Posts Tagged ‘Start FM’

Seksas ’95, Lenonas, Eminemas ir dar apie A.

2017/10/23

Iš Start FM laidos „Autsaideriai“ įrašo:

– Tais laikais niekas neturėdavo sekso.
– O kuriais čia metais?
– Nežinau, gal 1994–1995 m.

***

Šiandien skaičiau apie Johną Lennoną, tą iš grupės Beatles. Niekad nesidomėjau nei grupe, nei pačiu Lennonu, o ir šiaip kreivai vertinu faktą, kad kažkam ši grupė yra nr. 1, bet čia ne apie tai.

Pasirodo, kad pacifistas Lennonas, prikūręs dainų apie meilę ir taiką, nebuvo toks jau taikus žmogus – mušė moteris, buvo ūmaus būdo, engė savo sūnų iš pirmos santuokos. Šita istorija primena ir Žaną Žaką Ruso – moralistą, švietėją, kuris visus savo vaikus atidavė į vaikų namus. Turbūt tai neišvengiama – kalbėti/rašyti vienaip, o elgtis nebūtinai taip. Nemanau, kad šiuo paradoksu reiktų labai stebėtis. Čia kaip tie pilietiški žmonės, kurie yra tokie pilietiški, kad net užmiršta žmoniškumą, arba kitas variantas – liberalus jaunimas, pasisakantis už nuomonių įvairovę, tačiau negalintis pakęsti, kad kažkas turi kitokią nuomonę nei jie.

Kas žino, galbūt ta plačiai paviešinta tamsioji žmogaus pusė dažnai yra pagrindinis dalykas, padedantis (pop kultūros) žmonėms tapti ikonomis, kad ir trumpalaikėmis? Nes mums visiems smagu matyti kitą netobulą žmogų šalia, tada juk galime pasijusti geresni.

Dabar suprantu, kodėl mano mama kažkada buvo susidomėjusi Eminemu – tikrai ne dėl jo muzikos.

***

Tęsiant temą apie Eminemą – neseniai žiūrėjau filmą su juo ir apie jį – 8 Mile. Žinoma, buvau jį matęs ir anksčiau, kai buvau paauglys, bet kažkodėl norėjau pažiūrėti jį dar kartą.

Ko tikėjausi iš filmo? Kad pagrindinis veikėjas, wanna-be reperis, gyvena skurdžiai, turi draugų, dalyvauja MC battle‘uose, dirba prastą darbą ir t.t.

Ką pamačiau filme? Kad filmas 8 Mile man yra apie atsakomybę, kurią turi prisiimti žmogus (šiame filme – vyras). Taip, pagrindinis veikėjas yra wanna-be reperis, tačiau visame filme jam už repą ar tūsus su draugais yra svarbiau jo mažytė sesuo, kuria jis visada nori pasirūpinti, ir motina, kuri yra susidėjusi su įtartinu vyru. Didžioji filmo drama man ir buvo jų šeima, o ne nesėkmingi reperio bandymai įsitvirtinti tarp juodaodžių reperių ar jo nepavykusi meilė su nauja mergina. Ir tai, kad filmo pabaigoje po laimėto MC battle‘o pagrindinis veikėjas grįžta į naktinę pamainą, nes jam rūpi galimybė uždirbti daugiau pinigų šeimai, labai gerai parodo jo atsakomybę.

Tiesa, kiek keistai atrodė viena siužeto linija, susijusi su veikėjo buvusia mergina, kurią jis paliko, kai sužinojo, kad ji nėščia – tai labai kontrastuoja su veikėjo demonstruojama atsakomybe savo šeimos atžvilgiu. Kita vertus, gal nereikia tikėtis, kad visi žmonės būna išskirtinai atsakingi arba neatsakingi? Man reiktų suprasti, kad tarp juoda ir balta dar slypi daug pilkos.

***

Tie žmonės, kurie viešai įrodinėja savo laimę, kelia nepasitikėjimą.

***

Ketvirtadienį po darbo vakare su kolega Aurimu ir Gabrielium, ir Gintu nuėjom išgerti alaus.

Atsisėdom Tapo D‘oro, pasidėjau bokalą prieš save ir apsižvalgiau. Draugai kalbėjosi tarpusavyje, man galvoje skambėjo Get Your Gun daina „Open Arms“, aš pamačiau barmenę P. ir kurį laiką ją stebėjau.

Kažkada pavasarį atėjau į šitą barą jau vėlyvą naktį, nes dar nenorėjau namo, prisėdau prie baro ir ji mane užkalbino. Buvo stipriai apgirtusi, bet kalbėjo rišliai, mes apie kažką pasikalbėjom, buvo visai malonu.

Dabar, stebėdamas ją, galvojau apie Agnę. Barmenė visai nepanaši į Agnę – taip, kaip tik gali būti žmogus nepanašus į kitą žmogų, bet man vis tiek ji priminė Agnę.

Po to tas pats pasikartojo po dviejų dienų Alytuje.

Nuėjom į koncertą legendinėje vietoje Zoo Underground. Grojo vietinis vyrukas akustine gitara, po to grupė Wild Arrows iš JAV ir Ette Enaka iš Čekijos. Kai stebėjau Wild Arrows pasirodymą, vis žiūrėjau į klavišininkę. Ji vėl nebuvo panaši į Agnę, bet man priminė Agnę.

Po to tas pats pasikartojo po dviejų dienų Kaune.

Lydėjau mamą į Kauno klinikas. Sėdėjom ir laukėm, kol akių gydytoja ją pakvies į kabinetą. Priešais mus atsisėdo moteris, ji buvo tikrai kažkiek vyresnė už mane, bet nemanau, kad labai daug. Vėlgi – visai nepanaši į Agnę, bet ją pamatęs pradėjau galvoti apie Agnę.

Kaip ji žiūri į mane bare ir keistai šypsosi. Kaip ji eina. Kaip ji dainuoja The National. Kaip ji protingai rašo, ir dar taisyklingai. Kaip ji atrodo su mėlyna suknele. Kaip ji tampa abejinga. Kaip mes kepam pyragą.

***

Toks geras jausmas grįžti į miestą ir pajusti, kad esu arčiau tavęs.

Apie sapnus, psichologes ir kamuoliuką

2017/10/17

Šiąnakt sapnavau, kad sėdim Alytuj svetainėj su mama ir kalbam apie tėvą. Aš sakau jai: jis mumis niekada nesirūpino. O ji tada sako man: tu neteisus, jis iš tiesų visada rūpinosi tavimi, slapta žiūrėdavo tavo pažymių knygeles ir už tavo gerus pažymius man duodavo pinigų, o kai baigei mokyklą, slapta siųsdavo pinigus, kurių reikdavo tavo išlaikymui.

***

Šeimos tema vėl aktuali tapo šią vasarą, kuomet pradėjau lankytis pas psichologę. Įdomūs dalykai su tomis psichologėmis. Kai lankiausi pas pirmąją, ji man paaiškino, kad šeimoje ir namų aplinkoje gavau tiek meilės, kad esu pasmerktas tokios meilės daugiau neberasti. Antroji psichologė, pas kurią lankiausi dienos stacionare, privedė mane iki abejojimo, ar patyriau daug meilės ir ar kartais nebuvau apleistas vaikas namuose. O trečioji tą apleistumo/meilės trūkumo faktą man padėjo patvirtinti.

Kas iš to? Šiaip jau nieko – man 30 metų, ir aš turiu prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, o ne ieškoti kas ten mane kada apleido ar per mažai mylėjo. Aišku, neneigiu, kad psichologė padeda suprasti kaip ten kas veikia mano galvoje, ir kuo tai susiję su vaikyste, šeimos aplinka ir pan. Tačiau viena yra suprasti dalykus, o kita – imtis veiksmų.

Kol kas nežinau kaip man sekasi. Aš vis dar iš tų vaikų, kurie nesiima veiksmo, kol neperpranta viso plano.

***

Likus dešimčiai sekundžių iki naujos laidos Autsaideriai debiutinės laidos pradžios, įkišu galvą į studiją.

– Prakaituojat? – klausiu.
– Aš tai visas šlapias jau, – sako Rimas.
– Aš jau apsišikęs, – sako Laurynas.

Taip ir turi būt, galvoju. Iškart jaučiasi, kad bus pavykus laida.

***

Paskutiniu metu jaučiu, kad pavargstu nuo feisbuko. Vis dažniau jį išjungiu, kad nesimaišytų tarp kitų atvertų puslapių. Darbui jis man netrukdo, juolab, kad visa komunikacija su studentais ir laidų vedėjais vyksta per feisbuką, nes greitesnio būdo šiuo metu nėra. Tačiau visas tas mane pasiekiantis srautas kažkaip pradeda užknisti. Visokie video apie paukščius, roplius, keistas vietoves, neįprastus žmonių užsiėmimus – jo jo, viskas iškart atrodo įdomiai, bet jau seniai nebeįdomu. Po to atsiranda tie reklaminiai video, ypač daug gaunu visokių vaizdo klipų su pradedančiųjų atlikėjų ar naujų grupių dainomis, ir aš net tingiu paspausti, kad jų daugiau neberodytų. Be to dar turiu matyti tuos retus, bet vis dar gajus žmones, kurie dalijasi visokiomis nuotraukomis apie tai, kad prekės užsienyje pigesnės nei Lietuvoje, ir t.t. Aš vis dažniau unlike‘inu seniau pamėgtus puslapius arba unfollow‘inu sektus žmones.

Gal būtų išvis idealu, jei vieną dieną įsijungęs feisbuką pamatyčiau baltą foną ir daugiau nieko?

***

Jei darbe aplanko nerimas, paimu baltą kamuoliuką ir mėtau į sieną. Galiu taip praleisti nuo kelių minučių iki pusvalandžio. Kartais pas mane ateina kas nors į radiją, ir aš taip ir bendrauju su tais žmonėmis – stovim, kalbam, o aš mėtau kamuoliuką. Dar niekas neklausė, ką aš čia darau ar kodėl taip darau. Man atrodo, kad jei žmogus nori mėtyti kamuoliuką į sieną, tai visiems akivaizdu, kad tas žmogus žino, ką jis daro ir dėl jo veiklos klausimų niekam kilti neturėtų.

Ankstyvoje paauglystėje aš irgi turėjau kamuoliuką. Tiksliau, ne kamuoliuką, o tokį iš popieriaus suglamžytą gumulą, kurį apvyniojau lipnia juosta, kad būtų tvirtesnis. Tada bėgiodavau po butą ir mėtydavau tą kamuoliuką į durų staktas, ant kurių įsivaizduodavau, kad yra krepšinio lankas – pats nuspręsdavau, ar pataikiau, ar ne. Kamuoliuką ne tik mėčiau, bet ir spardžiau – visos durų staktos lengvai virsdavo įsivaizduojamais futbolo vartais. Be to kamuoliukas greitai galėdavo transformuotis į ledo ritulio šaibą, kurią mušinėdavau turima vaikiška ledo ritulio lazda. Žodžiu, toks paprastas dalykas tas kamuoliukas, tačiau veiksmų – kiek tik nori. O svarbiausia, kad kai tėvai rimtai pykdavosi, užsidarydavau savo kambaryje ir mėtydavau kamuoliuką į sieną, ir kai susikoncentruodavau tik į kamuoliuko mėtymą, nustodavau girdėti tėvų barnius.

Nenumaniau, kad kamuoliukas atliks terapinę funkciją net ir man sulaukus trisdešimties.

Trečiadieniai

2017/05/04

Kartais, kai tenka bendrauti raštu su žmonėmis, su kuriais šiaip jau nesi įpratęs daug bendrauti išvis, kyla keistų problemų. Štai ir dabar informuoju G., kad rezervavau staliuką restorane tai ir tai valandai, o ji atrašo „Puikiai!“, ir aš galvoju: 1.) kodėl ji panaudojo būtent tokį žodį?; 2.) ar tas žodis yra pašaipus?; 3.) kodėl aš galvoju, kad ji gali ką nors pašaipiai man rašyti?; 4.) kodėl ji parašė ir šauktuką?

Pamenu, kad kai dar kažkiek bendravom su V., tai niekad nesuprasdavau nei jos parašytų sms, nei žinučių feisbuke – tiesiog viską perskaitydavau visai ne taip, kaip turėdavau perskaityti, ir mes nuolat nesuprasdavom vienas kito ;))

***

Trečiadienis būna diena, kai lengviau atsikvepiu, nors ir dirbu iki 23 val. Bet trečiadienis jau žymi savaitės vidurį, o ypatingai – kad praėjo antradienis, kuris yra mano nemėgstamiausia diena. Kas blogai su tais antradieniais? Tiesą sakant, lyg ir nieko ypatingai blogo, bet antradienis žymi tik savaitės pradžią, be to, turiu prižiūrėti vieną radijo laidą, su kurios vedėjais niekad nejutau ryšio, nejuntu jo ir po dvejų metų, praleistų kartu.

Trečiadieniai smagūs ir tuo, kad kartais su kuo nors baigęs darbą einu išgerti alaus. Tai prasidėjo visai netikėtai, kai vieną trečiadienį buvau geros nuotaikos ir netikėtai sutariau su G. ir L. susitikti, ir mes susitikom ir ilgokai užsibuvom, bet buvo smagu.

Vakar buvo trečiadienis, ir po darbo ėjau susitikti su G. Buvom Who Hit John, kalbėjom apie koncertus, muziką, mano būsimą romaną, o į darbą vis plūdo keistokiem žmonės, kurių barmenas vis nesiteikdavo aptarnauti. Pagalvojau gal pilnatis ar priešpilnis, bet kad ne – kažkas lauke rūkant pasakė, kad dabar delčia. O lauke visai šilta, galima su megztiniu būti, šaltis nesikandžioja.

Po to G. išėjo namo, o aš užsukau į Tapo Doro, ten prisėdau prie baro, pasisveikinau su barmene L. ir užsisakiau dar vieną alaus. Gurkšnojau jį žiūrėdamas į aukštai pakabintą televizorių, rodė kažkokius keistus filmukus. Pastaruoju metu nemažai laiko leidžiu ieškodamas visokių senų animacinių serialų ar šiaip serialų, skirtų vaikams, kuriuos žiūrėdavau vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje. Tai T. priminė šituos dalykus, jei ne jis, būčiau taip ir neprisiminęs tokių šedevrų kaip Eerie Indiana ar Visionaries. O kur dar X-Men, kurių per niekur nerodydavo, bet aš labai norėdavau juos pamatyti (nusprendžiau pažiūrėti juos greitu metu).

Išgėręs alaus išėjau namo. Reikėjo užsukti į bankomatą, tai eidamas link jo dar sustojau prie Marso, parūkiau ir užėjau vidun. Barmenas buvo nepatenkintas ir nenorėjo aptarnauti, sakydamas, kad jau užsidaro, ir kai aš kiek nuliūdęs jau ruošiausi išeiti, jis šūktelėjo, sako tai kokio alaus tu nori?, atsakiau, kad Heinekeno, ir jis man jo įpylė. O po to ten užėjo nauja banga žmonių ir barmenui nieko kita neliko kaip tik juos aptarnauti. Jis atrodė tiek nusivylęs ir nusikalęs, tiek ir linksmas, kad kažkas jį pakalbina. Po to šalia manęs įsitaisė kažkokie žmonės, vienas iš jų buvo aktorius, kurio nepamenu, ir mes visi pradėjom kalbėtis apie filmus ir serialus, kol aš baigiau alų, išsikviečiau taksi ir parvažiavau namo.

Ketvirtadienį nubudau geros nuotaikos, nuėjau maudytis, o tada sėdau prie pianino ir skambinau kažkokią melodiją iš galvos, nors ir nemoku skambinti pianinu, išvis man su muzikavimu sunkoka; nors gali būti, kad galėčiau būti charizmatiškas vokalistas, nors dainuoti, tiesa, irgi nemoku.

Pavalgiau sriubos, prieš išeidamas į darbą – keptų koldūnų.

Dabar esu darbe, tuoj ateis studentai su svečiais, vyks laida, o vakare vyks kita laida su kitais svečiais, o dar vėliau eisiu su G. vakarieniaut.

Ir mąstydamas apie visa tai jaučiuosi kažkoks laimingas.

Spalis

2016/10/11

Go. manęs paklausė ar aš jaučiuosi vienišas. Atsakiau, kad ne – kad jau seniai toks nesijaučiu.

Tai įvyko antradienį.

Trečiadienį grįžęs po darbo pasišildžiau maistą, prisėdau kažkodėl kambaryje ant grindų, ir vos pradėjęs valgyti pagalvojau: aš esu vienas. Ne vienišas, bet vienas, t.y. niekam net mintimis neįsipareigojęs; ir nėra jokių projekcijų su kitu žmogumi į ateitį, nėra jokių lūkesčių.

Ruduo yra patogus metas susivokti.

***

Pokalbiai su psichologe kartais tokie, kad mane krečia drebulys – man nepatogu pripažinti tam tikrus dalykus. Kad ir kaip bebūtų, vos iš jos išeinu, pasijuntu geriau ir tada pradedu galvoti apie tai, ką su ja kalbėjomės, ir po dienos-dvejų aš įsileidžiu jos mintis į galvą ir apsvarstau jas nesikarščiuodamas.

Man reikia laiko, kad galėčiau išmokti savęs neapgaudinėti.

***

Dansu.lt rašo apie tai, kas yra bendra tarp atminties ir kūrybiškumo – pirma ir antra dalys (pirmoji įdomesnė).

***

Žiūrint „Lietuvos humoro lygą“ per LRT man kyla klausimas – kodėl jauni žmonės mėgdžioja pasenusias humoro klišes? Kaip mano amžiaus žmonės sugebėjo augdami nematyti kitokio humoro aplink?

Kad laidos komisija liaupsina tokį humorą, man neskauda.

Anyway, žiūrėjau tą laidą dar 20 minučių.

Kai tiki žmogaus galimybėmis tobulėti, tokie dalykai yra puikus antausis už tavo naivumą.

Kita vertus, aš tik pats kaltas, kad turiu iškreiptą suvokimą ir galvoju apie tobulus dalykus.

***

Sekmadienio vakarą pas Go. valgom vegetariškus burgerius. Kai vienu metu pažvelgiu pro langą, už jo matau tik akliną tamsą.

Go. klausia ar aš kada nors galvojau apie savižudybę. Galvojau, bet ne tiek apie savižudybę, kiek kartais man tiesiog atrodydavo, kad tam tikromis akimirkomis mirtis būtų logiškas mano gyvenimo rezultatas.

***

Patrick Phillips, „Heaven“

 

It will be the past
and we’ll live there together.

Not as it was to live
but as it is remembered.

It will be the past.
We’ll all go back together.

Everyone we ever loved,
and lost, and must remember.

It will be the past.
And it will last forever.

***

Kai peržvelgęs savo knygų lentynas nerandu nė vienos knygos, kurią norėčiau paimti paskaityti, pasijuntu nejaukiai.

***

Įdomus interviu su rašytoju Milan Kundera, kurio kūrybos aš vis dar neprisiruošiau paskaityti.

***

Pirmadienį vakare išėjęs iš radijo patalpų apsižvalgau, ir aplink vėl ta pati tamsa. Nieko daugiau, tik tamsa.

Ir tos mintys, kad aš vėl artėju prie gyvenimo pabaigos.

***

Kolegos iš radijo dukra pribėga su baltu lapu ir sako: va čia nupiešiau kai ką, žiūrėk – čia debesėliai, čia žolė, o ant žolės guli kirmėlė, ne kirmėlė, susimaišiau, čia gyvatė, gyvatė guli, nes ilsisi.

Ir tada aš nusišypsau.

Po to mes žaidžiam šilta-šalta, stalo futbolą, ridenam kamuoliuką (šitas nepaėjo), mane pamoko kaip išlankstyti popierinį laivelį (niekad nemokėjau, rimtai), o tada aš du kartus užrišu po batą, ir tada mokau kaip išlankstyti popierinį lėktuvėlį, ir ir ir aš oficialiai tampu dėdė Povilas, nors likusį vakarą mane kažkodėl vadina Kalėdų seneliu.

Ir tada aš šypsausi dar plačiau, ir visos niūrios mintys kuriam laikui kažkur išgaruoja.

Kaip nugvelbiau draugo žmoną (vaikus irgi) / sapnas 2016.02.15

2016/02/15

Sapne vaikščiojau paskui kažkokią moterį aplink mus sukiojosi mergaitė ir berniukas buvo dar visokių naminių gyvūnėlių mes ėjom į daržą į šiltnamį aš prikaliau pavėsinėj kažkokį nedidelį paveikslą po to namie moteris darė valgyti aš turėjau užimti vaikus vaikai vis klausinėjo kada grįš jų tėtė aš sakiau jiems kad jis jau greitai grįš.

Sėdėjau kambaryje vienas ir valgiau išgirdau kad kažkas sudužo atėjusi moteris priekaištavo kad neprižiūriu vaikų nusekiau paskui ją į ten kur kažkas sudužo virtuvėje radom berniuką ir mergaitę ir dužusį tuščią stiklainį

moteris man sako: liepk jiems viską sutvarkyti tegul užkelia visus likusius stiklainius į aukščiausią lentyną

pažiūrėjau į lentyną ji buvo labai aukštai vaikai ten niekaip neužkels stiklainių patys tai labai nesaugu

sakau moteriai: neužkels jie per aukšta lentyna dar nukris ir susižeis

moteris man sako: pats laikas jiems pradėti mokytis paprastosios magijos tu turi juos pratinti prie to

tada suprantu ką ji turi omenyje ir kai ji išeina vaikams pasakoju apie magiją apie galią ir kad galima kilnoti daiktus ir juos stumdyti mintimis vaikai nelabai ką supranta bet aš pasakoju toliau o

jie po to sako man: ar mūsų tėtė irgi magas kaip ir tu

sakau jiems: taip

ir tada suprantu kad tikrai taip ir yra ir viskas man paaiškėja ta moteris yra magė jos vyras šitų vaikų tėvas yra magas o aš esu to vyro draugas magas ir tam vyrui kažkas nutiko ir pagal duotą pažadą aš dabar rūpinuosi jo šeima ir suprantu dar kad man iš tiesų patinka ta moteris jos gražios laisvos kelnės ir plaukai gražūs tokie šiek tiek garbanoti einam su ja dabar vėl į daržą apsidairau kad vaikai nematytų ir ją pabučiuoju į petį ji skaniai kvepia

ji sako man: mano vyras jau niekad negrįš aš su tuo susitaikiau

ir suima mano ranką.

Po to aš nubundu lovoje labai graži patalynė jaučiu kad po antklode dar kažkas yra užkišu ranką ir jaučiu kad šalia manęs mažas kačiukas jis laipioja man nuo rankos ant krūtinės gražus rainas kačiukas ir suprantu kad dabar viskas bus gerai su šia moterimi ir kad norėčiau su ja praleisti visą gyvenimą.

– – –

Esu kažkur užsienyje visi aplink kalba skirtingomis kalbomis galvoju ar esu Rumunijoj ar Bulgarijoj geriau jau būtų Bulgarija nei Rumunija suprantu kad čia kažkoks seminaras ar mokymai aš dėviu marškinėlius su Start FM logotipu mes apgyvendinti apgriuvusiame name lovos senos ir čiužiniai purvini išėjęs į lauką stebiu dangų skraido kariniai lėktuvai bet visi aplink ramūs.

Po to einame į kažkokią ekskursiją sutinku moterį iš praėjusio sapno einam susikibę už rankų aplink daugelis kitų žmonių kalba vokiškai suprantu kad čia susirinkę menininkai galvoju o ką aš veikiu tarp jų randu nukritusį bičių avilį ir pakabinu jį aukščiau ant šakos matau kad mane sekioja moters vaikai vedžioju juos po laukus aiškinu kur kokia gėlė ir kur kokia žolė auga bet jie pavargsta parnešu juos ant rankų ir pečių atgal į namą kuriame visi esam apsistoję.

Nubundu ryte kitoje lovoje guli Gabrielius iš No Real Pioneers jis juokiasi kad čia neužtenka visiems vietos apsidairau ir matau kad lovose guli net po kelis žmones kažkas piktinasi šio seminaro rengėjais praskleidęs savo antklodę matau kad mano lovoje guli indėnas atsargiai jį perlipu ir išlipu iš lovos einu į virtuvę nėra nieko valgoma išeinu į lauką pasirodo kad naktis o ne rytas stoviu šalikelėje galvoju kad gal reikia parūkyti ir pabandyti suprasti kur aš čia iš tiesų esu atsidūręs kažkokia sena moteris neaiškia kalba kažką murma panosėj ir labai lėtai artėja link manęs kai ji prieina suprantu kad sako man kažką palinkstu arčiau kad išgirsčiau bet negirdžiu palinkstu dar arčiau susikaupiu bet vis tiek nieko negirdžiu ta moteris nugriūva į pakelės griovį padedu jai atsikelti ji tokia sena sena stebiuosi kaip ji išvis pajuda tada ji man pirštais rodo į mano džinsų kišenę ir sako cassette, cassette ir aš žiūriu ilgai į jos lūpas ir tada suprantu kad ji prašo manęs cigaretės duodu cigaretę ji užsirūko ir staiga tampa gyvybingesnė rusiškai man padėkoja ir nueina tolyn.

Japonija tiria Start FM veiklą / sapnas 2016.02.01

2016/02/03

Sapnavau kad esu Alytuje mokyklos stadione prie namų ir situacija išties yra sudėtinga nes mes norim žaisti futbolą bet žmonės taip pasiskirsto nelygiai jog vienoje komandoje yra kur kas daugiau žmonių nei kitoje aš bandau jiems paaiškinti kad reikia pasiskirstyti vienodai kitaip nieko neišeis bet jie neklauso o kol neklauso tai toliau žaidžia ir taip jau išeina kad aš atsiduriu toje mažiau žaidėjų turinčioje komandoje ir tris kartus iš eilės apsaugau vartus nuo įvarčio.

O tada išgirstam kažkokį keistą garsą žiūrim visi į dangų ir matom neaiškius objektus jie artėja link mūsų tai yra skraidančios lėkštės jos prisiartina visai arti kybo mums virš galvų o po to viena iš jų nukrenta žemyn priėjęs matau kad tai japonų skraidanti lėkštė galvojam visi ko čia tiems japonams reikia tada aš išsitraukiu telefoną ir įsijungiu kažkokią enciklopediją ten bandau išsiaiškinti Japonijos ir Lietuvos ryšius ir randu kad Japonija tirs ar Start FM negrojo komercinės muzikos bet tyrimas vyks ateityje.

Niekas nieko nesupranta bet aš visiems paaiškinu jog Japonija jau gyvena ateityje o mes esam atsilikę todėl visi įvykiai pas mus vėluoja ir pvz. Japonija jau čia buvo atskridusi ir atliko tyrimą bet kadangi mes esam atsilikę tai tik dabar mus pasiekė tos žinios todėl ir reikalingos tos enciklopedijos telefonuose kurios padeda susigaudyti tarp praeities ir ateities įvykių.

Tada nusprendžiau kad reikia išvengti galimų kaltinimų radijo stočiai ir nusprendžiau su japonais išsiaiškinti viską iki galo iš nukritusios lėkštės ištraukiau visokius dokumentus juos ilgai skaičiau ir pamačiau jog japonai galvoja kad Start FM vykdo kažkokią komercinę veiklą o jeigu ją vykdo ir transliuoja japonų muziką tai yra skolingi Japonijai bet japonai rėmėsi prielaida kad mes galėjom pasipelnyti iš seniai seniai organizuotos ekskursijos po Lietuvos piliakalnius tik kad iš tiesų taip nebuvo nes radijo kolektyvas dalyvavo toje ekskursijoje už savo lėšas bet kad visa tai įrodyčiau man reikia nusikelti į praeitį ir surinkti liudininkų parodymus.

Po to aš atsiduriu praeityje yra 2010 metai esu vaikų darželyje nesuprantu ką čia veikiu randu darbo vietoje išgėrusią auklėtoją ji labai nepatinka kad ją užtikau

sakau jai: atėjau ne tam kad jus įduočiau man tik reikia įrodymų kad Start FM nepasipelnė iš ekskursijos po piliakalnius kur galėčiau rasti dokumentus kurie tai įrodytų
ji sako man: nesuprantu apie ką tu kalbi bet galiu duoti archyvo raktą

Atsidūręs archyve suprantu kad anksčiau šioje patalpoje buvo įsikūręs mūsų radijas prisimenu kad čia kepdavom bulves ir gerdavom alų surandu segtuvą su kažkokiais dokumentais ieškau pats nežinau ko tarp tų dokumentų po to randu kažkokį lapą su ekskursijos sąmata ten nurodyta jog visas pelnas bus skirtas kažkokiai labdaros organizacijai galvoju šito įrodymo turėtų užtekti japonams tada sukišu tą lapą į telefoną jis jį nuskenuoja ir išsiunčiu failą Japonijai parašęs jog jie gali grįžti į praeitį ir nutraukti tyrimą.

Paradinė pusė

2015/11/02

Dabar kartais jaučiuosi kaip turistas Vilniuje. Einu kažkur neskubėdamas, dairausi į pastatus, į žmones, parduotuvių vitrinas, einu ir grožiuosi kaip gražiai saulė nušviečia Gedimino prospektą. Manęs niekas nelaukia, aš niekur nevėluoju, telefonas neskamba – viskas taip ramu ir šviesu.

Aš laimingas jau dvi savaites. Nubundu žvalus, geros nuotaikos, o miegoti einu visiškai ramus.

Pakeisti darbą man reiškia kur kas daugiau nei pakeisti darbo vietą, kolegas, darbo užmokestį. Aš dabar jaučiuosi gavęs tai, ko niekad nesitikėjau gauti iš darbo – laisvę.

Ir kai pietauju vienas centre, galvoju su kuo norėčiau susitikti, nes paskutiniu metu, kai jaučiausi viskuo nusivylęs, sugebėjau atitolti nuo žmonių, nes nenorėjau jiems rodytis toks be nuotaikos.

– – –

Trečiadienį sėdu į traukinį, vykstantį į Kauną. Diena saulėta, visas vagonas nutviekstas saulės šviesos. Sprendžiu kryžiažodį, po to skaitau kažkokį ant sėdynės rastą žurnalą, netikėtai užsnūstu.

Išlipęs einu link Laisvės alėjos, ten susitinku su R. Eilinį kartą neatpažįstu jos, kai pamatau. Šiandien ji atrodo labai paprastai, paprasčiau nei bet kada anksčiau, bet tai daro ją tik dar nuostabesne.

Vaikščiojant Kauno centre mėgaujuosi vaizdu. Niekad nemaniau, kad Kaunas turi tokį gražų centrą. Viskas, kas ten neįdomiausia, yra Laisvės alėja, visa kita nuteikia maloniai.

– – –

Koncerte ji prieina ir sako: atėjau pas tave, nes su tavim įdomiausia kalbėtis.

Nusišypsau ir žvilgsniu ieškau jos vaikino.

– – –

Mama, glostydama savo draugo galvą, sako jam: klausau tavęs ir galvoju kaip tu kartais nusišneki.

Ir jie juokiasi abu ;)

Dar mamą labai juokina žodis poliglotai.

– – –

Pastebėjau, kad jeigu esu kur nors tarp žmonių ir man patinka mergina, kuri yra su vaikinu, tai vakaro eigoje tas vaikinas pradės mane kalbinti, arba aš pradėsiu jį kalbinti, ir mes leisimės į linksmas, perdėtai draugiškas kalbas, o mergina vėliau pati prisijungs.

Kartais galvoju, kad esu baisus žmogus. Ar mane į priekį veda tik tuštybė?

– – –

Sakau Sk.: žmonės nėra tokie, kokie jie atrodo, ir jie negyvena taip, kaip mums iš šono atrodo, kad jie gyvena.

Sk. sako: taip, žmonės tau visada parodo tik paradinę pusę.

Po to abu nusprendžiam, kad mes vienas kito labai gerai irgi nepažįstam. Ir sėdim toliau kartu tarsi kokie svetimi draugai.

Ir nieko čia nepadarysi

2015/09/24

Kaip išprovokuoti patį liūdniausią žmogaus pyktį? Parodyk, kad jis tau nereikalingas. Nėra nieko blogiau nei suprasti, kad esi nereikalingas.

– – –

Rytais dabar nubundu ir atrodo, kad negaliu atsikelti. Ranka pasiekiu telefoną, išjungiu žadintuvą ir guliu toliau. Užmigti neįmanoma (kartais nubundu 04h ar 05h ir nuo tada nebeužmiegu), persiverčiu ant kito šono, guliu užsimerkęs.

Aš nenoriu šito rudens. Ruduo vienam, visiška nykuma. Anksčiau, kai buvo studijos, po to – kitos studijos, rudenys visai įdomūs būdavo, netgi laukiami. Bet dabar – dabar mane tai slegia, vien mintis apie tą vėsą, kuri pasiekia tavo kūną vos tik tau išlipus iš lovos man yra nepakeliama. Todėl ir guliu, ir guliau toliau, kol žadintuvas po 20 minučių nuskamba dar kartą. Žinau tada, kad nebėra kitos išeities – man reikia keltis.

Ir aš keliuosi, ir vėsa pačiumpa mane.

– – –

Vis noriu susitikti su V., bet V. visai nenori susitikti su manimi. Ir tai yra visai teisinga, kai pagalvoji, ir aš ją suprantu, nes ir aš neičiau susitikti su manimi.

Kartais mane stebina kokie šaunūs žmonės vis dar nori su manimi bendrauti. Kodėl jie taip daro? Ar jie nemato koks aš nykus, „mažytis ir pilkas kaip bulvė“?

– – –

Po to vieną iš pirmųjų rugsėjo penktadienių viskas susiklostė taip, kad išvažiavau iš Vilniaus į Alytų su sena sena pažįstama Shvsn. Mes pažįstami gal nuo 2003 metų, epizodiškai bendravom iki 2008 metų, o tada visai nustojom matęsi. Nepaisant to, mus visada siejo bendri draugai, todėl aš vis išgirsdavau kažką apie ją.

Sėdint jos automobilyje ir važiuojant namo po 20 minučių apėmė keistas jausmas, nes supratau, kad mes tarsi jau ir iškalbėjome visus žodžius, kuriuos tik galėjome vienas kitam pasakyti. Nesimačius daugiau nei penkerius metus tikėčiausi šiek tiek daugiau, kita vertus – negali norėti kažko daugiau, nes nebendravus tiek laiko natūraliai atsiveria praraja tarp kito žmogaus ir tavęs. Jūs abu jau seniai nežinot kuo kiekvienas iš jūsų gyvena, ką veikia, kuo užsiima, apie ką mąsto.

Tai taip ir parvažiavom į Alytų.

– – –

Kai kurie dalykai nutinka taip pavėluotai, jog net nebežinai kaip į juos reaguoti.

Kažkada, gal 2008 metais, kai daug klausiausi downtempo muzikos, net nesvajojau apie Nightmares on Wax koncertą, o štai dabar jis ima ir atvažiuoja į Vilnių šį rudenį.

Kažkada svajojau gauti tikrą etatą ar dalį jo Start FM‘e, ir štai dabar atsirado galimybė, bet tai kelia daugiau rūpesčių nei džiaugsmo.

Tu visada gauni tai, ko troškai, tik kartais per vėlai, kai tau jau visai nebereikia to – meilės, dėmesio, daiktų, patyrimų, žmonių, kurių kompanijos troškai.

2014 metų apžvalga

2015/02/10

Neseniai draugas paklausė kokie gi man buvo 2014 metai, todėl nutariau padaryti šiokią tokią suvestinę.

Muzika

Last.fm rodo, kad 2013 metais daugiausiai klausiausi The National (832 kartai; turint omeny, kad dar dažnai jų klausiausi telefone, tai turbūt ir 1000 kartų viršija), The Black Keys (482 kartai), Deftones (418 kartų) ir Arctic Monkeys (277 kartai).

Daugiausia kartų klausytos dainos: M.I.R. Project – Bubble (130 kartų), The National – Bloodbuzz Ohio (45 kartai), The Black Keys – Weight of Love / Turn Blue / In Time (visos trys – po 43 kartus).

Daugiausia kartų klausyti albumai: The National – High Violet; The National – Trouble Will Find Me; The Black Keys – Turn Blue. Pastarąjį kartu su Sick of if All „Last Act of Defiance“ laikyčiau mėgstamiausiais 2014 metų albumais.

O šiaip metai visiškai priklausė grupei The National. Nuostabi muzika, nors atrodo, kad tas pats per tą patį, gal net nuobodžiai skamba pirmą kartą klausant, bet po to kažkaip užburia ir pasiglemžia. Ir dainų žodžiai – interpretuok kaip nori, vis tiek gerai skamba, turbūt kiekvienas žmogus sau savaip gali pritaikyti ;)

Koncertai

Įsimintiniausi dveji – Mount Kimbie kažkada vasaros pradžioje Vilniuje, Mokytojų namų kiemely ir kažkada rudenį Vilniuje, klube New York groję danai Get Your Gun. Atskiro paminėjimo dar verti pažįstamų grupės No Real Pioneers koncertai (visi, kuriuose tik lankiausi 2014 metais).

Festivaliai

Likau be festivalių.

Knygos

Turbūt perskaičiau apie 12 knygų. Įsimintiniausios – Romain Gary „Aušros pažadas“ ir O. Henry trumpų apsakymų rinkinys „Išminčių dovanos“. Labiausiai nuvylusi – Juan Carlos Onetti „Maitvanagis“ (taip ir nebaigiau skaityti).

Teatras

Buvau tik viename spektalyje, bet buvo puiku. Visiems rekomenduoju „Damos vizitą“.

Metų nusivylimas

(Vis dar) aš pats.

Metų džiaugsmas

1.) Stalo žaidimas A Game of Thrones (2nd edition): melavimas, apgaulė žiūrint tiesiai draugams į akis, alus ir blevyzgos iki 04 arba 06 val. ryto, kuomet kažkas galiausiai laimi žaidima ir užsitraukia likusių žaidėjų rūstybę ;) Jei neklystu, kažkada vasarį sueis metai kaip jį žaidžiam.

2.) Mano netikėtai linksmas gimtadienis. Šiaip nelabai laukiu gimtadienių, nelabai juos ir mėgstu, bet šiais metais jis truko net dvi dienas, ir keista, bet buvo žiauriai smagu.

3.) Kūrybos skaitymai kartu su Pauliumi Norvila Kristinos Norvilaitės galerijoje. Jau antrus metus rugsėjo pirmoje pusėje skaitom su Paulium, ir šįkart buvo daugiau žmonių, kažkaip daugiau baimės, bet tuo pat metu ir didesnis įspūdis liko.

Metų netikėtumas

Kad vėl pradėjau rašyti eilėraščius. Aišku, galima ginčytis, kiek tai eilėraščiai ar poezija, o kiek ne, bet šįkart ne apie tai. Svarbiausia, kad po ilgo laiko vėl jaučiu malonumą rašyti.

Apibendrinimas

Metai tikrai geresni nei 2013, kuriais, atrodo, visiškai stagnavau. 2014 metų vasarą išgyvenau krizę, po kurios permąsčiau tam tikrus dalykus, ir to pasekoje pradėjau, pvz., vairuoti automobilį ;) Ruduo buvo itin aktyvus – aplankiau daug koncertų, pradėjau vesti radijo laidą „Hardkoro valandėlė“, o artėjant žiemai ir žiemos metu kibau į eilėraščių rašymą, rinkinio sudarymą. Nors tam tikrų problemų nepavyko išspręsti, jaučiu žengęs žingsnį į priekį. Galvoje lėtai, bet nuožmiai vyksta pasikeitimai.

Naujienos

2014/10/07

K. tekstas tiems, kam trūksta motyvacijos ar šiaip užeina sunkumas.

– – –

Geras, bet nelengvas tekstas.

– – –

Spalio 19 d., 16 val. Skalvijos kino teatre bus rodomas filmas Stiprusis angelas, pastatytas pagal mano vieną mėgstamiausių kada nors skaitytų lenkų autoriaus Jerzy Pilch romanų tuo pačiu pavadinimu. Čia puiki ištrauka iš to romano. Dar kartą dėkoju komentatorei Rygai, kad pasidalijo šia žinia apie filmą.

– – –

Radijo laida Hardkoro valandėlė startavo praėjusią savaitę, laidos įrašą galima pasiklausyti čia. Šiaip drebėjo ne tik balsas, bet ir rankos, buvo taip pat baisu kaip ir prieš kūrybos skaitymą viešai. Džiaugiuosi, kad pašnekovas pasitaikė kalbus. Kitą kartą pasistengsiu taip neskubėti ir sakyti mažiau emmm.


%d bloggers like this: