Posts Tagged ‘tas beprasmiškas karštis’

Liepos 26, +34°C

2016/08/05

Antradienį vyko skaitymai Kaune.

Labai norėjau nuvykti anksčiau, kad galėčiau pasivaikščioti su Renata, tačiau darbe viskas susiklostė visai ne taip, kaip planavau. Maža to, pavėlavau į traukinį, o autobusu trenktis į Kauną visai nesinorėjo.

Laiką, likusį iki kito traukinio, leidžiu stoties „Čili picerijoje“. Tai yra nemaloni vieta, tačiau būtent dėl to ją ir renkuosi – vieta su savo nuotaika, istorija. Sėdėdamas čia prisimenu, kad pirmą kartą čia atsidūriau 2007 metais: buvo pavasaris, atvažiavo Tadas iš Alytaus, prieš koncertą jis norėjo pavalgyti, pasiūlė užsukti čia, tai ir užsukom; pamenu net kokią picą tą kartą valgė.

Sriuba yra ok, pica neskani. Iš tiesų picos visai nenorėjau, galvojau apie salotas – kaip čia taip išėjo tada, kad užsisakiau picą?

Išgeriu vieną alaus, galvodamas apie tai kaipgi teks skaityti kūrybą būnant visiškai blaiviu. Niekad nesu to daręs blaivus.

Traukinio vagone verkia ir klykauja maži vaikai. Noriu pasiklausyti muzikos, kad negirdėčiau triukšmo, tačiau apsižiūriu, kad ausines palikau namie arba darbe. Tiek to, galvoju; toliau skaitau National Geography žurnalą.

Traukinių stotyje mane pasitinka Paulius su Kotryna ir jų sūnus. Termometras vis dar nežada nieko gera – rodo +34 laipsnius lauke.

Stotyje įsikūrusioje nedidelėje parduotuvėje perkam vandens. Nesuprantu, kodėl ten dirba du žmonės – vienas padeda tau paimti prekę, kitas įmuša ją į kasą, vienas paima tavo pinigus, kitas paduoda grąžą ir čekį. Kita vertus, jie labai malonūs – apsipirkęs palinkiu jiems geros dienos.

Kauno menininkų namai – jauki erdvė. Džiaugiuosi, kad skaitymai vyks viduje, o ne lauke. Mus pasitinka vietos vadovė/darbuotojai – visi pagyvenę, tikrai per 40 metų. Nemoku su tokiais žmonėmis bendrauti, man visada atrodo, kad esu vaikas prieš pagyvenusius žmones, kad ir kiek man metų bebūtų: mes neturime bendrų patirčių, jie visko daugiau matę už mane, mūsų iliuzijos apie pasaulį skiriasi.

Pirmąkart pagalvoju, kad noriu, jog greičiau viskas baigtųsi ir aš galėčiau iš čia išvažiuoti.

Tampa nejauku, kai pamatau, kad pirmieji žiūrovai/klausytojai yra irgi pagyvenusios moterys; kai kurios atsineša gėlių. Bet vėliau, pamažu renkantis žmonėms, atsiranda ir jaunesnių žmonių. Dar lengviau pasidaro, kai pamatau ateinančią Mariją ir Renatą, vėliau prisijungia klasiokė su vyru ir draugė iš Alytaus kompanijos.

Prieš skaitymus dar spėju susipažinti su rašytoja Sandra Bernotaite.

Sėdėdamas šalia Renatos klausau kaip groja grupė Islandijos plento moterys ir savo kūrybą skaito Paulius. Tada ateina eilė man, užlipu. Dreba rankos, kojos, balsas – iš esmės tas pats būna, kai esu išgėręs porą alaus, reiškia skaityti blaivia galva ar išgėrus nėra skirtumo.

Sakau tą neva linksmą įžangą. Pradedu skaityti. Galvoju, kad baigęs iškart parašysiu Rūtai, gal ji yra nesuplanavusi vakaro, gal ji norės ir galės susitikti, kai grįšiu. Burna džiūsta, palikau savo vandenį kažkur prie laiptų – man nesmagu dabar eiti jo pasiimti. Girdžiu, kad pagyvenęs garsistas juokiasi iš eilėraščio apie pirmąją merginą, tai suteikia pasitikėjimo. Įpusėju, pats pradedu girdėti save – man atrodo, kad mano balsas labai ramus. Nepaisant to, norisi greičiau viską baigti, norisi ramiai parūkyti. Delnai visiškai suprakaitavę. Nežinau, kur dėti rankas. Neiškenčiu, po dar kelių eilėraščių atsitraukiu, einu pasiimti butelio su vandeniu, godžiai atsigeriu, atsiprašau visų. Tada varau toliau; „Auksaburnį“ praleidžiu – šito teksto svoris vis dar auga, šiandien visai nesinori jo skaityti, nesinori apie jį galvoti, man tik norisi grįžti į Vilnių.

Baigiu, padėkoju susirinkusiems, nulipu nuo scenos, dabar eilė grupei ir Pauliaus baigiamajam. Jaučiu, kad esu visas šlapias, norisi kažkur nusiplauti rankas. Po kurio laiko išeinu į lauką, rūkau, ateina S.B., kalbamės vėl, aš tik noriu ramybės, galvoju, man norisi greičiau išvažiuoti, nors turiu pripažinti, kad skaitymai man patiko; mane pagauna klasiokė su vyru ir draugė su Marija, kalbamės, tada matau Renatą, atsiprašau draugių, Renata apkabina, klausiu ar ji bent juokėsi kartą, sakė juokėsi, sakau tada gerai, ji padovanoja man juodą šokoladą, jau dingę visos mintys apie pasivaikščiojimą su Renata, man tik norisi grįžti į Vilnių.

Atsisveikinu su Pauliumi ir vietos žmonėmis, padėkojam už priėmimą, kodėl jie mus trukdo, kodėl tiek daug kalbina, siūlo kartu rašyti projektus rudenį, man trūks plyš reikia greičiau į Vilnių; pagaliau paleido, padėkoju Pauliui už viską, pasakau, kad, deja, negaliu vykti pas juos valgyti šašlykų ir nepersigalvojau dėl nakvynės; aš jau klasiokės automobilyje, mane jie veža iki autobusų stoties, įvyksta bandymas per 7 minutes papasakoti apie savo gyvenimą nuo tada, kai nesimatėm – lengviausia kalbėti apie romaną; aš jau gatvėj, visur tas tvankus oras, nusiperku bilietą į autobusą, iki išvykimo liko 15 minučių, stovėdamas ir rūkydamas galvoju, kad jau ilgą laiką nebuvau tualete, bet kažkaip ir nenoriu, stovėdamas ir rūkydamas galvoju, kad Kaunas kaip simbolis mano gyvenime primena tik ašaras ir širdgėlą, nieko daugiau, man taip norisi greičiau grįžti į Vilnių.

Autobuse įsitaisau, skaitau kažkokį Kauno kultūros nemokamą leidinį, jo dizainas visai įdomus, bet tik tiek; sutariam su Rūta kada ir kur susitiksim; kelionei įpusėjus neturiu nei kaip klausytis muzikos, nei ko skaityti; norėčiau pakišti galvą po šalta vandens srove, norėčiau visas nusiprausti, po to ramiai parūkyti; aš per daug rūkau, galvoju.

Pagaliau išlipu Vilniuje. Stotyje užsuku į tualetą, jo valytojas įtartinai stebi kaip tvarkausi prieš veidrodį; sėdu į taksi nuo stoties žiedo – aš jau vietoje, net keliomis minutėmis anksčiau, nei planavau. Rūta nusileidžia, labas / labas, apsikabinam ir einam į barą, pasakoju kaip sekėsi Kaune.

Dabar aš ramus.

Virš mūsų galvų skleidžiasi vakaras.

***

Kitą dieną galvoju – Kaune buvo visai gerai.

Birželis (3)

2016/07/05

Prieš miegą dabar visada atsigulu ant lovos ir skaitau Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščio fragmentus – labai ramina ir migdo. Kai šį pirmadienį atsiguliau skaityti, greitai išgirdau sprogimus lauke. Pagalvojau, kad kažkur fejerverkus šaudo. Skaičiau toliau, o sprogimai nesiliovė. Atrodė, kad tikrai per ilgai jau jie sproginėja. Tada sutelkiau dėmesį į tuos sprogimų garsus ir man pasirodė, jog šitie garsai kažkokie kitokie. Ir dar – šiandien pirmadienis, argi kas nors švenčia ką nors net su fejerverkais pirmadieniais?

Atsikėlęs patikrinau Delfi ir 15min naujienų portalus – apie Lietuvoje prasidėjusį karą ar kitą nelaimę niekas nerašė. Tada pagalvojau kažin laiko turėtų praeiti, kol budintys žurnalistai praneštų apie tai?

Tikiuosi, šito neteks sužinoti.

***

Kai temperatūra siekė +30, miegojau užsiklojęs antklode – kažkokiu būdu man taip buvo gerai. Bet vėliau, kai šiek tiek atvėso, staiga man tapo per karšta po antklode, nepakeliama. Dabar miegu po antklodės užvalkalu – kasryt nubundu malonioje vėsoje.

***

Pasiilgau vesti radijo laidą, kalbėtis su žmonėmis, paspausti mygtuką ir žinoti, kad paslaptingi 10 žmonių klausosi. Nors kartais net ir tų 10 nebūdavo; tiesa, kartą buvo per 30, bet tada svečias buvo labai svarus. Kaip dabar pamenu – vos pasibaigus laidai nebeprisiminiau ką su juo kalbėjome. Tai dėl to jaudulio, kuris atsiranda prieš kalbinant žmogų, kuris vienu ar kitu metu gyvenime tau buvo kažkoks autoritetas.

Galvoju: jei turėčiau galimybę kalbėtis su žmogumi iš muzikos srities, ką aš norėčiau pakalbinti labiausiai? Chino Moreno iš Deftones? Bet jis toks pyzdukas, kad jau seniai kalba neįdomiai, o apie įdomiausią grupės laikotarpį išvis nekalba. Ką tada, jei ne jį? Mattą Berningerį iš The National? Klausinėčiau daugiausiai apie dainų tekstų rašymą. Kas dar? Nick‘as Cave‘as save pats pakalbino – pastatė filmą apie save 20,000 Days on Earth. Marilyn Manson kalbinti aš per kvailas.

Father John Misty – būtent.

***

Sapnavau kad susitikinėju su Darja pasimatymus jai skiriu apleistuose pastatuose kad niekas mūsų nematytų miestas post-apokaliptinis viskas apsemta vandens žinau kad ji lesbietė ir turi merginą bet man vis vien po to matau kad mes jau gyvenam kartu ji augina gėles mes turim šunį mūsų namai pilni šviesos.

***

Matt Berninger (The National): „<…> it’s like falling in love with someone, it doesn’t matter if the other person is falling in love with you, at least for a while, it’s your joy.

Ir dar: „People love music because they want to see other human creatures overcoming anxiety and somehow shedding all the insecurities of the day-to-day, the constant small indignities of life.

Visas interviu.

***

Prieš metus susipažinau su R. iš Kauno. Mūsų pažintis iki šiol veikia mane.

***

Kai šalia išgirstu kalbant apie narkotikus, mane apima nepaaiškinamas susierzinimas. Kai išgirstu pasakojant kreizi istorijas, nutikusias pavartojus narkotikų, tada jau apima ir noras užčiaupti tų žmonių burnas. Nieko nėra baisiau už 8 bičus, vienas per kitą besidalijančius savo narkokelionių įspūdžiais.

