Sapnas 2014.03.15

Sapnavau kad su kambarioku buvom pagirioti jo automobilis buvo sugedęs tai mes nusprendėm eit pasivaikščiot buvo ruduo ir šlapia nežinojom kur eiti tai aš sugalvojau kad reikia eit pas Liu atsiimti knygų kurias ten esu kažkada palikęs Liu gyveno kažkur Baltupiuose mes ėjom ir ėjom matėm tiltus ir miškus ir negyvenamas vietas eidami juokėmės ir mums skaudėjo galvas kambariokas buvo sustojęs pasiusioti.

Kai galiausiai pasiekėm Baltupius aš pasakiau kad Liu gali nebūti namuose nes iš anksto jai nepaskambinau ir nepaklausiau ar ji bus ir ar mes galim ateiti atsiimti knygų bet galiausiai viskas baigėsi tuo kad mes radom reikiamą namą ir Liu bute dar buvo jos draugės iš feisbuko aš žiūrėjau į knygas kurių atėjau atsiimti ir netikėjau kad jos yra mano kažkokios keistos knygos nė karto nebuvau jų matęs paėmiau kiek galėjau tada atsisveikinom po to su kambarioku patekom į namo požeminę automobilių stovėjimo aikštelę ten buvo prieblanda sutikom Ramūnę ir Juozą Juozas visur žiūrėjo į veidrodžius viename iš jų jis pamatė daugiau draugų mes visi susitikom ir nuėjom prie kažkokių durų.

Kai jos atsidarė mes įėjom vidun ir patekom į kažkokį mažytį cechą ten dirbo viena moteris prie kažkokio spausdinimo ir kartono pjaustymo aparato mačiau besimėtančias įvairių stalo žaidimų detales ir galvojau ar čia ji savo vaikams darbo metu padaro pamestas žaidimų detales ar čia vyksta stalo žaidimų piratavimas?

2013 gruodis (I)

Ištraukos iš Junot Diaz romano „Štai taip tu ją prarandi“.

„Mes sėdėdavome kartu iki sutemų, o tada supypsėdavo pranešimų gaviklis, ir ji sakydavo turinti eiti. Kartais pavykdavo sugriebti ir pasodinti atgal ant sofos, ir mes dar ilgai sėdėdavome, aš laukdavau, kol ji įsimylės mane, ji laukdavo bet ko.“ (p. 42)

„Ji pasiryžusi nuotykiams lovoje labiau nei bet kuri kita tavo turėtų merginų; per pirmąjį pasimatymą ji paklausė, ar norėtum baigti ant jos papų arba veido. Tikriausiai per berniukų mokymus negavai kažkurios atmintinės, nes tavo atsakymas buvo: „…Kad gal ne.““ (p. 56)

*

Neseniai teko lankytis Santariškių poliklinikoj, prisižiūrėjau visokių gražių gydytojų ir rezidenčių. Moterys su baltais chalatais yra tikri angelai. Kažką tokio ta balta spalva duoda. Ir aš prisimenu, kad nuo tada, kai G. pradėjo vilkėti baltus marškinėlius su petnešėlėm, aš ją įsisvajojau ir pradėjau kurti ateities planus: norėjau gyventi kartu su ja, klausytis plokštelių, stebėti debesis, auginti vaikus, mylėti ją pasenusią.

Bet jau buvo per vėlu – jos akys manęs nebematė.

*

Buvau užsiėmęs. Gal keistai skamba, bet tas užsiėmimas išgelbėjo mane nuo begalės valandų, kurias įprastai būčiau praleidęs dūsaudamas dėl to, kad nieko neišėjo su K. Užimtumas yra geras dalykas – priverčia susiplanuoti laiką, numatyti prioritetus, dingsta tingėjimas. Tiesiog darai, ką reikia, ir tiek.

Dabar, kuomet susitvarkiau įvairius reikalus, išlaikiau pirmąjį egzaminą ir parašiau magistro darbą, liko tik darbas. Šią savaitę buvau atsakingas už skyrių, turėjau rūpintis, kad visi numatyti darbai būtų padaryti. Aš ne tas žmogus, kuris mėgsta vadovauti, todėl rūpintis skyriumi man yra tikras iššūkis. Tačiau šįkart viskas praėjo sklandžiai, net nebuvo panikos.

Šiandien, šeštadienį dirbom už ateinantį penktadienį, kad turėtume daugiau laisvų dienų po Kalėdų. Grįžęs namo pavalgiau, nusimaudžiau, paskaičiau. Dabar yra 20h, ir aš neturiu ką veikti. Tiesa, blogai dėl to nesijaučiu, šįkart tai yra kažkoks malonus neveikimas. Nespaudžiu savęs ką nors nuveikti, man reikia paprasčiausiai ramiai pasibūti.

*

Žiemos man patinka dėl to, kad jų metu susigalvoju sau kokią nors veiklą. Pvz., galiu pradėti žiūrėti kokio nors režisieriaus filmus, naują serialą, susidomėti kokiu nors dalyku, kurti stalo žaidimą, žaisti kompiuterinį žaidimą, atrasti naują grupę ir vien jos klausytis… Kartais visus šiuos dalykus darau ir kitų metų laikų metu, tačiau žiema man yra tyriausias metų laikas, ji leidžia daugiau laiko praleisti su savimi, įžengti į ramų, lėtesnį gyvenimo ritmą.

Artimiausiu metu planuoju gaminti stalo žaidimo „Dune“ kopiją. Turiu parsisiuntęs visus failus su atnaujintu dizainu, belieka atsispausdinti viską, paklijuoti ir.. perprasti taisykles, o tai dažnai užtrunka ilgiausiai ;)

*

Noriu ilgiau išlaikyti šią ramybę.

*

Vieną gruodžio naktį sapnavau, kad bandau parašyti kažkokį liūdną tekstą apie žmonių santykius, neva tokį tarsi vyro kalbėjimą laiške buvusiai moteriai. Ir sapne labai gražiai mintys dėliojosi, buvo sklandus ir itin melancholiškas tekstas. Pabudęs bandžiau jį prisiminti, tačiau nesėkmingai. Truputį gaila, kad taip.

Apsiniaukę

Kai prabudau, buvo 08h, apsiniaukę.  Pradėjau ruoštis važiuoti į Alytų. Tada netikėtai susirašėm su IL ir sutarėm važiuoti karti. Susitikom stoty, įsėdom ir plepėjom visą kelią važiuodami. O autobusas toks pustuštis, nepamenu, kada važiavau su tiek nedaug žmonių. Ir visąlaik apsiniaukę, bet oras negadina nuotaikos, neliūdina, suteikia ramybę. Išlipę atsisveikinom ir pasukom savais keliais. Parduotuvėj sutikau mamos draugą, pasisveikinom. Jis pirko sūrį. Tada kartu grįžom namo. Mama ruošė kepsnius, o katė miegojo ant šaldytuvo. Aš nuėjau pas kaimynę kirpėją, ji greit mane apkirpo ir grįžau. Tada nusnūdau pusvalandį, nes vakar su draugais žiūrėjau krepšinį, po to dar krepšinį, o tada dar porą kartų sužaidėm Kataną.

Kai atsikėliau, gražiau apsirengiau ir visi susėdom prie stalo. Buvo mamos draugo gimtadienis, įteikiau jam dovaną. Sėdėjom trise kurį laiką, buvo labai ramu, man patiko. Po to atėjo mamos kolegė iš darbo, jos ausys man primena kiaulės ausis (žinau, kad negražu taip galvoti). Aš buvau tylus, bandžiau žiūrėti televiziją. Rodė “Prajuokink mane“, po to žiūrėjom tarybinių laikų filmą “Nerami rudens diena“ – toks keistas filmas, net nesuvokiau kokiu tikslu ten buvo užsiminta apie emancipaciją – norint parodyti, kad tokia egzistavo Sovietų sąjungoje, ar norint ironizuoti ją?

Laikui einant mama apgirto ir užsivedė kalbėti apie sunkius laikus, kai aš buvau gimęs, o jos šeimyninis gyvenimas su tėvu buvo tragiškas. Esu girdėjęs begalę kartų visa tai, sunku patikėt, kad mama vis dar nori apie tai kalbėti. Kartais galvoju, kad jai reikia aplinkinių gailesčio ar kažkokios amžinos užuojautos. Nežinau, iš kur toks noras. Galima juk džiaugtis, kad sunkūs laikai praėjo, kad ji dabar turi normalų draugą, galų gale – kad aš suaugęs ir mes visi sveiki. Bet ne, vis tos praeitys išlenda. Aš irgi turiu tą įprotį per daug prisiminti praeitį, galbūt man net blogiau nei mamai, nes ji praeities neidealizuoja, o aš kartais imu, ir. Na, leidžiu sau pasvajoti atgal.

Kai prabudau sekmadienį, nusiprausiau, užvalgiau ir nuėjau aplankyti močiutės. Močiutė pasakojo, kad mirė mamos tėvo brolis, o ir pats mamos tėvas guli reanimacijoje. Mama pati apie tai buvo tik trumpai užsiminusi – ji su savo tėvu nebendrauja. Kuomet močiutė išsiskyrė su vyru ir jis išsikraustė, kurį laiką jis vengė net gatvėje sveikintis savo vaikus – mano mamą ir dėdę poetą bei jauniausiąjį brolį, mano krikštų tėvą. Neįsivaizduoju, kaip jie turėjo jaustis. Net aš iš savo chaotiško tėvo nesu sulaukęs tokio neigimo. Kai buvau paauglys, vienu metu mama buvo pradėjusi bendrauti su savo tėvu, tačiau ilgai tai netruko, nes jo sugyventinė pradėjo negražiai kalbėti apie mūsų šeimą, todėl mes baigėm svečiuotis pas mamos tėvą. O ir šiaip – mamos tėvas man buvo svetimas, niekada nieko įdomaus nekalbėdavo, buvo kažkoks gilus kaimietis, visai kitoks nei močiutės antras vyras, kurį nuo gimimo laikiau tikruoju dieduku. Net ir pati mama visada sakydavo, kad ji tikrai myli savo mamos antrą vyrą, mano dieduką: jie puikiai sutardavo, diedukas visada girdavo mamos valgius, o mama užstodavo dieduką, kai močiutė jį bardavo dėl to, kad parėjo įkaušęs. Tiesa, tėvu ji jo niekada nevadino, visada tik dieduku. Pamiršau, apie ką aš čia pasakoju iš tiesų. Norėjau pasakyti, kad nepaisant to, jog mama beveik nebendravo su savo tėvu, žinia, kad jis yra arti mirties, turbūt ją kažkaip palietė. Žinau, kad ir mamai, ir man yra būdingas sielvartas labiau ne dėl konkrečių blogų įvykių gyvenime, o dėl to, kad mes taip ir nesužinojom, ką reiškia gyventi ir užaugti pilnoje šeimoje.

Po to grįžau namo, pavalgiau, susiruošiau ir išėjau. Susitikom su IL ir nuėjom į stotį. Šįkart važiavom pilnu autobusu, jame buvo karšta, o aš vis galvojau, ar ji užuodžia, kad aš pasikvėpinęs kitais kvepalais, tokiais nelabai mėgstamais, nes mėgstami liko Vilniuje. Vėliau sužinojau, kad užuodė.

Vakare susitikau su draugais – Baltuose drambliuose žiūrėjom krepšinį. Per antrą kėlinį buvo nesmagu matyti tą rinktinės grimzdimą; žmonės bare dar iš pradžių keikėsi, bet vėliau visai nutilo. Išėjom ramūs, lijo. Kadangi buvo neįmanoma išsikviesti taksi, užsukom dar į Pogo, išgėrėm po vieną alaus ir tada, galiausiai pasisekus surasti laisvų taksistų, išvažiavom namo.

Tai toks buvo savaitgalis – apniukęs, ramus, su niekada nenugyvento gražaus gyvenimo miražais.

Savaitė Po

Kai sirgau, buvau užsidaręs namuose. Išeidavau nebent į parduotuvę. Pinigų beveik nebuvo, todėl parduotuvėj pirkdavau tik tai, ko labiausiai reikėjo. Namuose daug skaičiau ir šiek tiek žaidžiau kompiuteriu. Kai vakare grįždavo kambariokas, pavalgydavom ir sėsdavom žaisti stalo žaidimo Dominion. Per visą savaitę sužaidėm turbūt 10 partijų, laimėjau vos kartą.

Ketvirtadienį grįžo kambarioko ir buvusio kambarioko grupiokė Vika, kuri dar prieš pusantrų metų gyveno mūsų kaimynystėj ir dažnai užsukdavo tiesiog šiaip. Buvo smagu ją pamatyti po turbūt metų pertraukos. Sėdėjom bare Akivarai, po to ji nakvojo pas mus. Kitą dieną važiavom pas kitą jos grupiokę, kur valgėm skanią sriubą ir po to žaidėm visokius žaidimus, tik šįkart aš nelabai buvau nusiteikęs žaidimams, daugiausia klausiausi ką kas kalba.

O šeštadienį pasveikinom Tadą su gimtadieniu, o sekmadienį labai ilgai skaudėjo galvą. Kai išėjau pirmadienį į darbą, jaučiausi labai nelaimingas ir piktas. Visą dieną niekas nesisekė, jaučiausi suvargęs. Tačiau jau antradienį viskas ėjosi kur kas geriau, o ir universitete pagaliau apsilankiau. Likusios savaitės dienos praėjo maloniai, o trečiadienį dar susitikau su V. ir grįžau namo pakilios nuotaikos.

Penktadienį vėlai vakare grįžau į Alytų. Šeštadienį praleidau su mama tvarkydamas namus, eidamas apsipirkti, dar močiutę aplankėm. Mama stebėjosi, kad vakare niekur nesiruošiu eiti, o man tiesiog norėjosi pabūti ramiai namuose. Sekmadienį norėjosi to paties, taigi visą dieną leidau skaitydamas knygas arba maketuodamas vieną leidinį ir jo reklamas. Kartais žmogui reikia pabūti vienam ir paveikti ką nors nesudėtingo, ką nors, kas užpildo dieną ir atitraukia nuo sunkių minčių.

Pastaruoju metu tokių minčių apstu. Įvairūs galvojimai apie darbą, karjerą, pinigus, vaikus, draugystę, šeimą man neduoda ramybės. Nežinau, ko noriu, nežinau, ką man reikėtų veikti. Ir kaip tyčia aplinkoje matau žmones, kurie, atrodo, dirba būtent tai, kam yra sutverti, ir man tampa visai neaišku, nes neįsivaizduoju, ką aš norėčiau dirbti. Ilgi galvojimai galiausiai atveda prie minties, kad aš per tiek metų savęs nepažinau, ir kad labai daug laiko praleidau būtent stengdamasis nepažinti savęs, atitolinti tą akistatą. Kartais man taip nejauku su savimi; kartais stebiuosi, kaip sugalvoju tam tikrus dalykus, kodėl reaguoju vienaip, o ne kitaip, o kai pagalvoju apie praeitį, tada tampa viskas dar painiau: dalykai, kurie kažkada atrodė suprasti ir išanalizuoti, dabar vėl atrodo nebesuprantami ir reikalaujantys naujų analizių. Keista, kad būdamas 17-19 metų žinojau, koks turiu būti ir kaip turiu gyventi, nes kuo toliau, tuo labiau jaučiu nerimą dėl to, jog nebežinau, kas aš esu ir kaip turėčiau gyventi.

Tikiuosi, kad tai yra eilinė krizė, kuri greitai praeis. O gal čia ir yra problema – kad aš ne sprendžiu problemas, o paprasčiausiai laukiu, kada jas pakeis kitos aktualijos?

Stalo Žaidimai: Do It Yourself

2011 metų ruduo-žiema pasižymėjo mano ir kambarioko sėdimu ant stalo žaidimų. Iš mano pusės susižavėjimas stalo žaidimais buvo uždelsto veikimo bomba, susijusi su vaikystėj neišsipildžiusiu noru žaisti visokius Scotland Yard‘us ir pan. stalo žaidimus, kuriuos matydavau per vokiškų televizijų reklamas. O kambariokas azartiškas žmogus yra, be to geras matematikas, todėl jam norisi laimėti.

Daugiausiai žaidėm Small World ir 7 Wonders. Vėliau aš išbandžiau Ghost Stories. O dar vėliau vis norėjau sukurti stalo žaidimą. Dar kai visi gyvenom studentų bendrabutyje, kartą kūrėm žaidimą „Varajaus didvyris“ ar kažkaip pan. Tai buvo paprastas žaidimas, kuomet reikia ridenti kauliuką ir eiti langeliais vis į priekį. Einant galima buvo rinkti spermukę, arba būdavo galima jos netekti. Nelabai gerai viską prisimenu, bet jeigu nueidavai į paskutinį laukelį be spermukės, tai turėdavai grįžti kažkiek laukelių atgal ir tikėtis surinkti bent kažkiek spermukės. O spermukė tai buvo vanduo, mes jį pilstėm į mažus stikliukus. Nepamenu, ar žaidimą sužaidėm iki galo, tačiau žinau, jog Monika buvo apipavidalinusi žaidimą tikrai neblogai: buvo pučių jūra ar pelkė, kuri atimdavo spermukę, buvo kažkokie kalnai, per kuriuos patekdavai į kitą zoną; ir dar daug turbūt visko buvo. Man rodos, jog tas žaidimas vis dar kažkur yra, tiesa, antrą kartą jo niekada nežaidėm. Pats fainiausias dalykas buvo jį kurti – kai visi galvojom nesąmones šansų kortelėms, kūrėm žaidimo scenarijų ir pan.

Žodžiu, prisižaidęs Small World su kambarioku, su savo tuometine drauge planavau sukurti žaidimą, kuriame reikia užiminėti Vilniaus rajonus ir vis didinti savo įtaką. Žaidime turėjo būti lenkai, žydai, čigonai, rusai ir lietuviai. Ant lietuvių žetonų turėjo puikuotis A. Mamontovas, rusų – tas aktorius iš filmų Brat, čigonų – Radžis, lenkų – tas miręs popiežius, o žydų – tiesiog žydo karikatūra. Visos šios etninės grupės turėjo turėti specialias galias, pvz. lenkai galėjo viską pirkti vienu pinigu mažiau (nes vagys), lietuviai turėjo daug žetonų, tačiau kiekvieno ėjimo metu vienas iš jų mirdavo (nes savižudžiai), rusai lengviau nugalėdavo kitas etnines grupes (nes yra agresyvūs), o čigonai gaudavo papildomus pinigus už savo kaimynų įsigytą turtą – kebabines, autoservisus ir t.t. Mes taip visko ir nesugalvojom iki galo, o po to viskas visai užsimiršo. Visgi manau, jog žaidimo idėja yra visai nebloga ir nuotaikinga.

Vėliau aš norėjau sukurti fantasy stiliaus žaidimą. Visko buvau prigalvojęs, bet galų gale taip ir neatradau žaidimo mechanikos, kuri būtų mane tenkinusi.

O šią vasarą, po labai ilgo periodo neveiksnumo, man kilo mintis vėl pabandyti sukurti žaidimą. Berašydamas ant lapo pagrindines taisykles, nejučia pradėjau kopijuoti žaidimo Ghost Stories mechaniką. Tai suvokęs nusprendžiau nesiparinti ir pasidaryti sau ir draugams Ghost Stories žaidimo kopiją. Tiesa, visą tą vaiduoklių tematiką nusprendžiau pakeisti fantasy tipo monstrais ir veikėjais. Tam puikiai pasitarnavo nuostabaus grožio kolekcinio kortų žaidimo Magic: The Gathering kortos.

Norėjau pasidaryti žaidimą kuo pigiau, bet užtektinai estetišką, kad neatgrąsytų nuo žaidimo. Galvojau prisipirksiu skirtingų spalvų sagų, kad turėčia spalvotų žetonų, ir t.t., ir pan. Tačiau vien sagų kainos man pasirodė per brangios, jeigu jau norėjau laikytis principo pasidaryti žaidimą kuo pigiau.

Žaidimui svarbiausia buvo turėti spalvotų pieštukų/flomasterių, žirkles, lapų, kartono, drožtuką ir užtektinai kantrybės. Iš specifinių dalykų reikėjo gauti: juodą kauliuką be jokių reikšmių ir 4 baltus kauliukus be jokių reikšmių, taip pat kokių nors karoliukų ar kažko panašaus, 8 sagų ar kažko panašaus.

Štai kiek kam išleidau:

sagos (monstrų eitukams) x10 – 5 lt (kažkokia parduotuvė Ibrahim centre)

spalvoti pieštukai – 2,49 lt (Maxima)

drožtukas – 0,69 lt (Maxima)

žirklės – 1,99 lt (Maxima)

kitos žirklės – 6 lt (kažkokia kanceliarinių prekių parduotuvė Akropolyje)

kauliukas (juodajam kauliukui) – 2 lt (stalo žaidimų parduotuvė D6)

kauliukas x6 (4 spalvotiems kauliukams) – 10 lt (Tiger)

karoliukai (begalybė) – 5lt (Tiger)

keturios skirtingų spalvų sagos – 2 lt (kažkokia siuvimo reikmenų parduotuvė, kurią netikėtai radau nuvykęs į Kauną)

Vėliau supratau, jog be reikalo pirkau pieštukus, nes flomasteriai daug ryškiau piešia. Tai buvo pirmoji mano klaida. Tiesa, flomasterių visgi nepirkau, nes radau jų radijuje. O be sagų irgi neapsiėjau, nes neįsivaizdavau, kas gali geriau tikti monstrų eitukams, taigi pirkau viso 10 po 50 ct pas kažkokią moterį Ibrahim centre. Žirkles irgi iš pradžių blogas nusipirkau, nepatogios buvo, todėl reikėjo pirkti naujas.

Svarbiausias dalykas buvo kauliukai. Iš esmės nebuvo būtina gauti 1 juodą kauliuką, tai galėjo būti bet kokios spalvos kauliukas. Stalo žaidimų parduotuvėje „D6“ radau skaidrų juodą kauliuką, ir nepaisant to, jog jis turėjo sužymėtas reikšmes, vis tiek jį įsigyjau; vėliau ant skaičių užklijavau reikiamus ant popieriaus atspausdintus simbolius, ir viskas.

Su baltais kauliukais buvo sunkiau, nes aš tikėjausi stalo žaidimų parduotuvėje rasti paprastų tuščių baltų kauliukų. Deja, neradau. Tada važiavau į Akropolį, kur yra įsikūrusi kita stalo žaidimo parduotuvė. Ten irgi neradau paprastų baltų kauliukų, bet tada jau buvau nusiteikęs pirkti ir paprastus kauliukus su skaičiais. Pardavėjas davė labai gerą patarimą, kuriuo pasinaudojau ir nusipirkau Yatzi žaidimą „Tiger“ parduotuvėje, kuri irgi įsikūrusi po tuo pačiu Akropolio stogu. Esmė ta, jog Yatzi žaidimo rinkinyje yra 6 balti kauliukai, kurie „Tiger“ kainuoja daug pigiau nei bet kurioje kitoje stalo žaidimų parduotuvėje. Baltus kauliukus su reikšmėmis apklijavau šešių skirtingų spalvų lapeliais, naudojau kažkokius super stiprius klijus, kuriuos radau pas mamą. Tiesa, kauliukų pigumas visgi turėjo neigiamas pasekmes – kauliukai pradėjo skilinėti. Nemalonu, bet ką padarysi.

„Tiger“ parduotuvėje taip pat radau pigių karoliukų. Taigi paėmiau juodų-violetinių ir baltų. Vienus nusprendžiau naudoti gyvybėms skaičiuoti, o kitiems gal dar atsiras kur būti panaudotiems.

Pats kvailiausias dalykas, kurį nutariau padaryti, tai padaryti monstrų kortų prototipus. Esmė tokia: prisikarpai kartono, juos sunumeruoji, nupieši bet kokią nesąmonę ir priskiri reikšmę. Galvojau, kad turėdamas kortų prototipus, išbandysiu žaidimą prieš darydamas normalias kortas. Dabar nesuprantu, kodėl man išvis tokia mintis šovė į galvą, nes daryti kortų prototipus, kai puikiai žinai, kokie monstrai kokias reikšmes turi, yra absurdiška. Praleidau vieną vakarą karpydamas kartoną ir piešdamas visokias nesąmones ant monstrų kortų prototipų, tačiau taip niekad ir nepanaudojau jų, nes jau kitą savaitę pradėjau maketuoti normalias monstrų kortas.

Kai nusprendžiau maketuoti monstrų kortas, pirmiausiai atsirinkau man labiausiai patikusius kolekcinio kortų žaidimo Magic: The Gathering paveiksliukus. Tada nusprendžiau, kad reikia sukurti simbolius, kurie turi būti ant kortų. Iš viso net nežinau, kiek skirtingų simbolių turėjau sugalvoti. Galėjau panaudoti simbolius, kurie buvo jau naudojami originaliame Ghost Stories žaidime, tačiau jie būtų nederėję ant atspausdintų kortų, todėl nutariau kai kuriuos jų nukopijuoti, o kitus padaryti naujus. Simbolių kūrimas buvo pats sudėtingiausias dalykas darant šitą žaidimą. Išėjo va kokie simboliai:

Na, o po to jau maketavau monstrų kortas, centrines žaidimo korteles ir žaidėjų lentas. Maketuojant monstrų kortas susidūriau su monstrų pavadinimų problema – galėjau rašyti originalius angliškus pavadinimus iš Ghost Stories žaidimo, kurie man visai nepatiko, nes kartojosi, galėjau rašyti originalius angliškus pavadinimus iš Magic: The Gathering žaidimo arba galėjau pavadinimus išversti/sukurti naujus. Nusprendžiau pasirinkti būtent pastarąjį variantą, tai, mano manymu, turėjo suteikti žaidimui daugiau lietuviškumo.

Suprantu, kad jeigu monstrai būtų lietuviškos dievybės, tokios kaip Kaukas, tai gal viskas ir būtų gerai su tais lietuviškais pavadinimais ;) Bet dabar priėjau prie tokių sprendimų kaip „dvasinis vedlys“, „grėsmingasis paukštis“ ar „perlų surinkėjas“ (wtf?). Tiek jau to..

Maketavau kortas naudodamas programą Scribus, nes tik su ja viena moku šiek tiek dirbti.

Viską nespalvotai atspausdinau, klijavau ant kortono, karpiau, flomasteriu spalvinau tuščius rutuliukus, kurie turėjo būti spalvoti.

Žodžiu, išėjo nespalvota Ghost Stories kopija su Magic: The Gathering iliustracijomis, kurios man labai patinka. Porą kartų bandžiau sužaisti padarytą žaidimą vienas, abu kartus pralaimėjau, o po to, kai žaidimą žaidėm pirmą kartą su draugais, nutiko turbūt pats blogiausias dalykas, koks tik galėjo nutikti: antros partijos metu mes nugalėjom žaidimą, todėl mano pasakojimai, kad tai labai sudėtingas žaidimas, nuėjo perniek. Dabar žaidimo nežaidėm jau gal pusę metų. Reiks būtinai kada nors įkalbinti draugus vėl sužaisti.

Planuoju dar vieną dieną iš naujo sumaketuoti monstrų kortas, atspausdinti spalvotai, kad būtų labiau akį traukiančios, o žaidėjų lentas ir centrines korteles taip pat perdaryti ir užklijuoti ant storesnio kartono; o dar vėliau paruošti papildymą žaidimui, tik jį teks labai ilgai testuoti, todėl tai mane ir atbaido nuo darbų šia linkme.

Nuostabus Dalykas

Joninės man ne šventė, bet šiais metais gavau net du kvietimus jas švęsti. Pirmasis atėjo iš buvusios simpatijos pusės, nors gal mane labiau kvietė jos pusbrolis, nei ji pati, kas čia žino; bet kuriuo atveju malonu, tik truputį neaktualu, nes per vėlu: jeigu būčiau galėjęs būti netoli jos prieš kokius dvejus metus, tada tikrai būčiau pasirinkęs praleisti Jonines su man nelabai pažįstamų žmonių kompanija, tačiau dabar yra toks protingėjimo (brandos?) laikas, taigi aš nesimetu į situacijas, kurios man atneštų emocinį nestabilumą.

Kitas kvietimas buvo praleisti Jonines kartu su žmonių kompanija, su kuriais praėjusiais metais praleidau Žolines. Kadangi žmonės tie labai draugiški ir sugalvoja visokiausių pramogų, labai apsidžiaugiau, kad vėl ten būsiu. Ir nesigailėjau, nes šįkart vėl viskas buvo nuostabu.

Kadangi susivėlinom išvažiuoti iš Vilniaus anksčiau, į mišką netoli Druskininkų atsibastėm jau pradėjus temti. Labai ilgai bandėm pastatyt buvusio kambarioko Tado palapinę; vienu metu palapinę bandė statyti gal 8 žmonės, ir vis tiek niekaip nesuradom būdo kaip ją taisyklingai pastatyti, taigi galiausiai pastatėm taip, kaip išėjo. Vėliau visi rinkosi apie laužą, Juozas su Ramūne papasakojo apie tai, ką veiksim kitą dieną. O kitą dieną buvo numatyti žaisti robinzonų/survival tipo žaidimą. Sėdėdami prie laužo pasiskirstėm komandomis, aš su grupioke patekau į kambarioko brolio komandą. Vėliau mes žaidėm flip cup‘ą, tai toks gėrimo žaidimas. Komandos žaidė iki 5 pergalių (praėjusiais metais šitą žaidimą irgi žaidėm pirmąjį vakarą, buvo 3 ar 4 komandos, bet žaidėm iki 10 pergalių, tai visi labai greit apgirtom/pasigėrėm).

Prieš žaisdami sugalvojom savo komanda pavadinimą – Čekoslovėnijos komanda; o priešininkai buvo Analistai. Mūsų komanda pradžioje žaidimo išsiveržė į priekį net 3-1, tačiau vėliau varžovai išlygino rezultatą, o po to ir persvėrė. Jeigu būtume dar kartą pralaimėję, žaidimas būtų baigtas, taigi susikaupėm ir pelnėm tašką. Esant rezultatui 4-4, mes pirmavom paskutiniame rounde, tačiau pabaigoje kažkas iš mūsų niekaip negalėjo apversti puodelio dugnu į viršų, ir taip mes pralaimėjom žaidimą. Priešininkai gavo traukti iš folijos susuktus rutuliukus, viename kurių buvo žiedas, suteikiantis vienam iš žaidėjų neliečiamybės statusą, apie kurį paaiškinsiu vėliau.

O po to mes sau gėrėm kas ką aš pravedžiau viktoriną man po kojom išbėgo skanaus tamsaus alaus butelis kalbėjau su Monika ir Vaiva apie magistrantūros studijas uodai nekando ir visi dėl to džiaugėsi o dar vėliau viskas tęsėsi ir tęsėsi kol galiausiai su buvusiu kambarioku Tadu nusprendėm išgerti aspirino (kad rytas būtų lengvesnis) ir eiti miegoti išgėrėm aspirino parūkėm matėm kad jau švinta įlindom į palapinę aš kažkokiu būdu sugebėjau susirangyti Monikai ir Tadui virš galvų.

Prabudau gal 05h labai norėjau sysiū mačiau kad ir Kęstas mūsų palapinėj miegojo bandžiau žadinti Tadą kad mane išleistų tačiau jis buvo nepažadinimas aš net jam akių vokus praplėšiau tačiau ir tai nepadėjo tada pradėjau keberiotis tiesiog per patį jų čiužinį apsiavau inkariukais ir išlindau labai ilgai dariau sysiū o pimpalas buvo toks didelis didelis eina sau nuėjau prie pavėsinės ten sėdėjo Vytautas ir Vytenis lyg ir rūkiau su jais jie sakė žiūrėjo į mane siusiojantį ir galvojo kiek ilgai aš galiu ten siusioti aš jiems pasakiau kad mano pimpalas buvo labai didelis tada supratau kad dar aš girtas ir grįžau miegot buvo labai šalta bet kažkaip užmigau.

Nežinau, kada prabudau, galva buvo lengva, skrandis nekėlė problemų, tai parūkiau, atsidariau alaus – ir po to žiūrėjau kaip tą patį ritualą atlieka kiti bundantieji. Visi jautėsi gerai, pusryčiavom, ėjom maudytis, o tada Juozas su Ramūne pradėjo toliau pasakoti apie mūsų išlikimo žaidimą Išlikimas Ašarėlis 2012. Visiems išklausius taisykles, pradėjom ruoštis pirmajai rungčiai – virvės traukimui.

Čia papasakosiu apie žaidimo eigą. Komandos rungiasi įvairiose rungtyse. Rungtį pralaimėjusi komanda turi eiti į tarybą, kur po to slaptu balsavimu išbalsuoja vieną savo žaidėją. Po to seka kita rungtis, ir vėl pralaimėjusi komanda turi kažką išbalsuot. Tarp žaidėjų galimi slapti susitarimai ir t.t. Tas, kas vakar gavo neliečiamybės žiedą, gali kartą panaudoti žiedą, jeigu balsavimo metu surinko daugiausiai minusų, t.y. žiedo dėka iškrenta ne jis, o antras daugiausiai minusų surinkęs žaidėjas.

Prieš traukdami virvę išklausėm kambarioko brolio Sauliaus strateginį planą. Buvo žaidžiama iki dviejų pergalių. Pirmąjį kartą laimėjom, bet sunkiai. O antrąjį traukimą laimėjom daug lengviau, nes buvom geriau suderinę veiksmus. Mūsų priešininkai turėjo eiti išbalsuoti vieną žmogų.

Vėliau sekė rungtys, kuriose reikėjo šokinėti, pereiti atstumą naudojant dvi plytas ir statant kojas tik ant jų, sukurti laužą, kad šis pradegintų virvutę, nuplaukti ežere iki Juozo, parplukdyti kaladėles ir iš jų sudėti žodį, rinkti kojomis kankorėžius ir dėti juos į kibirą, įžengti į nubrėžtą apskritimą praėjus penkioms minutėms nuo duoto starto, ir t.t., ir pan.

Buvo labai labai įdomu. Blogiausia tik tai, jog mūsų komanda laimėjo visas komandines rungtis. Kai kitoje komandoje liko du žmonės, visi buvo sujungti į vieną komandą ir toliau kovojo individualiose rungtyse. Žaidimą laimėjo mūsų komandos kapitonas, mano kambarioko brolis. Jis gavo 100 litų, o kitą dieną važiavo pirkti ledų, nes mūsų komandos tikslas pradžioje žaidimo buvo ledai ir arbūzas ;) Buvom nutarę, kad jeigu kas nors iš mūsų komandos laimės, tada jis pirks visiems ledų ir minėtą arbūzą. Iš esmės bendras tikslo ir gero stratego Sauliaus turėjimas ir leido mūsų komandai taip malti į miltus Analistų komandą ;) Ir dar mes turėjom skanduotę „hey ho, hey ho.. Čekoslovėnija“; priešininkai irgi turėjo kažkokią, bet nesugebėdavo visada susirinkti ir kaip komanda paskanduoti.

Vėliau valgėm, ėjom malkų, o po to parišom aukštai virvę tarp dviejų medžių ir žaidėm tinklinį, pertraukų metu gaivindamiesi Motyvaciniu alučiu ;) Žaidėm, kol sutemo, o tada gurkšnojom kažką toliau, tada ėjom į pirtį, kurią padarė Kęstas su kitais vyrukais. Pirmoji pirtis buvo prasta, ežero vanduo šaltas. Antrasis ėjimas buvo daug geresnis, o trečią kartą nėjau, nes pirtis mane ir taip pribaigia. Su Monika gėrėm degtinę su švepsu, bet mes prasti gėrikai, ir dar pavargę: ji nuėjo miegot, o aš, nors ir bendravau visą laiką su kažkuo, pradėjau snausti prie laužo. Galiausiai atsidūriau palapinėje vėl virš galvų. Paryčiais prižadino Kęstas, jis sakė miegojo mašinoj, bet sušalo. Aš jaučiausi labai sušalęs, bet nepaisiau to, ką sakė Kęstas, ir nuėjau miegot į jo mašiną. Ten susirangiau į miegmaišį ir greit užsnūdau.

Kitą dieną žaidėm mūsų atsivežtą stalo žaidimą, maudėmės, kiti žaidė pokerį (boring, boring), o po to visi susirinko žaisti tinklinio – turėjo vykti revanšas tarp vakar žaidusių komandų. Komanda, kurioje buvau, pralaimėjo, tada laimėjo, o po to vėl pralaimėjo.

Teigiamų emocijų, juokingų vaizdelių ir gerų nusišnėkėjimų metas ėjo į pabaigą, visi pradėjo ruoštis namo. Parvažiavom prieš futbolą, žiūrėjom futbolą, tada buvo sunku užmigti, o šįryt išėjau į darbą toks visiškai ataušęs. Dabar turiu planą surengti robinzonų žaidimą su Alytaus draugais. Tikiuosi pavyks.

Kiti Dalykai

Newspaper Blackout yra toks kartais visai įdomus dalykas.

– – –

The Book Designer rašo apie e-knygų leidybą, dizainą, duoda naudingų patarimų rašymui (tiek romanų, tiek tinklaraščių).

– – –

Needledrop – mėgstantiems įdomesnę/keistesnę/neįprastą muziką.

– – –

Retroalgia – apie retro dalykus reklamoje ir aplink mus.

– – –

Jeigu kada nors mėgot stalo žaidimus ir norėtumėt sužinot, kokie dabar žaidimai įdomiausi ir populiariausi, daugiausiai naudingos ir lengvai suprantamos informacijos rasit Traukinukų bloge.

Pirmoji Diena

…kurios metu mes susipažįstame su Povilo buitine aplinka, sužinome šį tą apie jo asmenybę ir stebime jo žaidimą su raugintais agurkais.

Prabudau lygiai 07:58 su žadintuvu (turiu įprotį: jei man reikia atsikelti 08h, žadintuvą nustatau kažkiek minučių prieš 08h) ir parašiau kolegei iš darbo, kad į jos paštą nusiunčiau viską, ko reikės vieno užsakymo baigimui. Atsikėlęs iš lovos jaučiausi labai alkanas: vakar skaudėjo skrandį, todėl nenorėjau nieko valgyti, o per naktį dar labiau išalkau. Nuėjau į virtuvę, atsidariau šaldytuvą. Norėjau surasti kažką, ką galėjau greit įsimesti į burną. Tam tiko tik plonai supjaustytas sūris, bet sūrio aš nenorėjau. Atsigėriau vandens, tada nuėjau į tualetą. Grįžęs į kambarį atitraukiau savo negražias užuolaidas, ir kambaryje iškart tapo šviesiau. Atsiguliau į lovą ir galvojau, ką veikti. Po ranka kaip tik buvo kompiuteris, bet aš nežinojau, ar noriu jį jungti ir kažką ten daryti su juo. Begalvodamas, ką galiu veikti anksti ryte, apsimigdžiau vėl ir užsnūdau.

Prabudau po valandos. Kambariokas (na, jau ne kambariokas, nes ne vienam kambary gyvenam, bet vis tiek negaliu atsikratyti to „kambariokas“) buvo prabudęs ir ruošėsi į darbą. Gulėdamas klausiausi, kaip jis eina iš kambaro į virtuvę, ten kažką daro, tada grįžta į kambarį, iš kambario eina į tualetą, vėl grįžta į kambarį, išeina į koridorių ir, įsijungęs plaukų džiovintuvą, džiovina plaukus, o po to nueina į virtuvę ir pradeda plauti indus.

Man visai patinka plauti indus. Tiesa, tai nereiškia, jog plaunu indus, kai tik turiu galimybę tai padaryti; ir šiaip aš nesu itin tvarkingas – dažniausiai tvarkausi, kai būna tam tinkama nuotaika, arba kai stengiuosi dėl kito žmogaus. Visada nustembu, kai žmonės pasako, kad oi ne, oi ne, indų plauti jie nemėgsta. Tada man kyla klausimas, ar jie ir šilto vandens nemėgsta, ar nemėgsta jie maudytis ežere, ar nerūpi jiems pabūti prie jūros? Man be galo patinka plauti indus: vanduo bėga per rankas, pamažu šildydamas jas ir kartu visą kūną (kartais, atrodo, šiluma nueina net iki kojų, jei esi labai sužvarbęs), o tu imi baltus indus ir plauni. Aišku, aš turiu ir ne visai baltų indų: baltų indų su raštais, su aguonom; turiu ir spalvotų indų: geltoną dubenėlį, o kitą, tokį patį, tik mėlyną, o dar turiu šviesiai žalią, iš kurio visada valgau dribsnius su pienu. Iš tiesų turiu labai mažai indų Vilniuje – keturi gilesni dubenėliai, du ne tokie gilūs, ir dvi lėkštės. Dar turiu tris puodelius (du iš jų – vienodi) ir dvi stiklines, bet tik vieną tikrai iš stiklo; o šiaip dar turiu ir vieną aukštą puodą, o kitą tokį standartinį, ir dar keptuvę turiu. Tiek pilnai užtenka, kad turėtum iš ko pavalgyti ir ką po to plauti.

Nežinau, ką mano kambariokas galvoja apie indų plovimą ir ar jam patinka tai daryti, bet vis tiek papasakosiu, ką jis turi. O jis turi: tris dubenėlius, vieną didelę gražią lėkštę, kitą didelę lėkštę, dvi mažesnes lėkštes, vieną – visai mažytę, taip pat didelį puodą, ir didelį dubenį, į kurį dažniausiai suberiame traškučius arba spragėsius, ir dar turi keptuvę, beveik identišką manjai. Tiesa, kambariokas mane lenkia puodelių gausa – turi net penkis juos + vieną gražią aukštą stiklinę. Man kambarioko indai patinka labiau nei manieji, dažnai valgau būtent iš jo indų. Tik arbatą visada geriu iš savo puodelio, kuris atsirado mano namuose Alytuje maždaug tada, kai aš lankiau šeštą klasę.

Vieną vakarą nuėjom su mama į Medią (tuo metu Alytuje nebuvo Maximos, tik Media + Vilniaus prekybos parduotuvė, Iki, ir, atrodo, viskas). Prie daržovių skyriaus vyko Knorr sriubų ir sultinių pristatymas, ar kažkas tokio. Buvo padaryta speciali akcija: jeigu perki kažkiek kažkokių Knorr gaminių, tai gali atnešti čekį ir po to gauti Knorr puodelį. Puodelis buvo toks baltas, su dviejų mergaičių ir vieno berniuko veidukais, ir tie vaikai ragavo kažką iš didelio puodo su užrašu Knorr.

Tuo metu buvo laikai, kai degustacijos ir akcijos toje parduotuvėje vykdavo itin dažnai, ir alytiškiai dažnai prisipirkdavo tai, ko jiems visai nereikėdavo. Taigi mes su mama paėmėm kažkokių Knorr daiktų ir praeidami pro tą degustaciją vedusias merginas pasakėm, kad apsipirkę užnešim joms čekį ir pasiimsim puodelį. Kažkodėl merginos norėjo, kad mes puodelį paimtume jau dabar, o čekį po to atneštume, tai mes taip ir padarėm – paėmėm puodelį, padėkojom, o kai apsipirkom, tai mama nusiuntė mane nunešti to čekio. O tuo metu buvo laikai, kai aš buvau labai drovus ir tylus, ir gana lėtas, ir kai nunešiau čekį, man merginos davė dar vieną puodelį. Aš norėjau joms pasakyti, kad mes jau turim puodelį, bet kažkas, stovėjęs už manęs, paprašė manęs pasitraukti, tai aš ir pasitraukiau, o po to jau merginos nežiūrėjo į mane ir aš dar palaukiau kelias sekundes, kad į mane atkreiptų dėmesį, bet jos buvo užsiėmusios ir neatkreipė dėmesio, tai aš ir nuėjau. Nes tada buvo tokie laikai, kai aš nemokėdavau užkalbinti žmonių, jei matydavau, jog jie visai manęs nepastebėti. Būtent todėl aš šeštoje klasėje visai nebendravau su klasioke, kurią, kaip man tada rodėsi, buvau įsimylėjęs.

Kai dabar pagalvoju, tai mano įprotis nekalbėti, jei į mane niekas nekreipia dėmesio, išsilaikė dar ilgai. Mokykloje pamokų metu, kai mokytoja užduodavo klausimą ir laukdavo, kol kas nors į jį atsakys, aš niekada nebuvau tas, kuris imdavo ir atsakydavo, nebent išskirtinais atvejais per literatūros pamokas, kai nagrinėjamas kūrinys man tikrai patikdavo ir aš maniausi jį neblogai suprantąs. Na, ir dar per anglų kalbos pamokas, nes anglų kalba man gerai sekėsi. O kai paauglystės metu į mūsų kiemą ateidavo panelių iš kitų kiemų, ir jau prasidėjo tas flirtavimo ir bendravimo su merginomis laikas, aš irgi daug tylėdavau, nes dažniausiai tos merginos man nelabai patikdavo, būdavo visai ne mano skonio. Tiesiog neįsivaizduodavau, ką joms pasakyti, leisdavau kitiems kalbėti ir slapta juokdavausi, kai keli draugai bandydavo vienas kitą nurungti kalbėdami su merginomis.

Kambariokui išėjus į darbą bandžiau nuspręsti, ką šiandien veiksiu. Vakar lyg ir buvau nutaręs šiandien eiti pasivaikščioti, bet dabar tai neatrodė kaip kažkas, ką žūtbūt noriu daryti. Pasidariau tris sumuštinius su lašiša, puodelį arbatos ir papusryčiavau. Po to įsiungiau kompiuterį ir kelias valandas žaidžiau žaidimą, kuriame tu esi treneris ir turi nustatyti taktikas savo vadovaujamai futbolo komandai, ir t.t., ir pan. Bet žaidimas neteikė daug džiaugsmo, juolab, kad prieš savaitę su valdoma komanda buvau tapęs Portugalijos futbolo čempionato čempionu ir iškovojęs kelias kitas taures.

Baigęs žaisti į virtuvę atsinešiau stalo žaidimą „Small World“, kurį mums savaitei paskolino kambarioko buvus grupiokė. Išsidėliojau žaidimą ir pradėjau žaisti vienas prieš save. Iš pradžių man sekėsi, valdžiau žiurkiažmogių rasę ir jau pirmuoju ėjimu užėmiau daug žemių, bet nuo penkto žaidimo rato tas kitas aš ėmė įgauti persvarą. Likus trims ratams jau buvo aišku, jog tas kitas aš ir laimės žaidimą. Taip ir įvyko – pralaimėjau kitam sau 13 taškų skirtumu.

Po to nuėjau į dušą maudytis, o nusimaudęs išsiviriau sriubos ir pavalgiau. O tada ir prisiminiau raugintus/marinuotus agurkus.

Praėjus maždaug mėnesiui nuo tada, kai su kambarioku pradėjom nuomoti šitą butą, mano mama atvažiavo su tokiu draugu manęs aplankyti. Ta proga ji atvežė daug visokio maisto, o labiausiai mane nustebino, kad atvežė vieną krepšį pilną raugintų/marinuotų agurkų stiklainių. Virtuvėje jiems net nebuvo vietos, tai aš nunešiau juos į savo kambarį ir padėjau spintos apačioje. Dabar man labai parūpo, kaip laikosi visi tie agurkai.

Nuėjau į kambarį ir atidariau apatines spintos dureles. Agurkai pūpsojo tamsoje. Išėmiau vieną stiklainį, pavarčiau, padėjau ant grindų. Tada išėmiau kitą, padėjau šalia to pirmojo. Stiklainių buvo daug, negalėjau suskaičiuoti, kiek jų ten yra, todėl nusprendžiau išimti visus iki vieno. Kai išėmiau visus, pamačiau, jog tarp jų yra ir vienas stiklainis su žirneliais. Žirnelius nunešiau į virtuvę ir padėjau po stalu, nustūmiau į patį tolimiausią kampą, kad nesimaišytų po kojomis. Man patinka, kai daiktai būna nesusimaišę, pvz. arbatos stovi viename virtuvės palangės kampe, o prieskoniai – kitame, spintoje mano gražesnis drabužiai sudėti vienoje lentynoje, o ne tokie gražūs – kitoje; tai todėl ir atskyriau žirnelius nuo agurkų.

Grįžęs į kambarį nužvelgiau visus agurkų stiklainius. Jų buvo viso net devyni, atrodė kažkaip gražiai, visi vienoje krūvoje. Manyje užgimė keistas noras kažką su jais padaryti. Priklaupiau ant žemės ir pradėjau rikiuoti stiklainius. Iš pradžių sustačiau juos į vieną eilę. Atrodė, kad taip sustatyti jie užima ketvirtadalį ar penktadalį mano kambario pločio. Norėjau išmatuoti plotį, bet neturėjau kaip. Po to surinkau juos ir sudėjau taip, jog šie suformuotų apskritimą. Tai truputį užtruko, nes norėjau labai taisyklingo apskritimo. Kai atsigėrėjau apskritimu, tada iš stiklainių sudėliojau trikampį. Ir tada susimąsčiau, ar kažkaip būtų įmanoma pritaikyti Pitagoro teoremą trikampiui, sudarytam iš stiklainių.

Atsigėrėjęs stiklainiais ir mintimi, kiek daug su jais galima nuveikti, sudėjau juos visus atgal į spintos apačią ir uždariau duris. Grįžau į virtuvę ir pasidariau arbatos. Gerdamas ją pažiūrėjau pirmąją dvylikto sezono CSI serialio seriją. Kai ji baigėsi, pasidariau dar vieną puodelį arbatos ir pagalvojau, kad ši diena visai gera. Laikrodis rodė 14:20, o aš jau buvau spėjęs tiek daug dalykų nuveikti.