame pačiame bendrabutyje – žinojau, kad ji turi litrą degtinės ir neturi su kuo išgerti. Ji atėjo, nešina degtinės buteliu, mes pasirūpinom kola, ir tada gėrėm. Baigėm gerti duše (nieko nedoro ar neapgalvoto neveikėm, tiesiog gerdami ten niekam netrukdėm), iš kurio ji mane parvedė į kambarį. Kitą dieną ilgai ir sunkiai gaivaliojausi.

O įdomiausias dalykas, tai kad pasimatymas su ta blogere išėjo labai į gera tada, kai pirmą kartą sutikau IL. Pasirodo, jos abi buvo kambariokės, ir aš prisėdau arčiau prie IL, kad apie visa tai pakalbėčiau, o kai prisėdau, tai taip ir tapo IL ilgametė mano simpatija ;) Manau, tai savotiška bausmė už mano tuštybę.

– – –

Žinoma, buvo dar ir pažintis su A. ;) Pasirodo, buvom susitikę jau anksčiau, tačiau kaip blogeriai susipažinom tik 2009 pavasarį. Ji norėjo su manimi išgerti alaus, o aš ruošiausi eiti į koncertą. Taigi mes sutarėm susitikti koncerte. Prisipažinsiu, kad elgiausi kaip ožys, nes apsimečiau, jog jos nematau, nes man buvo žiauriai gerai su draugais. Galiausiai ji visgi priėjo, ir mes pradėjom kalbėtis. Bėda tik ta, jog iš manęs buvo prastas pašnekovas, nes mes su draugais buvom daug rūkę <…>, ir aš labai daug žiovavau.

Nepaisant to, kad elgiausi kaip šiknius, džiaugiuosi, kad su A. tapau draugelis. Eidavom po to į koncertus, šiaip išgert, susitikt su kita blogere R. Galiausiai A. net susipažino su mano buvusia mergina ;) A. yra labai šauni mergina. Kai tik man reikėdavo nusimesti naštą, norėdavau susitikti išgerti su A. Ji mokėjo juoktis, kai aš pasakodavau kaip nieko gero neišeina su kunigo mergina, ir po tokių gydančių išgėrimų man pasidarydavo lengviau gyventi; norėdavau susitikti išgerti su ja ir tada, kai nieko blogo nebūdavo, priešingai – kai ateidavo smagus šiltas pavasaris ir nuotaika būdavo pakili. Tiesa, A. kartais irgi išsiliedavo šalia manęs – isterikuodavo ir piktindavosi kuo nors – tada jau aš juokdavausi, o ji burbėdavo, bet galiausiai irgi pralinksmėdavo. Ir dar ji nuostabiai gamina valgyti.

Kartais galvoju, kad su A. mes praleidom daug laiko slapta flirtuodami, tačiau geriausiai mums abiems sekėsi visai kas kita – išklausyti ir nuraminti vienas kitą.

Visai Ne Tai, Ką Ketinau Parašyti

Kartais galvoju, ar poezija yra intymiausias literatūros žanras. Ar tai priklauso nuo rašančiojo, ar nuo skaitančiojo? Ar rašantysis kaltas, kad skaitančiajam poezija pasirodo intymi? Galbūt poeziją rašęs buvo melagis, jis nė nemirktelėjęs parašė kažką, ko niekada nebuvo, o skaitytojas perskaitė ir dabar jam kažko neramu pasidarė. Ar rašantysis kaltas, kad skaitantysis kartais ima ir pritaiko sau eilėraščių nuotaikas? Kas jį prašė tai daryti? Tikrai ne rašantysis. Rašantysis išvis negalvoja apie skaitytoją, jis tiesiog rašo, negalėdamas suprasti, kokį nusikaltimą daro. Kūryba, galiausiai, randa būdą kaip ištrūkti ir pasiekti žmones.

Tekstas yra ginklas. Metodas, kuriuo naudojantis galima šį tą nuveikti gyvenime. Dažniausiai teksto poveikis būna trumpalaikis. Kai žinai, kad tam tikras žmogus tikrai perskaitys, gali rašyti taip, jog įskaudintum ar suerzintum tą žmogų. Arba gali rašyti kitaip, jeigu nori tam žmogui įsiteikti ar paglostyti jo savimeilę. Aišku, dar būna žaidimas – bet mano atveju niekada nebūna aišku, ar tai aš naudodamas tekstą žaidžiu su kitu žmogumi, ar tai tekstas žaidžia su manimi; bet kuriuo atveju kaltas lieku aš pats.

Nuoširdumas tekste yra abejotinas dalykas. Pameluoti, suvaidinti emociją visada labai lengva. Kartais mąstau, ar aš rašau tikrai taip, kaip jaučiuosi, kaip galvoju. Būna, kad įsirašęs primalu visokiausių dalykų, kurie tuo metu atrodo suprantami, bet vėliau, kai skaitau senus tekstus, net nepamenu juose minimo liūdesio ar kito stipraus jausmo. Šiuo metu vienintelis tikras dalykas tekstuose yra mano užfiksuota laimė, ir ji visada yra susijusi su mano draugais ar maloniais pažįstamais.

Viskas, kas yra susiję su merginomis, kurios kažkada patiko, man kelia abejones. Anksčiau buvau itin kategoriškas, galėdavau pasakyti, jog viena žavėjausi, kitą buvau įsimylėjęs, su kita buvau tik todėl, kad norėjau su kuo nors būti, bet dabar vis sunkiau suprasti, kas kažkada buvo. Atrodo, jog istorijos su merginomis, minimos tekstuose, gyvena savo atskirus gyvenimus.

– – –

Iš tiesų norėjau parašyti kaip man pasistojo paskaitos metu, o va kas išėjo.

Dredai, Kojos, Suknelės

Naktį sapnavau kad kažkas man liepia surasti kodą man nurodoma jog turiu ieškoti dvejose rašytojo Henning Mankell knygose aš einu į knygynus ir ieškau tų knygų ir niekur jų nėra ir nežinau ką daryt pradedu desperatiškai vartyti visas knygas iš eilės prieina pardavėja ir pasako kad čia kodų nėra taip sapnas ir baigiasi.

Kitą dieną man paskambino iš Baltų lankų knygyno ir pasakė, jog rado vieną iš mano ieškotų Henning Mankell knygų ir kad palaikys man ją ;)

– – –

Šeštadienį planavau su kambarioku eiti į futbolo rungtynes, bet jis staiga sužinojo, kad mirė jo močiutė, taigi išvažiavo namo. Taip aš į futbolo rungtynes nenuėjau, bet nuėjau į vienos kolegės iš radijo gimtadienį.

Visi jos ir jos vaikino ankstesni gimtadieniai vykdavo jų bute. Prisirinkdavo daug žmonių, beveik visada tie  patys, pusė jų nelabai pažinodavau ir nežinodavau, kaip su jais bendrauti. Daug kas ten ateidavo poromis, o aš kaip eidavau vienas, taip eidavau. Tie gimtadieniai man dažniausiai baigdavosi taip: sulaukdavau dvyliktos ir po padainavimų išvažiuodavau namo arba su kuo nors susitikt.

Šiais metais gimtadienis vyko Pogo bare. Susirinko vėl beveik visi tie patys žmonės, kurie būna ir kasmet. Trūko kur sėdėti. Pabendravau su vienu, su kitu žmogum, po to ėjau klausyti pank roko grupės Lucky Strike. Klausydamas koncerto užmačiau tokią merginą su dredais, kuri patraukė mano dėmesį, nes tiek dredai, tiek jos veidas buvo gražūs. Turiu silpnybę dredams, bet ne visiems – ploni ir trumpi arba visai neprižiūrėti manęs nežavi. Ta mergina buvo su vaikinu, todėl žiūrėdamas į ją jaučiausi darantis mažytį nusikaltimą. Vėliau jos vaikinas nuėjo kažkur ilgam, o ji stoviniavo tai vienoj, tai kitoj vietoj, kol galiausiai prisėdo ant sofos krašto, prie kurio aš visąlaik stovėjau. Man kilo stiprus noras pauostyti ją (man atrodė, kad ji turi kvepėti), bet, aišku, to nepadariau. Bandžiau sutelkti dėmesį į koncertuojančią grupę, bet galvoje ėmė suktis mintys apie vieną buvusią merginą, kuri turėjo dredus.

Jos galva visada kvepėdavo vienu šampūnu, ir aš vis norėjau to šampūno nusipirkt, bet kažkokiu būdu nerasdavau jo, ir tik po dvejų metų, kai jau buvau išsiskyręs su ja, kartą grįžęs namo į Alytų radau vonioje to šampūno buteliuką. Pamenu apžiūrėjau jį atsargiai, pauosčiau, įsitikinau, jog tikrai toks pats, kartą išsiploviau juo galvą, bet daugiau niekada jo nenaudojau.

Po to Pogo bare sutikau klasioką, ėjom parūkyt ir išgert alaus. Viduje buvo labai labai karšta, todėl lauke praleidom daug laiko. Po kiek laiko lauke užmačiau ir tą merginą su dredais – stovėjo prie pankų būrelio ir rūkė. Jos kojos buvo tokios tiesios, gal net berniukiškos, ir man niekaip nepavyko įsivaizduoti kaip jos kojos atrodytų nuogos.

Tuo tarpu klasiokas labai daug kalbėjo apie kekšes. Jis vis žvalgėsi į panas kaip išbadėjęs ir su nusivylimu sakydavo nėra čia šiandien kekšių arba kur tos visos kekšės dingę? Mano ir jo santykis su merginomis yra labai skirtingas, bet man nesunku klausytis jo kalbų apie dulkinimąsi ir pan. Jam tiesiog tinka būti tokiu, koks jis yra. Kad ir kaip bebūtų, vakaro pabaigoje jis pripažįsta, jog norėtų stipriai įsimylėti ir pasipasakoja, kad vienintelis žmogus, kurį buvo įsimylėjęs, buvo viena mergina iš mano Alytaus draugų kompanijos. Tai buvo seniai, ir jie niekada nedraugavo, bet flirtavo  labai ilgai. Vėliau jis susipažino su kita mergina, kuri iš tiesų buvo panaši į jo meilės objektą, ir jie draugavo su audringais išsiskyrimais ir susitaikymais gal 2-3 metus.

Kartą viena mano simpatija man parodė vaikiną, su kuriuo flirtavo, nors ji pati tuo metu draugavo su kitu vaikinu. Tas, su kuriuo ji flirtavo, matyt buvo stipriai ją įsimylėjęs, nes po kiek laiko pradėjo draugauti su tokia mergaite, kuri buvo mano simpatijos jaunesnė ir negražesnė versija. Keista, kad žmonės taip pasąmoningai ieško panašių variantų.

Dar kai gyvenau studentų bendrabutyje, 2010 metų vasarą vyko Pasaulio futbolo čempionatas. Mes gyvenom antram aukšte, ir mūsų televizorius gerai rodė tik LRT ir dar kažkokį kanalą, o kai kurios futbolo varžybos buvo rodomos ir per LNK. Taigi vieną vakarą mes ėjom žiūrėti Argentina-Graikija rungtynių į penkioliktą aukštą, kur gyveno mano kambariokų du grupiokai. Vos ten nuėjom, aš iškart žado netekau, nes vieno iš tų vaikinų mergina buvo kaip mano buvusios merginos kopija, tik šviesiaplaukė. Ji vilkėjo nuostabią melsvą suknelę. Kol rodė varžybas, viskas buvo gerai – sekiau žaidimą, ir tiek. Bet po varžybų visi užsinorėjo dar išgerti alaus ir pažaistų šaradų, o ta mergina sėdėjo kaip tik prieš mane, visąlaik man buvo prieš akis, ir aš jaučiausi labai nejaukiai, galvojau ar niekas nepastebi KAIP kartais aš į ją žvilgteliu.

Po to nemačiau tos merginos labai ilgai, bet dabar sutinku dažnai, nes mes su kambarioku kiekvieną antradienį važiuojam į vieną barą žaisti protmūšio, o ta mergina visada būna kartu su mumis komandoje. Kartais aš pažiūriu į jos pirštus arba iš tolo stebiu pro langą kaip ji rūko lauke, bet mano žvilgsnis dabar visai kitoks, toks ramus, paprasčiausiai ramus.

Kai iš viso su klasioku buvom išgėrę po penkis alaus, nusprendėm skirstytis. Aš grįžau prie gimtadienio stalo, ten žmonės jau irgi buvo beveik visi iškrikę, taigi su jubiliate ir jos vaikinu kartu išėjom iš baro, išsikvietėm taksi ir išvažiavom.

– – –

Naktį sapnavau kad man reikia sudėti daug visokių vaisių tam tikra tvarka koridoriuje į lentynas kad galėčiau tokiu būdu užburti kambarioką kad jis daugiau negertų tiek daug ir susitvarkytų gyvenimą aš dėliojau tuos vaisius ir dėliojau ir niekaip negalėjau surasti tinkamos kombinacijos burtui man pradėjo drebėti rankos ir aš nuėjau valgyti.

Šįvakar grįždamas namo užsukau į parduotuvę ir nusipirkau kriaušių, obuolių ir kivių ;)