Bet tada klausiu savęs – ar mane tikrai erzina pats faktas, kad šitie žmonės vartoja narkotikus, ar tų žmonių lengvabūdiškumas?

Kituose nemėgstam tų bruožų, kuriuos patys turim, ar ne? Vadinasi, mane erzina jų lengvabūdiškumas. Buvimas prie tokių žmonių yra kritiškas žvilgsnis į save, nors aš su narkotikais ir neturiu nieko bendra.

***

Liutauras Degėsys teisingai rašo: „<…> galima pasiklausti, kol dar ne vėlu: kai žiūri į save – ką tu nori ten pamatyti. Pamatyti – ar parodyti. Būti ar atrodyti. Gyventi ar rodyti, kaip gyveni.

Kur niekas mūsų nemato

2015/08/11

Norėčiau, kad ji nieko nekalbėtų apie savo draugą, dabar jau – vyrą, bet po kiek laiko ji ir sako: kai per vestuves jis pamatė mane bažnyčioj, pasakė, kad gražiai atrodau. Pirmą kartą pasakė, kad gražiai atrodau.

Kai ji manęs klausia, kodėl aš save nuvertinu, man norisi jos paklausti to paties. Bet ji man beveik kaip sesė, ir savaip myliu ją – šiek tiek kaip sesę, šiek tiek kaip nuostabią moterį, todėl nenoriu skaudinti.

Galvoje netelpa kaip galima nesakyti savo moteriai komplimentų. Bet kas žino, galbūt mes esam verti to, ką gaunam? Galbūt mes visa tai užsidirbom.

Savo nemeile sau.

– – –

Naktys tvankesnės nei praėjusią savaitę, atsigulu nuogas ir guliu. Ir guliu, ir galvoju apie seksą, galvoju apie vieną žmogų, galvoju apie kitą, ir viskas sumišę. O po to L. kaip tik parašo, kad kai tokie karščiai, tai jai labai norisi mylėtis. Ir nežinau, kodėl taip, bet ir man šitie karščiai kelia tokį norą, nors sunku paaiškinti, nes galbūt tai tik sutapimas. Bet mes su L. negalim vienas kitam padėti ir abu tai slapta žinom.

Nubudęs rytais, kai dar neatsimerkiu, matau jos veidą, matau tas lūpas, akis, gražų kaklą, įsivaizduoju kaip mano pirštai slysta jos veidu, jos veidas yra grožio liudijimas, ir braukiu jai per lūpas, ir mes viską stebime lango atspindyje, kai už lango leidžiasi vakaras, ir mūsų rankos randa naują pradžią.

Tai ta pati seksualinė fantazija, pirmą kartą aplankiusi mane tą keistą 2007 metų vasarą. Galvojau, kad ji susijusi tik su vienu žmogumi, bet dabar suprantu,kad ne. Ji susijusi su geismu, kurį sugeba sukelti skirtingi žmonės, ji susijusi su veidu.

– – –

Ji sako: o ar tu jautiesi už mane prastesnis?

Galvoju.

Kai pirmą kartą pamačiau tave, tu dėvėjai tokią gražią suknelę, ir tavo batai buvo gražūs, ir akiniai tau labai tiko, ir aš norėjau tave suvalgyti. Bet labai greitai išgirdau apie tavo vaikiną, o ir pats susidomėjau kita mergina, todėl niekad rimtai tavęs neįsižiūrėjau. Todėl ne, aš nesijaučiau prastesnis už tave. Ir aš prisimenu tą vakarą spaustuvėje, kai stovėdamas už tavęs pajutau jaudulį dėl minties, kad taip norėčiau dabar tave paimti, ir tai buvo įrodymas, kad iš mano pusės mūsų kaip brolio ir sesers santykis yra trapus.

– – –

Aš ramus. Aš neturiu būti teisingas vyras, neturiu būti geras vyras. Ji sako tai tu vienas iš tų, kurie nesibučiuoja per pirmą pasimatymą, sakau taip, o po to ją pabučiuoju, ir ji šypsosi.

Aš per daug negalvoju, ką darau. Turiu teisę būti negeras vyras dar kartą.

Aš noriu būti laimingas, ir kiek pamenu, tai nuveda į keisčiausias situacijas. Ir kad ir kiek norėčiau gyventi normalų gyvenimą (kad ir ką tai reikštų), aš išties geriausiai jaučiuosi, kai vyrauja chaosas – tiek mano galvoje, tiek aplinkoje.

Man neįprasti tvarkingi kambariai, man reikia amžinai užgriozdinto stalo, man nesvarbu kiek laiko nekeista patalynė, jei joje užuodžiu tavo kvapą, aš randu kur ką padėjau šitame chaose, nes pats jį sukūriau, man nesvarbu, kad tu nesiskutai kojų, ir labiausiai tave myliu, kai negaliu turėt tavęs arba kai kartu skaitom knygas, sekmadienio popietė tingi ir mes alkį malšinam vakar dienos vakarienės likučiais, tau plaukuose susivėlė kaltūnas ir vien dėl to tu atrodai geriau nei visi tie išlyginti kostiumėliai ant kitų moterų kūnų, man patinka stebėti kai dažaisi akis, o slapta galvoju, jog tai nieko nereiškia, kad gal aš visai nemyliu tavęs, kad tik naudojuosi, bet kaskart, kai mūsų kūnai susiveja, aš žinau, jog mes pakylam aukščiau viso šito ekonominio, politinio ir socialinio šurmulio, ir man nebesvarbu, kad aš daug ko nemoku, įkalti vinį ir panašiai, bet aš tau sakau – galėčiau įrėminti tavo veidą gėlėmis.

Ir tai būtų gražiausias dalykas, kurį pasaulis kada nors regėtų.

Vėl atrandant alkį

2015/07/21

Buvau mokomas nenorėti to, ko negalima, buvau mokomas negeisti to, kas man nepriklauso, buvau mokomas žinoti savo vietą ir jos laikytis, buvau mokomas dėvėti pilką, dėvėti pilką ir nesvajoti apie tai, apie ką man svajoti negalima – ir taip nuo vaikystės.

Manau, jiems pavyko – užaugau vidutinišku žmogumi. Vidutiniškas visu gražumu, pilkas iki negalėjimo. Vienintelis dalykas, kurio neišmokau, kurio niekaip nepajėgiau įsisavinti – nenorėti nuostabios moters.

Pirmoje klasėje mylėjau savo šokio partnerę, nors ji buvo visa galva už mane aukštesnė. Daug vėliau pamilau vieną klasiokę, kurią tyliai ir kantriai mylėjau trejus ar ketverius metus. Ji buvo mokyklos gražuolė, tu supranti apie ką aš kalbu: ta, kuriai visi bernai rodo dėmesį, ta, kuri yra tiek graži, kad net verkti norisi dėl viso to grožio, ta, apie kurią tu galvoji masturbuodamasis, ir ji ta, apie kurią daug daugiau laiko galvoji romantiškai, o ne masturbuodamasis. Ir ji tokia maloni, kad net nedaužo kitų širdžių, nes visi vyrukai jas patys susidaužo dar prieš pasakydami jai pirmąjį „labas“.

Rašiau jai laiškus, kurių niekad neišsiunčiau, rašiau dainas ir eilėraščius apie mūsų amžiną meilę, kurių niekad neparodžiau, klausydavau romantiškos muzikos ir svajodavau apie mūsų pirmąjį bučinį, kurio taip ir nebuvo. Man negaila, nė kiek. Visą tą laiką jaučiau, kad neturiu jokios teisės ją mylėti, kad ji skirta kažkokiam kitam pasauliui, aukštesnei klasei, ir jokie gražūs batai (o aš labai dažnai nešiojau negražius batus) man nepadės.

Tas jausmas, kad esu per prastas, mane lydėjo nuolatos, o baisiausia, kad einant metams aš įsižiūrėdavau vis nuostabesnes merginas, tas iš kito pasaulio, o dar kartais nutikdavo ir taip, kad su jomis pradėdavau draugauti. Mane iš proto vesdavo jų akys, plaukai, kojos, tai, kaip kvepėdavo pagalvė po jų apsilankymo, mane iš proto vesdavo jų keisti nutylėjimai, vėlyvu metu gaunamos žinutės iš neaišku kieno, jų praeitis, kurioje manęs nebuvo taip pat geldavo, bet kad ir kaip bebūtų, aš negalėdavau palikti jų, nes jos buvo aukštesnės klasės, niekas nuo tokių pats neatitrūksta savo noru. Ir būdavau tada laimingas ir nelaimingas tuo pačiu metu, nes nuotaikos mainydavosi ir aš tarsi laukdavau kada mane aplankys meilės budelis ir nukirs man galvą. O jis visada pasirodydavo, anksčiau ar vėliau kalavijas iškildavo virš mano galvos ir tada būdavo daug kraujo.

Po kelių tokių mirčių bandžiau ateiti į protą, ieškojau kažko labai žemiško, kad mažiau skaudėtų, jeigu ką, bet su žemiškomis merginomis vis tiek nebuvau laimingas. Man norėjosi trumpo skrydžio, net jeigu jis baigiasi ilgu, skausmingu kryčiu, ir nieko negalėjau padaryti, todėl anksčiau ar vėliau visos paprastos, tikrai geros moterys likdavo šone, o aš toliau ieškodavau nuostabios moters, kuri atneš man mirtį.

Deja, su amžiumi ateina tam tikra patirtis. Imi geriau suprasti tam tikrus dalykus apie save, pastebi besikartojančius scenarijus, nors labiausiai, aišku, galvoji, kad pradedi suprasti kitus. Todėl kai pagaliau supratau, kad aš pats ir esu meilės budelis, nustojau geisti. Tai įvyko po vieno išsiskyrimo, kurio priežastis nepabijojau sau įvardinti tik po labai ilgo laiko, ir tada, štai tada jau sustojau.

Nustojau geisti sutikti nuostabią moterį, aš bijojau nuostabių moterų daug stipriau nei geidžiau jų. Viskas pasidarė kažkaip nelabai svarbu; leisdavau moterims praeiti pro šalį, jaučiausi žemiau nulio, nustojau žiūrėti joms į akis, ir net tos mažytės svajonės, kurios dar kartais aplankydavo, būdavo saugios, nes jaučiausi nenusipelnęs, nusikaltęs ir negalintis nei ką nors joms duoti, nei iš jų ką nors gauti. Aš nenustojau pastebėti nuostabių moterų, nes jos buvo ir universitete, ir darbe, bet aš su jomis buvau labai atsargus, aš neišsiduodavau net pats sau, jog jos nuostabios, ir per tam tikrą laiką išmokau bendrauti su nuostabiomis moterimis paprastai. Galėdavau pasakoti joms savo atviras istorijas, klausytis jų išsipasakojimų, kartu nusigerti ar ilgai šokti, tačiau jau nebenorėjau jų, netgi įpratau laikyti jas tiesiog draugėmis, ir tiek.

Nebežinau, kiek laiko taip pragyvenau. Bet neseniai ėjau į vieną iš tų pasimatymų-susipažinimų, tik skirtingai nei anksčiau, ėjau jaudindamasis, nes žinojau, kažkokiu būdu negalėjau atsikratyti nuojautos, kad tai bus nuostabi moteris. Ir ji tokia ir buvo, ir toks švelnus jos veidas; bet mane po to kankino kažkoks baisus nusivylimas savimi, atrodė, kad šitiek metų praleidau veltui, praleidau bijodamas, ir kad aš leidau savo rankoms likti nenaudojamoms, leidau savo širdžiai mušti dūžius veltui, ir kad akis užpyliau ta pilka, kurią mylėti mane taip mokė nuo pat jaunystės.

Sunku paaiškinti, kas man atsitiko po tos pažinties su nuostabia moterimi, gal pasimaišė protas, ar kaip, bet pirmiausia pajutau, kad atsirado kažkoks geismas jausmui. Kad noriu žavėtis, grožėtis, bučiuotis, mylėtis, noriu garsiai juoktis, noriu liūdėti vienas, jei jau prireiks, bet svarbiausia, kad jausmas būtų tikras. Suprantu, kad keistai skamba, ypač žinant mane, bet taip jau yra.

Todėl šiek tiek nustembu, kai vieną savaitę rytais mane pradeda lankyti nauja seksualinė fantazija, ir aš galvoju o kas toliau?

Todėl dar labiau nustembu, kai seksualinė fantazija persikelia į sapnus su viena pažįstama, ir aš prabudęs vis nusišypsau, galvodamas kaip šitiek laiko sugebėjau nuslėpti tai, kad ta mergina visada mane keistai traukė fiziškai?

Todėl kai ketvirtadienį einu netikėtai išgerti alaus su Rū, ir mes jau geriam ne pirmą ir ne po antrą alaus, aš sėdžiu laimingas ir nustebęs, nes taip nuostabu, kad mes kartu turim tiek apie ką kalbėtis, nors esam beveik nepažįstami, ir kad ji tokia graži, tokia klasiška, kartu tokia su broku, bet o kuris iš mūsų nepažeistas, ką? Ir po daug laiko aš štai taip sėdėmas priešais kitą žmogų galiu žiūrėti jam tiesiai į akis, ir kaip gražiai ji vis užkiša plaukų sruogą už ausies, negaliu, o jos akys ir skruostai labai gražūs. Neturiu jokių intensijų jos atžvilgiu, aš tiesiog žaviuosi ja, taip seniai jaučiau tą jausmą, kai galiu grožėtis mergina; bet neslėpsiu, man patinka, kad ta mergina, su kuria vis prasilenkiam kitame koridoriuje, žiūri į mane ir šypsosi, man patinka, kai mūsų žvilgsniai susitinka, atseit vis netikėtai, bet šįvakar aš su Rū, šįvakar aš su Rū ir nežadu nieko keisti.

Todėl kai penktadienį einu į tą patį barą išgerti su draugais ir vėl matau tą žavią merginą iš vakar, ir mūsų žvilgsniai vėl nuolatos susitinka, aš nebesistebiu. Man patinka kaip ji linguoja klubais stovėdama prie stalo futbolo stalo, patinka jos didelės akys ir storos lūpos, ir aš randu progą ir nueinu pakalbinti ją. Pokalbis visiškai nesusiklosto, niekas iš esmės nesusiklosto, bet aš nueinu su šypsena veide – aš pabandžiau, bravo, žemė nenustojo suktis, viskas yra gerai.

Todėl kai šeštadienį būdamas su kitais draugais netikėtai sutariu susitikti su tokia mergina, su kuria jau kurį laiką noriu susipažinti, ir mes vis nesėkmingai ieškom kur pašokti naktį, aš visai nesijaudinu, kad ji atrodo šitaip gražiai su ta taškuota suknele, man gražu žiūrėti į jos dideles akis, ir jos skruostai gražūs, nesijaudinu ir dėl to, jog ji neatitinka mano galvoje susikurto įvaizdžio apie ją, bet ji ne pirma ir ne paskutinė, viskas yra gerai.

Todėl kai būdamas festivaly palapinėj atsigulęs žiūriu į labai gražų mergaitės veidą, aš jaučiuosi maloniai, jaučiuosi gerai, nes kas gali būti seksualiau už veidą? Ir man patinka liesti jos skruostus, uždėti delną ant jos ištempto kaklo, vesti pirštu per jos lūpas, matyti kaip tos lūpos prasiveria ir pradeda jį čiulpti.

„tu tikrai kažką man davei
aš nemeluoju apie tokius dalykus“

Bruno K. Öijer


%d bloggers like this: