Posts Tagged ‘socialiniai tinklai’

Birželis (2)

2016/06/30

Kai kur nors netikėtai užuodžiu moters prakaito kvapą, aš prisimenu jas visas.

***

Netikėtai įsijungiau seną avys baltos baltesnės tinklaraštį, tada prisiminiau senutę art.scene platformą ir nuėjęs ten pamačiau, kad ji visiškai nepasikeitusi, ėmė ir sugrįžo 2003–2006 metų kvapas.

Kas tai per kvapas? Interneto kvapas. Kasdien įjungta chat‘o programa mIRC, kurioje žmonių pseudonimai turėjo didesnę magiją nei žmonių nuotraukos šių dienų socialiniuose tinkluose; ftp serveriai su nelegalių filmų archyvais, kuriuos aktyviai pildo tavo interneto tiekėjas – na, kad turėtum ką veikti su tuo internetu; failų dalijimosi programos (KaZaa), kuriose kartais parsisiuntęs mėgstamos grupės vaizdo klipą randi pornografinį vaizdo įrašą; vėliau – patikimos failų dalijimosi programos (Soulseek, veikia iki šiol), kurios stebino žmonių sukauptais įdomios, retos muzikos archyvais; ir tas nuolatinis džiaugsmas, atradus įdomias interneto svetaines: mėgėjiška muzikos fano svetainė su labai kruopščia Marilyn Manson naudojamų simbolių analize, arba svetainė lietuvių kalba, skirta išgalvotoms Mikės Pūkuotuko istorijoms (iki šio gedžiu, kad jos nebėra), savos kūrybos publikavimas ir kitų kūrybos skaitymas rašyk‘uose, naujos poezijos paieškos tekstai.lt svetainėje, po to atrastas hardcore.lt lobynas, įrodęs, kad ir Lietuvoje yra pogrindinės muzikos, pamažu užgimstanti tinklaraščių kultūra (?) blogas.lt scenoje, o kur dar besaikis žiūrėjimas į kitų žmonių gerai padarytas nuotraukas ar kitus grafinio dizaino darbus art.scene.lt svetainėje. Visko buvo tiek daug, kad tokie dalykai kaip naujienų portalai visiškai nerūpėjo.

Internetas buvo langas, tiesa, kiek apribotas – pamenu, kad vienu metu pagal paslaugų tiekėjo planą galėjau išnaudoti tik 80 megabaitų per mėnesį (tiek megabaitų užima 1 muzikos albumas mp3 formatu). Todėl dažnai visokią muziką ar filmus iš svetur tekdavo siųstis naktimis, nes naktimis paslaugų tiekėjai neskaičiuodavo tavo duomenų srauto. Dėl tų savaitgalinių naktinėjimų kartais ir miego režimas sutrikdavo. Bet tai buvo verta – gerti nepažintą pasaulį į save, jausti, kad ten kažkur yra žmonės, o ne dirbtinės anketos.

laputaite

***

Kartais įsijungiu šitą profilį facebook‘e, pažiūrinėju į tas fotografijas su visokiais tekstais, susimąstau. Mąstyti priverčia ne tos neva gilios, prasmingos frazės, bet faktas, kad aš pats neišvengiamai esu toje pačioje padėtyje kaip to profilio autorė ar autorius. Visi, kas rašo, yra vienodai smerktini dėl savo pomėgio rašyti, visi jie verti pajuokos – pasaulyje yra prasmingesnių veiklų.

Ir visgi aš suprantu tuos žmones, kurie nemoka nusėdėti ramiai ko nors nekūrę arba negali nustoti reikštis. Tiek jie, tiek aš kūryboje įžvelgia tą mistinę iliuziją apie alternatyvią realybę pirmiausiai sau, į kurią galėtum bent trumpam ištrūkti. Ir nesvarbu, kad socialinių tinklų laikais ta alternatyvi realybė kartais net nėra pats kūrybos procesas, o vėliau ateinantis grįžtamojo ryšio gavimas – like‘ai, komentarai, share‘ai.

Taip, kartais aš stebiuosi visais tais kuriančiais žmogeliukais, kartais nusišypsau, kartais pasibaisiu, bet galiausiai – suprantu juos.

***

Įdomus Tomo Vaisetos straipsnis kūrybiškumo tema.

Nežinios Didinimo Strategijos

2013/04/26

Šią savaitę fakultete vyko studentų mokslinės draugijos Komunikacijos ir informacijos konferencija. Antrąją dieną Remigijus Šimašius skaitė pranešimą tema „Kaip socialinės medijos (ne)keičia valdžios veikimo“. Pranešimo metu Šimašius pasakojo apie tai, jog socialiniuose tinkluose žmonės atsirenka matyti tai, kas jiems patinka, ir kad turėdami galimybę plėsti akiratį, mes taip pat jį ir siauriname. Arba galime labiau susidomėti, kas vyksta toli nuo mūsų ir nebežinoti, kas vyksta mūsų panosėje.

Klausydamas prisiminiau savo mamą. Maždaug nuo 11 klasės ji pradėjo priekaištauti, jog aš per daug laiko leidžiu prie kompiuterio ir, pvz., visai nežiūriu televizijos. 11 klasę prisimenu kaip laikotarpį, kai aš iš tiesų labai mažai domėjausi, kas vyksta aplink – tiesiog sėdėjau prie kompiuterio, žiūrėjau filmus, siunčiausi muziką, skaitydavau Deftones koncertų apžvalgas, kartais poeziją, o šiaip tai visiškai nieko naudingo aš neveikiau su tuo kompiuteriu. Per televiziją būčiau daugiau visko naudingo sužinojęs. Tačiau tuo metu kompiuteris leido man negauti informacijos, kurios gauti aš nenorėjau, kuri man atrodė nereikšminga. Tai buvo kvailas užsispyrimas.

Mano požiūris ilgai nesikeitė, ir kai galiausiai atsidūriau Vilniuje ir gyvenau studentų bendrabutyje, man labai pasisekė, kad mano abu kambariokai buvo itin besidomintys aktualijomis, nes aš. Na, aš ir toliau skaičiau Deftones koncertų aprašymus, siunčiausi muziką, žaidžiau kompu, žodžiu stūmiau dūrą. Dėka kambariokų sužinodavau, kokie pasikeitimai vyskta arba įvyks bendrabutyje, kad vėluos LSP pažymėjimai, kokios naujienos fakultete ir universitete. Kartais jie man primindavo susimokėti už bendrabutį arba paduoti paraišką socialiniei stipendijai gauti (taip jos ir negavau).

Norėčiau sakyti, kad buvau jaunas ir durnas, ir kad daug jaunų žmonių elgėsi ir elgiasi taip, kaip aš kadais. Tačiau negaliu tvirtai atsakyti, jog dabar labiau praplėčiau savo akiratį. Nes kartais tikrai atrodo, jog domiuosi kažkokiais mažmožiais, lyg tyčia nesistengiu girdėti įvairiausių naujienų apie brangstančius maisto produktus arba blogą orą. Nežinau, ar esu tikrai rimtai atitrūkęs nuo realybės, ar tik stengiuosi atsiriboti nuo kasdienių dalykų, nes man jie kelia nuobodulį.

Net ir mano studijos kažkokios ne tokios – dievaži, mano moksliniai darbai mažai kam aktualūs, išskyrus man pačiam (nes įdomu juos rašyti) ir gal dar keliems dėstytojams. Būčiau fizikas, matematikas ar bent jau psichologas, tai oho kaip galėčiau keisti žmonių gyvenimus! Na, bent jau teoriškai. Tiesa, konferencijoje klausydamas studentų pranešimų pajutau, jog tarp jų turėtų būti tokių pat pasimetusių studentų kaip ir aš, nes kai kurių pranešimai atrodė labai keisti ir sunkiai įvertinami moksliškumo prasme. Labiausiai įstrigo viena verslo informacijos vadybą studijavusi mergina, kuri analizavo Kafkos „Metamorfozę“ pritaikydama Nežinios mažinimo strategiją. Skamba kietai ir keistai, įdomu paklausyti, bet tyrimo aktualumo taip ir nesupratau.

Kartais atrodo, jog palaipsniui aš vis trauksiuosi, kol vieną dieną prabusiu, ir visa, ką žinosiu geriau už kitus, bus Povilo Šklėriaus gyvenimo istorija – ir tik todėl, kad aš pats ir esu Povilas Šklėrius.


%d bloggers like this: