Dabar man visos dainos apie ją.
***
Kai mano tėvai pradėjo bendrauti kartu pirmąjį kartą po skyrybų, mūsų namai prisipildė keistos įtampos. Krikšto tėvas prie tėvo elgėsi atsargiai. Prosenelė prie tėvo elgėsi atsargiai. Močiutė prie tėvo elgėsi atsargiai. Mama prie tėvo elgėsi atsargiai. Aš prie tėvo elgiausi atsargiai.
Visi bijojom padaryti kažką ne taip.
Kadangi nepažinojau savo tėvo, per pirmąją dieną pridariau daug ko ne taip: kreipiausi į jį ne „jūs“, o „tu“, liepiau užleisti mano vietą prie virtuvės stalo, kai vėliau išėjom pasivaikščioti ir jis nupirko man apelsinų sulčių, pasakiau, kad apelsinų sulčių nemėgstu. Žinoma, aš net nesupratau, kad jis pyksta, todėl raudonavo kiti namiškiai. Tik vėliau išmokau nuskaityti tėvo veidą – jei supykdavo, visada papūsdavo nosies šnerves; ir, kaip ir kiti, stengiausi nesukelti jo pykčio.
Mano tėvai maždaug 1995–2003 metais skyrėsi ir taikėsi daug kartų. Dažnai jų susitaikymai arba išsiskyrimai būdavo labai staigūs, visai nelaukti. Pvz., susitikdavo kur nors mieste ir vėl pradėdavo bendrauti, arba susipykdavo dėl kokios nors smulkmenos, ir tas konfliktas tapdavo toks didelis, visa apimantis, kad tėvui belikdavo tik susirinkti daiktus ir išeiti iš namų. Įpratęs prie jų taikymųsi ir išsiskyrimų, aš vėliau įtariai stebėdavau jų naujus susiėjimus. Man būdavo keista – negi jie nesupranta, kuo vėl viskas baigsis? Ar jie tikrai tokie kvaili, jog galvoja, kad šį kartą jiems pasiseks? Vėliau laikas parodydavo, kad jie, vis iš naujo bandydami būti kartu, sau ant nugaros nešė visus tuos priekaištus ir nuoskaudas iš praeities. Man sunku suvokti, kaip jie juos sugebėdavo užgniaužti, gal net trumpam užmiršti ir vėl leistis į naują pradžią.
Kai pradėjau draugauti su merginomis ir mes išsiskirdavom, man būdavo skaudu, ypač jei būdavau paliktas, bet nenorėdavau su jomis būti vėl kartu. Ilgesys galiausiai praeidavo, ir tu suprasdavai, kad ateityje tavęs laukia kitas žmogus. Tik kartą bandžiau susigrąžinti merginą, kuri mane paliko – sukūriau planą, kurio dėka praėjus savaitei po išsiskyrimo turėjau vėl atsidurti pas merginą lovoje, ir tas planas suveikė. Tik kai nubudau kitą rytą, jaučiausi labai blogai – mergina elgėsi taip, lyg mes toliau draugautume, buvo meili ir pan., bet man viskas atrodė labai nenatūralu. Mūsų grįžimas truko vos vieną dieną – kai išlipau iš lovos ir vakare išėjau namo, po kelių dienų gavau jos sms – rašė, kad tą dieną viskas atrodė gerai, bet vėliau suprato, kad visgi mes išsiskyrę ir nieko daugiau nebus. Po to laiko nekartojau tos naivios klaidos – vėl pradėti draugauti su mergina, su kuria esi išsiskyręs. Ir tik dabar, po daug metų, tai vėl tapo aktualu.
Dabar aš geriau suprantu savo tėvus, tiksliau, tą įtampą tarp jų, kai jie vėl susieidavo kartu. Viskas tampa trapu, yra daug mažiau vietos klaidoms, o ir kiekviena klaida, atrodo, veda iš proto. Nors dar labiau iš proto veda ilgesys, toks keistas ir didelis ilgesys, kurio anksčiau niekada nejautei; ilgesys, tarsi nujaustum pabaigą, nors viskas, atrodo, eina tik geryn. Mažiausius menkniekius galima interpretuoti kaip tik nori, bet tu renkiesi interpretuoti juos tik iš blogos pusės. Ir neapleidžia jausmas, kad tu vejiesi, bet kitas turi slaptą kodą, kurį įvedęs tampa super greitas, kartais – išvis nepasiekiamas. Tu guli šalia žmogaus ir nenori užmigti, nes tau nepatogu sapnuoti tuos sunkius sapnus, kuriuose tu netenki to žmogaus. Tu atsisėdi jam rašyti laiško, bet supranti, kaip tai beprasmiška – viskas nebe tavo rankose. Kartą paliktas, tu jauti baimę būti atstumtas vėl. Ir kuo didesnė baimė, tuo didesnės viltys, kad viskas gali būti gerai. O tada nutinka dar keistesnis dalykas – vizito pas psichologę metu tau staiga šauna į galvą mintis: o kodėl aš išvis esu su tuo žmogumi? Ir tu surandi begalę priežasčių, kurios paaiškina, kad draugystė su šiuo žmogumi tėra tik kažkoks bėgimas nuo savęs, bandymas pasislėpti, kad tavo jausmai išgalvoti, kad tu per daug metų išmokai įtikinti save, jog tau kažkas patinka, kad viskas – viskas – suklastota. Bet kai kitą kartą išvysti jos veidą, tave vėl užlieja bejėgiškumo jausmas, ir tavo viltys vėl šauna aukštyn.
‘Cause you’re nothing, You’re nothing without a woman’s touch.
***
Dabar viskas kur kas trapiau.
***
Yra lengva parašyti niūrų tekstą apie tai, koks esi pasimetęs, nelaimingas arba vienišas. Svarbu neleisti panirti sau į tą negatyvią būseną, kuriai atsidavęs po to imi matyti viską juodai.
Kalbant apie pažįstamų santykius, yra keli pavyzdžiai, kurie gerai iliustruoja būsenas, kurias patiria žmonės, po išsiskyrimo vėl bandantys būti kartu.
1.) Mano kiemo draugas pradėjo draugauti su mergina, jie buvo vienas kitam pirmi. Jis studijavo ir gyveno Vilniuje, ji mokėsi ir gyveno Alytuje. Susitikdavo savaitgaliais, leisdavo daug laiko. Buvo laimingi kartu. Kartą jis ją palydėjo pas odontologą, ir ten, laukdamas jos, neatsilaikė pagundai patikrinti jos telefoną (tada dar nebuvo išmaniųjų telefonų). Savo užgaidą patenkino pilnai – sužinojo, kad ji flirtuoja su kažkokiu kitu vaikinu, ruošiasi su juo susitikti. Tada, kai ji išėjo iš odontologo kabineto, jie kažkur nuėjo ir jis jai pasakė, kad viską perskaitė. Kadangi ji negalėjo apsiginti, jis ją paliko. Nuo to laiko netikėjo nei vyrų, nei merginų ištikimybe, bet tai netrukdė jam po metų vėl su ja susieiti atgal. Man tai neatrodė gera idėja, bet nieko jam nesakiau. Ilgai jie nedraugavo, išsiskyrė, nes nors pradžia ir žadėjo gražius dalykus, vėliau tiesiog negalėjo būti kartu.
2.) Mano draugė susirado vaikiną ir jis labai greitai pradėjo jai kalbėti apie meilę, tam ji buvo akivaizdžiai nepasiruošus ir tai ją trikdė. Būtent todėl ji išsiskyrė su juo, bet po kurio laiko vėl pradėjo bendrauti ir draugauti. Dabar jie man viena sveikiausių porų (iš tiesų tai jau ir šeima), kurias pažįstu. Iki šiol nežinau, kas tarp jų pasikeitė, kai pradėjo draugauti antrą kartą – gal vaikinas nustojo kalbėti, kad myli ją? Nesvarbu; svarbiausia, kad kai kalbam su juo dviese, suprantu, kad nepaisant jo nemeilikavimo, savo darbais ir planais jis įrodo ne tik tą romantišką meilę jai, bet ir savo vyrišką brandą.
3.) Mano kambariokas draugavo su mergina, bet po kurio laiko jų santykiai priėjo keistą aklavietę – jis savo laisvas dienas aukodavo dėl šeimos, todėl mergina pasijuto palikta viena. Greitai ji pradėjo elgtis taip pat – neva neturėdavo laiko su juo susitikti, nenorėdavo, kad jis užsuktų pas ją į darbą trumpam ir t.t. Tai buvo keistas laikas, kuomet iš šono žiūrint į juos man atrodydavo, kad mergina jau paliko mano kambarioką, tačiau dar to nesupranta arba su tuo negali susitaikyti. Dažnai vakarais jis sėdėdavo kambaryje ir apsimesdavo, kad yra užimtas, tačiau kaskart, kai užmesdavau į jį akį, matydavau, kad sėdi įsitempęs ir niekuo iš tiesų neužsiima. Taip praėjo Kalėdos ir nauji metai, o po to jie vėl pamažu pradėjo bendrauti. Tik po metų ar dviejų jis man pasakė, kad tos krizės metu jis suprato, jog viskas jam buvo nepalanku ir norėjo nuleisti rankas, tačiau vieną vakarą sėdėjo ir mąstė sau – ar ji yra ta moteris, su kuria jis nori būti toliau kartu? Atsakymas buvo teigiamas, ir nuo to vakaro jis niekada neabejoju savo veiksmais, net jei jie iš pradžių neatnešdavo jokių rezultatų. Po to jie vėl susiėjo kartu, dabar yra graži šeima.
***
Laikais, kai keliais pelės mygtuko paspaudimais gali gauti 10 000 eurų paskolą, pasižvalgyti po visą pasaulį ar lengvai surasti Makedonijos undergroundinio hardcore‘o, yra sunku suprasti, kad toks dalykas kaip žmonių santykiai ar meilė gali reikalauti pastangų ir laiko – ypač laiko. Įprotis viską gauti lengvai ir iškart čia neveikia. Be to, mes turim daug trikdžių, kurie trukdo mums nueiti į akistatą su savimi – draugai, vakarėliai, koncertai, darbas, interneto triukšmas ar tiesiog buitinis alkoholizmas. O reikia iš tiesų labai nedaug – atsisėsti ant sofos tyliame kambaryje ir savęs paklausti: o ko nori tu pats?
***
Dabar aš noriu rašyti tau.
arsonist's prayers 