Sapnavau kad studijuoju VU Komunikacijos fakultete nuėjęs į valgyklą sutinku Moniką Eriką Vaidą Viktoriją jos mane pasveikina su gimtadieniu juokiamės ir kalbam tokia gera nuotaika sakau einu nupirksiu ko nors prie kavos ir atsistoju į eilę o ji nejuda žiūriu ko yra o yra visokių šokoladų bandelių čiulpinukų ir mėsiškų patiekalų galvoju pirksiu Kinder Bueno bet nėra pardavėjos visi stoviniuoja niekas neateina taigi žmonės patys pasiima ko jie nori ir palieka tiek pinigų kiek reikia aš irgi taip padarau bet perku ne Kinder Bueno o Milkos didelį šokoladą galvoju turėtų būti gerai kol einu link stalo prie kurio prisėdo grupiokės sutinku V-Jansen
ji sako: kas ten per anarchija prie kasos
sakau jai: nėra pardavėjos tai visi patys apsitarnauja
Tada einu toliau ir suprantu kad valgykla labai pasikeitė visai ne tokia kokia būdavo mūsų studijų metais prisėdęs padedu šokoladą grupiokės klausia kodėl jo tik pusė aš nesuprantu o po to staiga suvokiu kad tai V-Jansen kitą pusę iš manęs nušvilpė kuomet buvo sustabdžiusi mane ir kai pasakau grupiokėms tai visos juokiasi man irgi linksma.
Po to valgykla tampa Vingio parku sėdime ant žolės o daug įvairaus amžiaus vyrų žaidžia regbį ir vis mums trukdo ramiai pasibūti taigi mes sutariam su jais kad galime visi žaisti slėpynes dabar eilė nežiūrėti kažkokiam vyrui
sakau grupiokėms: žinau gerą vietą slėptis
ir vedu jas link miško ten atidarau duris ir nusileidžiame į kažkokius rūsius pasislepiam prie po surūdijusia valtimi ten randeme vyno ir suprantam kad šiandien vis tiek viskas gerai baigsis ir juokiamės.
Sausio 14 apsigyniau magistro baigiamąjį darbą. Nors vakarą prieš tai rimtai nerimavau dėl gynimo, kitą rytą pavyko tvardytis. Tiesa, pabudau 04h ir neužmigau iki pat 06h. Po to kėliausi, prausiausi, užkandau, dar kartą perskaičiau darbo pristatymo tekstą, kantriai rišausi kaklaraištį. Tada užsidėjau švarką, pasileidau The National ir dainavau kambary. Atsipalaidavau kaip reikiant, pajutau tą euforiją, kurią tikėjausi pajusti, kai jau būsiu apsigynęs darbą.
Kambariokas pasisiūlė pavežti iki fakulteto, nuvažiavę išlipom parūkyt, sumušėm rankom ir aš nuėjau. Įėjęs į auditoriją šypsojausi, grupiokės klausė, kodėl aš toks laimingas.
Patys gynimai buvo itin ramūs. Gyniausi pats paskutinis, atsakiau į recenzento klausimus, o oponentė pasakė, kad jai labai patiko mano darbas ir uždavė vieną klausimą, kuris labiau priminė teiginį, o ne klausimą. Po to komisija išėjo, grįžo gal po 10 minučių ir išdalino lapelius su mūsų pažymiais.
Kai visi atsisveikinom, su grupiokėm išėjom į koridorių. Jos skambino tėvams ir artimiesiems, aš irgi tą dariau. Mama nesuprato, kodėl esu blogos nuotaikos, jei gavau tokį gerą pažymį. Po to ir su kolege iš darbo kažkaip niūriai kalbėjau, ji pasakė, kad aš turbūt vis dar įsitempęs po gynimų. Man pačiam buvo sunku suprasti, kodėl man taip liūdna ar nyku. Ir tik kai su grupiokėm nuėjom pavalgyti į valgyklą, viską supratau.
Man tiesiog gaila, kad baigiau šias studijas. Jos buvo labai įdomios, daug įdomesnės nei bakalauro studijos. Studijos netgi tapo atsvara neįdomiam darbui, ir aš visą laiką jaučiausi labiau studentas nei darbuotojas. Dabar priešais akis atsivėrė amžina problema – ką reikės veikti su laisvu laiku? Man nuolatos reikia disciplinos, kad ką nors pasiekčiau. Kai jos nėra, aš labai sunkiai prisiverčiu ką nors daryti.
Niūri nuotaika praėjo tik po kelių dienų, o penktadienį jau buvau netgi labai pakilios nuotaikos.
*
Buvo atvažiavęs T., ir mes įrašėm naują MTp albumą ;) Reiks dar pakoreguoti įrašus, nes kai kur nelabai gerai girdisi vokalai, muzika skamba per garsiai. Po to reiks pagalvoti apie albumo išleidimą fiziniu pavidalu, kad galėtume draugams padovanoti ir patys pasilikti atminimui. Tikrai būtų įdomu ir pristatymo koncertą padaryti.O susukti vaizdo klipą irgi būtų nebloga idėja. Įsivaizduoju mus su chalatais žiemą miške ;)
*
Kartais galvoju apie visus tuos išsiskiriančius žmones. Jie žavi tiek pat, kiek ir baugina.
*
Kaskart, kai feisbuke pamatau vienos buvusios merginos naują nuotrauką, tenka liūdnai konstatuoti faktą, kad buvau kvailas iki negalėjimo, kai draugaudamas su ja tyčia stengiausi prie jos neprisirišti, ko pasekoje jai mūsų draugystė pradėjo rodytis absoliučiai nerimta.
Džiaugiuosi, kad ji retai įkelia savo nuotraukas.
*
Dabar dažnai kažkodėl prisimenu vieną merginą, apie kurią šiaip jau nelabai galvojau anksčiau. Nežinau, kas pasikeitė, bet vis prisimenu kaip moteriškai ji atrodė paskutinį kartą, kai ją mačiau. Man taip norisi ją apkabinti; arba nubudęs per anksti ryte galvoju, kad būtų jauku gulėti su ja kartu.
Tai tik paikos mintys, iliuzijos, palengvinančios vienatvę. Ar pagilinančios vienatvę?
Kai yra 03:57, ir tai yra paskutinė magistro baigiamojo darbo rašymo naktis, visos mintys pradeda rodytis tiesiog puikios, nuostabios, o jų argumentacija nekelia abejonių.
Vienas įdomesnių dalykų draugystėse yra nejaukumas, kurį jaučia vyras ir moteris, atlikdami tam tikrus kasdienius dalykus. Pvz. nuėjimas į tualetą ilgesniam reikalui gali tapti neįmanoma misija. Atsiranda baimė, kad mergina išgirs kažką, o dar jeigu, neduok dieve, užuos! Arba tas gėdijimasis pasirodyti abiems nuogiems, arba paprasčiausiai nusirengti matant kitam. O galų gale ir pirmasis seksas tarp poros būna dažnai ne visai toks, kokio abu tikisi.
Daugelis problemų lengviausiai išsisprendžia, jeigu pora pradedi kartu gyventi. Tada per labai greitą laiką ėjimas į tualetą ilgesniam reikalui arba pasirodymas nuogam tampa jeigu ne visiškai paprastais dalykais, tai bent jau nekeliančiais nepatogumo.
– – –
Per dvi savaites aplankiau dvi dideles Lietuvos spaustuves. Buvo keista matyti, kiek daug popieriaus yra sugadinama siekiant parinkti tinkamą spalvų toną, o kur dar šiaip visoks brokas.. Knygos spaustuvės aplinkoje atrodo taip paprastai, neturi jokios paslapties anei traukos. Paprastas produktas.
– – –
Vis retesni susipažinimai su blogeriais/-ėmis vis dar praplečia akiratį. Įdomu, kai žmogus pasakoja istorijas. Mums visiems derėtų pasakoti daugiau istorijų.
– – –
Pavasaris, ir išsiskyrusios poros vėl sueina krūvon, užmiršusios, kad buvo prakeikę vienas kitą, prisiekę nebegrįžti ir visaip kitaip nebe-.
– – –
Įgarsinau matematikos vadovėlį, skirtą pradinių klasių moksleiviams. Įdomus darbas, bet ir sekinantis. Anksčiau įrašinėdavau savo balsą tik skaitydamas eilėraščius, porą kartų įrašiau koncertų reklamas, kurios buvo transliuojamos per Start FM, o kartą esu įgarsinęs ir trumpą rimtą reklamą, kurią rodė per tv arba grojo per radijo stotis, tačiau įgarsinti vadovėlį yra visai kitokio lygio užduotis. Vien ką reiškia taisyklingai kirčiuoti žodžius.. Gerai, kad yra tokie dalykai kaip ši svetainė, palengvina darbą.
– – –
Pamažu didėjantis susirūpinimas semestrinio darbo rašymu priverčia karts nuo karto internete paieškoti informacijos apie recenzijas kaip knygų reklamos būdą. Pradėjau rasti labai įdomių dalykų, atsirado noras gilintis ir jau pradėti rašyti darbą. Planuoju rimtai darbus pradėti jau šį savaitgalį, kai liksiu vienas bute.
Metai prasidėjo liga. Ir nežinau, kas tiksliai atsitiko man sergant, bet pamažu tapo aišku, kad turiu išsiskirti su M; tada išsiskyrėm. Tada nežinau, ką veikiau, turbūt tiesiog dirbau (vienu metu labai sunkiai fiziškai). Kai atėjo pavasaris: 1.) sužinojau, kad mano mamai gali būti vėžys; 2.) pradėjau su kambarioku ir draugais iš jo pusės eiti į protmūšius. Taip sulaukiau vasaros, nusprendžiau pabandyti stoti į VU magistrantūros studijas. Jei neklystu, rugpjūtį sužinojau, kad įstojau į VU leidybą, apsilankiau Satta Outside festivalyje, o visai prieš savo gimtadienį važiavom su mama į Kauną, kur ją operavo. Ruduo prasidėjo ėjimu į paskaitas, knygotyros konferencija (siaubinga, siaubinga), naujomis pažintimis, ir jau spalio pradžioje tapo aišku, kad tai yra mano labiausiai pragertas ruduo. Ir neaišku dabar, kodėl tiek gėriau (sakydamas, kad daug gėriau, turiu omeny tai, jog gėriau sau nebūdingai dažnai), bet kadangi rudenį dar žavėjausi begale merginų, tai viską apibendrinus galima teigti, jog rudenį atskleidžiau ir leidau kerotis savo tuštybei. Vienu metu buvau neva pametęs protą dėl merginos, o gal tik dėl įvaizdžio, kurį apie ją buvau susidaręs. Bet galiausiai, kai pasnigo, nusiraminau ir atsidaviau mokslams. Senuosius metus su draugais baigiau labai linksmai sodyboje prie Druskininkų.
Geriausios akimirkos:
Sepultura koncertas Rygoje.
Grupiokės Erikos aplankymas Taline.
Joninės su draugais/pažįstamais prie ežero netoli Druskininkų.
Komandiruotė į gimtąjį Alytų birželio mėnesį.
Kai sužinojau, kad įstojau į magistrantūrą.
Festivalis Satta Outside 2012 pajūry.
Kai sužinojau, kad mamai ne vėžys.
2013 metų sutiktuvės netoli Druskininkų.
Idėjos. Riebus +
Visada turėjau problemų dėl idėjų gausos ir labai mažo idėjų įgyvendinimo procento. Visgi 2012 metais biškį pajudinau užpakalį: futbolo čempionato metu žaidėm juokingą, pačių sugalvotą futbolo menedžerį; buvau pradėjęs bėgioti; pajutau norą/būtinybę rašyti eilėraščius, dar parašiau apsakymą; o svarbiausia – su draugais geriant alų gimusi idėja rašyti fiktyvias naujienas išvydo dienos šviesą Karštų Žinių pavidalu ir kol kas susilaukia tiek teigiamų, tiek neigiamų komenarų – o tai ir yra svarbiausia ;) Aišku, liko ir neįgyvendintų idėjų, bet jų nenurašiau, palikau ateičiai.
Knygos. Buvo ir nusivylimų, ir džiaugsmų.
Iš pradžių nuvylė Olgos Tokarczuk knyga „Dienos namai, nakties namai“. Nežinau, kodėl iš šios knygos tikėjausi stebuklų, bet taip jau kartais būna su tomis knygomis. Neradau ten stebuklų, apmaudu ir liūdna dėl to.
Kitas nusivylimas – Ali Smith knyga „Kaip viskas buvo ir kiti pasakojimai”. Šita pas mane atsidūrė tik todėl, jog pigiai kainavo per akcijas, be to gražus pavadinimas. Nieko iš jos nesitikėjau, paskaičiau mažiau nei trečdalį ir atidėjau į šalį. Vargu ar vėl skaitysiu, tiesiog ne mano knyga.
Didžiausias nusivylimas – mano meilės Jurgio Kunčino knyga „Kasdien į karą“. Iš esmės man patinka viskas, ką rašo Kunčinas, bet kai paėmiau šią knygą, tai supratau, kad man iš esmės patinka viskas, ką rašo Kunčinas, tik ne ši knyga. Nors braižas tas pats, stilius tas pats, yra gražių sakinių ir įdomių minčių, bet ganėtinai sunkiai skaitėsi. Jaučiu, jog vis tiek teks kažkada ją pabaigti skaityti, tačiau tas laikas tikrai ne dabar.
Geriausias koncertas – Sepultura Rygoje kažkada vasario ar kovo mėnesį. Sepultura mačiau pirmą kartą, koncertas patiko, naujos dainos patiko, senos dainos patiko, grupės bendravimas su publika patiko, pagrindinis ekipažas patiko, naktinė muzika važiuojant atgal į Vilnių patiko, pavargau kaip turi būti, ir tai taip pat patiko ;)
Iš kitų koncertų įstrigo God is an Astronaut (rudenį Lofte), vietinių Lucky Strike koncertas (pavasarį Pogo) ir The Turbos debiutas (žiemą Kably). Galbūt buvo dar kažkas gero, bet nepamenu jau. Keisčiausius jausmus sukėlė Soulfly koncertas (rudenį New York klube) – grupė kažkada stipriai mylėta, dar ir dabar karts nuo karto paklausoma, gyvai grojo gerai, bet pats grupės lyderis toks buvo nejudrus ir be emocijų, tai kažkaip keistai klausėsi/žiūrėjosi.
last.fm rodo, kad per metus daugiausiai klausiausi Deftones (680 dainos), Arctic Monkeys (300), Beatsteaks (297), Coldplay (291) ir Pearl Jam (230).
Laukiamiausias metų albumas buvo Deftones „Koi No Yokan“, bet ar aš esu juo nusivylęs, ar patenkintas, negaliu atsakyti. Didžiausią nusivylimą atnešė Best Coast albumas „The Only Place“.
Iš esmės esu užsnūdęs muzikos paieškose, užtenka to, ką turiu nuo seno ar esu radęs prieš metus-dvejus.
Iš atskirų dainų labai strigo šios:
Cloud Boat – Bastion
Baths – Lovely Bloodflow
Bon Iver – Skinny Love
Pearl Jam – Elderly Women Behind The Counter In A Small Town
Negaliu suprasti, ar paskutines dvi savaites esu ramus, ar apatiškas.
Mane supantys žmonės labai emocingi – pikti, suirzę, isteriški, plepūs. Būdamas šalia jų jaučiuosi keistai, nes pats nesu nei irzlus, nei piktas, nei labai kalbėti noriu. Tiesiog sėdžiu, dirbu arba klausau paskaitų universitete. Įdomu stebėti kaip žmonės skirtingai reaguoja į vienodus dalykus, pvz. mano ir mano grupiokių reakcija į atsiskaitymus ir egzaminus – aš toks ramus, o jos suirzusios. Nežinau, nuo ko tai priklauso, galbūt prieš Kalėdas visi tampa jautresni.
Aš vis dar nejaučiu jokios Kalėdinės nuotaikos. Anksčiau visada ją jausdavau, kartais ji pasireikšdavo jau gruodžio pradžioje; vėliau apnikdavo slogi nuotaika. Bet dabar jokios nuotaikos nejaučiu, ir viskas. Esu sukoncentravęs mintis į studijas ir darbą, taip pat stengiuosi atsiriboti nuo to irzlumo, kuris yra tarsi apsėdęs kitus. Net visos merginos dingo iš galvos; visi variantai dabar kelia šypseną.
Man patinka ramybė, žiema yra ramybės oazė. Taip gera tiesiog sėdėti kambaryje neįjungus šviesos ir žiūrėti pro langą į užpustytą kiemą, apšviestą oranžine šviesa, krentančia kažkur iš aukštai. Man nereikia niekur eiti, nereikia skubėti, nenoriu nei kviesti, nei būti pakviestas eiti išgerti. Jeigu aš kada nors sugebu būti laimingas pats iš savęs, tai tik žiemą.
Praėjusią savaitę taip ir nepakalbinau savo susižavėjimo objekto.
Studijos vis dar įdomios, darbas – ne. Sapnuose dažnai turiu problemų darbe ir ieškau naujo darbo. Paskutiniame sapne aš su klasioku stengėmės suspėti į mano darbą laiku, tačiau dėjosi visokie keisti įvykiai, privertę mus vėluoti, o galiausiai aš atsidūriau Baltų lankų leidykloje ir pareikalavau, kad man būtų pravesta ekskursija. Ekskursiją man pravedė, ir dar net vyno įpylė. Ryte prabudau niūrus, nes už 25 minučių kelio pėsčiomis manęs laukė ofisas, kuriame nebėra darbo, todėl man jau antrą savaitę tenka užsiiminėti visokiais dalykais, kurie neturi jokios finansinės vertės. Galėčiau sakyti “bent jau kol kas neturi finansinės vertės“, tačiau man sunku įsivaizduoti, kad mūsų vangi vadyba gali sugebėti tuos dalykus parduoti klientams. Vieną dieną radau įdomų darbo skelbimą – Senukų prekybos centras ieško muzikos redaktoriaus, kuris sudarinėtų grojaraščius. Skambinau skambinau nurodytu telefono numeriu, tačiau niekas taip ir neatsiliepė.
Pirmadienį kolega iš radijo paklausė ar aš negalvoju apie dėstytojo karjerą, ir aš atsakiau ne, nors iš tiesų buvau prieš kelias dienas apie tai galvojęs. Man tik įdomu, ar dėstytojus gali išmesti iš darbo, jeigu jie su studentais, pvz, eina gerti alaus.
Šeštadienį buvau klasiokės gimtadienyje, padauginau alkoholio, grįžau namo baisios būklės, sekmadienis buvo palaidotas. Įdomiausia tai, jog kitą dieną manęs nepykino, galvos neskaudėjo, tačiau būklė buvo tragiška – galėjau tik gulėti. Buvo gėda prieš mamą, o vienintelis guodęs dalykas buvo tai, jog katė porą kartų atėjo, palindo po antklode ir gulėjo prisiglaudusi prie mano krūtinės; aš neturėjau jėgų jos glostyti.
Penktadienį atvažiuos draugas Tadas, eisim į koncertą klube XI20. Kadangi planuoju šeštadienį mokytis, tai sumažina galimybę, jog penktadienį neapskaičiuosiu alkoholio, dėl ko tektų palaidoti šeštadienį. Svarbiausia atrasti linksmybių ir mokymosi pusiausvyrą. O kai mokytis įdomu, tai visai neliūdna, kad linksmybių mažiau. Galų gale, užimtumas man padeda jaustis gerai – jokių nereikalingų minčių apie tai, kaip niekas neturi prasmės.
O šiandien važiuodamas troleibusu girdėjau dviejų vyrukų pokalbį apie traukinius ir nusprendžiau, jog reiktų su kuo nors kur nors pasivažinėti ta nuostabia transporto priemone, juolab, kad dabar turiu tas nuostabias studentiškas nuolaidas.
Sekmadienį skaičiau, žiūrėjau serialą Sostų karai, gaminau valgyti. Buvo graži diena, ir aš vis galvojau, ar man verta eiti kur nors šiandien.
Po pietų nuėjau į balkoną. Saulė vis dar švietė, bet oras buvo vėsus. Kieme buvo pridžiauta daug skalbinių. Du vyrai šnekučiavosi prie kito namo laiptinės. Mačiau du vaikus, žaidžiančius prie smėliadėžės. Netoli ėjo jauna mama ir sakė savo mažam vaikui prisikakojai?
Įsitikinęs, jog viskas gerai, grįžau į kambarį ir toliau skaičiau knygą.
– – –
Penktadienį kalbu su grupioke iš archyvistkos, sakau jai:
– Yra merginos, kaip aš sakau, kurios atliepia sielai. Ir yra kitos.
– Ir kitos, kurios atliepia – kam?
– Nežinau, kaip pasakyt. Yra tiesiog tos kitos.
Jų tiek nedaug (nors kas žino, nuo ko tai priklauso), kad kaskart, kai tokią pamatau, man net sugelia viduj. Negalėčiau pasakyti, jog tos merginos nesužavi manęs savo išvaizda (dažniausiai jos būna net ne mano skonio), tačiau jos, skirtingai nei kitos šiaip akį traukiančios, turi kažkokią ypatingą aurą, kuri ir yra svarbiausias dalykas, skiriantias jas nuo kitų merginų.
Sutikęs atliepiančią sielai merginą, aš tampu nedrąsus, tačiau tai nesusiję su tuo bijojimu pasirodyti kažkaip blogai, prikalbėt nesąmonių, išgąsdinti, nepatikti. Aš nežinau, kaip su tokiomis merginomis užmegzti ryšį, nes jos tarsi yra iš kito pasaulio, o mano noras jų atžvilgiu yra toks nepaaiškinamas, kad man labai sunku suvokti, ką aš jaučiu ir noriu joms išreikšti (juk mes, kalbindami žmones, dažniausiai norim kažką parodyti: kas tas žmogus gražus, kad mums patinka, kad mes domimės juo ir pan.). Tiesa, egzistuoja ir baimė, jog pabendravęs galbūt pakeisiu apie ją nuomonę, subliukš visa ta išgalvota ir įsikalbėta aura.
O pats keisčiausias dalykas, susijęs su tokiomis retomis merginomis yra tai, jog kai jau pasiseka tokią sutikti ir su ja šiek tiek pabendrauju (dažniausiai taip trumpai, kad tik dar labiau pagilinu savo žavėjimąsi mergina), tada aš suprantu, kad matau tikrąjį moteriškumo (ar gėrio, ar grožio, gyvybės) įsikūnijimą, kuris man yra nepasiekiamas. Sakydamas tikrasis moteriškumas aš neturiu omenyje sąvokos tobula moteris, nes pastaroji sąvoka yra nesąmonė. Ir man tuomet labai norisi paliesti tos merginos rankas, kad tokiu būdu tarsi įsitikinčiau, jog ji yra reali, kad visa tai nėra fikcija; ir man atrodo, kad jeigu galėčiau su ja būti kartu (gyventi), tuomet galbūt man pavyktų priartėti prie kažkokios gyvenimo (ar gėrio, ar grožio) esybės.
Po metų pertraukos rugsėjį vėl grįžau į universitetą. Vilniaus universitete studijuoju leidybos magistrantūrą. Visiems, kas paklausia, kodėl studijuoju, atsakau, jog per metus, kuriuos praleidau tik dirbdamas, užsinorėjau dar ką nors pasimokyti. Universitete visiems sakau tą patį, tik dar pridedu, jog mane visada traukė leidyba, tik, va, niekada nesugebėjau įstoti į leidybos bakalauro studijų programą. Tai nėra visai tiesa, nes: 1.) kai stojau pirmą kartą, leidybą įrašiau žemiau nei visokias ten filologijas, į vieną kurių, deja, ėmiau ir įstojau; 2.) kai stojau antrą kartą, leidybą rašiau žemiau nei archyvistiką ir istoriją, nes vis tiek žinojau, jog man truks šiek tiek stojamojo balo, kad ten papulčiau.
Dabar gailiuosi, kad abu kartus leidybą rašiau žemiau, nes po poros pirmųjų savaičių supratau kaip mane domina ir motyvuoja tai, ką dabar mokausi. Tokios motyvacijos niekada nejaučiau, kai studijavau archyvistiką. Ar toks pats sudomintas ir motyvuotas būsiu ir toliau, parodys laikas.
Įdomu tai, jog nors tai ir buvo mano trečia rugsėjo pirmoji, kuomet patekau į naują studijų programą, aš ir vėl išgyvenau tą jaudulį, kuris yra susijęs su tuo nesmagumu, kai nežinai, kokios grupiokės ir grupiokai bus, nežinai, kaip su jais pradėti bendrauti. Šįkart viskas susiklostė labai šauniai, nes jau trečiąją dieną mes sveikinom vieną grupiokę su gimtadieniu, tą pačią dieną sutarėm daryti ir cementofkę rugsėjo pabaigoje ;) Gerai ir tai, jog be manęs grupėje yra dar vienas vyrukas, tiksliau, tikras vyras, tik, deja, kol kas man lengviau bendrauti su grupiokėmis nei su juo.
Ruduo tapo įdomus vien dėl studijų. Einu kur nors ir galvoju apie semestrinio darbo rašymą, einu kur nors ir galvoju apie tai, ką išgirdau per paskaitas. Turiu ką įdomaus papasakoti kitiems.
Kita vertus, išgėręs tarp žmonių aš vis dar esu lygiai toks pats chaotiškas pats sau. Galiu būti rimtas, santūrus, bet galiu plepėti visą vakarą neužsičiaupdamas. Būna, užsigalvoju apie tai, kaip man sektųsi, jeigu susimesčiau su ta ar ana mergina; galvoju apie tai, kokią patalynę ji turi, nes mane labai slegia mano abu patalynių komplektai – vienas su delfinais, kitas su laivais, ir aš galvoju ar jos drabužiai turi kažkokį specifinį kvapą, kurį įtakoja jos skalbimo milteliai ir minkštikliai, o gal ir jos kūno kvapas; galvoju ką ji mėgsta valgyti pusryčiams, ar savaitgaliais ji mėgsta gulinėti lovoje iki pietų, ar jos gėrimui egzistuoja ribos ir ar išgėrusi ji nepameta blaivaus proto (aš nepametu, prisiekiu!); man įdomu ar ji buvo stipriai įsimylėjusi, ir ar viskas baigėsi užtektinai blogai, kad dabar ne tai, kad negalvotų apie meilę, bet tiesiog jos nesureikšmintų – kartais aš noriu sutikti būtent tokią merginą ir pasakyti jai labas, aš irgi jaučiuosi tuščias, manau mums dera būti kartu, nes mes nebeturime vilčių.
Bet kitą dieną paskaitose ir darbe sugebu būti rimtas, mąstau tik praktiškai, o sunkiausias uždavinys vis dar tas pats – ką valgyti pietums?
whichever tyrant lost his head, promise me that you will be careful. careful to not fall in love with your enemies, for when you fight monsters it's at the risk of becoming one yourself.
arsonist's prayers 