Pinigų padirbinėjimas Amerikoje / sapnas 2016.01.29

Sapne stovėjau krepšinio aikštelėj su Kurmiu buvo daug nepažįstamų žmonių pusė jų buvo juodaodžiai supratau kad esu JAV po to atėjo kažkokia gauja jie visi kalbėjo man sunkiai suprantamu slengu mūsų gauja nuvijo tą gaują bet po kiek laiko atėjo nauja gauja ir nuvijo mus man visą laiką galvoje skambėjo kažkokia Sigur Ros daina tik negalėjau prisiminti tikslios jos melodijos todėl niūniavau taip kaip galvojau jog ji skamba.

Vėliau atsidūriau gatvėje sėdėjau su kažkokiu draugu  ir savo mama ant bordiūro prieš mus kitoje kelio pusėje trys statybininkai kažką mūrijo buvo pasistatę magnetofoną ir garsiai klausėsi Sepulturos “Roots“ albumo supratau jog vienas iš tų vyrukų yra lietuvis jis kartais prieidavo prie spausdintuvo ir pažiūrėdavo kaip jis spausdina iš pradžių nesupratau ką jis spausdino bet po to jis priėjo prie mūsų ir davė mano mamai kupiūrų tai buvo padirbti eurai mes visi juokėmės tuos pinigus jis dalijo atsitiktiniam praeiviams nors atrodė juokingai bet ir aš norėjau kad man duotų ir teko ilgai sėdėti ant bordiūro kol ir man davė tos kupiūros buvo labai storos iškart matėsi kad netikros ir tik iš vienos pusės buvo normalios nes kitoje pusėje buvo tiesiog tamsiai mėlyna spalva ir tiek.

Iš miesto išėjau kažkur atsidūriau dykumoje vaikščiojau kol priėjau apsnigtas lygumas ėjau link jų braidžiojau per sniegą saulė buvo tokia prigesusi atrodė viskas gražu ir tuo pačiu liūdna sutikau Kurmį jis žiūrėjo į saulę aš vėl prisiminiau Sigur Ros dainos melodiją atsisėdau ant sniego ir bandžiau ją niūnuoti po to priėjo kažkoks amerikietis vėjas pradėjo pustyti sniegą prasidėjo pūga visur aplink mus kilo sniego kalnai bet aš jaučiausi labai ramus.

Didžiausia Tikimybė Išridenti 7, Mažiausia – 2 ir 12

Penktadienio laukiau su nekantrumu – turėjo atvažiuoti draugai iš Alytaus, buvom numatę du koncertus aplankyti. Bet taip išėjo, kad man džiugiai rašant semestrinio darbo įvadą gavau žinutę, jog vienas draugas susirgo ir neatvažiuos, o ar kitas atvažiuos – irgi neaišku. Subjuro nuotaika, viskas apsiniaukė. Toliau rašiau įvadą, bet nebuvo jokio džiaugsmo. Galėjo juk būti ir taip, jog neatvažiavus draugams išvis liksiu sėdėti namie, nes kartais taip jau būna, jog ir vietiniai čia ima ir nenori eiti pasiklausyti gyvos muzikos.

Bet viskas išsisprendė palankiai: vienas draugas atvažiavo, susitikom, nusipirkom alaus, nuėjom į Kably. Prieš pradedant groti pirmajai grupei, Kablys jau buvo pilnas pilnas. Pirmoji grupė buvo vietiniai The Turbos – grojo surf/rokenrolą, buvo nuostabaus gyvo ir pulsuojančio rokelio užtaisas. Antri grojo taip pat vietiniai, Banda Dzeta – toks balkaniškos/folk muzikos mišinys, kuris po prieš tai klausyto smagaus roko nelabai klausėsi.

Koncertui pasibaigus prasidėjo trumpi pokalbiai su visokiais žmonėmis. Ir vienu metu, kai pastebėjau į mane žiūrinčią merginą ir pats į ją užsižiūrėjau, mane užkalbino kita mergaitė ir paklausė ar čia aš taip skaniai kvepiu. Sutrikau, o ir šiaip pokalbis nesusiklostė, nes mane pradėjo kalbinti draugas. Viskas toliau labai fragmentiškai vyko: su kažkuo kalbu, juokiuosi, galvoju ką veikti toliau, skambina kambariokas, žmonės malasi ir malasi, pažadu ateiti į Bixus, bet jau einu su draugu ir iš matymo matytais žmonėmis į Pogo. Ten atsidūręs prisėdu ir greitai suvokiu, kad reikia galvoti apie kelionę namo, nes tie iš matymo matyti žmonės, dievaži, aš neturiu su jais apie ką kalbėti.

Tada ir pamačiau tas dvi merginas. Sėdėjo man prieš akis prie Queen staliuko. Norėjau eiti su jomis pasikalbėti, tai atsistojau ir nuėjau. Kartais mėgstu žmonių klausti, kokia kūno vieta jiems labiausiai patinka (turiu vieną hipotezę). Pirmoji mergina atsakė, kad nugara, o jos draugė atsakė tą patį. Buvo keista. O kai paklausiau, kaip joms atrodo, kuri jų draugės kūno vieta atrodo draugei gražiausia/labiausiai patinka, jos vėl vienodai atsakė – ausys. Buvo dar keisčiau. Po to mes ėjom parūkyti, o grįžę toliau kalbėjom. Vėliau prie mūsų prisijungė mano draugas.

Merginos buvo fainos. Tokios paprastos. Bendravimas su jomis nereikalavo jokių pastangų. Tamsiaplaukė veidu ir kalbėjimo maniera buvo labai panaši į vieną iš draugo buvusių merginų, o kita atrodė tokia paprastai elegantiška, lyg ir priminė kažkokią aktorę. Buvom su jomis tol, kol atėjo barmenas ir pasakė, kad baras jau tuoj užsidarys. Apsirengėm ir išėjom. Buvo kažkiek po 05h, jau važiavo viešasis transportas. Maloniai atsisveikinom su merginomis ir išvažiavom namo. Taip viskas paprasta ir lengva.

O kitą dieną ilgai miegojom ir žaidėm stalo žaidimus.

– – –

Kai pasninga, viskas visada supaprastėja. Imu atskirti bendravimą nuo susižavėjimo, susižavėjimą nuo meilės, ramybę nuo prastos nuotaikos, o ir šiaip – negalvoju apie dalykus, kurie nuo manęs nepriklauso. Norėčiau išlaikyti šį nuskaidrėjimą ilgiau.

Bevardžiai

motinai mirus, tėvas jį išvijo,
jis vergavo
už duoną ir vandenį
nutriušusiame motelyje,
kuriame gavo mažytį kambarėlį
savo dar mažesniam gyvenimui.

naktimis negalėdavo užmigti,
girdėdavo už sienų
nematomus padarus –
vyrus ir moteris.
jie gerdavo, pykdavosi
po to mylėdavosi arba mušdavosi,
o jis bergždžiai bandydavo
pabėgti nuo to jam svetimo triukšmo.

kitą dieną
matydavo tuos naktinius gyventojus:
vyrai palikdavo kambarius nebylūs, užtinę,
moterys išsliūkindavo suveltais plaukais
ir suglamžytomis suknelėmis.

jis kuopdavo jų paliktą tamsą.
kantriai,
iš visos širdies stengėsi
nuprausti pritrepsėtas grindis,
ištrinti barnius iš sienų,
pagydyti šviestuvui akis,
išskalbti sėklos, prakaito ir nutylėto nusivylimo
prisigėrusią patalynę,
kad ši kitą naktį galėtų
priimti naujus prašalaičius,
nepaliaujančius bausti vienas kito.

– – –

savo nelaimei įsimylėjo
daug jaunesnę,
nesusitupėjusią, nebrandžią asmenybę.
jam kažkodėl pasirodė,
kad ją reikia išgelbėti.

bet ji nesidavė:
elgėsi paikai,
darė jam gėdą
kitų akivaizdoje,
nusigerdavo, bet net ir
neišgėrusi kalbėdavo
visiškas nesąmones.

kiti jį badė pirštais,
pradėjo vengti bendrauti,
nebeatsiliepdavo telefonu,
nesisveikindavo sutikę gatvėje,
o jis ir toliau
kantriai bandė ją
išgelbėti nuo jos pačios.

laimingiausias
būdavo naktimis,
kai ji užmigdavo
ir jos žodžiai
nustodavo jį žeisti.
diskutuodavo tada su ja
įvairiausiomis temomis.

– – –

šiaurės pakraštyje
jis pastatė namą
į kurį sutempė reikalingiausius daiktus
porą knygų stalą čiužinį
visa kita jam atrodė nereikšminga

dabar kasryt jis nubunda
ir stebi pūgą pro langą
nežino jau
nepamena
kada ji prasidėjo
kiek laiko tęsiasi
ir ar kada pasibaigs

vienas nemėgsta valgyti
susodina už stalo
ir tas dvi knygas
sukalba maldą
padėkoja už maistą

valgydami jie kalbasi apie
įvairiausius dalykus
juokauja
kartais išgeria vyno
eina popiečio miego
pasakoja po to vieni kitiems
ką sapnavo
stebisi nuoširdžiai
ką vaizduotė nuveikė su jais
kol jie buvo anapus

– – –

naktį,
kai jis užmiega,
tušti lapai ant stalo
prisėlina prie jo lovos,
švelniai įkiša rašiklį
jam tarp pirštų
ir patys išrašo
jo liūdniausias istorijas,
kurioms dieną užrašyti
jis neturi užtektinai drąsos.

TARP 2012

Dieve, ar aš prašiau tiek daug įdomių moterų? Ir kodėl jos tokios pasimetusios šį rudenį?

Kai paryčiais einam Šv. Mikalojaus gatve link Vokiečių gatvės, ji sustoja ir sako mes daugiau niekada nesusitiksim, tu gali mane pabučiuoti. Kokia sudėtinga situacija! Ką tik kalbėjomės apie principus, o štai dabar ėmė ir tėškė. Mergaite, nesu labai principingas, bet kai esu išgėręs, nesu linkęs veltis į intymumus (kvailystes darau būdamas blaivus). Tai vienintelis man aiškiai suprantamas mano principas. Ir ką man dabar daryti? Elgtis nenatūraliai, bet suteikti mūsų bendravimui daugiau smagumo, ar išbraukti galimybę rastis dar vienai sudėtingai istorijai ir jaustis nenusidėjusiu?

Paaiškinu jai apie savo vienintelį principą, bet koks skirtumas – ji jau užsigavusi. Atsisveikindama ištiesia ranką. Eidamas link draugų/pažįstamų vakarėlio Dominikonų gatvėje, staiga suvokiu stipriai besikremtantis dėl to, kad jos nepabučiavau. Nuėjęs į vakarėlį iškart atkreipiu į save visų dėmesį – visiems rūpi, kodėl aš toks pasimetęs. Imu kambarioką ir veduosi parūkyti, pasakoju viską. Jis mane išvadina durnium.

Kitą dieną vis dar jaučiuosi taip, tarsi būčiau praleidęs kažkoks neeilinę progą. Kambariokas jau nebelaiko manęs durniumi. Blogiausia tai, jog jokia mergina manęs neprivertė taip suabejoti savo principų naudingumu/logiškumu, kaip V., su kuria susipažinau vakar; nors galbūt klystu: kažkada aš laikiau save iš esmės ištikimu vyru, bet vieną dieną atsirado tokia mergina, kuri labai greitai paneigė šią klaidingą nuomonę apie save. Bet ne, toji iš vakar mane tarsi sugėdino. Ir kai rašau jai kitą dieną norėdamas sužinoti, ar mes galėtume dar kartą susitikti, pirmą kartą po daug metų jaučiuosi taip, tarsi ji turėtų neginčijamą upper hand prieš mane. Buvau pamiršęs tą jausmą; o aš net neįsimylėjęs.

Dar man atrodo, kad tą vakarą Kablyje mačiau buvusią simpatiją, bet net būdamas užtektinai išgėręs nenuėjau pabendrauti su ja. Tai nėra blogai, manau aš pamažu evoliucionuoju.

Ir man atrodo, kad tą vakarą Kablyje mačiau merginą, kuri kažkada gyveno virš manęs Alytuje. Kartą aš atsiguliau miegoti, o pas juos vyko tūsas (pas juos dažnai vyko tūsai). Buvau dar neužmigęs, kai išgirdau virš manęs girgždančią lovą. Kadangi tuo metu nebuvau matęs kitų tame bute gyvenusių merginų, tai pradėjau galvoti, jog tai būtent ji mylisi su kažkokiu vyruku, o kadangi pas jas ateidavo tokie metalistai, tai aš galvojau, kad ji būtent su vienu iš tų metalistų mylisi. Lova vis girgždėjo, girgždėjo. Mąsčiau, kokia poza jie mylisi, ir ar jie girti. Jie ganėtinai greitai baigė, bet aš vis tiek neužmigau: buvau prasiblaškęs, galvojau apie tai, kaip nefaina mylėtis ant girgždančių baldų. Kai pamačiau tą merginą Kablyje, norėjau jai visa tai papasakoti, tuo pačiu ir susipažinti su ja, bet po to girtumas padarė savo – supratau, kad tai būtų netaktiška, todėl atsisakiau minties eiti su ja pakalbėti.

Pabaigai – apie seksualią virtuvę. Kai šeštadienį paryčiais atsidūriau Dominikonų gatvėje, tame bute radau labai malonią virtuvę. Kaip viskas buvo: galvoju einu atsigersiu vandens, nueinu į virtuvę, nedegu šviesos, prieblandoje randu puodelį, įsipilu šalto vandens. Geriu ir žiūriu pro langą – Dominikonų gatvė. Visai neblogai, galvoju, galėčiau sėdėti prie šio lango ir stebėti žmones. O vakare irgi sėdėčiau prie lango, nes nuo gatvės į virtuvę krenta akiai maloni oranžinė šviesa. Po to aš palinkstu į priekį, mano šlaunys įsiremia į virtuvės palangę. Pažiūriu į ją – tokia nesiaura, patogi, ir iškart pagalvoju kaip čia būtų gera mylėtis. Trumpam skausmingai pagalvoju apie merginą iš šio vakaro, išgeriu likusį vandenį ir grįžtu pas žmones į kambarį.

Elfų Porno

Pasnigo, ir man pasidarė ramiau.

Žiemą visada taip, aišku, jei tik yra sniego. Praėjusi žiema dėl to buvo itin rami, jei viską gerai pamenu. Nežinau, kas man nutinka žiemą, bet pasirodęs sniegas tarsi užglaisto mano neramų protą. Žiemą puikiai galiu pailsėti nuo savęs, nesibaiminu dėl savo charakterio ydų. Dažnai tai būna ir pats darbingiausias laikotarpis, praėjusi savaitė buvo puikus to įrodymas: dirbau daug su visokiais trukdžiais, tačiau penktadienį nė kiek nejaučiau nuovargio, ir paskutinę darbo valandą darbavausi net su ugnele. Aišku, kartais sunku suprasti ir paaiškinti, iš kur tas užsidegimas atsiranda dirbant archyvaro darbą, bet manau, jog tai visada yra susiję su mano keista (stipria) motyvacija dirbti gerai.

– – –

Šiandien perskaičiau Pauliaus Norvilos tekstuką Šiaurės Atėnuose, patiko. Visada įdomu skaityti, kai parašo pažįstami žmonės.

