„Ateidavau į barą ne alaus bokalo, bet penkiolika minučių paspoksoti į barmenę“

Sunku paaiškinti draugams, kodėl su jais praleidęs tik valandą tu nori išeiti. Todėl atsiprašau visų, pats truputį gėdydamasis dėl tokio savo elgesio, paspaudžiu rankas ir sakau, kad man reikia eiti kitur.

Toks vakaras, kai iš tiesų ne tai, kad noriu eiti kitur, bet jaučiu, jog reikia eiti kitur. Tiksliai nežinau, kodėl, nes nuotaika visą dieną buvo gera, ir net kai rinkausi kokiais marškiniais rengtis ir dėjausi kaklaraištį, pasijutau kažkaip maloniai (pasipuošęs, sakytų mama), tačiau vos ten nuėjom, iškart kažkas užlūžo galvoje ir supratau, kad šį vakarą norėčiau praleisti kitaip.

Išėjęs pasukau link Eimanto, žinojau, kad ten yra Gabrielius ir kiti pažįstami žmonės. Šį penktadienį neįtikėtinai daug žmonių centre, bet taip būna kiekvieno pavasario pradžioje, vos tik labiau atšyla oras: klubinėtojai, barų lankytojai, paaugliai, marozai ir jų panos – visi išlenda į centrą pasirodyti patys ir pažiūrėti į kitus.

Einu Vokiečių gatve, tada pasuku į Mėsinių gatvę ir eidamas ja prisimenu ten anksčiau veikusio baro Transilvanija barmenę. Ji buvo vos vos aukštesnė už mane, jos plaukai dažnai atrodydavo netvarkingi, bet ji turėjo tokias geras kojas ir užpakalį, man tokių minčių kildavo… O po to ten pradėjo dirbti nauja barmenė, ji buvo tokia tvarkinga, visada besišypsanti, tamsių plaukų, švelnaus veido – galėtum žiūrėt ir žiūrėt į tokią, bet nežiūrėsi, negražu taip daryt. Bet vieną dieną įvyko baisus dalykas, nes nugirdau ką ta švelni barmenė pasakojo kažkokiam žmogui. O pasakojo ji apie labai nekokį dalyką – kad vakar girta užmigo po baru. Žinau, negalima teisti žmonių, nes kas tu toks, kad teistum, bet po tos dienos nebežiūrėjau į ją romantiškai. Ir nesvarbu, kad aš pats esu pridaręs visokių dalykų, dėl kurių dabar yra truputį nejauku (prisigėriau tiek, kad vėmiau į konteinerį, po to užmigau pogrindiniam klube ir negalėjau išeiti, kai nubudau užrakintas; kartą vėmiau pro balkoną, kartą – pro langą pas kažką svečiuose; kartą nebuvo kur gulti, tai užmigau atsigulęs ant vonios kilimėlio; o kur dar masturbacija keistomis sąlygomis paauglystės laikotarpiu), ir nesvarbu,kad aš pats dėl tų dalykų negalėčiau ramia sąžine vadinti savęs romantiku – svarbiausia, kad ji pasakodama apie savo nuopolį juokėsi. Tai ir buvo skaudžiausia.

Po to išėjau prie Pylimo gatvės, perėjau ją ir atsidūriau Šv. Stepono gatvėje. Šv. Stepono, Šv. Stepono… Gatvė su tiek daug istorijos, turinti tokį stiprų emocinį užtaisą. Kadaise čia gyveno mergina, su kuria draugavau. Kadaise vėlyvais pavasario vakarais važiuodavau pas ją, eidavau į bromą, lipdavau girgždančiais laiptais aukštyn, ir mano akys surasdavo jos akis, ir mano rankos surasdavo jos rankas, o po to – jos džinsų užtrauktuką. Kadaise toje gatvėje buvau savotiškai laimingas.

Užeinu į Šnekutį, ten nusiperku alaus išsinešimui. Šiaip gatvė tarsi ir nepasikeitusi, čia vis dar šen bei ten yra mažų parduotuvėlių, kurios, kaip ir anksčiau, taip greičiausiai ir dabar kažkiek laiko padirba, tada užsidaro, o vietoj jų atsidaro kitos parduotuvės, kurių lemtis aiški.

Pasiekęs Šopeno gatvę skambinu Eimantui, jis man nupasakoja kaip rasti jo namą ir butą. Įsuku į tamsų kiemą, viskas atrodo nauja ir nepatirta. Pats butas primena tokios lenkaitės butą, pas kurią Varšuvoje buvom su draugais apsistoję po koncerto, ir kai išeinu į balkoną parūkyti, Gintas kaip tik ir sako: čia tokie namai kaip Varšuvoj, pilna ten tokių. Ir jis teisus, dievaži.

Geriam alų ir žaidžiam stalo žaidimą, fone skamba Against Me!, o kai pajuntu, kad jau ima miegas, tai atsigeriu vandens ir nueinu miegoti.

Rytas apsiniaukęs. Atsikėlęs žiūriu pro balkono langą į tą namą kitoje kelio pusėje, galvoju o gal visgi ne kaip Varšuvoj šitie namai? Bet kur tau! Aš tik bandau save apgauti, namai tikrai kaip Varšuvoj, neverta net diskutuoti daugiau šia tema.

Važiuodamas namo autobusu stebiu šeštadieninį Vilnių. Gatvėse pilna žmonių; ties Ibrahim prekybos centru matau kaip trys vyrai bando išstumti smėlyje užstrigusį automobilį, ir kai jiems pavyksta ir automobilis pajuda atbulas, vienas iš stūmusių vyrų pargriūna ir iškart ritasi į šoną, tolyn nuo priekinių ratų – gera reakcija, galvoju. O prie Kalvarijų turgaus matau kaip du vyrai po pažastimis pasikišę neša ilgus veidrodžius, suvyniotus į gelsvą popierių. Jie eina ne per perėją, o sustoję vidury kelio dar pradeda ginčytis, ir atrodo, kad jiems visiškai nusispjaut ant kitų eismo dalyvių, jų ginčas kur kas svarbesnis nei saugumas. Autobusui pajudėjus palikau juos vis dar ginčijantis, įdomu kiek truko jų ginčas.

Išlipu prie parduotuvės, nes reikia kažko nusipirkti. Pirmiausia paimu šeštadieninį laikraštį, nes praėjusį šeštadienį irgi skaičiau laikraštį, be galo maloniai praleidau kelias valandas virtuvėje, tai pagalvojau,kad ir šiandien norėčiau tai pakartoti. Po to įsidedu pieno, grietinėlės, karštai rūkyto kumpo, o besidairydamas po lentynas netikėtai užmatau soją kubeliais.

Mergina, anuomet gyvenusi Šv. Stepono gatvėje, kartais gamindavo sojų ir daržovių troškinį. Mes pasiskirstydavome darbais – aš plaudavau daržoves, o ji pjaustydavo, nors kartais būdavo atvirkščiai. Tada ji suberdavo sojos kubelius į vandenį keptuvėje, kurį laiką tie kubeliai ten sau pabūdavo, šiek tiek išbrinkdavo, tada vandenį reikėdavo nusemti, priberti šaldytų daržovių ir tų, kurias patys supjaustėm, ir viską maišyti, kepinti, pabarstyti krapais ar petražolėmis. Pačioje pabaigoje ji dar įpildavo šiek tiek aliejaus į keptuvę, kad viskas truputėlį apkeptų, ir tada jau mes eidavome valgyti.

Man patiko tas patiekalas, todėl ir pats jį pradėjau gaminti bendrabutyje, o kartą net ir mamai pagaminau (mama neliko sužavėta). Aš jį pagardindavau pabaigoje įmušdamas žalią kiaušinį, nes jis iškepdavo tarp tų visų daržovių ir sojos kubelių ir priduodavo kažkokį gerą skonį; nors gal tik man taip atrodė. Gamindamas tą patiekalą visada galvojau apie tą merginą ir šypsodavausi. Kai mes išsiskyrėm, šitą troškinį ėmiau gaminti daug rečiau, nes jis man visada primindavo ją ir nebūdavo toks skanus kaip anksčiau. Ir šiandien, išvydęs sojų kubeliais pakelį parduotuvėje, supratau, kad nebepamenu kada gaminau visa tai, todėl būtinai reikia pabandyti tai padaryti.

Grįžęs iškart imuosi darbo. Rezultatas ne super, bet valgydamas skaičiau laikraštį, ir tai kažkiek pagardino troškinį.

O dabar net nežinau ką veikti. Greičiausiai aš: a.) naršysiu internete be jokio aiškaus tikslo; b.) žiūrėsiu serialą Fortitude; c.) skaitysiu knygą Herojai kaip ir mes; d.) susitvarkysiu kambarį.

Tavo Delnuose Mano Skeveldros

Ketvirtadienį ėjau į Kablį, ten turėjo groti pažįstamų iš Alytaus grupė ir dar viena grupė iš Baltarusijos. Senokai buvau Kably, be to norėjau ir alytiškių grupę pirmą kartą išgirsti, o dar ir ketvirtadienis – žodžiu, nebuvo priežasties sėdėti vakare namie.

Važiavau 6 troleibusu, šalia manęs sėdėjo treninguoti vyrukai. Jie vienas po kito vis išlipdavo, ir jų nuolat mažėjo. Žalio tilto stotelėje išlipo paskutinis jų, aš nusekiau jį akimis – ėjo link universalinės parduotuvės. Kol troleibusas stovėjo stotelėje, aš apžiūrėjau visus ten buvusius žmones, tačiau nieko įdomaus nepastebėjau. Dažnai būna, jog tose stotelėse, kuriose yra daugiausiai žmonių, neužmatau nieko akį traukiančio.

Troleibusui pajudėjus, prisiminiau vieną merginą, su kuria draugavau 2008 metais. Vėlyvais vakarais, miestui jau besiruošiant užmigti, sėsdavau į tuščią troleibusą ir važiuodavau nuo Saulėtekio iki Senamiesčio, išlipęs paeidavau truputį Pylimo gatve ir įsukdavau į visada kažkiek mistišką Šv. Stepono gatvelę. Po kelių minučių jau lipdavau senais senais laiptais į trečią aukštą, raktas surasdavo spyną, aš atsidurdavau merginos bute ir laukdavau, kada ji grįš iš darbo. Dažniausiai grįždavo 02h, taigi aš laukdavau jos apie dvi su puse valandos. Tą laiką išnaudodavau knygų skaitymui arba rašymui, bet man tuo metu itin nesirašė, todėl rašymas mane išvargindavo, o po to jau negalėdavau ir prie skaitymo grįžti, tai eidavau parūkyt, pasidarydavau arbatos, vėl parūkydavau.

Jai grįžus, mes pasimyluodavom, tada ji eidavo praustis, aš pripūsdavau čiužinį, ant kurio mes miegodavom, ir jai grįžus iš vonios mes atsiguldavome. Mylėdavomės, arba ne. Įdomu tai, jog draugaudamas su ja tapau priklausomas nuo sekso, jeigu taip galima sakyti. Jeigu aplinkybės taip susiklostydavo, jog nepasimylėdavom tris dienas, tai bendraudamas su kitais žmonėmis tapdavau piktesnis ir nekantresnis.

Ryte mes keldavomės, jai reikėdavo į darbą, o man į darbą reikėdavo arba ne, nes tą vasarą pastovų darbą turėjau tik vieną mėnesį, o po to imdavausi visokių nedidelių chaltūrų, jeigu šių atsirasdavo. Eidavom maudytis, gerdavom kakavą, palydėdavau ją link darbo, o tada sėsdavau į troleibusą ir grįždavau į Saulėtekį.

Tai buvo įdomūs laikai. Niekada anksčiau ar po to aš nebuvau toks atsipūtęs ir nerimtas, kaip tą vasarą. Nepaisant to, jog draugaudamas aš visada rimtai žiūriu į draugystę, būtent tą vasarą su ta mergina viskas buvo kažkaip kitaip. Mes buvom laimingi be įsipareigojimų, didelių planų, lūkesčių vienas kitam. Aš turėjau šiek tiek apdriskusius džinsinius bridžus, turėjau cigarečių, nesistengiau būti super teisingas ar super geras, ir jaučiausi gerai. Dienos ėjo lengvai, o vakarais aš numaudavau jai kelnaites ir mes dalindavomės vienas kitu; arba nueidavom į koncertą Kablyje.

Galvojau apie visa tai važiuodamas į koncertą. Išlipau Trakų stotelėje, parduotuvėje nusipirkau cigarečių pakelį ir tris alaus. Kilau Naugarduko gatve aukštyn, po to pasukau į kairę. Kiek toliau mačiau einančią iš matymo pažįstamą porelę, kurie dažnai lankosi Kablyje. Mergina buvo su dredais, vaikinas – vaikinas kaip vaikinas, nieko neįprasto. Kažkada ir aš taip eidavau su dreduota mergina ten. Kažkada ir aš buvau jaunesnis.

Kadangi koncertas nežadėjo prasidėti laiku, tai teko daug laiko pabendrauti su kitais žmonėmis. Mano metų žmonių nebuvo daug susirinkę, visąlaik jaučiausi apsuptas daug jaunesnių žmonių. Vasarą į koncertus renkasi mažiau žmonių, todėl tikimybė sutikti pažįstamų savo amžiaus žmonių mažėja. Rūkiau, bendravau su tais jaunais žmonėmis ir negalėjau atsikratyti minties, jog aš pasenau. Galima būtų sakyti, kad nepasenau, o subrendau, tačiau man būtent ėmė rodytis, kad pasenau. Turiu pastovų darbą, esu baigęs universitetą, ir man vis rečiau atrodo, jog egzistuoja kažkokia pozityvi ateitis. Anksčiau, studentaujant, pinigų visada buvo kur kas mažiau, tačiau ateitis atrodė kur kas pozityvesnė, o svarbiausia – jog aš išvis tikėjau ateitimi.

Alytiškių grupė sugrojo geriau, nei tikėjausi, baltarusių grupė grojo neblogai. Po koncerto nutarėm eiti dar išgerti alaus į Pogo barą. Kol visų laukiau, vieno jaunuolio paprašiau dviračio pasivažinėti. Buvo taip gera minti, tai aš atsiklausiau, ar galiu su dviračiu iki baro važiuoti. Man buvo leista, ir aš pasileidau link Naugarduko gatvės, tada dideliu greičiu leidausi žemyn link Pylimo gatvės, lėkiau ir šypsojausi, vairas drebėjo, teko staigiai spausti stabdžius. Tada kur kas lėčiau važiavau tamsiomis duobėtomis senamiesčio gatvelėmis, pervažiavęs Trakų gatvę pasukau link Pogo ir myniau toliau, ir po ilgo laiko aš pasijutau jaunas.

Sustojęs prie baro radau manęs laukiantį kambarioką, paėmėm alaus, laimėjom prieš kažką stalo futbolą, po to toliau ramiai gėrėm ir šnekučiavomės lauke, o kai nusprendėm važiuoti namo, tai aš dar vienai merginai nevykusiai pasakiau komplimentą ir tai sugadino keistą vakarą, pilną sentimentalios praeities ir blankios dabarties. Trūko tik senų nubrizgusių bridžų ir mano ilgų plaukų, būtų buvę beveik 2008-ieji.

Nežinau, viskas lyg ir gerai, bet kažkas ne taip.

Šv. Stepono Burtai

Praeitas penktadienis pasitaikė vėl labai geras, labai panašus į užpraeitą.

Vakare su kambarioku ir buvusiu kambarioku išvažiavom į centrą išgert alaus. Nuėjom ant Barbakano, o ten tiek daug žmonių buvo, ir toks malonus šurmulys – iškart jauku ir gera pasidarė. Kadangi visi suoliukai buvo užimti, tai prisėdom ant kalno. Visai šalia mūsų sėdėjo didelė kompanija ir kažkas iš jų grojo gitara, ir dainavo, ir aš padėkojau Dievui už malonią aplinką.

Bet svarbiausia buvo vėliau, svarbiausia dar tik laukė. Buvo tikimybė, kad mes susitiksim su merginom iš praeito penktadienio – mano buvusia grupioke iš suomių kalbos ir jos drauge, kuri man taip įstrigo, su kuria tiek daug įdomiai prikalbėta buvo.

Vos baigėm gerti alų, kambariokas susisiekė su tom merginom ir sutarė, kad mes pas jas ateinam. Nuėjom į Vasaros terasą, buvo daug žmonių, žvalgiausi nekantriai ir labai greit pamačiau tą merginą iš šono. Ji sėdėjo su buvusia grupioke ir dar kažkuo. Pasirodo trečias žmogus buvo mano buvusios grupiokės mama ;) Ji gėrė vyną, o mes alų, ir mes visi kalbėjom kažką. Aš sėdėjau prie man patikusios merginos, bet nerimavau, ar jai ta buvusi grupiokė pasakė, kad ji man patinka, ar nepasakė, nes dar prieš išeinant iš namų kambariokas kalbėjo su ja ir leptelėjo “Povilas klausia, ar G. bus, nes ji jam patinka“. Jeigu ji ir žinojo, tai neišsidavė niekaip, ir bendravom paprastai.

Po to buvęs kambariokas išvažiavo namo, o mes nuėjom į Gorky barą, kuris man nekelia jokių simpatijų. Ilgai laukiau savo alaus, po to iškart išėjom į lauką, atsisėdom visi Pilies gatvėj. Viskas užsitęsė iki 04 ryto, ir, kaip ir praeitą penktadienį, mes su kambarioku lydėjom tą merginą namo. Eidami vėl pradėjom kalbėti rusiškai ir nusprendėm vėl užeiti į Hesburgerį; o po to užsukom į tą patį vijokliais apaugusį bromą, o po to, jau Šv. Stepono gatvėj, pasukom į tą patį siaurą bromą, perėjom jį visi kartu šnabdždėdamiesi, užlipom laiptais ir nuėjom į vaikų žaidimų aikštelę. Su ja pradėjom suptis, o kambariokas atsigulė ant čiuožyklos ir užmigo (jis užmiega bet kaip ir bet kur).

Pamažu švito, kalbėjom su ja apie visokius dalykus. Aš padariau klaidą papasakojęs kai ką, dėl ko ji po to klausė, koks mano blogo adresas, bet galų gale aš taip ir nepasakiau, nes. Perskaitys, pagalvos, kad įsimylėjau (o aš tik susižavėjau) ir jausis prie manęs nejaukiai po to – to niekam nereikia. Anksčiau visada visur iškišdavau savo blogą, lyg jis tikrai būtų vertas dėmesio; dabar atsikračiau noro ką nors sužavėti savo rašymu.

Po kiek laiko nusprendėm skirstytis, palydėjom ją per kiemą iki durų, ir jau tada aš jaudinausi ir nerimavau, nes nusprendžiau paprašyti jos telefono numerio, ir va tada viskas pasidarė kažkaip ne taip, kaip reikėjo, nes nors ji ir davė man savo numerį, bet aš jaučiausi išsidavęs per stipriai.

Dabar turiu jos numerį – ir ką? – ir nežinau, ką su juo daryti. Kaip niekad jaučiuosi neturintis jai ką parašyti, nors būdamas su ja aš noriu kalbėti ir klausytis jos visą amžinybę.

Ketvirtadienį su kambarioku eisim pas mano buvusią grupiokę, ir ta mergina ten bus. Įdomu, ar mes vis dar bendrausim laisvai? Jeigu bus gražiai apsirengus, tada man bus sunkiau; o pats irgi turiu sugalvoti, kuo apsirengsiu, nes ji jau mane matė su dviem (mano nuomone) gražiausiais marškiniais, tai negaliu vėl rodytis su tais pačiais ;)

I want to be much than more, while I watch you (© Deftones)

Tyliai Tyliai

(daina fonui)

Vakare su kambarioku sutariam eiti į vakarėlį pas jo pažįstamas – mano buvusią grupiokę iš suomių kalbos ir jos bendradarbę. Nuvykstam į Šv. Stepono gatvę, namas toks baisus baisus, ir laiptinės baisios, atrodo, kad kiekvienam aukšte gali išlįsti

Bet nesvarbu ta pradžia. Svarbiausia buvo vėliau.

Sakau jai leisk, parodysiu kaip ji paėmė mano ranką, ir aš savo kaire ranka švelniai suimu jos riešą, ištiesiu savo dešinės rankos delną, tada ištiesiu jos rankos pirštus ir paliečiu jais savo delną. Sakau jai aš prabudau, o ji man va taip va pirštais braukė per delną, ir žiūriu į ją, jau paleidęs jos ranką. O ji švelniai vedžioja pirštais man po delną ir sako kaip malonu, sakau labai.

Kalbam su ja ilgai, jos pasigenda draugės. Po to ji kažką sutinka ir kalba, ir kalba, aš sėdžiu ant palangės ir man norisi, jog ji nekalbėtų su ta mergina, šią naktį man norisi kalbėti tik su ja, mano skonio mergina, vilkinčia juodą suknelę su baltais obuoliukais. Tai visada būna susiję su smulkmenomis: gražios suknelės, švelnūs pirštai, širdutės formos lūpos, koks nors laiku ir vietoj pasakytas žodis arba keistas žvilgsnis – aš nesusivaldau, visada lengvai pasiduodu tokių dalykų įtakai, ir aš

Žaviuosi. Vis iš naujo ir iš naujo. Pasauly galima tiek daug kuo žavėtis. Vėliau ji sako anksčiau sakydavau, kad žmonės nelabai gražūs, o dabar važiuoju autobusu ir matau vien tik gražius žmones, žvalgausi pro langą kaip išprotėjus; mes daug kalbam apie žmones ir jų santykius, aš pasakoju ilgą nelaimingą-nelaimingą istoriją: ji iš pradžių juokiasi ir bando įtikinti mane, jog aš elgiausi tipiškai vyriškai, tačiau vėliau pakeičia savo nuomonę. Bet kas iš to? Mane užkalbina kambariokas, ji nueina su kažkuo, ir aš pamažu užsinoriu miego, sėdėdamas ant žemos palangės prie baro.

Galų gale visi pradeda skirstytis namo, mes su kambarioku einam ir lydim ją, nes palikom automobilį prie jos namo. Eidami juokaujam ir juokaujam, ji visada supranta mano ir kambarioko bajerius, ir tai yra daugiau nei gerai. Beeidami sutariam kalbėtis tik rusiškai, o nė vienas labai gerai nekalbam. Rusiškai veblendami užeinam į Hesburgerį, nes ji nori valgyti, o aš irgi, atseit; o kiek Vokiečių gatvėj žmonių gilią naktį!

Išėję einam ir pastebim, kad jau švinta, tuoj bus 05 valanda ryto. Ji sako neikim šiandien miegoti, einam pasitikti saulėtekio ant Barbakano; o kaip aš norėčiau su tavim pasitikt saulėtekius, bet mums rytoj anksti keltis, negalim eit. Rūdiškių gatvėj man parūpsta užsukti į vieną kiemą, ji nuseka man iš paskos. Stovim ir žiūrim į gražų didelį senamiesčio kiemą, apaugusį milžiniškais vijokliais; po to leidžiamės giliau į kiemą, kol prieinam aklavietę. Vijokliai, aukštos sienos ir ji – tokia mažytė mažytė. Man norisi, kad ši naktis nesibaigtų.

Išėję iš kiemo patenkam į Šv. Stepono gatvę, einu ir pasakoju, kad čia daug gražių bromų yra, ir mes pasukam į vieną iš jų. Bet jis visai neatrodo gražus, toks apžėlęs, siauras, prigrūstas nudėvėtų baldų. Einam juo trise tyliai, prieinam senus senus laiptus. Kažkur pro langą girdisi moters balsas, bet neįmanoma išgirsti, ką ji sako. Tyliai tyliai lipam laiptais, o laiptai girgžda, bet užlipus atsiveria gražus vaizdas – vaikų žaidimų aikštelė ir aikštelė šunims vedžioti/treniruoti. Ji ir aš supamės supynėmis, po to aš užleidžiu vietą kambariokui. Dar kiek pakalbėję palydim ją iki jos namo, atsisveikinam be rankų, be apsikabinimų. Ir viskas – važiuojam namo, o kambariokas sako jūs taip gražiai atrodėt dviese, kodėl nepaprašei jos telefono numerio? Sakau žinai, kad numerių neprašau, jis sako žinau, aš irgi.

Atsigulęs į lovą pagalvoju, kad buvo nuostabus vakaras. Po ilgo laiko atsirado mergina, su kuria buvo taip įdomu bendraut ir gražiai (švelniai?) flirtuot.