Max Frisch „Montaukas”

Max Frisch
„Montaukas”
Puslapiai: 168
Išleido: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2011 m.
Tiražas: 1500 egz.
Apipavidalinimas: Romas Orantas

„Prisimenu moterį, kuri visus dešimt pirštų kruvinai nusidraskė į tinkuotą tualeto sieną, man prisipažinus apie sulaužytą ištikimybę. Kraują ant tinko pamačiau vakare, žaizdotus jos pirštus – tik kitą rytą. Dar prisimenu moterį, kuri pakyla iš lovos skambinti sutuoktiniui į darbą. Skambinu iš būdelės, sako ji. Aš stengiuosi negirdėti, o po geros valandos trise valgome…“ (p. 99)

Su Max Frisch kūryba man jau yra tekę susipažinti – skaičiau romaną „Homo faber“ ir mačiau pagal jo pjesę pastatytą spektaklį „Damos vizitas“. Nors romanas „Homo faber“ knygos skaitymo metu didelio įspūdžio nepaliko, praėjus kuriam laikui prisimenu jį kaip savitai įdomų romaną; o štai per „Damos vizito“ spektaklį kaip ir pagrindinis veikėjas pasijutau toks dėl visko kaltas, jog norėjosi žliumbti arba skradžiai žemę prasmegti.

Apysakoje „Montaukas“ Max Frisch tikslas – aprašyti savaitgalį tokį, koks jis ir buvo, nieko neprikuriant ir nesistengiant visko pagražinti. Savaitgalio ašis – kelionė į Montauką su daug jaunesne mergina Lina. Veikėjai vaikštinėja, kalbasi, o didžiausią apysakos dalį užima pagrindinio veikėjo aplinkos, žmonių stebėjimas bei grįžimai mintimis į praeitį, praeities dalykų įpinimas į pasakojimą, kuris tarsi yra susikoncentravęs į vieną savaitgalį; vėliau rašytojas išvis atsisako tikslo pasakoti apie vieną savaitgalį, nes jo kelionės po savo gyvenimo prisiminimus taip dažnai vedžioja į tai, kas vyko prieš ir po aprašomo savaitgalio, jog tas savaitgalis nebetenka aktualumo.

Apysaką skaityti nėra lengva – perskaitydavau daugiausiai 20 puslapių ir dėdavau knygą į šalį. Bet nepaisant to, knyga teikė malonumą. Jei skaitant Max Frisch romaną „Homo faber“ jaučiau kažkokį nepasitenkinimą neįprastu autoriaus stiliumi, tai dabar jo pasakojimo stilių įsimylėjau, ir „Montauką“ laikau vienu įsimintinesnių kūrinių, kuriuos skaičiau pastaruoju metu. Įdomu tai, kad Max Frisch savo kalba sukuria nei itin niūrų, nei itin skaudų, bet kažkokį tarsi nerimo šešėlyje skendintį pasaulį, kuriame nėra nei džiaugsmo, nei tikros kančios. Net jo jausmai jaunesnei moteriai Linai aprašomi subtiliai – iš esmės net sunku save įtikinti, jog ji jam patinka.

„IT IS POINTLESS

sako Lina, kai jis vis dėlto ją pabučiuoja. Sėsdamasi ant sofos ji nusispyrė batus ir be šitų kamštinių koturnų ji, žinoma, žemesnė, nedaug, truputį žemesnė. Tai jį nustebino. Lina atsakė į bučinį, bet jo rankas nuo klubų atitraukė, be skubos, tik su švelniu tikrumu; jos atsakymas nėra gėdinantis, nes ji pavadino jį vardu; nėra nemalonus, tik aiškus. Paskui ji atneša albumą. Jis nemėgsta nuotraukų, bet turi elgtis, kaip pridera svečiui. Koledžo studentės vestuvių Floridoje nuotraukos: Lina baltais drabužiais, ne tokia liekna, kaip dabar, rankoje didelis gėlių pėdas, vestuvininkų būrelis po palmėmis. I GOT MARRIED AS A VIRGIN, – sako ji, – THAT SHOULD NOT BE ALLOWED.“ (p. 57)

„Montauke“ gausu užuominų apie baimę pasenti, prarasti blaivų protą, neišvengiamai artėjančią mirtį: atmintyje iškyla Romain Gary prieš gyvenimo pabaigą parašyti kūriniai – tiesa, ten senstantys prancūzų vyrai bijojo ne mirties, bet kad nebegalės patenkinti moterų.

Jei reiktų kaip nors reziumuoti patirtį skaitant „Montauką“, nuoširdžiai turėčiau pasakyti, kad niekam šios knygos nerekomenduočiau skaityti. Bet jei tau patinka minčių srautai, veiksmo nebuvimas, klaidžiojimai praeityje, slogi asmenybės krizės nuotaika – tada pirmyn.

„MY LIFE AS A MAN:

kai atsitiktinai, pavyzdžiui, kokios nors koncertų salės fojė pamatau savo vaikų motiną, jos veidą, drovų, jau nuo seno paženklintą širdgėlos bruoželiu, gerą veidą, vyresniame amžiuje netgi atviresnį, bet visuomet sutrikusios nekaltybės veidą, aš suglumstu. Žvelgiu į ją su didžia pagarba ir stebiuosi, kad esu trijų jos vaikų tėvas.“ (p. 86)