– – –

Miglė parodė dainuojančius arkliukus, trumpas malonus užsiėmimas ;)

– – –

Jau dvi savaites mintyse dėstau tekstą (ypač per pietų metu darbe), tikiuosi užrašytas jis bus toks pats neblogas, kaip kad jį įsivaizduoju.

– – –

Vieną vakarą su draugais juokavom juokavom apie elfų porno (elfų porno; vienaragių porno; tarprūšinis porno – elfai su vienaragiais), o pasirodo, kad, va, iš tiesų nėra tai iš piršto laužta ;) Bulvarinis skaitalas 5braškės patalpino straipsnį apie moterų seksualines fantazijas, kuriose ir elfai paminėti ;)

Tokią Dieną Kaip Ši:

1.) galima pasidžiaugti, kad ne viskas yra taip blogai;

2.) prieš kažkiek metų laikiau kažkokį ganėtinai sunkų egzaminą, buvo daug prisnigę, sėdėjau prie lango, o kai parašiau viską, ką žinojau, ir truputį pribūriau apie tai, ko nežinojau, pažiūrėjau pro langą. Ten važiavo traktorius, stumdė sniegą. Žiūrėjau, žiūrėjau, pasidarė taip faina ir ramu. Gavau 6.

 

Šiaurė, Mano Šiaurė

ketvirtadienį pradėjo snigti ir aš nurimau. po darbo ėjau į „Baltų lankų“ leidyklos sandėlį, kur knygos pigiau kainuoja, ir buvo be galo džiugu širdy. dangus drėbė šlapią sniegą, nukritęs jis iškart tirpdavo, mano batai pamažu drėko. P. Lukšio gatvėj mane neblogai aptaškė pravažiuojantis automobilis, bet net ir tai negalėjo nugalėti mano ramios taikios nuotaikos.

sandėlis buvo keistas. jame vaikščiojo vienas žmogus ir kažką darė, visąlaik kosėjo, o sandėlis toks didelis, kad jeigu norėtum ten pavogti knygų, galėtum drąsiai jas dėti į kuprinę, kai tas žmogus dingdavo iš akiračio. tiesa, vėliau atsirado ir antras žmogus, kuris, matyt, ir buvo atsakingas už žmonių aptarnavimą, tai jam ir susimokėjau už knygeles. (o šiaip sandėly nėra viskas taip pigu, kaip tikėjausi. didžiausią naudą galėtų ten rasti tie, kas mėgsta Haruki Murakami arba detektyvus, nes toms knygoms bene didžiausios nuolaidos taikomos.)

važiuodamas namo didelio gerumo jausmo paskatintas parašiau net mamai žinutę, pranešiau, kad sninga pas mums. mama atrašė, kad nesušalčiau. vargu ar įmanoma sušalti, kai viduj tokia ramybės šiluma. grįžęs namie klausausi visokių seniai klausytų hardcore‘o grupių, malonu vėl girdėti tą muziką, sukaupusią savyje kažkiek mano gyvenimo.

vakare bendrabuty pas kaimynę ir kaimyną pasistatėm palapinę. vaikystėj palapines statydavom iš visokių patalų/adialų už namo ant žolytės. kas nors vyresnis suveikdavo virvę, pririšdavo ją nuo vieno medžio kamieno prie kito. ant virvės tada dėdavom kas kokį adialą turi, naudodavom dar šiek tiek skalbinių segtukų, kad adialai vienas prie kito laikytųsi, o ant prie žemės adialus prispausdavo plytos arba didesni akmenys, kad adialai būtų išsitempę ir nesukristų. panašiu principu pasidarėm palapinę ir kambaryje, sulindom vidun, uždegėm žvakę, gėrėm alų ir kalbėjom. o vėliau žaidėm tokį žaidimą. yra keturi maži popierėliai su raidėmis. du žmonės sugalvoja raides ir nusprendžia, kur bendrabučio aukšte jas slėps. kiekvienai paslėptai vietai sugalvojama ir užuomina. ieškantysis gauna pirmąją užuominą ir ieško pirmosios raidės. ją radęs gauna antrą užuominą ir ieško kitos raidės, ir t.t. buvo smagu, ypač užuomina „rudos gyvatės raitosi baltame inde“ ;)

– – –

penktadienį nuėjau į Japonijos etnologiją, pasakojo apie pasakas ir japonų tradicines metines šventes, ir dar aš noriu pasakyti, kad niekad nelankiau tokio laisvojo dalyko, kuriame būtų tiek daug gražių merginų!

po paskaitos nuvažiavau į darbą. kadangi darbo vadovės nebuvo, tai leidau sau patinginiauti. pirmą darbo valandą prakalbėjau su vos dvejais metais už mane vyresne kolege, pasakojau jai kaip vakar palapinę statėm ir ką žaidėm, ji juokėsi ir sakė, jog šiandien aš labai laimingas atrodau. kitas dvi darbo valandas bandžiau šį tą dirbti, bet kadangi kilo neaiškumų, tai leidau sau panaršyti internete ir paskaitinėti šį bei tą. rezultatas – atradau visai smagų poetą, pasirodo, vienam fakultete su juo mokausi.

Arnas Aleksandravičius „Nesutrumpinta gyvenimo istorija“

 

buvome sunkūs vaikai kaišiodavome nuorūkas į kaimynų durų spynas
jie pyko ir skundėsi mūsų tėvams bet pastarieji nemušė mylėjome savo tėvus
iki pat netekties galvojome kad nusižudysime vos jiems mirus todėl jautėmės ramūs
nors laikini kiekvienas augintas šliužas ar vėdarėlis buvo gražus ir kvepėjo skaniai

 

kiek paaugę užsinorėjome išgerti ir parūkyti gal per greitai į tai įnikome
bet niekas nebūtų įstengęs nuvesti mūsų į pražūtį pats dievas greičiausiai
nedrįso o gal mėgo tuos jaunus išdidžius protus žavėjosi jais ir norėjo pamatyti
kas bus toliau

 

toliau buvo šaltis ir karštis ir tyla ir muzika greičiausiai kartais
nebūdavo nieko bet kiekviena duobė kelyje mus jaudino ir piktino
užpildavome visas verdančia lava kartais nusiplikindami delnus o kai
kliūčių radosi siaubingai daug kai trūko kantrybė mes ėmėme maištauti
kas paskui peraugo į revoliuciją žygiavome didžiulės kolonos priekyje
skanduodami drąsias ir ne pagal metus brandžias frazes kol visos
problemos išsisprendė ir staiga pajutome kad senstame

 

viską metę puolėme džiaugtis paaukota jaunyste nusidažėme žilus plaukus
mėlynai tada vieni kitiems buvome gražūs ir šaunūs taip bėgo dienos o
mūsų pasitikėjimas savimi ir tauta neblėso kol vieną gražų pavasario
tokio šilto ir gyvo metų laiko rytą prie manęs žaisdamas pribėgo
ūgtelėjęs sūnus pasižiūrėjo keistai didelėmis drėgnomis akimis lyg
jose lytų ir tarė tėti man nepatinka čia gyventi

– – –

šeštadienis – Šiaurė jau atėjo į Saulėtekį, aš patenku į savo Skandinaviją. aš vienas kambaryje, saulė šviečia, dangus giedras po tiek daug laiko, sniegas laikosi ant žemės, plikledis ant šaligatvių. atsitraukiu žaliuzes (ar roletus, ar ką ten), sėdžiu prie stalo, ir taip ramu. visi savaitės viršvalandžiai, stresai ir kitos nemalonios smulkmenos dingsta, atrodo, kad jų net nebuvo šią savaitę, kad aš visai jų nepatyriau.

tokiomis dienomis kaip ši galima pradėti naują gyvenimą, prižadėti pasikeisti, būti geresniu, susitaikyti, atleisti skriaudas. o aš esu paprastai, kaip tik galiu būti, ir man nieko netrūksta.