Šunys, paauglystė ir nuotolinio pulto bučiavimas

A final goodbye
All we love we leave behind

Converge – All We Love We Leave Behind

Pasirodo, tai daina apie vokalisto mirusį šunį.

***

Kartais galvoju, kad randantis vis daugiau būdų kaip mums komunikuoti vieniems su kitais mūsų bendravimas tampa vis labiau paviršutiniškas.

***

Šiandien penktadienis, aš gerai nusiteikęs ir pats nesuprantu kodėl, bet klausausi Foje, Nojaus, HIM „Razorblade Romance“ albumo demo versijos.

HIM žymėjo pačią mano susidomėjimo muzika pradžią. Tuo metu kaip tik nusipirkau jų kasetę „Razorblade Romance“, vėliau sutaupiau pinigų muzikiniam centrui ir jau pradėjau pirkti kompaktinius diskus. Pirmieji pirkiniai labai gerai atskleidė tuometinį mano skonį ar jo neturėjimą – Limp Bizkit, Gorillaz ir atlikėja Atlanta. Tačiau ne jokia kita grupė, o būtent HIM ilgam išliko pagrindine grupe, kurios muzika mane žavėjo. Dabar kai pagalvoju, tai buvo popsovas rokas su ne itin gerais tekstais, o tuo metu atrodė, kad būtent tekstai yra kažkas TOKIO.

Kai jau turėjau jų tris kompaktus, per muzikinį centrą užprogramuodavau tam tikrą dainų seką iš visų trijų kompaktų, atsiguldavau į lovą prieš miegą ir, klausydamas HIM dainų, svaičiodavau apie vieną klasiokę. Tada paimdavau muzikinio centro valdymo pultą, o jis buvo toks labai švelnus, ir kartais priglausdavau jį prie lūpų, įsivaizduodamas, kad gal va panašus jausmas būtų ir bučiuoti tą klasiokę.

Vaje ;)

***

Ar kunigo Toliato knygų sėkmė (pirmoji parduota 18 000 egz. tiražu) žymi žmonių viltį, jog dvasingumą galima nusipirkti? Kodėl žmonės taip gausiai neperka Biblijos? Jei Leknickas leidžia žmonėms, nesusijusiems su poezija jaustis, kad jie per jo kūrybą priartėja prie poezijos, ar nėra taip, kad Toliatas suteikia viltį, kad per jį žmonės priartės prie Dievo? Jei Toliato knygos skatina žmones būti geresniais vieni kitiems, tada viskas puiku. Ir turiu pripažinti, kad Leknickas su savo kūryba yra taip pat reikalingas žmonėms. Mums visiems reikia panašių dalykų, tik mes renkamės skirtingą jų išraišką.

***

There‘s a time in life you have to protest
There‘s a time in love you have to take a rest

Arno – I‘m Just An Old Motherfucker

***

When teenagers complain that they want to be treated like human beings it‘s usually because they are treated like human beings.

Heathers (1988 m.)

Jau kurį laiką man patinka filmai apie jaunimą paskutinėse mokyklos klasėse. Dažniausiai tai amerikiečių filmai, bet tai nėra blogai. Juose mane žavi tiek mintis apie asmeninės spintelės turėjimą, tiek tai, kad valgydami pietus jie geria pieną iš tokių mažyčių pakelių. Bet ne tai yra svarbiausia.

Artėjant trisdešimtmečiui pradėjau vis daugiau galvoti apie mokyklos laikus. Anksčiau manęs tai beveik visai nedomino. Mokyklos prisiminimai ją baigus dar lieka kažkiek laiko aktualūs, tačiau siaurėjant žmonių iš mokyklos laikų ratui, su kuriais aš bendravau, siaurėjo ir susidomėjimas mokyklos laikais. Kas pasikeitė, tai, matyt, atsirado kažkoks atstumas nuo tų laikų, ta distancija tapo tokia didelė, kad pagaliau pradėjau galėt prisiminti mokyklos laikus be nostalgijos ir be mokyklos laikams būdingų nuostatų ar nuotaikų.

Dabar dažnai prisimenu pabirus dalykus iš tų laikų – diskotekas, kuriose retai lankydavausi, kaip trindavomės prieš pamokas klasės rūbinėje, kokie buvom netikę tarpklasinėse krepšinio rungtynėse, įvairius dalykus apie mokytojas ir mokytojus, kvapą sporto salės persirengimo kambaryje ir persirengimo politiką tame kambaryje, tą įdomų flirtą su B. siaurame koridoriuje, kartais aplankydavusią baimę, kad tave mokytoja pakvies prie lentos, kai tu tuo metu sėdi suole ir tau yra stipriai pasistoję, kaip su klasioku sutrikę stebėjom vienos klasiokės tarpkojį ir ten kažkas keisto matėsi pro jos džinsus, ir t.t., ir pan. Tačiau nepaisant visų šitų pabirų smulkmenų ir istorijų, šiuo metu mane labiausiai žavi tas jausmas, kad būdami paaugliai mes jautėmės ypatingi.

Atrodė, kad viskas, kas vyksta, yra be galo svarbu. Problemos buvo skaudžios ir neišsprendžiamos, kiekvienas susižavėjimas atrodydavo kaip tikra meilė, kartais kylantys konfliktai kvepėdavo ilgu karu, nauja išgirsta muzika sužavėdavo, keisti, negirdėti filmai stipriai sujaudindavo, knygos atverdavo dar platesnę perspektyvą. Visi buvo įsitempę, bet elgėsi kaip tikri kietękai. Humoras buvo keistas, vešėjo cinizmas, juokdavomės iš dalykų, iš kurių dabar visai nesijuokčiau, ir tuo pačiu metu kiekvienas slėpėm savo jautriąją pusę, nes atrodė, kad ji niekam nereikalinga, o tau pačiam tik maišo.

Aš tikrai nenoriu grįžti į tuos laikus ir iš esmės tik todėl, kad tada nė vienas iš mūsų nebuvom pilnai savarankiškas ir, na, negalėjom dirbti ir užsidirbti pinigų, o tas jausmas, kad esi jau suaugęs, bet negali pilnai savęs realizuoti kaip suaugusio žmogaus, varė į neviltį.

Alytaus kronikos

Grįždamas iš bibliotekos namo prisėdu Jaunimo parke ant suoliuko, rūkau.

Kažkur iš dešinės girdžiu moters balsą, moteris kažką neaiškiai šaukia. Pažvelgęs į tą pusę nieko nematau, rūkau toliau.

Po to vėl tas balsas, šįkart jau arčiau, bet vėl nesuprantu, ką ta moteris šaukia. Atrodo, kad kartoja kažkokį vieną žodį daugybę kartų, ir tiek.

Rūkau toliau.

Praėjus kelioms akimirkoms ji išnyra – pagyvenusi moteris, turbūt jau pensinio amžiaus, su dideliais dideliais akiniais. Ji eina dairydamasis aplink, neša šuns pavadėlį rankoje. Ji praveria burną, ir dabar aš suprantu, ką ji šaukia: Bučiuk Bučiuk Bučiuk Bučinuk kur tu?!

Stebiu ją rūkydamas, ji vis artėja šaukdama Bučiuk Bučiuk Bučiuk!

Na ir prastas vardas šuniui, galvoju.

Kai ji priartėja prie manęs per dvidešimt metrų, pasisuka ir sako: gal matėt mažą juodą šuniuką mano Bučiuką? Pasukioju galvą į skirtingas puses, parodydamas, kad nemačiau jo. Pažiūrėjusi į mane moteris eina toliau, vėl šaukia savo Bučiuką, toks isteriškas jos balsas.

Ne veltui, galvoju, tas šuo pabėgo nuo jos.

Aš irgi pabėgčiau.

Nors gali būti, kad ji yra išprotėjusi moteris, ir tas šuo visai neegzistuoja.

Alytuje tokie dalykai atrodo lengvai įmanomi, Alytuje viskas atrodo šiek tiek siurrealu.

Ji priartėja dar arčiau, dabar mūsų neskiria nė dešimt metrų. Ji sako man: gal matėt mažą juodą šuniuką pabėgo mano Bučiukas. Sakau jai ne, nemačiau. Ji žiūri į mane. Žiūri. Sako negirdžiu, sakau jai garsiai nemačiau. Tada atsistoju nuo suolelio, paimu knygas ir einu tolyn nuo jos.

Paėjęs kelis žingsnius, kiek toliau išvystu tą šunį. Tai mažas juodas šuo, toks mažas, kad sunku įsivaizduoti, jog šunys gali būti mažesni. Jis tipena link moteriškės, girdžiu moteris sako: Bučiuk Bučiuk Bučiuk štai kur tu kodėl tu nuo manęs pabėgai nebėk nuo manęs aš tave taip myliu.

Manau, kad Bučiukas kartais pasiduoda iliuzijai, jog jis gali pabėgti nuo savo šeimininkės. Tačiau kaskart pabėgęs susiduria su karčia realybe – būdamas toks mažas, jis savęs neišlaikys, nieko nesumedžios, alkis jį pribaigs ir jis pastips. Taigi jis susitaiko su likimu, ir kaskart pabėgęs nusprendžia grįžti pas šeimininkę – dešra šiltuose namuose geriau nei alkana ir žvarbi laisvė.

Bet gerai, kad jis turi iliuziją.

Mums visiems reikia iliuzijų.

Nuolankios moterys

Po to tas žemai kabantis šviestuvas, grįždamas atgal, pylė man į kaktą ir aš pradėjau juoktis, ir visi juokėsi, ir sakė tau bėga kraujas, aš buvau visiškai excited, gyvenime nebuvau prasiskėlęs kaktos, toks pavėluotas pasiekimas, ir nuėjau į vonią paėmęs piniginę, apžiūrėjau kaktą, bet nieko baisaus nebuvo, tiesiog toks ilgas įbrėžimas, netgi gražus, sakyčiau; iš piniginės ištraukiau pleistrą, jis gal kiek ir per trumpas žaizdai, bet geriau nei nieko, ir nuplovęs žaizdą ir ją nusausinęs užklijavau jį, damn it, pagalvojau, būčiau panašesnis į reperį 50 Cent, jei žaizda būtų ten kažkur ant skruosto, bet gal nereikia varyti dievo į medį, nes geriau žaizda ant kaktos nei išmušti priekiniai dantys.

Nepaisant to įvykio, vakarėlis buvo ramus ir be mano dainavimų užsilipus ant stalo. Ir visa diena buvo tokia ganėtinai rami: pažadino butokės šuo, laižė rankas ir visaip bandė įtikinti, kad lipčiau iš lovos, tai galų gale ir atsikėliau 07 val. ryte, bet jis vis dar bėga nuo manęs, kai noriu jį išvesti į lauką, tai tiesiog pakeičiau jam vandenį, įbėriau maisto, pats iškepiau kelis kiaušinius, bet kažkaip negražiai išėjo, pavalgiau, įmečiau skalbinius į skalbimo mašiną, paskaičiau naujienas, perskaičiau naujienas Deftones fanų forume, tada išsimaudžiau, ir kai buvo 08:22, buvau beveik nuveikęs viską, ką įprastai veikiu savaitgalio dieną.

Nusprendžiau perstumti baldus, pažiūrėti ar įmanoma ir stalą, ir lovą sutalpinti prie lango – jau kurį laiką kirbėjo šita mintis. Iš tiesų paskutiniu metu daug idėjų kirba galvoje, Velykų savaitgalio metu net su krikšto tėvu tariausi dėl tapetų skutimo ir sienų perdažymo baltai, bet jis mane atkalbėjo tai daryti. Nežinau, kas man yra, bet atsirado stiprus noras kažką pakeisti savo aplinkoje. Manyje lėtai vyksta mąstymo pakitimai, kartais imuosi dalykų tik todėl, kad išeičiau iš komforto zonos, kurioje per ilgai jau gyvenu, bet dabar atėjo noras pabandyti pakoreguoti ne tik savo mąstymą, bet ir aplinką.

Savo nuostabai sutalpinau ir stalą, ir lovą prie lango, nors atrodė, kad tikrai netilps. Ką gi, smagu, ir gerai nusiteikęs pagrojau gitara. Po to gerą pusvalandį jaukinausi šunį, kad galėčiau užsegti jam pavadėlį ir išvesti į lauką. Kai tai pavyko, trumpai jį pavedžiojau ir grįžau atgal. Man atrodo, jog jam (tiksliau – jai; patelė) pati geriausia išėjimo į lauką su manimi dalis yra sugrįžimas į butą, nes tik sugrįžęs į butą šuo vėl pastato uodegą. Šiaip jis bailus šuo, per porą mėnesių nepriprato prie manęs, jį reikia nunešti iki buto durų, kad jis eitų į lauką. Vienintelė jo silpnybė – maisto kaulijimas: kaskart, kai nueinu į virtuvę ir kažką išimu iš spintelės ar šaldytuvo, jis pasirodo tarpduryje ir stebi mane, o po to ilgai ir kantriai stovi šalia kėdės virtuvėje ar kambaryje, kai valgau. Kartais, kai valgau kažką, ko gal jam nederėtų duoti, nueinu į jo kambarį ir atsinešu jo maisto, ir tada, kad jam būtų ramiau, dalijuosi su juo maistu, bet ne tuo, kurį valgau pats, o jo. Ir jis valgo, visada valgo, ir kiek jam beduočiau, neatsisako. Aš nežinau, ar jis jaučiasi apgautas, ar jis supranta, kad duodu jam ne tai, ko jis nori.

Labai dažnai jis primena man nuolankią moterį.

Vėliau užvirstu ant lovos ir skaitau A. Nykos-Niliūno dienoraščius. Žaviuosi kaip jis, naudodamas tiek mažai žodžių, gali pasakyti tiek daug. Tai, žinoma, yra tik mano įvaizdžio apie jį dalykas, nes kitam žmogui jo užrašai gali būti visai neaktualūs ir nieko nepasakyti, bet man tai kažkas tokio. Vienas iš esminių dalykų rašyme, bent mano supratimu, yra gebėti naudojant kuo mažiau žodžių pasakyti kuo daugiau. Daugžodžiavimo nelaikau blogybe, pačiam man tai yra būdinga, bet iš tiesų žaviuosi rašytojais, kurie moka rašyti labai koncentruotai ir taikliai.

Lygiai 16 val., kaip ir sutarta, pasirodo Justinas. Užėjęs į mano kambarį sako, kad dabar gyvenu tvarkingai. Jis niekad nėra pasakęs jokio komentaro apie mano gyvenamą erdvę, ir man truputį keista, jog jis, štai, ėmė ir pasakė, kad gyvenu tvarkingai. Nepaisant to, man malonu tai girdėti; po pirmųjų dvejų metų gyvenimo kartu su Kęstu pradėjau nujausti, kad tą dieną, kai mano ir Kęsto keliai išsiskirs, aš tapsiu savarankiškesnis, o kai vietoj Kęsto apsigyveno Indrė, tapau ne tik savarankiškesnis, bet ir tvarkingesnis.

Važiuojam su Justinu autobusu pas Sk., diena saulėta, vėjas žvarbus, autobuse labai karšta. Kai atsiduriam kieme, kuriame turi vykti piknikas, matom tik kelis vaikus žaidimų aikštelėj ir kažkieno šunį voljere. Nuėję pas Sk. į butą, randam ten jau daugiau žmonių, bet niekas net nekalba apie šašlykinės užkūrimą ir dešrelių kepimą. Aiškindamas, kad be to neapsieisime, pasiekiu savo, ir gausėjant svečių būriui mes galiausiai išsiruošiame į lauką. Kieme, kuris yra ant kalnelio, labai vėjuota, malkos dega, bet ugnis mažai tegali sušildyti, todėl išsikepę dešreles grįžtam į butą. Vieni draugai jau vyksta namo, kiti dar tik ateina.

Bute pokalbį sukoncentruoju ties vienu vyruku, turiu kažkokių nesimpatijų jam, nemoku net to paaiškinti, bet šįvakar man visi žmonės atrodo geri ir aš esu geras jiems; mes kalbam ir kalbam, ir einam parūkyti, ir kalbam toliau. Vienu metu kažkas klausia, kodėl aš stoviu, nes visi kiti sėdi, ir aš atsakau nes aš narcizas; po to aiškinu, kad nebijau to pripažinti ir kad geriau žinoti koks esi nei neigti tai ar pykti, jei kas nors garsiai įvardys neigiamą atspalvį turinčias tavo būdo savybes. Savo tam tikrų savybių ir silpnybių įvardijimas man yra vienas sunkiausių dalykų, bet kai tai karts nuo karto padarau, tai duoda naudos: kai geriau save pažįsti, žinai kodėl elgiesi vienaip ar kitaip.

Kažkas išvažiuoja, aš dar lieku, o grįždamas iš tualeto girdžių grojant Nick Cave & The Bad Seeds dainą „Jubilee Street“, dainuoju į šviestuvą I am alone now / I am beyond recriminations / Curtains are shut / Furniture has gone, bet po to tas žemai kabantis šviestuvas, grįždamas atgal, pila man į kaktą ir aš pradedu juoktis, ir visi juokiasi, ir sako tau bėga kraujas.

Ryte nubudęs nuėjau į tualetą, tada nusiprausiau veidą, nuklijavau pleistrą, žaizda nekraujavo, susirinkau daiktus ir išėjau, palikdamas kitus pikniko-vakarėlio dalyvius miegančius. Grįžęs namo bandžiau įkalbinti šunį eiti pasivaikščioti, bet jis bėgo nuo manęs, kai bandydavau jį paimti į rankas ir nunešti iki buto durų. Galiausiai, netekęs vilties jį išvesti, pavalgiau ir nuėjau miegoti. Pabudau 13 val., prisijaukinau šunį, jis leidosi, kad uždėčiau jam pavadėlį, tada apsirengiau pats, nuėjau vedinas šunimi į virtuvę, kad pažiūrėčiau ar nėra kieme piktų šunų ar kačių (kai kurie žmonės mūsų kieme vedžioja kates), o tada jau norėjau jį vesti, bet jis keistai kažkaip stovėjo virtuvėje, ir aš pavėluotai suvokiau, ką visai tai reiškia – jis pradėjo šikti.

Laukiau, kol baigs.

Gelsvi šūdai iš lėto biro ant virtuvės grindų. Nieko jam nesakiau. Kai jis baigė, imitavo apkapstymą, o tada nubėgo į savo kambarį. Surinkau šūdus į maišelį ir išmečiau, ir iškart išnešiau visą šiukšlių maišą į konteinerį. Grįžęs išvaliau virtuvės grindis. Tada nuėjau į jo kambarį, gulėjo ant lovos nuleidęs ausis, daviau jam skanėsto, jis suvalgė ir žiūrėjo į mane savo rudomis akimis.

Mūsų bendravimas tik pusiau nuoširdus. Mes nepasitikim vienas kitu, nes bijom likti įskaudinti. Mes negalim vienas kitam padėti, nors mūsų šeimininkai jau seniai kažkur toli toli. Bet mes vis dar jų laukiam.

Nuolankios moterys.