…And What Hurts The Most Is That I Can’t Do Or Say A Damn Thing About It

Naktį nubundu tai 03, tai 04 val., vartausi, ima graudulys, kankinuosi suprasdamas, kad negaliu nieko pakeisti, o tai ir yra skaudžiausia ir labiausiai neteisinga – kad negali nieko padaryti. Tada sukalbu visas katalikiškas maldas, kurių išmokė dar prosenelė, ir bandau save įtikinti, kad turiu nurimti, turiu negalvoti apie tai, man reikia išsimiegoti.

Užmigti pavyksta, skirtumas tik ar po valandos, ar daugiau. Nepaisant to rytais dabar keliuosi anksčiau, darbe būnu nuo 08 val. Bandau perkrimsti Linux’us – darau tai, ko visiškai neišmanau. Per paskutines tris savaites problemos neišsprendžiau, tačiau šį tą supratau apie tai, kaip veikia garsas Linux’uose, bet svarbiausia – kad visos tos pastangos leidžia bent kažkiek užsimiršti. O užsimirštu tiek, kad jau nepamenu kada paskutinį kartą valgiau pietus. Po darbo centre grįžtu trumpam namo arba važiuoju tiesiai į Saulėtekį, ten pabūnu su vakarinėmis laidomis ir grįžtu namo.

Dar prieš kurį laiką vakarais prieš miegą skaičiau Raganių, bet dabar įsijungiu Gelbėtojų seriją, pažiūriu ir einu miegoti. Kai šį savaitgalį pasakiau draugams, kad žiūriu Gelbėtojus, jie pagalvojo, kad juokauju, bet anoks čia juokas – žiūriu jį, nes jis suteikia viltį, kad žmonės gali būti teisingi. (Apie Gelbėtojus daugiau parašysiu vėliau.)

Tada naktį nubundu tai 03, tai 04 val., ir kankynė vėl kartojasi.

Blogiausia, kai patenku tarp žmonių – jie mato, kad aš pavargęs, be nuotaikos. Ir tada jie klausia kaip aš gyvenu, kodėl aš pavargęs, kas ne taip. Ką aš jiems galiu pasakyti? Tiksliau – kaip aš jiems galiu tai pasakyti? Galiu ilgiausiai pasakoti savo tragikomiškas istorijas arba kaip aš mylėjau ir nebuvau mylimas (arba atvirkščiai), tačiau pasakyti, jog jaudinuosi dėl mamos sveikatos, neturiu drąsos. Pastaruoju metu rašiau laiškus ranka (todėl čia rašiau tik sapnus), bet dabar jau ir jų nerašau – esu užsikirtęs, matau tik šitą įtampą, nerimą ir nieko daugiau; ir viso to aš nenoriu niekam perduoti, o šis įrašas yra desperatiškas bandymas išrašyti viską tikintis, kad nuo to galbūt bus lengviau.

Kitokia Knygų Mugė

Ši knygų mugė turėjo būti pati nuostabiausia, nes buvo anonsuota, kad joje šalia visų kitų man nelabai įdomių svečių iš užsienio apsilankys ir mano numylėtinis lenkas Jerzy Pilch. Nekantriai laukiau, o vieną vakarą atsigulęs į lovą štai ką sugalvojau – išversiu vieną savo apsakymą į lenkų kalbą ir įteiksiu jam per susitikimą knygų mugėj.

Per kelias dienas radau merginą, kuri pažadėjo išversti, ir aš labai apsidžiaugiau. Tačiau dar po kelių dienų buvo labai bloga diena visomis prasmėmis, ir galiausiai, kai jau galvojau, kad nieko blogiau nutikti nebegali, pamačiau, jog mugės rengėjai jau paskelbė mugės programą. Skaičiau ją iš lėto, atidžiai, ir kai priėjau šeštadienio programos vidurį, mane apniko nerimas – Jerzy Pilch knygos pristatymo vis dar nemačiau. Juk gali būti, kad kažkas atsitiko ir jis visgi nepasirodys?

Taip ir buvo – nežinau kodėl, bet Jerzy Pilch programoje nebuvo įrašytas. Diena tapo apverktina. Nusivylimo apakintas nutariau visai neiti į mugę, tačiau vėliau pakeičiau nuomonę ir ruošiausi eiti – penktadienį planavau mugėje nueiti į poetų skaitymus ir į mono spektaklį Bukowskio kūrybos tema. Bet, pasirodo, visos nelaimės, susijusios su šių metų knygų muge, dar buvo nepraėję.

Mano peršalimas, laiku ir tinkamai nepagydytas, perėjo į sinusitą, ir kai penktadienį sužinojau tai, iškart pradėjau galvoti apie tai, kam galėčiau atiduoti savo turėtą pakvietimą į knygų mugę. Situacija išties nekokia: jau nuo ketvirtadienio tiek delfi, tiek kiti naujienų portalai mirgėjo pranešimais apie knygų mugės atidarymą, draugai ir pažįstami feisbuke rašinėjo ir dėjo nuotraukas iš mugės, o aš, va, negalėsiu į ją nueiti dėl ligos.

Išėjęs iš savo klinikos ėjau link vaistinės ir priėjau tokią padėvėtų knygų parduotuvę (Antakalnis, šalia Petro Vileišio stotelės/Nėries „Iki“ parduotuvės). Užsukau į vidų. Prieš tai nuolatos buvusio pardavėjo nesimatė, vietoj jo buvo kažkokia moteris, kuri kalbėjo su kažkokiu savo pažįstamu vyriškiu. Aš apžiūrinėjau lietuvių autorių knygų lentynas, bet nebuvo jokios Kunčino knygos (niekada ten nesu radęs Kunčino), nebuvo nieko, kas būtų užkabinęs, taigi nuėjau prie fantastikos skyriaus. Ir tada, pamatęs vieną knygą, labai apsidžiaugiau – prieš mane stovėjo kažkada labai ankstyvoje paauglystėje skaityta fantastinė knyga net nežinau apie ką, bet ten buvo tokie lyriniai nukrypimai apie Leviataną. Būtent tie nukrypimai apie Leviataną man labiausiai ir įstrigo toje knygoje. Paėmiau ją į rankas, pavarčiau – viršelis matytas, pavadinimas irgi girdėtas („Tamsiosios jėgos Mūnšajuose“). Tada pakėliau galvą ir pamačiau, jog yra ir antra knygos dais. Paėmiau ir ją į rankas. Viršelis buvo matytas, tačiau negalėjau prisiminti, ar kažkada skaičiau ją. Pralinksmėjęs paėmiau ir dar kitą fantastinę knygą, nuėjau prie moters ir susimokėjau. Ji vis kažką nužemintu balsu pasakojo tam vyriškiui: apie paskolą, apie dukrą, sakė nesijaudink, gyvenu gerai, išties viskas nėra taip jau blogai. Padėkojau jai ir atsisveikinau. Tada nuėjau į vaistinę, išleidau maždaug tiek pinigų, kiek buvau numatęs išleisti knygų mugėje knygoms, ir grįžau namo.

Dabar sekmadienis, skaitau sau apie druidus, levyrus (kitoks elfų pavadinimas) ir kaip kažkokiose tamsiose gelmėse bunda Leviatanas ;) Visai gerai kartais netikėtai surasti alternatyvą, o ir už tris knygas sumokėjau viso labo 14 litų.

Juoda

Vakar Kasia parašė, kad ką tik grįžo iš gydytojo ir kad there’s a possibility that I have cancer.

Perskaitęs pasijutau taip, lyg staiga būčiau dideliu greičiu pradėjęs kristi žemyn į bedugnę. Po kelių minučių paskambinau buvusiai kaimynei-grupiokei, norėjau paklausti, ką man tokiu atveju reiktų parašyti, nes nesu susidūręs su tokiais dalykais anksčiau. Ji davė patarimų, aš išklausiau. Trumpą akimirką jaučiausi žinantis, ką parašyti, kaip paguosti, bet vos parašiau “I’m really sorry to hear that“, viskas tapo beprasmiška.

Šiaip ne taip parašiau paguodžiančią, bet optimistinę žinutę ir išsiunčiau ją. Eidamas namo gavau žinutę iš skvo, siūlė susitikt pakalbėt/alaus. Pagalvojau, kad bus gera mintis prablaškyti savo ilgesį/nerimą dėl Kasios sveikatos, tai sutikau susitikt. Kalbėdamas šypsojausi, nenorėjau pasakoti visko visko, kas dienos metu dėjosi mano galvoje, kas taip spaudė man krūtinę.

Kai ji išėjo, nuėjau miegoti. Prieš užmigdamas pasimeldžiau, paprašiau dievo saugot Kasią.

Šįryt prabudau vėl be nuotaikos. Važiuodamas į darbą nusipirkau Šiaurės Atėnus. Skaičiau sėdėdamas stotelėje, skaičiau važiuodamas. Per pietų pertrauką nusipirkau Julio Cortazar knygą “Žaidimas baigtas“. Tiek nupirktas laikraštis, tiek knyga reiškia, jog man visiškai šūdinai ir kad tuoj reiks dar daugiau knygų pirkt – ne tam, kad jas skaityčiau, o kad atitolinčiau niūrumą. (Iš tiesų aš nežinau ar kada nors knygų pirkimas tikrai atitolino liūdesį, bet kol kas tai yra vienintelis dalykas, kurį noriu daryti, kai man būna blogi periodai.)