Gegužė (2)

Kaip praėjo vakarienė su A.

O buvo taip: pažiūrėjau, kad A. atsilaisvins tik 21 val., o restoranas dirba iki 22 val., tada paskaičiavau, jog spėsime nueiti ir pavalgyti iki užsidarymo, apie ribotą laiką informavau ir A., ji sako ok ok, bet prieš susitinkant ji pakviečia jos darbe pažaisti dar stalo futbolą, ir man tokia mintis jau galvoj sukasi – nenori ji su manim vakarieniaut, visai nenori, ir kai žaidžiam jau trečią partiją, tai visai man viskas išvis aišku, o kai žaidžiam ketvirtą partiją, pradedu galvoti, kodėl ji su manimi nenori vakarieniauti – ar tai dėl mano atsiradusio pilvo, ar storų žandų, ar moteriškų klubų ;)) Tada mes pagaliau išeinam iš jos darbo, kai jau ryškiai per vėlu eiti valgyti, ir einam į barą, prisėdam terasoj, A. skaniai kvepia, ir tik kai geriam antrą alaus, A. prisipažįsta, kad jaudinosi prieš tą vakarienę ir visai nenorėjo tos vakarienės, nes niekas jos nėra kvietęs vakarienės, ir man tada kažkaip viskas aišku pasidaro ;) Dar A. su labai gražiais auskarais. Po to grįžtam taksi, ji išlipa prie savo namų, o aš važiuoju toliau ir galvoju dieve dieve kaip valgyt noriu.

Ryte nubundu kažin koks linksmas.

Dabar 10:07, aš valgau obuolį ir vis dar esu pakilios nuotaikos, nors laukia ilga diena darbe, o gi penktadienis.

***

Yra toks žmogus, kuris mane visada erzina – jam net nebūtina kalbėti, užtenka būti kur nors vienoje patalpoje su manimi. Kadangi jį matau retai, tai šiaip ne taip ištveriu. Bet kai jis pradėjo like‘inti mano facebook‘o įrašus, tapo stačiai nepakenčiama.

***

A. pasakojo istoriją apie tai, kaip ji nemoka sakyti žmonėms „ne“ ir kas iš to išeina, ir aš staiga prisimenu visus aklus ir kitokius pasimatymus ar susitikimus, kurie įvyko dėl tos pačios priežasties – mano nemokėjimo pasakyti „ne“.

Kad A. galbūt dėl tos pačios priežasties sutiko su manimi susitikti, aš pamąsčiau tik kitą dieną.

***

Ar aš dažnai esu išgirdęs „ne“?

Šitas klausimas primena pirmosios psichologės užduotą klausimą, tai buvo kažkas susiję su sėkme. Man rodos ji klausėsi klausėsi manęs ir paklausė ar aš išvis esu patyręs nesėkmių, ir aš atsakiau, kad šiaip esu sėkmingas žmogus, o jei jau patiriu nesėkmę, tada ilgam sustoju.

Dabar galvoju: draugystė su G., mano akimis, buvo nesėkmė, nes tai dėl mano kaltės (kaip man tuo metu ir dabar atrodo) mes išsiskyrėm. Po to sekė 5 metai negebėjimo užmegzti normalių santykių su merginomis.

Dabar galvoju: o ar nusivylimas po draugystės su G. iš tiesų baigėsi, praėjo? Vieni ženklai rodo, kad baigėsi, kiti – kad vis dar tempiu tą nusivylimą su savimi, ir jis man trukdo pradėti naujus santykius.

Dabar galvoju: ar tai išvis susiję su G.? Baimę būti blogu vyru aš įgijau anksčiau.

***

Aną naktį grįždamas namo pro Kalvarijų kiemus prie vienos laiptinės radau gulintį vyrą. Naktis tikrai vėsi, o jis tik su džinsais, kedais ir marškinėliais. Priėjau arčiau pažadinti, o jis apsivėmęs sau kaklą, baltos putos drimba jam iš burnos. Matyt, kad girtas. Bandau žadinti, tačiau jis net negali akių pramerkti, kartais kažką suveblena. Negyvenu šitam name, nieko čia nepažįstu, o ir laiptinės languose visur tamsa. Išsitraukiu telefoną ir skambinu 112, ten pasakau kokia situacija, mane sujungia su greitąja pagalba, ten vėl nupasakoju situaciją. Manęs paprašo niekur nenueiti. Paverčiu vyrą ant šono, kad neužspringtų vėmalais, tada laukiu, laukiu, rūkau, laukiu, kokia vėsi naktis, galvoju ar tas vyras galėtų dabar mirtinai sušalt ar susirgti plaučių uždegimu ir vėliau numirti, laukiu, rūkau, laukiu, mano kambariokas irgi dabar serga, jam sinusitas, gavo nedarbingumą, neina į darbą, laukiu, rūkau, laukiu, galėtų šitas vyras būti pašautas ar įdomiau sužeistas, būtų daug įdomiau laukti, galvoju, ir toliau laukiu, laukiu, kol pagaliau pasirodo greitoji pagalba, ir aš juos atvedu iki gulinčio žmogaus, atsisveikinu ir nueinu namo.

Bananai Šokolado Padaže

Savaitės pradžia buvo gera, bet nuo vidurio tapo tokia įtempta, jog penktadienį net neradau žodžių kaip nusakyti nusivylimą darbu. Kad ir koks be nuotaikos buvau, vakare su kambarioku nuvykom pas buvusį kambarioką ir grupiokę. Taip mes apsilankėm savo buvusiame studentų bendrabutyje po daugiau nei pusės metų.

Nejaučiau jokios nostalgijos, ypač nuėjęs į tualetą ir užuodęs tą nemalonų kvapelį. Kambaryje jaukiai pasėdėjom, pakalbėjom, išgėrėm. Grįžęs namo pasijutau neblogai apgirtęs, ir prisiminęs patarimą prieš miegą išgerti aspirino tabletę, taip ir padariau. Ir tikrai – kitą rytą nubudau puikios savijautos. Nežinau, ką tas aspirinas padaro organizmui, bet tikrai visiems rekomenduoju prieš einant miegoti išgerti tą vaistą – paprastas ir pigus būdas kovoti prieš nesveikatą po išgėrimo.

Šeštadienį praleidau vaikštinėdamas su kambarioku po parduotuves. Ieškojau batų, bet, kaip ir visada, batų paieškos buvo bevaisės. Šiuo metu blaškausi tarp normalių vyriškų batų ir sportinio tipo batelių. Negaliu apsispręsti, ar aš jau suaugau vyriškiems batams. Daug patogiau avėti converse‘us ir jaustis kažkaip kietai, nei turėti odinius batus ir atrodyti kažkiek vyriškai. Bet tiek to apie tą vyriškumą, ir taip daug streso buvo šią savaitę.

Po parduotuvių su kambarioku pasidarėm valgyt, išgėrėm alaus, pažiūrėjom Family Guy ir tada futbolo rungtynes, o po to netyčia užsnūdom, prabudę pamatėm tų pačių futbolo rungtynių pabaigą. Tada aš skaičiau knygą ir sukiojausi virtuvėj, o jis kažką irgi veikė.

Vakare išėjom į centrą po tris alaus. Jautėmės abu pavargę nuo nežmoniško tinginiavimo, ir kai susėdom Transilvanijoj išgert po vieną alaus, aš pradėjau galvot, kad po to vieno alaus būsim tokie mieguisti, kad nebus antro alaus, tiesiai namo važiuosim. Bet visgi po pirmo alaus nugalėjom tinginį ir nuėjom į Visų Šventųjų barą. Ten buvo vėsu, baro rūsyje grojo kažkokia blues-rock grupė. Sėdėjom be džiaugsmo ir plano, o kad jau tokie beviltiški buvom, tai nusileidom į rūsį pažiūrėt į tą grupė.

Ir tada kažkaip smagiau pasidarė. Grupėj grojo keturi vyrai – du jauni ir du jau pagyvenę. Dainavo dainas apie pagirias, planus keisti gyvenimą, kurių jie niekada neįvykdo, ir t.t. – žodžiu, apie tikrus dalykus ;) Pajutom jiems kažkokią simpatiją. Be mūsų grupės klausėsi gal dar kokie 9 žmonės. Atrodė, kad muzikantams tai visai nerūpi. Ir labai gerai, jei taip tikrai buvo.

Pamažu mums ėmė gerėti nuotaika, o grupei baigus groti išėjom parūkyti. Ten sutikom Aistę su šuniu ir Miku, kalbėjomės, Aistė isterikavo dėl kažkokio bičo, kuris barėsi dėl jų šuns. Po to mes susėdom su Aiste ir Miku, gėrėm alų ir kažką kalbėjom. Vėliau, kai su kambarioku išėjom parūkyti dviese, netikėtai tapom žiauriai geri kažkokio marozo draugeliai. Jis vis man sakė „nu, ty, pacan dajoš!“, nes aš iš pradžių jam atrodžiau susiparinęs, o po to linksmas, ir vis juokiausi iš visko, ką jis kalbėjo. Jis buvo tokioj stadijoj, kai žmonėms visi aplinkiniai tampa žmonės. Baigiant rūkyt jis pasakė, kad jeigu mums čia iškiltų problemų su kitais bičiukais, tai galim kreiptis į jį ir jis padės (vėliau sužinojom, kad jis buvęs kikboksininkas).

Kažkuriuo metu kambariokas įkalbėjo mane eiti pažaisti stalo futbolo prieš ką nors. Taigi mes nuėjom prie stalo futbolo stalo, ten žaidė dvi poros, sutarėm po jų žaidimo sužaisti su laimėtojais. Kai jie baigė, mes stojom prie stalo, mane kankino nepasitikėjimas, bet kai įkaliau pirmą įvartį savo mėgstamu stiliumi (pagauni, kada priešininkas gynėju smūgiuoja kamuoliuką, o tu savo vienu puolėju tuo pat metu kerti, ir tada išeina fainas smūgis; nemanau, kad rimti stalo futbolo žaidėjai daro tokius dalykus, nes, greičiausiai, jie retai atsiperka), pasijutau kur kas geriau. Galų gale, mes laimėjom prieš tuos vyrukus daug anksčiau, nei baigėsi visi kamuoliukai, ir gerai nusiteikę priėmėm sužaisti kitų vyrukų porą. Vienas iš jų buvo alytiškis, jis žaidė už gynėjus, ir žaidė kur kas geriau nei mano kambariokas ar aš. Visus įvarčius praleidom būtent tada, kai jis smūgiavo gynėjais; visą laiką turėjom juos vytis, vis lygindavom rezultatą, tačiau, kai atėjo eilė priešpaskutiniam kamuoliukui, mes praleidom įvartį ir galiausiai pralaimėjom dviejų įvarčių rezultatu. Kad ir kaip bebūtų, jautėmės gerai pažaidę. O tada aš nutariau padaryti šiokį tokį detektyvinį tyrimą, kurį esu pradėjęs dar 2011 metų pavasarį.

Nuėjau prie to alytiškio, su kuriuo žaidėm ir pasakiau, kad žinau, iš kokio jis miesto ir kokioj mokykloj mokėsi. Tada pasakiau, kad ir aš esu iš ten ir iš ten, ir trumpai papasakojau vieną gandą apie vieną vyrą-mokytoją mokykloj, kuris neva susidėjo su viena mokine ir dėl to išėjo iš mokyklos. Tą gandą pirmą kartą išgirdau Alytuje 2011 metų pavasarį, kai kalbėjau su trim bičiukais, kurie buvo baigę mano mokyklą, ir jie man papasakojo tą istoriją. Jie nežinojo, kas buvo ta mergina, su kuria susidėjo tas mokytojas, bet man iškart kilo įtarimas, jog tai buvo mergina, su kuria aš bandžiau draugauti vienu metu. Taigi nuo to laiko aš kai sutikdavau ką nors iš mokyklos, visada bandydavau kalbėtis apie šią istoriją, bet dažniausiai niekas nebūdavo girdėjęs to pletko, nes tuo metu jau buvo baigę mokyklą.

Vyrukas bare išklausė mane ir pasakė, kad kažkas tokio tikrai buvo mokykloje, bet iškart patikino, jog nežino, kas buvo toji mergina. Mes su juo atkapstėm iš kurios laidos buvo toji mergina, ir dar išsiaiškinom kokiame maždaug panų būrelyje ji trynėsi mokykloj. O daugiau – nieko. Aš jam net pasakiau savo spėjimo vardą ir pavardę, bet jis sakė negali būti garantuotas, jog tai tikrai buvo ji. Pasakė dar vieną variantą, bet aš mintyse iškart ją išbraukiau, nes to vyruko variantas buvo labai neįtikimas – ta mergina nebuvo tokia, kuri nesigėdytų susidėti su mokytoju. Čia, aišku, verta paminėti, jog vargu ar kas nors žino, kiek buvo tiesos tame „susidėjime su mokytoju“, tačiau man tai visai nerūpi – man rūpi pats gandas ir jo objektai. Pabaigai tas vyrukas pasakė, jog žmonės kalbėdavo, kad ta merginai po pamokos pas tą mokytoją atsisveikindavom jį „vos ne bučinuku“. Galiausiai aš padėkojau vyrukui už pagalbą ir grįžau prie mūsų stalo, ten visiems bandžiau papasakoti kaip vyksta mano tyrimas ir ką naujo sužinojau ;)

Praėjus kuriam laikui sutikau vieną kolegą iš radijo, pakalbėjom apie futbolą, ultras, JAV, o prieš išeinant namo dar vienas vyriškis mane spėjo keistai pakalbinti: aš stovėjau prie baro durų, jis įėjo ir sako man „jūsų ausis kraujuoja“. Aš atsisukau, stoviu ir žiūriu į jį, ir nesuvokiu, ką jis man bando pasakyti. Žiūriu į jį, o jis vėl – „jūsų ausis kraujuoja“. Galvoju negali būti, nes nieko tai ausiai nepasidariau, be to turėčiau jausti, kad kraujas teka ausimi. Aš jam sakau „negali būti“, o jis man rimtu veidu žiūri į mane ir sako „tikrai kraujuoja, jūs geriau eikit pažiūrėkit į veidrodį“. Tada aš kilstelėjau ranką link ausies, tarsi bijodamas perbraukiau ją, ir jau kai ruošiausi pažiūrėti, ar delnas nekraujuotas, tas vyriškis sako „su balandžio pirmąją!“, o aš vis dar žiūrėjau į delną, kuris buvo švarus. Juoktis pradėjau tik po kurio laiko, labai jau keistai nuteikiantis buvo to vyriškio bajeris ;)

Grįžom namo 03h, vėl išgėriau aspirino prieš eidamas miegoti, ir kitą rytą vėl prabudau sveikutėlis.