Posts Tagged ‘Start FM’

Apie pyktį, tinginiavimą ir keistą knygyną Žvėryne

2017/11/09

Diena buvo nervinga ir aš buvau piktas, o pyktis vargina.

Kai atėjo 22 val. ir baigėm darbą, iš įpročio pasiūliau kolegai Aurimui eiti išgerti alaus. Jaučiau, kad jis neis, ir jis nėjo, todėl ramiai išjungiau viską darbe ir išėjau į autobuso stotelę namo. Kai baigiu darbą 22 val., man tinkamas autobusas atvažiuoja į šalia esančią stotelę 22:21, todėl aš dažniausiai lėtai einu iki kitos stotelės arba dar toliau – link Kudirkos aikštės ir važiuoju nuo ten.

Šįvakar irgi ėjau link Kudirkos aikštės. Visur mačiau paauglius, turbūt dabar jiems rudens atostogos, tai ir slampinėja po miestą. Vos nuėjau į stotelę, iškart atvažiavo autobusas, įlipau ir važiavau. Šalia manęs stovėjo trys jaunuoliai, kalbėjo apie kažkokius naujus greičio matavimo prietaisus, nors gal labiau ne greičio, bet atstumo tarp automobilių (?). Po to jie išlipo ir įlipo dvi merginos. Vieną jų ir sako:

– Šalia manęs niekada neprieina kiti žmonės. Gal aš smirdu?

Jos draugė pasakė, kad nesmirda, o kitoje stotelėje aš išlipau. Perėjau kelią ne per perėją, nes nuo tada, kai perėją ties mūsų kiemu pastūmė kiek toliau, vėlyvais vakarais neprasminga per ją vaikščioti, nes eismas ir taip būna sumažėjęs Kalvarijų gatvėj.

Grįžęs namo susitepiau du sumuštinius, pasiėmiau pomidorą, butelį alaus ir atsisėdau ant grindų prie lovos. Atsiverčiau Ernesto Parulskio knygą „Kasdienybės kunstkamera“ ir skaičiau valgydamas.

„Kodėl negalima padaryti darbo laiku?

Atsakymą radau „Vikipedijoje“. Joje rašoma: „Laiku padaryti darbai naikina civilizaciją. Vėlavimas žmogui sukelia įtampą, o ši būsena yra sprendimų variklis. Sprendimas savo ruožtu yra mąstymo rezultatas, arba, kitaip tariant, mąstymo prasmė. Vėluoji, vadinasi, mąstai. Žvėrys nevėluoja.“

Po to atsiguliau į lovą ir iškart pajutau kaip maloniai grimztu į miegą.

***

Tiek vakar, tiek šiandien galvoje skamba grupės LMP daina „Mylėti“. Vaikštau sau ir dainuoju panosėj:

„Ar dar pamena kas kaip buvo vakar?

Kaip buvo prieš daugelį metų, kai buvom kartu?

Ar dar pamena kas?

Mylėjom viens kitą, žadėjom gyvent amžinai,

Žadėjom, žadėjom amžinai mylėti.“

***

interviu su Marijonu Mikutavičiumi:

„– Ar kada bandėte įsivaizduoti, koks būtumėte dabar, jei nebūtumėte skaitęs knygų?

– Nežinau. Kartais galvoju, kad gal būčiau buvęs linksmesnis vaikas.“

***

Sapnavau, kad vaikštau su Agne po kažkokį skaitytų knygų knygyną kažkur Žvėryne. Knygyne yra ne tik knygų, bet ir viešieji tualetai, kavinė. Visi knygyno darbuotojai yra žmonės su negalia, senjorai, buvusios kalinės. Knygų čia nedaug – atskirai sudėta literatūra vaikams, paaugliams ir suaugusiems. Lentynos labai senos, negražios. Randu tris „Eridano“ leidyklos knygas, Agnė rekomenduoja jas imti. Po to, kai jau norim nueiti nuo knygų, atsisukęs į lentynas matau kažkokią mokslinę knygą, kuri yra susijusi su komunikacija. Galvoju, reikia ją irgi nusipirkti, bet kai grįžtu prie lentynų, jos jau nematau niekur. Tada nueinu tolyn ir vėl atsisuku – ji stovi tarp kitų knygų. Grįžtu prie lentynų – jos vėl nebėra. Matau, kad Agnė lūkuriuoja ir jau norėtų iš ten išeiti, bet aš niekaip negaliu gauti tos knygos. Pabandau dar kelis kartus, bet vis tiek tas pats – kai tik ateinu prie lentynų, knyga paslaptingai dingsta. Desperatiškai bandydamas ją surasti netyčia nuverčiu kitas knygas, jos užkrenta už spintos. Prie manęs prieina viena iš darbuotojų ir piktinasi mano elgesiu, bet tada ateina kita darbuotoja ir atsiprašo už savo kolegės elgesį.

– Šiaip mes turim ir draudžiamų knygų, tik jų čia viešai nededam. Gal norit pamatyt tų knygų sąrašą? – siūlo ji man.

Atsakau, kad tos knygos manęs nedomina, ir mes išeinam su Agne iš knygyno.

Agnės dabar nėra, aš užsuku į knygyną vėl. Jame be knygų ir kavinės dar yra ir ligoninė ar sanatorija. Ten užsuku į vieną palatą ir sutinku mamą. Mama atrodo labai susirūpinusi. Klausinėju kaip jos sveikata, o ji pradeda verkti. Tada pradeda juokauti; ji kalba garsiai ir labai greitai. Jos nuotaikos išvien mainosi, man sunku suprasti, kas jai yra. Kai paklausiu apie sveikatą, pradeda man kalbėti apie meilę ir moterų išsilaisvinimą. Ji laido užuominas, kad su kažkuo pradėjo susitikinėti, kad yra karštai įsimylėjusi. Kai noriu sužinoti apie tai daugiau, ji staiga pradeda verkti, nes jai kažkas blogai su sveikata. Kol kalbam su mama, ji vis dažosi akis, lūpas, persirengia, išeina iš palatos ir grįžta su nudažytais plaukais. Pamažu suprantu, kad mamai kažkas negerai su psichika, įtariu, kad jai bipolinis afektinis sutrimas. Man labai gaila, jog taip yra, ir kol ji toliau jaučia maniją, o po to apatiją, aš kartais verkiu, kai ji nemato. Po to aš sutariu su gydytojais, kad paimsiu ją namo, bet kai parsivežu ją namo, ji pabėga ir aš vėl ją randu toje ligoninėje; kuprinėje atvežu jos paliktą kompiuterį ir telefoną, kad turėtume kaip susisiekti, bet jai tai visiškai nerūpi. Ji vėl linksma, ir linksma tiek, kad man labai neramu dėl jos.

Aš vėl esu knygyne, šį kartą einu ten su kažkokiu draugu. Knygyne vyksta giminaičių susirinkimas – visokie žmonės čia susirinkę atsisveikinti su neseniai mirusiu vyru. Ant sienos kabo jo portretas, bet tai ne šermenys, nes jo karsto su kūnu niekur nematyti. Žmonių nuotaika rami, kai kurie net juokauja. Aš blaškausi tarp jų visų, mano kažkoks draugas labai piktas ir aš jį išvedu iš to knygyno, kad jis ko nors nesumuštų. Dabar naktis ir mes einam iš Žvėryno link Konstitucijos prospekto. Jis man siūlo eiti į klubą, į kavinę, į barą, bet aš niekur nenoriu, nes labai stipriai išgyvenu dėl mamos būsenos. Kai sustoju prie kažkokios sienos nusilengvinti, jis prieina prie manęs iš nugaros ir čiumpa man už užpakalio. Paprašau, kad jis liautųsi, ir jis atsiprašo manęs. Tada einam su juo toliau, dabar jau diena, ir Konstitucijos prospekte ant šaligatvio stovi toks vyrukas su šaldytuvu ant ratukų. Jis šūkteli mums:

– Gal norit po šotą degtinės su šampanu?

Aš sakau, kad nenoriu, o mano kažkoks draugas žiūri į tą vaikiną ir aš suprantu, kad tas vyrukas jį traukia.

– Tu gali pasilikt su juo, – sakau savo draugui.

– O tu nepyksi?

– Nepyksiu.

Tada mes šiltai apsikabinam ir jis nueina prie to vyruko, o aš einu kažkur toliau.

Dabar aš Alytuje. Leidžiuosi link namų pro mokyklą. Matau, kad mamos kambaryje dega šviesa, kažkas juda balkone, matau krūvą skalbinių. Suprantu, kad mama džiausto skalbinius balkone. Ir tada apsidžiaugiu, susigraudinu net, nes suprantu, kad visa tai buvo tik sapnas, kad mano mama iš tiesų yra sveika ir mums viskas gerai. Bet tada, vėl pažiūrėjęs į balkoną, matau, kad ten ne mama džiausto skalbinius, o aš pats. Tada pereinu gatvę ir sukdamas į kiemą galvoju – jei ten aš balkone, tai kas tada yra šitas aš, kuris dabar dar tik grįžta namo?

***

Pastarosiomis dienomis jaučiuosi įsitempęs. Lankymasis pas psichologę išmokė lengviau įvertinti, kodėl kyla nerimas ir t.t., bet šitos įtampos paaiškinti kol kas nemoku. Kartais galvoju, kad gal tai tiesiog ilgesys. Ir kaip ir visada, įtampa turi poveikį maitinimuisi – tris paskutines dienas suvalgau po du sumuštinius su dešra, ir viskas.

***

Rytoj skrendam su Agne į Oslą.

Kibinai, Haruki Murakami ir Vėlinės

2017/10/30

Šiandien mūsų radijuje lankėsi žmogus, kuriam priklausiusio cecho gamintais kibinais buvo prekiaujama Marilyn Manson koncerto Lietuvoje 2003 m. metu.

Daug įdomiau nei A. Kubiliaus ar R. Šimašiaus apsilankymai.

***

Jei kam nors patinka rašytojo Haruki Murakami kūryba, rekomenduoju perskaityti Ievos Toleikytės debiutinį apsakymų rinkinį „Garstyčių namas“.

***

Trečias savaitgalis iš eilės Alytuje.

Šeštadienį atsikėlėm anksti ir išvažiavom tvarkyti artimųjų kapų, prieš tai dar užsukom paimti krikšto tėvo su močiute. Turim tris 8 lankomus kapus: 1.) senosiose Užupių kapinėse palaidota močiutės sesuo su vyrų ir jų motina; 2.) naujosiose Užupių kapinėse palaidotas mano senelis, ant kalniuko – 3.) mamos krikšto tėvas ir kiek toliau 4.) jos tėvas, mano biologinis senelis; 5.) pirmojo Alytaus kapinėse guli mano prosenelė, 6.) prosenelės giminaičiai (taip ir nesuprantu, kokie), 7.) mano tėvo mama ir tėvas, 8.) mano tėvo mamos tėvai ir tetos R. tėvas. Iš visų kapų tvarkom tik mano senelio, mano prosenelės ir prosenelės giminaičių kapus. Be to ne visi iš mūsų visus kapus lanko, pvz. krikšto tėvas neina prie savo tėvo kapo – taip jau susiklostė jų santykiai.

Vaikystėj visada laukdavau Vėlinių, nes man patikdavo degioti žvakutes. Patikdavo degioti taip, jog dažnai kieme ar už namo su draugais šiaip ką nors degindavom. Kai buvau vaikas, į kapines nešdavomės paprastas žvakes, bet jos dažnai gesdavo – užtekdavo silpno vėjelio. Po to sugalvojom, kad galima nupjauti bambalius ir tą plastmasę uždėti ant žvakių, taip jos būdavo apgaubtos ir ne taip lengvai pasiduodavo vėjui. O dar vėliau atsirado tos žvakės plastmasiniuose arba stikliniuose indeliuose, ir visos problemos savaime išsisprendė.

(Žodį „plastmasė“ gūglinau, kad neparašyčiau neteisingai ir prieš tave neapsijuokčiau. Šiaip aš labai daug žodžių rašybos nemoku, ypač visi tie žodžiai su „gi“ – kaipgi, visgi, betgi, dargi, kodėl gi…)

Alytuje buvo čigonų bendruomenė (tais laikais romais jų niekas nevadino), įsikūrusi prie Nemuno. Jie irgi laidojo vieni kitus pirmojo Alytaus kapinėse. Tos kapinės jiems buvo netoli, ir čigonai atvažiuodavo arklių traukiamais vežimais. Mano prosenelės giminaičių kapas buvo netoli kapinių tvoros, pro kurią prariedėdavo čigonų vežimai – būdavo daug triukšmo. Kiti čigonai eidavo prie savo artimųjų kapų takeliu pro mūsų tvarkomą kapą. Jie nešdavosi užkandos ir butelius degtinės, šūkčiodavo, dainuodavo kažkokias dainas. Niekas ant jų nepykdavo, niekas jiems nieko nesakydavo – žinojom, kad čia čigonai ir kad jiems taip reikia.

Po to vienais metais prie mano tėvo tėvo kapo sutikom mano tėvą su jo motina. Jie pakvietė mus į svečius. Buvo nejauku, o greitai viskas peraugo į terorą, taigi mes su mama pabėgom iš jų namų. Nuo tada iki pat dabar, kai artėju prie tėvo tėvų kapo, apsižvalgau ar kur nors nesimato tėvo.

Kartais aš mąstau, kas bus, kai mirs mano tėvas. Kai mirė mano mamos tėvas, ji net nenuėjo į jo laidotuves. Po to kartą paskambino man telefonu ir pasakė, kad nuėjo aplankyti jo kapo, ten išsiverkė ir nurimo.

Kartais aš mąstau, kas yra blogiau – sugebėti atleisti žmonėms dalykus ir taip tapti vėl pažeidžiamu, ar nešiotis viduje nuoskaudas ir atidžiai save saugoti?

***

Kai tu išeini, aš atsigulu į tavo pusę ir uodžiu tavo likusį kvapą.

Seksas ’95, Lenonas, Eminemas ir dar apie A.

2017/10/23

Iš Start FM laidos „Autsaideriai“ įrašo:

– Tais laikais niekas neturėdavo sekso.
– O kuriais čia metais?
– Nežinau, gal 1994–1995 m.

***

Šiandien skaičiau apie Johną Lennoną, tą iš grupės Beatles. Niekad nesidomėjau nei grupe, nei pačiu Lennonu, o ir šiaip kreivai vertinu faktą, kad kažkam ši grupė yra nr. 1, bet čia ne apie tai.

Pasirodo, kad pacifistas Lennonas, prikūręs dainų apie meilę ir taiką, nebuvo toks jau taikus žmogus – mušė moteris, buvo ūmaus būdo, engė savo sūnų iš pirmos santuokos. Šita istorija primena ir Žaną Žaką Ruso – moralistą, švietėją, kuris visus savo vaikus atidavė į vaikų namus. Turbūt tai neišvengiama – kalbėti/rašyti vienaip, o elgtis nebūtinai taip. Nemanau, kad šiuo paradoksu reiktų labai stebėtis. Čia kaip tie pilietiški žmonės, kurie yra tokie pilietiški, kad net užmiršta žmoniškumą, arba kitas variantas – liberalus jaunimas, pasisakantis už nuomonių įvairovę, tačiau negalintis pakęsti, kad kažkas turi kitokią nuomonę nei jie.

Kas žino, galbūt ta plačiai paviešinta tamsioji žmogaus pusė dažnai yra pagrindinis dalykas, padedantis (pop kultūros) žmonėms tapti ikonomis, kad ir trumpalaikėmis? Nes mums visiems smagu matyti kitą netobulą žmogų šalia, tada juk galime pasijusti geresni.

Dabar suprantu, kodėl mano mama kažkada buvo susidomėjusi Eminemu – tikrai ne dėl jo muzikos.

***

Tęsiant temą apie Eminemą – neseniai žiūrėjau filmą su juo ir apie jį – 8 Mile. Žinoma, buvau jį matęs ir anksčiau, kai buvau paauglys, bet kažkodėl norėjau pažiūrėti jį dar kartą.

Ko tikėjausi iš filmo? Kad pagrindinis veikėjas, wanna-be reperis, gyvena skurdžiai, turi draugų, dalyvauja MC battle‘uose, dirba prastą darbą ir t.t.

Ką pamačiau filme? Kad filmas 8 Mile man yra apie atsakomybę, kurią turi prisiimti žmogus (šiame filme – vyras). Taip, pagrindinis veikėjas yra wanna-be reperis, tačiau visame filme jam už repą ar tūsus su draugais yra svarbiau jo mažytė sesuo, kuria jis visada nori pasirūpinti, ir motina, kuri yra susidėjusi su įtartinu vyru. Didžioji filmo drama man ir buvo jų šeima, o ne nesėkmingi reperio bandymai įsitvirtinti tarp juodaodžių reperių ar jo nepavykusi meilė su nauja mergina. Ir tai, kad filmo pabaigoje po laimėto MC battle‘o pagrindinis veikėjas grįžta į naktinę pamainą, nes jam rūpi galimybė uždirbti daugiau pinigų šeimai, labai gerai parodo jo atsakomybę.

Tiesa, kiek keistai atrodė viena siužeto linija, susijusi su veikėjo buvusia mergina, kurią jis paliko, kai sužinojo, kad ji nėščia – tai labai kontrastuoja su veikėjo demonstruojama atsakomybe savo šeimos atžvilgiu. Kita vertus, gal nereikia tikėtis, kad visi žmonės būna išskirtinai atsakingi arba neatsakingi? Man reiktų suprasti, kad tarp juoda ir balta dar slypi daug pilkos.

***

Tie žmonės, kurie viešai įrodinėja savo laimę, kelia nepasitikėjimą.

***

Ketvirtadienį po darbo vakare su kolega Aurimu ir Gabrielium, ir Gintu nuėjom išgerti alaus.

Atsisėdom Tapo D‘oro, pasidėjau bokalą prieš save ir apsižvalgiau. Draugai kalbėjosi tarpusavyje, man galvoje skambėjo Get Your Gun daina „Open Arms“, aš pamačiau barmenę P. ir kurį laiką ją stebėjau.

Kažkada pavasarį atėjau į šitą barą jau vėlyvą naktį, nes dar nenorėjau namo, prisėdau prie baro ir ji mane užkalbino. Buvo stipriai apgirtusi, bet kalbėjo rišliai, mes apie kažką pasikalbėjom, buvo visai malonu.

Dabar, stebėdamas ją, galvojau apie Agnę. Barmenė visai nepanaši į Agnę – taip, kaip tik gali būti žmogus nepanašus į kitą žmogų, bet man vis tiek ji priminė Agnę.

Po to tas pats pasikartojo po dviejų dienų Alytuje.

Nuėjom į koncertą legendinėje vietoje Zoo Underground. Grojo vietinis vyrukas akustine gitara, po to grupė Wild Arrows iš JAV ir Ette Enaka iš Čekijos. Kai stebėjau Wild Arrows pasirodymą, vis žiūrėjau į klavišininkę. Ji vėl nebuvo panaši į Agnę, bet man priminė Agnę.

Po to tas pats pasikartojo po dviejų dienų Kaune.

Lydėjau mamą į Kauno klinikas. Sėdėjom ir laukėm, kol akių gydytoja ją pakvies į kabinetą. Priešais mus atsisėdo moteris, ji buvo tikrai kažkiek vyresnė už mane, bet nemanau, kad labai daug. Vėlgi – visai nepanaši į Agnę, bet ją pamatęs pradėjau galvoti apie Agnę.

Kaip ji žiūri į mane bare ir keistai šypsosi. Kaip ji eina. Kaip ji dainuoja The National. Kaip ji protingai rašo, ir dar taisyklingai. Kaip ji atrodo su mėlyna suknele. Kaip ji tampa abejinga. Kaip mes kepam pyragą.

***

Toks geras jausmas grįžti į miestą ir pajusti, kad esu arčiau tavęs.

Apie sapnus, psichologes ir kamuoliuką

2017/10/17

Šiąnakt sapnavau, kad sėdim Alytuj svetainėj su mama ir kalbam apie tėvą. Aš sakau jai: jis mumis niekada nesirūpino. O ji tada sako man: tu neteisus, jis iš tiesų visada rūpinosi tavimi, slapta žiūrėdavo tavo pažymių knygeles ir už tavo gerus pažymius man duodavo pinigų, o kai baigei mokyklą, slapta siųsdavo pinigus, kurių reikdavo tavo išlaikymui.

***

Šeimos tema vėl aktuali tapo šią vasarą, kuomet pradėjau lankytis pas psichologę. Įdomūs dalykai su tomis psichologėmis. Kai lankiausi pas pirmąją, ji man paaiškino, kad šeimoje ir namų aplinkoje gavau tiek meilės, kad esu pasmerktas tokios meilės daugiau neberasti. Antroji psichologė, pas kurią lankiausi dienos stacionare, privedė mane iki abejojimo, ar patyriau daug meilės ir ar kartais nebuvau apleistas vaikas namuose. O trečioji tą apleistumo/meilės trūkumo faktą man padėjo patvirtinti.

Kas iš to? Šiaip jau nieko – man 30 metų, ir aš turiu prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, o ne ieškoti kas ten mane kada apleido ar per mažai mylėjo. Aišku, neneigiu, kad psichologė padeda suprasti kaip ten kas veikia mano galvoje, ir kuo tai susiję su vaikyste, šeimos aplinka ir pan. Tačiau viena yra suprasti dalykus, o kita – imtis veiksmų.

Kol kas nežinau kaip man sekasi. Aš vis dar iš tų vaikų, kurie nesiima veiksmo, kol neperpranta viso plano.

***

Likus dešimčiai sekundžių iki naujos laidos Autsaideriai debiutinės laidos pradžios, įkišu galvą į studiją.

– Prakaituojat? – klausiu.
– Aš tai visas šlapias jau, – sako Rimas.
– Aš jau apsišikęs, – sako Laurynas.

Taip ir turi būt, galvoju. Iškart jaučiasi, kad bus pavykus laida.

***

Paskutiniu metu jaučiu, kad pavargstu nuo feisbuko. Vis dažniau jį išjungiu, kad nesimaišytų tarp kitų atvertų puslapių. Darbui jis man netrukdo, juolab, kad visa komunikacija su studentais ir laidų vedėjais vyksta per feisbuką, nes greitesnio būdo šiuo metu nėra. Tačiau visas tas mane pasiekiantis srautas kažkaip pradeda užknisti. Visokie video apie paukščius, roplius, keistas vietoves, neįprastus žmonių užsiėmimus – jo jo, viskas iškart atrodo įdomiai, bet jau seniai nebeįdomu. Po to atsiranda tie reklaminiai video, ypač daug gaunu visokių vaizdo klipų su pradedančiųjų atlikėjų ar naujų grupių dainomis, ir aš net tingiu paspausti, kad jų daugiau neberodytų. Be to dar turiu matyti tuos retus, bet vis dar gajus žmones, kurie dalijasi visokiomis nuotraukomis apie tai, kad prekės užsienyje pigesnės nei Lietuvoje, ir t.t. Aš vis dažniau unlike‘inu seniau pamėgtus puslapius arba unfollow‘inu sektus žmones.

Gal būtų išvis idealu, jei vieną dieną įsijungęs feisbuką pamatyčiau baltą foną ir daugiau nieko?

***

Jei darbe aplanko nerimas, paimu baltą kamuoliuką ir mėtau į sieną. Galiu taip praleisti nuo kelių minučių iki pusvalandžio. Kartais pas mane ateina kas nors į radiją, ir aš taip ir bendrauju su tais žmonėmis – stovim, kalbam, o aš mėtau kamuoliuką. Dar niekas neklausė, ką aš čia darau ar kodėl taip darau. Man atrodo, kad jei žmogus nori mėtyti kamuoliuką į sieną, tai visiems akivaizdu, kad tas žmogus žino, ką jis daro ir dėl jo veiklos klausimų niekam kilti neturėtų.

Ankstyvoje paauglystėje aš irgi turėjau kamuoliuką. Tiksliau, ne kamuoliuką, o tokį iš popieriaus suglamžytą gumulą, kurį apvyniojau lipnia juosta, kad būtų tvirtesnis. Tada bėgiodavau po butą ir mėtydavau tą kamuoliuką į durų staktas, ant kurių įsivaizduodavau, kad yra krepšinio lankas – pats nuspręsdavau, ar pataikiau, ar ne. Kamuoliuką ne tik mėčiau, bet ir spardžiau – visos durų staktos lengvai virsdavo įsivaizduojamais futbolo vartais. Be to kamuoliukas greitai galėdavo transformuotis į ledo ritulio šaibą, kurią mušinėdavau turima vaikiška ledo ritulio lazda. Žodžiu, toks paprastas dalykas tas kamuoliukas, tačiau veiksmų – kiek tik nori. O svarbiausia, kad kai tėvai rimtai pykdavosi, užsidarydavau savo kambaryje ir mėtydavau kamuoliuką į sieną, ir kai susikoncentruodavau tik į kamuoliuko mėtymą, nustodavau girdėti tėvų barnius.

Nenumaniau, kad kamuoliukas atliks terapinę funkciją net ir man sulaukus trisdešimties.

Trečiadieniai

2017/05/04

Kartais, kai tenka bendrauti raštu su žmonėmis, su kuriais šiaip jau nesi įpratęs daug bendrauti išvis, kyla keistų problemų. Štai ir dabar informuoju G., kad rezervavau staliuką restorane tai ir tai valandai, o ji atrašo „Puikiai!“, ir aš galvoju: 1.) kodėl ji panaudojo būtent tokį žodį?; 2.) ar tas žodis yra pašaipus?; 3.) kodėl aš galvoju, kad ji gali ką nors pašaipiai man rašyti?; 4.) kodėl ji parašė ir šauktuką?

Pamenu, kad kai dar kažkiek bendravom su V., tai niekad nesuprasdavau nei jos parašytų sms, nei žinučių feisbuke – tiesiog viską perskaitydavau visai ne taip, kaip turėdavau perskaityti, ir mes nuolat nesuprasdavom vienas kito ;))

***

Trečiadienis būna diena, kai lengviau atsikvepiu, nors ir dirbu iki 23 val. Bet trečiadienis jau žymi savaitės vidurį, o ypatingai – kad praėjo antradienis, kuris yra mano nemėgstamiausia diena. Kas blogai su tais antradieniais? Tiesą sakant, lyg ir nieko ypatingai blogo, bet antradienis žymi tik savaitės pradžią, be to, turiu prižiūrėti vieną radijo laidą, su kurios vedėjais niekad nejutau ryšio, nejuntu jo ir po dvejų metų, praleistų kartu.

Trečiadieniai smagūs ir tuo, kad kartais su kuo nors baigęs darbą einu išgerti alaus. Tai prasidėjo visai netikėtai, kai vieną trečiadienį buvau geros nuotaikos ir netikėtai sutariau su G. ir L. susitikti, ir mes susitikom ir ilgokai užsibuvom, bet buvo smagu.

Vakar buvo trečiadienis, ir po darbo ėjau susitikti su G. Buvom Who Hit John, kalbėjom apie koncertus, muziką, mano būsimą romaną, o į darbą vis plūdo keistokiem žmonės, kurių barmenas vis nesiteikdavo aptarnauti. Pagalvojau gal pilnatis ar priešpilnis, bet kad ne – kažkas lauke rūkant pasakė, kad dabar delčia. O lauke visai šilta, galima su megztiniu būti, šaltis nesikandžioja.

Po to G. išėjo namo, o aš užsukau į Tapo Doro, ten prisėdau prie baro, pasisveikinau su barmene L. ir užsisakiau dar vieną alaus. Gurkšnojau jį žiūrėdamas į aukštai pakabintą televizorių, rodė kažkokius keistus filmukus. Pastaruoju metu nemažai laiko leidžiu ieškodamas visokių senų animacinių serialų ar šiaip serialų, skirtų vaikams, kuriuos žiūrėdavau vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje. Tai T. priminė šituos dalykus, jei ne jis, būčiau taip ir neprisiminęs tokių šedevrų kaip Eerie Indiana ar Visionaries. O kur dar X-Men, kurių per niekur nerodydavo, bet aš labai norėdavau juos pamatyti (nusprendžiau pažiūrėti juos greitu metu).

Išgėręs alaus išėjau namo. Reikėjo užsukti į bankomatą, tai eidamas link jo dar sustojau prie Marso, parūkiau ir užėjau vidun. Barmenas buvo nepatenkintas ir nenorėjo aptarnauti, sakydamas, kad jau užsidaro, ir kai aš kiek nuliūdęs jau ruošiausi išeiti, jis šūktelėjo, sako tai kokio alaus tu nori?, atsakiau, kad Heinekeno, ir jis man jo įpylė. O po to ten užėjo nauja banga žmonių ir barmenui nieko kita neliko kaip tik juos aptarnauti. Jis atrodė tiek nusivylęs ir nusikalęs, tiek ir linksmas, kad kažkas jį pakalbina. Po to šalia manęs įsitaisė kažkokie žmonės, vienas iš jų buvo aktorius, kurio nepamenu, ir mes visi pradėjom kalbėtis apie filmus ir serialus, kol aš baigiau alų, išsikviečiau taksi ir parvažiavau namo.

Ketvirtadienį nubudau geros nuotaikos, nuėjau maudytis, o tada sėdau prie pianino ir skambinau kažkokią melodiją iš galvos, nors ir nemoku skambinti pianinu, išvis man su muzikavimu sunkoka; nors gali būti, kad galėčiau būti charizmatiškas vokalistas, nors dainuoti, tiesa, irgi nemoku.

Pavalgiau sriubos, prieš išeidamas į darbą – keptų koldūnų.

Dabar esu darbe, tuoj ateis studentai su svečiais, vyks laida, o vakare vyks kita laida su kitais svečiais, o dar vėliau eisiu su G. vakarieniaut.

Ir mąstydamas apie visa tai jaučiuosi kažkoks laimingas.

Spalis

2016/10/11

Go. manęs paklausė ar aš jaučiuosi vienišas. Atsakiau, kad ne – kad jau seniai toks nesijaučiu.

Tai įvyko antradienį.

Trečiadienį grįžęs po darbo pasišildžiau maistą, prisėdau kažkodėl kambaryje ant grindų, ir vos pradėjęs valgyti pagalvojau: aš esu vienas. Ne vienišas, bet vienas, t.y. niekam net mintimis neįsipareigojęs; ir nėra jokių projekcijų su kitu žmogumi į ateitį, nėra jokių lūkesčių.

Ruduo yra patogus metas susivokti.

***

Pokalbiai su psichologe kartais tokie, kad mane krečia drebulys – man nepatogu pripažinti tam tikrus dalykus. Kad ir kaip bebūtų, vos iš jos išeinu, pasijuntu geriau ir tada pradedu galvoti apie tai, ką su ja kalbėjomės, ir po dienos-dvejų aš įsileidžiu jos mintis į galvą ir apsvarstau jas nesikarščiuodamas.

Man reikia laiko, kad galėčiau išmokti savęs neapgaudinėti.

***

Dansu.lt rašo apie tai, kas yra bendra tarp atminties ir kūrybiškumo – pirma ir antra dalys (pirmoji įdomesnė).

***

Žiūrint „Lietuvos humoro lygą“ per LRT man kyla klausimas – kodėl jauni žmonės mėgdžioja pasenusias humoro klišes? Kaip mano amžiaus žmonės sugebėjo augdami nematyti kitokio humoro aplink?

Kad laidos komisija liaupsina tokį humorą, man neskauda.

Anyway, žiūrėjau tą laidą dar 20 minučių.

Kai tiki žmogaus galimybėmis tobulėti, tokie dalykai yra puikus antausis už tavo naivumą.

Kita vertus, aš tik pats kaltas, kad turiu iškreiptą suvokimą ir galvoju apie tobulus dalykus.

***

Sekmadienio vakarą pas Go. valgom vegetariškus burgerius. Kai vienu metu pažvelgiu pro langą, už jo matau tik akliną tamsą.

Go. klausia ar aš kada nors galvojau apie savižudybę. Galvojau, bet ne tiek apie savižudybę, kiek kartais man tiesiog atrodydavo, kad tam tikromis akimirkomis mirtis būtų logiškas mano gyvenimo rezultatas.

***

Patrick Phillips, „Heaven“

 

It will be the past
and we’ll live there together.

Not as it was to live
but as it is remembered.

It will be the past.
We’ll all go back together.

Everyone we ever loved,
and lost, and must remember.

It will be the past.
And it will last forever.

***

Kai peržvelgęs savo knygų lentynas nerandu nė vienos knygos, kurią norėčiau paimti paskaityti, pasijuntu nejaukiai.

***

Įdomus interviu su rašytoju Milan Kundera, kurio kūrybos aš vis dar neprisiruošiau paskaityti.

***

Pirmadienį vakare išėjęs iš radijo patalpų apsižvalgau, ir aplink vėl ta pati tamsa. Nieko daugiau, tik tamsa.

Ir tos mintys, kad aš vėl artėju prie gyvenimo pabaigos.

***

Kolegos iš radijo dukra pribėga su baltu lapu ir sako: va čia nupiešiau kai ką, žiūrėk – čia debesėliai, čia žolė, o ant žolės guli kirmėlė, ne kirmėlė, susimaišiau, čia gyvatė, gyvatė guli, nes ilsisi.

Ir tada aš nusišypsau.

Po to mes žaidžiam šilta-šalta, stalo futbolą, ridenam kamuoliuką (šitas nepaėjo), mane pamoko kaip išlankstyti popierinį laivelį (niekad nemokėjau, rimtai), o tada aš du kartus užrišu po batą, ir tada mokau kaip išlankstyti popierinį lėktuvėlį, ir ir ir aš oficialiai tampu dėdė Povilas, nors likusį vakarą mane kažkodėl vadina Kalėdų seneliu.

Ir tada aš šypsausi dar plačiau, ir visos niūrios mintys kuriam laikui kažkur išgaruoja.

Kaip nugvelbiau draugo žmoną (vaikus irgi) / sapnas 2016.02.15

2016/02/15

Sapne vaikščiojau paskui kažkokią moterį aplink mus sukiojosi mergaitė ir berniukas buvo dar visokių naminių gyvūnėlių mes ėjom į daržą į šiltnamį aš prikaliau pavėsinėj kažkokį nedidelį paveikslą po to namie moteris darė valgyti aš turėjau užimti vaikus vaikai vis klausinėjo kada grįš jų tėtė aš sakiau jiems kad jis jau greitai grįš.

Sėdėjau kambaryje vienas ir valgiau išgirdau kad kažkas sudužo atėjusi moteris priekaištavo kad neprižiūriu vaikų nusekiau paskui ją į ten kur kažkas sudužo virtuvėje radom berniuką ir mergaitę ir dužusį tuščią stiklainį

moteris man sako: liepk jiems viską sutvarkyti tegul užkelia visus likusius stiklainius į aukščiausią lentyną

pažiūrėjau į lentyną ji buvo labai aukštai vaikai ten niekaip neužkels stiklainių patys tai labai nesaugu

sakau moteriai: neužkels jie per aukšta lentyna dar nukris ir susižeis

moteris man sako: pats laikas jiems pradėti mokytis paprastosios magijos tu turi juos pratinti prie to

tada suprantu ką ji turi omenyje ir kai ji išeina vaikams pasakoju apie magiją apie galią ir kad galima kilnoti daiktus ir juos stumdyti mintimis vaikai nelabai ką supranta bet aš pasakoju toliau o

jie po to sako man: ar mūsų tėtė irgi magas kaip ir tu

sakau jiems: taip

ir tada suprantu kad tikrai taip ir yra ir viskas man paaiškėja ta moteris yra magė jos vyras šitų vaikų tėvas yra magas o aš esu to vyro draugas magas ir tam vyrui kažkas nutiko ir pagal duotą pažadą aš dabar rūpinuosi jo šeima ir suprantu dar kad man iš tiesų patinka ta moteris jos gražios laisvos kelnės ir plaukai gražūs tokie šiek tiek garbanoti einam su ja dabar vėl į daržą apsidairau kad vaikai nematytų ir ją pabučiuoju į petį ji skaniai kvepia

ji sako man: mano vyras jau niekad negrįš aš su tuo susitaikiau

ir suima mano ranką.

Po to aš nubundu lovoje labai graži patalynė jaučiu kad po antklode dar kažkas yra užkišu ranką ir jaučiu kad šalia manęs mažas kačiukas jis laipioja man nuo rankos ant krūtinės gražus rainas kačiukas ir suprantu kad dabar viskas bus gerai su šia moterimi ir kad norėčiau su ja praleisti visą gyvenimą.

– – –

Esu kažkur užsienyje visi aplink kalba skirtingomis kalbomis galvoju ar esu Rumunijoj ar Bulgarijoj geriau jau būtų Bulgarija nei Rumunija suprantu kad čia kažkoks seminaras ar mokymai aš dėviu marškinėlius su Start FM logotipu mes apgyvendinti apgriuvusiame name lovos senos ir čiužiniai purvini išėjęs į lauką stebiu dangų skraido kariniai lėktuvai bet visi aplink ramūs.

Po to einame į kažkokią ekskursiją sutinku moterį iš praėjusio sapno einam susikibę už rankų aplink daugelis kitų žmonių kalba vokiškai suprantu kad čia susirinkę menininkai galvoju o ką aš veikiu tarp jų randu nukritusį bičių avilį ir pakabinu jį aukščiau ant šakos matau kad mane sekioja moters vaikai vedžioju juos po laukus aiškinu kur kokia gėlė ir kur kokia žolė auga bet jie pavargsta parnešu juos ant rankų ir pečių atgal į namą kuriame visi esam apsistoję.

Nubundu ryte kitoje lovoje guli Gabrielius iš No Real Pioneers jis juokiasi kad čia neužtenka visiems vietos apsidairau ir matau kad lovose guli net po kelis žmones kažkas piktinasi šio seminaro rengėjais praskleidęs savo antklodę matau kad mano lovoje guli indėnas atsargiai jį perlipu ir išlipu iš lovos einu į virtuvę nėra nieko valgoma išeinu į lauką pasirodo kad naktis o ne rytas stoviu šalikelėje galvoju kad gal reikia parūkyti ir pabandyti suprasti kur aš čia iš tiesų esu atsidūręs kažkokia sena moteris neaiškia kalba kažką murma panosėj ir labai lėtai artėja link manęs kai ji prieina suprantu kad sako man kažką palinkstu arčiau kad išgirsčiau bet negirdžiu palinkstu dar arčiau susikaupiu bet vis tiek nieko negirdžiu ta moteris nugriūva į pakelės griovį padedu jai atsikelti ji tokia sena sena stebiuosi kaip ji išvis pajuda tada ji man pirštais rodo į mano džinsų kišenę ir sako cassette, cassette ir aš žiūriu ilgai į jos lūpas ir tada suprantu kad ji prašo manęs cigaretės duodu cigaretę ji užsirūko ir staiga tampa gyvybingesnė rusiškai man padėkoja ir nueina tolyn.

Japonija tiria Start FM veiklą / sapnas 2016.02.01

2016/02/03

Sapnavau kad esu Alytuje mokyklos stadione prie namų ir situacija išties yra sudėtinga nes mes norim žaisti futbolą bet žmonės taip pasiskirsto nelygiai jog vienoje komandoje yra kur kas daugiau žmonių nei kitoje aš bandau jiems paaiškinti kad reikia pasiskirstyti vienodai kitaip nieko neišeis bet jie neklauso o kol neklauso tai toliau žaidžia ir taip jau išeina kad aš atsiduriu toje mažiau žaidėjų turinčioje komandoje ir tris kartus iš eilės apsaugau vartus nuo įvarčio.

O tada išgirstam kažkokį keistą garsą žiūrim visi į dangų ir matom neaiškius objektus jie artėja link mūsų tai yra skraidančios lėkštės jos prisiartina visai arti kybo mums virš galvų o po to viena iš jų nukrenta žemyn priėjęs matau kad tai japonų skraidanti lėkštė galvojam visi ko čia tiems japonams reikia tada aš išsitraukiu telefoną ir įsijungiu kažkokią enciklopediją ten bandau išsiaiškinti Japonijos ir Lietuvos ryšius ir randu kad Japonija tirs ar Start FM negrojo komercinės muzikos bet tyrimas vyks ateityje.

Niekas nieko nesupranta bet aš visiems paaiškinu jog Japonija jau gyvena ateityje o mes esam atsilikę todėl visi įvykiai pas mus vėluoja ir pvz. Japonija jau čia buvo atskridusi ir atliko tyrimą bet kadangi mes esam atsilikę tai tik dabar mus pasiekė tos žinios todėl ir reikalingos tos enciklopedijos telefonuose kurios padeda susigaudyti tarp praeities ir ateities įvykių.

Tada nusprendžiau kad reikia išvengti galimų kaltinimų radijo stočiai ir nusprendžiau su japonais išsiaiškinti viską iki galo iš nukritusios lėkštės ištraukiau visokius dokumentus juos ilgai skaičiau ir pamačiau jog japonai galvoja kad Start FM vykdo kažkokią komercinę veiklą o jeigu ją vykdo ir transliuoja japonų muziką tai yra skolingi Japonijai bet japonai rėmėsi prielaida kad mes galėjom pasipelnyti iš seniai seniai organizuotos ekskursijos po Lietuvos piliakalnius tik kad iš tiesų taip nebuvo nes radijo kolektyvas dalyvavo toje ekskursijoje už savo lėšas bet kad visa tai įrodyčiau man reikia nusikelti į praeitį ir surinkti liudininkų parodymus.

Po to aš atsiduriu praeityje yra 2010 metai esu vaikų darželyje nesuprantu ką čia veikiu randu darbo vietoje išgėrusią auklėtoją ji labai nepatinka kad ją užtikau

sakau jai: atėjau ne tam kad jus įduočiau man tik reikia įrodymų kad Start FM nepasipelnė iš ekskursijos po piliakalnius kur galėčiau rasti dokumentus kurie tai įrodytų
ji sako man: nesuprantu apie ką tu kalbi bet galiu duoti archyvo raktą

Atsidūręs archyve suprantu kad anksčiau šioje patalpoje buvo įsikūręs mūsų radijas prisimenu kad čia kepdavom bulves ir gerdavom alų surandu segtuvą su kažkokiais dokumentais ieškau pats nežinau ko tarp tų dokumentų po to randu kažkokį lapą su ekskursijos sąmata ten nurodyta jog visas pelnas bus skirtas kažkokiai labdaros organizacijai galvoju šito įrodymo turėtų užtekti japonams tada sukišu tą lapą į telefoną jis jį nuskenuoja ir išsiunčiu failą Japonijai parašęs jog jie gali grįžti į praeitį ir nutraukti tyrimą.

Paradinė pusė

2015/11/02

Dabar kartais jaučiuosi kaip turistas Vilniuje. Einu kažkur neskubėdamas, dairausi į pastatus, į žmones, parduotuvių vitrinas, einu ir grožiuosi kaip gražiai saulė nušviečia Gedimino prospektą. Manęs niekas nelaukia, aš niekur nevėluoju, telefonas neskamba – viskas taip ramu ir šviesu.

Aš laimingas jau dvi savaites. Nubundu žvalus, geros nuotaikos, o miegoti einu visiškai ramus.

Pakeisti darbą man reiškia kur kas daugiau nei pakeisti darbo vietą, kolegas, darbo užmokestį. Aš dabar jaučiuosi gavęs tai, ko niekad nesitikėjau gauti iš darbo – laisvę.

Ir kai pietauju vienas centre, galvoju su kuo norėčiau susitikti, nes paskutiniu metu, kai jaučiausi viskuo nusivylęs, sugebėjau atitolti nuo žmonių, nes nenorėjau jiems rodytis toks be nuotaikos.

– – –

Trečiadienį sėdu į traukinį, vykstantį į Kauną. Diena saulėta, visas vagonas nutviekstas saulės šviesos. Sprendžiu kryžiažodį, po to skaitau kažkokį ant sėdynės rastą žurnalą, netikėtai užsnūstu.

Išlipęs einu link Laisvės alėjos, ten susitinku su R. Eilinį kartą neatpažįstu jos, kai pamatau. Šiandien ji atrodo labai paprastai, paprasčiau nei bet kada anksčiau, bet tai daro ją tik dar nuostabesne.

Vaikščiojant Kauno centre mėgaujuosi vaizdu. Niekad nemaniau, kad Kaunas turi tokį gražų centrą. Viskas, kas ten neįdomiausia, yra Laisvės alėja, visa kita nuteikia maloniai.

– – –

Koncerte ji prieina ir sako: atėjau pas tave, nes su tavim įdomiausia kalbėtis.

Nusišypsau ir žvilgsniu ieškau jos vaikino.

– – –

Mama, glostydama savo draugo galvą, sako jam: klausau tavęs ir galvoju kaip tu kartais nusišneki.

Ir jie juokiasi abu ;)

Dar mamą labai juokina žodis poliglotai.

– – –

Pastebėjau, kad jeigu esu kur nors tarp žmonių ir man patinka mergina, kuri yra su vaikinu, tai vakaro eigoje tas vaikinas pradės mane kalbinti, arba aš pradėsiu jį kalbinti, ir mes leisimės į linksmas, perdėtai draugiškas kalbas, o mergina vėliau pati prisijungs.

Kartais galvoju, kad esu baisus žmogus. Ar mane į priekį veda tik tuštybė?

– – –

Sakau Sk.: žmonės nėra tokie, kokie jie atrodo, ir jie negyvena taip, kaip mums iš šono atrodo, kad jie gyvena.

Sk. sako: taip, žmonės tau visada parodo tik paradinę pusę.

Po to abu nusprendžiam, kad mes vienas kito labai gerai irgi nepažįstam. Ir sėdim toliau kartu tarsi kokie svetimi draugai.

Ir nieko čia nepadarysi

2015/09/24

Kaip išprovokuoti patį liūdniausią žmogaus pyktį? Parodyk, kad jis tau nereikalingas. Nėra nieko blogiau nei suprasti, kad esi nereikalingas.

– – –

Rytais dabar nubundu ir atrodo, kad negaliu atsikelti. Ranka pasiekiu telefoną, išjungiu žadintuvą ir guliu toliau. Užmigti neįmanoma (kartais nubundu 04h ar 05h ir nuo tada nebeužmiegu), persiverčiu ant kito šono, guliu užsimerkęs.

Aš nenoriu šito rudens. Ruduo vienam, visiška nykuma. Anksčiau, kai buvo studijos, po to – kitos studijos, rudenys visai įdomūs būdavo, netgi laukiami. Bet dabar – dabar mane tai slegia, vien mintis apie tą vėsą, kuri pasiekia tavo kūną vos tik tau išlipus iš lovos man yra nepakeliama. Todėl ir guliu, ir guliau toliau, kol žadintuvas po 20 minučių nuskamba dar kartą. Žinau tada, kad nebėra kitos išeities – man reikia keltis.

Ir aš keliuosi, ir vėsa pačiumpa mane.

– – –

Vis noriu susitikti su V., bet V. visai nenori susitikti su manimi. Ir tai yra visai teisinga, kai pagalvoji, ir aš ją suprantu, nes ir aš neičiau susitikti su manimi.

Kartais mane stebina kokie šaunūs žmonės vis dar nori su manimi bendrauti. Kodėl jie taip daro? Ar jie nemato koks aš nykus, „mažytis ir pilkas kaip bulvė“?

– – –

Po to vieną iš pirmųjų rugsėjo penktadienių viskas susiklostė taip, kad išvažiavau iš Vilniaus į Alytų su sena sena pažįstama Shvsn. Mes pažįstami gal nuo 2003 metų, epizodiškai bendravom iki 2008 metų, o tada visai nustojom matęsi. Nepaisant to, mus visada siejo bendri draugai, todėl aš vis išgirsdavau kažką apie ją.

Sėdint jos automobilyje ir važiuojant namo po 20 minučių apėmė keistas jausmas, nes supratau, kad mes tarsi jau ir iškalbėjome visus žodžius, kuriuos tik galėjome vienas kitam pasakyti. Nesimačius daugiau nei penkerius metus tikėčiausi šiek tiek daugiau, kita vertus – negali norėti kažko daugiau, nes nebendravus tiek laiko natūraliai atsiveria praraja tarp kito žmogaus ir tavęs. Jūs abu jau seniai nežinot kuo kiekvienas iš jūsų gyvena, ką veikia, kuo užsiima, apie ką mąsto.

Tai taip ir parvažiavom į Alytų.

– – –

Kai kurie dalykai nutinka taip pavėluotai, jog net nebežinai kaip į juos reaguoti.

Kažkada, gal 2008 metais, kai daug klausiausi downtempo muzikos, net nesvajojau apie Nightmares on Wax koncertą, o štai dabar jis ima ir atvažiuoja į Vilnių šį rudenį.

Kažkada svajojau gauti tikrą etatą ar dalį jo Start FM‘e, ir štai dabar atsirado galimybė, bet tai kelia daugiau rūpesčių nei džiaugsmo.

Tu visada gauni tai, ko troškai, tik kartais per vėlai, kai tau jau visai nebereikia to – meilės, dėmesio, daiktų, patyrimų, žmonių, kurių kompanijos troškai.


%d bloggers like this: