Kai tik sužinojau, jog vyks Vilniaus knygų festivalis, pradėjau nekantriai jo laukti. Juolab, jog festivalio paskelbta programa žadėjo ir įdomių diskusijų literatūros temomis, ir intriguojančių skaitymų vakarais baruose, ir muzikos.
Artėjant festivalio pirmajai dienai supratau, jog negalėsiu dalyvauti jos renginiuose, nes su draugais eisiu į Soulfly koncertą. Gaila, kad taip išėjo, nes praleidau skaitymus iš nusirenginėjimo knygyne Mint Vinetu, kurių metu iš tiesų niekas nenusirenginėjo, tačiau negali pykti, nes intriga buvo padaryta labai labai gera. Taip pat praleidau Rolando Rastausko skaitymus, pagardintus muzika, o Rastauską man išgirsti norėjosi, nes šių metų knygų mugėje jis skaitė Milošo, Oijerio ir dar kažkokio poeto eilėraščius pritariant džiazo grupei, ir tai buvo labai pavykę poezijos skaitymai.
Nusprendžiau atsigriebti kitą dieną. Žiūrėdamas programą pastebėjau, jog internetai jau marga nuo pranešimų apie pirmąją knygų festivalio dieną ir jos metu vykusius renginius. Paskaičiau ir straipsnių komentarų, kurie atskleidė, jog ne visi žmonės supranta, kad Vilniaus knygų festivalis ir Vilniaus knygų mugė yra skirtingi dalykai. Dar savaitę prieš festivalį tie patys internetai mirgėjo pranešimais apie Vilniaus knygų festivalį: buvo bandoma paaiškinti, jog knygų festivalis siekia sukurti autoriaus-skaitytojo dialogą, yra orientuotas tik į rimtą literatūrą, buvo net sužaista Užkalnio pavarde, teigiant, jog knygų festivalyje neatsiras vietos visokiai prastai literatūrai. Ar festivalio organizatoriams pavyko visuomenei atskleisti skirtumą tarp knygų festivalio ir knygų mugės, ir ar patys festivalio lankytojai pajuto skirtumą, lieka neaišku.
Nuvykęs į Vilniaus dailės akademijos dizaino ir inovacijų centrą „Titanikas“, kuriame ir vyko Vilniaus knygų festivalis, pirmiausia nusprendžiau apžiūrėti leidyklų pardavinėjamas knygas. Pasiūla buvo nedidelė (juk tik apie rimtą literatūrą eina kalba!), ypač nustebino mažas “Batų lankų“ leidyklos kampelis. Kainos pasirodė panašios arba didesnės už tas, kurios vyrauja Knygų mugės metu. Ir dar pradėjau galvoti, jog tai nėra sutapimas, kad didžiosios leidyklos savo leidinius pardavinėja pirmame aukšte, o mažesnės – antrame.
17h nuėjau į trečiąją salę, kurioje turėjo vykti pasakojimas apie knygnešius. Visi mes buvom mokomi, jog knygnešiai buvo atsidavę Lietuvai ir t.t., ir pan., ir tik vėliau sužinojom, kad jie buvo paprasčiausi kontrabandininkai. Šio pranešimo tikslas ir buvo paneigti visus mitus apie knygnešius ir paaiškinti, kaip viskas buvo. Tikėjausi išgirsti kažką įdomaus, bet nuėjęs į trečią salę radau moterį (A. Ambrulevičiūtę), kuri sėdėjo nuleidusi galvą ir skaitė iš lapų. Skaitė iš lapų. Ilgai skaitė iš lapų. Skaitė ir skaitė. Priminė visus nuobodžius dėstytojus, kurie paskaitas vesdavo taip pat – paprasčiausiai skaitydavo viską iš lapų, ir tiek. Nesuprantu, ar taip yra sunku paruošti bent jau skaidres ir pasakoti žmonėms apie knygnešius, o ne viską sausai skaityti? Nepykčiau net jei skaidrėse nebūtų jokių įdomių iliustracijų. Pizė pizė.
Susierzinęs nusileidau į antrą aukštą, radau antrą salę. Ten vyko diskusija apie knygos meną. Iš pradžių manęs neapleido jausmas, jog diskusijos dalyviai nesupranta vieni kitų. Kai praėjo 10 minučių, tapo aišku, jog jie tikrai nesuprato vienas kito. Vienas vyrukas vis bandė išsiaiškinti, ką jie laiko knygos menu, o ko – ne. Diskusijos moderatorė sakė “tai išsiaiškinkim“ ir “prašau paaiškinti“, ir vyrukas bandė paaiškinti. Galop, atrodo, jie lyg ir sutarė, jog knygų viršelio iliustracija šioje diskusijoje neįeina į knygos meno sąvoką. Be to vyruko ir diskusijos moderatorės buvo dar du vyrukai. Vienas iš jų, kai tik jam užduodavo klausimą, imdavo traukyti pečiais ir sakydavo, jog negali atsakyti į klausimą. Jis net negalėjo atsakyti į klausimą ar turi mėgstamiausius šriftus (jei gerai pamenu). O kitas vyrukas buvo pakalbintas kartą, tačiau kažką tyliai burbėjo po nosimi, ir viskas. Vėliau prie diskusijos prisijungė keli žmonės iš salės, kurie buvo diskusijos dalyvių pažįstami ir kažkaip susiję su knygos menu. Viena moteris sakė, jog jai lietuviškas knygos menas neatrodo blogas. Tada vyrukas, negalėjęs atsakyti į klausimus, pasakė, jog jis labai skeptiškai vertina lietuviškas knygas. Jam pritarė ir pirmasis vyrukas, daugiausiai kalbėjęs diskusijos pradžioje. Tiesa, abu jie nesivargino argumentuoti savo nuomonės, tik vienas iš jų pasakė, jog didžioji dauguma knygų viršelių yra negražūs, o knygos prastai maketuojamos.
Visos diskusijos metu juokiausi ne kartą ir ne du. Juokiausi, nes nesugebėjau suvokti kaip žmonės, organizuojantys diskusiją, negali net tarpusavyje aptarti esminės sąvokos “knygos menas“. Galėjo susitarti apie ką kalbės, netgi iš anksto pasidalinti temomis. Taip pat buvo galima pasirūpinti vaizdine medžiaga, pvz. vyrukas, pasakęs, kad jam lietuviškų knygų viršeliai yra negražūs, galėjo parodyti šlykščius lietuviškus viršelius ir geresnius užsienyje leidžiamų knygų. Gyvenam tokiu metu, kai technologijų prišikta ant kiekvieno kampo, o vis tiek jų nepanaudojam. Po diskusijos neapleido mintis, jog diskusijos klausytojams knygos menas buvo kur kas įdomesnis nei patiems diskusijoms dalyviams.
19h grįžau į trečią salę paklausyti diskusijos apie lietuviškos eseistikos padėtį. Laurynas Katkus paskaitė savo įdomų tekstą. Vėliau chebra bandė kalbėti apie esė žanrą Lietuvoje. Giedra Radvilavičiūtė ir Donatas Petrošius prisipažino nesuprantą ką veikia šioje diskusijoje ir kodėl buvo pakviesti. Vėliau D. Petrošius skaitė savo tekstą, kuris buvo taip pat įdomus, tik bėda ta, jog klausymo malonumą stipriai mažino sunkus Petrošiaus skaitymas. Iš esmės diskusija nepavyko, bet kažkodėl nesijaučiau nuviltas.
20h vėl grįžau į antrą salę, nors buvau suplanavęs eiti į kiemelį paklausyti grupės Banda Dzeta koncerto. Antroje salėje turėjo vykti Rolando Rastausko skaitymai iš jo naujausios knygos “Bermudų trikampis“. Salėje buvo užgesintos šviesos, švietė tik stalinė lempa. Rastauskas skaitė ilgą kūrinį apie tai, kaip jis dalyvavo statant “Otelo“ spektaklį Rumunijoje. Iš pradžių suabejojau, ar man tikrai tai patiks, bet labai greitai Rastausko istorija įtraukė taip, jog su nekantrumu laukiau kaip viskas bus toliau. Rastausko skaitymas man labai patinka, be to jis buvo parinkęs minimalią muziką, kuri sukūrė labai gerą foną ir suteikė jo skaitymui daugiau spalvų. Tikiuosi dar bent kartą išgirsti jį skaitantį.
21h atsidūriau knygyne Mint Vinetu, kuriame buvo numatyti girtuoklių skaitymai. Knygynas buvo sausakimšas. Juokinga tai, jog visi ten susirinkę skaitovai yra metę gerti ;) Bet skaitė savo ar kitų autorių kūrybą, kuri buvo apie gėrimą arba sukurta geriant/po gėrimo. A. Jakučiūnas, B. Januševičius ir M. Burokas skaitė nuostabius tragikomiškus tekstus, o G. Norvilas ir V. Dekšnys man truputį neįsipaišė; pastarųjų pasakojimai apie pagėrimus man buvo įdomesni nei eilėraščiai, kurie buvo sukurti apie tuos pagėrimus. Publika daug plojo ir juokėsi, buvo labai gera atmosfera.
Buvau suplanavęs nueiti ir į poezijos slemą klube “Soul box“, bet iškeičiau slemą į alaus išgėrimą su draugėm. Vėliau nuėjom į tik šį penktadienį atsidariusį “Bukowski“ barą Trakų gatvėje, ten išgėrėm dar alaus, o po to nuėjom į toje pačioje gatvėje esantį barą “Marsas“, kuriame Kudirka ir Zaizras (D. Jurevičius) turėjo sukergti Bukowskį su Maironiu. Bare buvo tiek žmonių, jog tikrai ne visi tilpo į baro rūsį, kuriame vyko skaitymai. Patys skaitymai vyko taip: vienas skaitovas paskaito ištrauką iš Bukowskio, kitas – iš Maironio. Po to atvirkščiai – iš pradžių iš Maironio, o tada iš Bukowskio. Tai taip ir praėjo maždaug 20 minučių trukę skaitymai. Tikėjausi kažko įspūdingo, todėl po visko likau truputį nusivylęs.
O po to buvo alus, alus, alus.
– – –
Kuo skiriasi Vilniaus knygų festivalis nuo Vilniaus knygų mugės?
1.) Kaina. Vilniaus knygų festivalio renginiai buvo nemokami (išskyrus du spektaklius), o Vilniaus knygų mugė yra mokama. Abu renginiai vyskta pilną savaitgalį. Jeigu knygų mugėje norėčiau lankytis visas dienas dėl mane dominančių knygų pristatymų ar susitikimų su autoriaus, turėčiau išleisti maždaug tiek pinigų, kiek kainuoja nauja knyga storu viršeliu. Tuo tarpu knygų festivalis man leidžia bimbinėti tris dienas už dyką.
2.) Dalyviai. Knygų mugė gali girtis organizuojanti susitikimus su užsienio autoriaus. Štai knygų festivalis tuo pasigirti negali. Jame vyko užsienio autorių knygų pristatymai, tačiau negirdėjau, jog kažkoks autorius būtų atvykęs į festivalį. Nelaikau to knygų festivalio minusu, nes pvz. Rastausko knygos pristatymas man buvo nuostabus. Kartais mažiau šnekų apie knygą ir perskaityta ištrauka yra kur kas geriau nei kritikų diskusijos.
3.) Lankytojai. Knygų mugėje visada pavargstu, nes ten būna daug žmonių. Reikia brautis, brautis, laukti, kol kas nors nueis nuo prekystalio, kad galėtum pažiūrėti į knygas, ir t.t. Knygų festivalyje žmonių buvo tiek, jog visai nepavargau. Kita vertus, visose diskusijose, kuriose lankiausi, trūko sėdimų vietų, todėl dalis žmonių turėjo ramstyti sienas. Kitąmet organizuojant festivalį (o aš tikiu, jog jis tikrai įvyks dar kartą) reikėtų pagalvoti apie “Titaniko“ patalpos gali sutalpinti visus susidomėjusius žmones.
4.) Tikslas. Nesakau, jog knygų mugės ir knygų festivalio tikslas nėra susijęs su leidyklų siekimu pasirodyti ir parduoti kuo daugiau savo produkcijos. Knygų festivalio principą gerai iliustruoja festivalio organizatorės E. Stogevičienės žodžiai: „Knygų mugė vyksta žiemą, o knygos, kurios būna išleistos pasibaigus mugei, nebūna pakankamai paviešinamos. Mes pagalvojome, kad pusiaukelėje tarp mugių būtų gerai turėti dar vieną renginį, kuriame taip pat būtų diskutuojama apie naujas knygas, susitinkama su autoriais, būtų galimybė įsigyti knygas leidyklos kainomis“ (citata iš čia). Bet nepaisant to, knygų festivalis dėl savo mažesnio dydžio man mielesnis nei knygų mugė. Be to festivalis įrodė, jog gali sukurti (ar bent jau simuliuoti) artimą ryšį tarp rašytojo ir skaitytojo (pvz. skaitymai apie gėrimą knygyne Mint Vinetu; trūko tik alaus bambalio, siunčiamo ratu ;)), o tai yra labai gerai.
Jokiu būdu nepriešinu knygų mugės ir knygų festivalio. Svarbiausia yra tai, jog abu renginiai skatina skaitymą.
arsonist's prayers 