Posts Tagged ‘Šleikštulys’

Laukimas

2016/05/31

Šitie gegužės pabaigos karščiai, šita tvankuma vėl keistai mane veikia.

Dienomis, kai atsiduriu tarp žmonių, jaučiu pasyvų šleikštulį. Kartais šleikštulys kyla į ką nors ilgiau įsižiūrėjus – mažą vaiką parduotuvėje, neišsirenkantį ledų, senjorę, nešančią didelį kiekį žalios mėsos, benamį su moteriškais džinsais ir uggs‘ais.

Vakarais kitaip, vakarais atsiranda poreikis mylėtis. Sunku jį paaiškinti, bet man taip visada būna per karščius, nepaisant to, kad karščiai = prakaitas, lipnumas, troškulys. Ir dabar, kai guliu lovoje, girdžiu kaip mylisi kaimynai. Kaskart, kai juos išgirstu, žinau, kad dabar yra 23:40 arba 23:50 – jie visada tai daro tokiu metu. Norėčiau ir aš dabar turėti kitą kūną šalia, norėčiau patirti tą kuriam laikui atbukinantį malonumą.

***

Kasryt nubundu valanda iki žadintuvo, gulėdamas lovoje skaitau, tada trumpam apsimigdau, o po to jau nuskamba žadintuvas ir aš keliuosi. Maudausi, ir toliau nepusryčiauju, išeinu į darbą.

Kadangi prasidėjo sesija, studentų ryškiai sumažėjo. Liko pabaigti darbą su vienu skyriumi, užpildyti keistą apklausos anketą ir sulaukti kelių institucijų atsakymų į išsiųstus raštus, kad būtų galima sužinoti jų poziciją vienu svarbiu klausimu. Tris vakarus per savaitę, kaip ir anksčiau, irgi leidžiu darbe, prižiūrėdamas vis dar vykstančias laidas. Dar pradėjau mokytis dirbti programa Adobe InDesign – seniai buvo laikas. Bet iš esmės jaučiu štilį. Šalia manęs, atrodo, nieko nevyksta, ničnieko.

Gyvenu laukimu, tai nėra gerai. Laukiu, kada prasidės parašyto romano redagavimas. Laukiu, kada bus išleista knyga. Laukiu festivalio, laukiu kito festivalio.

Gyventi ramiai sunku, netgi neįprasta, sakyčiau. Nors iš pradžių užplūdusia ramybe džiaugiausi, nes po ilgo laiko buvo malonu jaustis pagaliau suprantančiu kas ir kaip yra, dabar ši ramybė mane veikia kažkaip neigiamai. Tiesa, mano mityba ir miego režimas normalizavosi, tai visai džiugina, nes kai neseniai pasisvėręs pamačiau, kad per mėnesį numečiau 6 kilogramus, sunerimau.

Toks jausmas, kad spėjau priprasti prie tos kurį laiką vyravusios sumaišties ir dabar be jos nežinau kaip orientuotis gyvenime.

Panaudotas paveikslėlis: http://www.mymodernmet.com/profiles/blogs/agnes-cecile-dripping-paint-portraits

Witold Gombrowicz „Kosmosas“

2011/01/06

rugpjūčio mėnesį darbe buvo daug dienų, kai dirbti nebuvo ką, taigi laiką leisdavau naršydamas internete arba fantazuodamas. vieną dieną naršydamas radau Salomėjos blogą bei jos blogą apie knygas. būtent pastarajame bloge ir aptikau Witold Gombrowicz. kadangi autorė buvo labai sužavėta rašytojo romanais, pamaniau, jog reiktų šitą vyruką įsidėmėti, juolab kad jo du romanai išleisti Baltų lankų rinktinės prozos serijoje.

gruodį, o gal lapkričio pabaigoje užsukau į Baltų lankų sandėlį Kalvarijų gatvėje, ten radau nebrangiai tris kartu parduodamas knygas, kurių seniai norėjau. viena jų buvo W. Gombrowicz „Kosmosas“. prieš pradedant skaityti mane šiek tiek suneramino tai, kad galiniame viršelyje buvo parašyta, jog tai yra avangardas ir t.t., o aš tikrai nesu didis avangardo mėgėjas. tiesa, perskaitęs knygą net nežinau, ar pats pavadinčiau romaną avangardiniu.

apie ką romanas, nepasakosiu, nes trūksta žodžių. jame yra mistikos, kartais sunkiai logiškai suprantamo minčių srauto, atsitiktinumų, kažkiek erotikos. romanas įtraukė mane pačiu pirmuoju sakiniu: „Papasakosiu apie kitą, keistesnį nutikimą“. tokios romanų pradžios man labai patinka, nes iškart sužadina smalsumą, įtraukia. (pats irgi visada bandau rašyti prozą taip, jog bent jau pirmoji pastraipa sukeltų kažkokį susidomėjimą, smalsumą.) perskaitęs pirmąjį knygos lapą supratau, jog šis romanas man patiks. panašiai buvo ir su Knuto Hamsuno romanu „Badas“ – po pirmojo puslapio taip įsitraukiau, kad norėjau pakeist visus dienos planus ir tik skaityti toliau.

vietomis romanas skaitosi labai lengvai, net jeigu būna ilgi minčių srauto aprašymai, o kitomis vietomis mano ir taip negreitas skaitymo tempas dar labiau sulėtėja. tai vienas iš tų retų tekstų, kuris priverčia ne mąstyti, o jaustis, ir būtent šis romanas privertė jaustis keistai, nesaugiai. pamažu skaitydamas ir aš pats pradėjau jausti keistą paranoją, kažko nemalonaus neišvengiamumo jausmą. įdomu tai, jog nors tekstas ir sukelia įspūdingą nuotaiką, su pagrindiniu veikėju tapatintis visai nesinori, norisi stebėti jį iš šalies, nesikišti į jo aplinką ir įvykių sūkurį, į kurį jis yra įtrauktas, tarsi jis jau būtų pasmerktas įvykių rutuliojimuisi tik į blogą pusę.

romanas priminė Paul Auster „Niujorko trilogiją“, Kafkos „Pilį“, Haruki Murakami „Avies Medžioklę“, „Dansu Dansu Dansu“ ir J-P Sarte‘o „Šleikštulį“, tačiau pats savaime jis yra unikalus romanas.

dabar pradėjau skaityti W. Gombrowicz‘iaus „Transatlantą“, tikiuosi patiks panašiai kaip ir „Kosmosas“. perkant „Transatlantą“ jauna kasininkė pasiteiravo, ar perku jį sau, ar kam nors dovanoti. atsakiau, kad sau. tada ji padavė man knygą ir šypsodamasi pasakė, jog aš tikrai nenusivilsiu. aš padėkojau, kažką burbtelėjau ir išėjau iš knygyno galvodamas apie bendrą gyvenimą su kasininke. o kodėl ne? ;) juodaplaukė, prie knygų – ko daugiau reikia? ;)


%d bloggers like this: