Paslėpti

Vakar sumaniau atsegti savo tašės vidinėje pusėje esantį mažą skyrelį su užtrauktuku. Atsegęs radau kažkokį čekį ir tris lapelius su eilėraščiais. Nepamenu, kada juos rašiau, ar kodėl juos ten paslėpiau. Matyt, viskam savos priežastys.

1

jos pirštai
buvo labai gražūs,
kartais galvodavau apie juos.
kartais, bendraudamas
su kitomis merginomis,
aš lygindavau jų pirštus.
visos tos kitos
visada pralaimėdavo.
man net nejauku būdavo.

2

kai sutikdavau ją
išgėręs,
ji dažniausiai irgi būdavo
išgėrus,
ir tada mes nuostabiai
susikalbėdavom:
aš aiškindavau, kad ji
turėtų išsiskirti su savo vaikinu,
o ji sakydavo,
kad jį labai myli,
braukdavo pirštais man per plaukus,
ir mes abu
jausdavomės puikiai,
nekvaršindavom galvos,
jog ką tik patys sau pamelavom.

3

rengiuosi prieš veidrodį,
galvoju:
man tinka juoda.

buvo tokia mergina,
jai tiko visos suknelės.
norėdavau vesti ją
kiekvienąkart, kai pamatydavau
su suknele.

deja, visą tą laiką
ji turėjo kitą,
kuris jai kilnojo suknelę.
pavydėjau jam nuoširdžiai,
kaip kažkada pavydėjau
kiemo draugams,
kurie turėjo tėčius.

– – –

Ar tai tu kaltas, kad susižavi kitu žmogumi ir per daug visko prisigalvoji, kas vėliau tave patį skaudina, ar kaltas žmogus, kuris mėgavosi tavo dėmesiu ir paskatino tave svajoti? Šis klausimas neturi atsakymo. Aš pats nieko nekaltinu. Mes visi geri ir blogi tiek, kiek mums tam tikru metu reikia.